Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies „Pamario metai“. 

„Kviečiu pabuvoti mano jaunystės pamaryje, kur Nemunu ir laukais kadaise plaukė vanduo, jame skendėjo so­dybos, žuvo nemažai gyvūnų, o ir ne vieną žmogų vandens srovė yra nusinešusi ten, iš kur niekada nebegrįžtama...“ – prisimena autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Ech, tas pamarys

Ech, tas pamarys! Su didžiuliais Nemu­no užliejamų pievų plotais, su pakrančių sodybomis, kaimais, miesteliais, bažnyčiomis, karčemomis, malūnais, valčių dirbtuvėmis. Su raudonų čerpių stogais!

Pamarys – tai neaprėpiamos lankos ir Nemuno deltos platybė. Tai nepakartojamas gamtos bei žmogaus harmonijos paveikslas, tapytas šimtmečiais mūsų se­nolių, tėvų prakaitu. Tai potvynių ir atoslūgių egzotikos kraštas.

Pavasarį, išplaukus ledams bei nuslūgus potvyniui, pamario lankos ir Ne­mu­no delta atgyja nuostabiais gamtos reginiais. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žmonės žavisi gamtos stebuk­lo sukurtais ir tik šiam kraštui būdingais sodriais žolynais, įvairiausių spalvų žydinčiais laukiniais augalais, medžių bei krūmų gojeliais. Augalų čia tiek daug ir įvairių, jog bet kuris botanikas, atsidūręs šiose pievose, pasijunta tarytum augalų karalijoje. 

Vaikystėje klajodamas po panemunės lankas apie augalų pavadinimus menkai ką teišmaniau, šalia nebuvo ir žinovo, kuris apie retesnį augalą būtų galėjęs ką nors papasakoti. Tik vėliau, dirbdamas gamtosaugoje, susipažinau su šunažolių, eraičinų, vėdrynų, gegužraibių bei daugybės kitų šių pievų augalų pavadinimais. 

Bet palikime botaniką ir grįžkime prie istoriškai susiklosčiusių pamario žmonių gyvenimo būdo bei aplinkos, kurioje slypi dar daug gamtos paslapčių.

Ankstyvesniais laikais čia gyvenę prū­sai ir lietuvininkai gerai sutardavo su gamta. Jie suprato, kad potvynių vandenys žmonėms atneša ne tik žalą, ne tik pergyvenimų bei kančių, bet ir naudos, gamtos grožio pajautą. Žmonės pastebėjo, jog potvyniai dumblu patręšia laukus, nešmenimis aukština žemaslėnių plotus, formuoja unikalų pamario gamtovaizdį, po žiemos atgaivina gamtą bei padeda žvejams plėtoti žuvininkystę. Dar daugiau – pamariečiai statyboms ir kurui sumaniai panaudodavo potvynių atplukdytą medieną bei kitas buičiai vertingas medžiagas.

Anuomet pamaryje gyvenę žmonės vengdavo visur užtvenkti užliejamas teritorijas, atvirkščiai – stengėsi prisitaikyti prie esamos aplinkos: sodybvietėms, mokykloms, kapi­nėms bei kitiems objektams įrengti supildavo aukštesnes žemės kalvas, kelius grindė akmenimis ir juos tiesė taip, kad paviršius nebūtų aukščiau šalikelių bei gretimai nusidriekusių pievų, tokiu būdu stengdamiesi nepastoti kelio potvynio vandenims.

Vaikystėje akmenimis grįstų kelių už­liejamose pievose dažnai aptikdavo­me ganydami karves ar ruošdami galvijams pašarą. Tokių kelių ir šiandien priskaičiuojama dešimtys kilomet­rų. Tik dabar jie palaidoti po storu žvyro sluoksniu ir padengti asfaltu... 

Prisimenu metus, praleistus pamary, ir ypač šio krašto pavasarinius potvynius. Jie nusidriekdavo žvilgsniu neaprėpiamais plotais nuo Šilutės, Rusnės, Kuršių marių iki Baltijos jūros. Nepakartojami pamario vaizdiniai ir šiandien iškyla prieš mano akis...

Saulė su kiekviena diena palypėja vis aukštyn ir aukštyn, kaskart vis kaitresniais spinduliais prikeldama žemę iš gilaus įšalo, padėdama upėms, ežerams nusimesti ledo šarvus, kausčiusius vandenis visą speiguotą žiemą. Le­das, nebeįstengdamas pasipriešinti saulės užmačioms, skyla luitais ir, pavirtęs vandeniu, veržiasi Nemunu, Kuršių mariomis, neaprėpiamais panemunės laukais į pasimatymą su Bal­tijos jūra, nešdamas Gintarinei karalienei pavasario dovaną – pakeliui nugvelbtus įvairiausius daiktus, dumblą, prisotintą mine­ralinėmis trąšomis bei cheminėmis me­džiagomis. 

Savo eilės įsilieti į Nemuno ir Kuršių marių vandenų tėkmę laukia ir pamario miestų, miestelių bei gyvenviečių vande­nys, laikantys priemiesčius, gatves, aikštes, namus ir net gyventojus gamtos stichijos įkaitais. 

Pamariečiai potvynių laukdavo be di­delės priešpriešos ar keiksnojimų, at­virkščiai – jie kruopščiai ruošdavosi pasitikti per žiemą išsiilgto gamtos svečio, filosofiškai apmąstydami bei romantiš­kai jį aptardami. Žmonės gerai žinojo, kad į jų kiemus ar net trobesius at­ėjęs vanduo ilgai neužsibus ir anksčiau ar vėliau iškeliaus, grąžindamas žmonių gyvenimą į senąją vagą. Gilus gamtinės aplinkos suvokimas jiems sakė, jog potvynis yra neišvengiamas reiškinys, kurį privalu prisijaukinti, perprasti ir su juo susidraugauti. 

Mano vaikystės bei paauglystės metai prabėgo prie Nemuno dukros – Šyšos.  Pavasarį, kai jos vandenys išlipdavo iš savo krantų, Šilutės gyventojai, o labiausiai – mes, vaikai, ištroškę egzotikos, ištisomis valandomis stoviniuodavome upės pašonėje ir, užgniaužę kvapą, žiūrėdavome į audringą jos tėkmę. Kai po kurio laiko vandenys palikdavo miestą, priemiesčius ir atsiverdavo akmenimis grįstas kelias į Rusnę, bėgdavome prie Nemuno pažiūrėti gamtos šėlsmo, nepalyginamai audringesnio ir įspūdingesnio.  

Būdavo, stovime išplatėjusios upės pa­krantėje ir išpūtę akis žiūrime į senelį Ne­muną, kuris įsiręžęs, kartais trumpai stabtelėjęs atsipūsti, gargaliuodamas parudavusiu vandeniu toliau tempia ledų krūvas ar po „kojų“ pasimaišiusius medžius, krūmus, šieno ir šiaudų kupetas bei kitą nugvelbtą gyventojų turtą. Būdavo skaudu dėl laukinių gyvūnų, patekusių į išplatėjusio Nemuno žabangas. Varg­še­liai kiškiai, stirnos, šernai ir net stam­besni žvėrys, išsekę po žiemos, nepajėgdavo patys iš­sikapanoti iš negailestingo potvynio. Nelaimėliams į pagalbą ateidavo rūpestingi medžiotojai, pasitelkę gamtos bičiulius. Jie sėsdavo į valtis ir, pasiėmę pačių pasigamintus prietaisus, rizikuodami gyvybe, išplaukdavo lediniu vandeniu žvėrelių gelbėti. Bet kur ten juos visus išgelbėsi...

Pavasarį pažiūrėti potvynio bei ledonešio atvykdavo žmonės ir iš tolimesnių šalies kampelių. Pamario egzotiška gamta ypač viliodavo dailininkus, poetus, rašytojus, žurnalistus, fotomenininkus, ku­­rie savo įspūdžius ar emocijas įkūny­da­vo drobėse, nuotraukose, knygose. Šian­­dien džiaugiamės Antano Sutkaus, Ro­­mual­do Rakausko, Kęstučio Verbicko, Vlado Vai­-

ce­kausko, Virgilijaus Juodakio bei dau­ge­lio kitų žinomų fotografų darbais. Pa­­­­mario krašto gamtos tyrimams didelį dė­me­sį skyrė Tadas Ivanauskas, Pran­ciš­kus Ši­vic­kis, Vytautas Gudelis, Juo­­­zas Vir­bic­kas, Juozas Maniukas, Ka­zys Gai­galas bei kiti. Mokslo ir meno žmo­nių darbai apie unikalią pamario gamtą, kraštovaizdį, vietinių gyventojų buitį, žuvininkystės plėtrą bei žvejų tradicijas, užfiksuoti nuotraukose, turi didelę mokslinę, meninę, pažintinę bei istorinę vertę ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. 

Skaitydamas praeities liudininkų pasakojimus, peržiūrinėdamas jų rašytinę ir vaizdinę medžiagą apie šį kraštą, suvokiau, kad nuo neatmenamų laikų didesnė Nemuno žemupio dalis dažnai būdavo apsemiama, ypač pučiant vakarų vėjams nuo Kuršių marių. Senbuviai prisimena, jog vanduo pievas apsemdavo staiga – net per porą valandų, ir didžiulė Nemuno žemupio teritorija virsdavo mariomis. 

Nuo potvynių labai dažnai nukentėdavo ištisi kaimai. Taip atsitiko 1925 m., kai išsiliejusi Šyša apsėmė Šilutės gatves, namus ir net kai kurie butai at­sidūrė po vandeniu. Jame skendėjo Lan­ku­pių, Sa­kučių, Alkės, Vytulių, Aukš­tu­ma­lės, Klum­pių bei kt. kaimai. Ne­iš­ven­gė šios sti­chinės nelaimės ir arčiau Ne­muno esan­tys Pelkininkai, Saus­galiai, Ta­ta­miš­kiai, Medžioklės pel­kė bei Bis­mar­ko kolonija. Pradėjus eiti ledams, didelė dalis šios kolonijos gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Įsisiautėjusi vandens tėkmė kai kurias trobas apardė, o dalį jų visiškai sugriovė. 

Kaip matome, visais metų laikais pamario gyventojams potvyniai atnešdavo ne tik džiaugsmą, egzotiką, bet ir didelių rūpesčių ar net nelaimių. 

POST SCRIPTUM

Kasmet, sulaukus pavasario, norisi vėl ir vėl nukakti į pamarį, susitikti su pot­vynio vandenimis, pabūti šėlstančios gamtos glėbyje bei pasigėrėti šio unikalaus krašto egzotika.  

Šiandien, kai sugrįžtu į jaunystės metus, praleistus pamaryje, gerai suvokiu, kokį didelį harmonizuojantį vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač vaikystėje, vaidina gamta. Jaunystės metais pamaryje įgytos žinios, vėliau darbas gamtosaugoje suformavo mano tvirtą įsitikinimą, kad žmogus žemėje išliks tik būdamas harmonijoje su gamta.

Pamario potvyniai, neišpasakyto grožio žalios lankos, išdabintos įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis, tuntai vabzdžių, laukinių gyvūnų įvairovė, balt­marš­kiniai šienpjoviai ir karvių bandos lankose – tai mano vaikystės dienų paveiks­las, padėjęs giliau pažinti aplinką, pajausti žmogaus ir gamtos harmoniją, bran­dinusią mano sielą, atsakomybės bei pa­reigos jausmą gamtai. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)