Sabos karalienė Mikalda iš Etiopijos

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23)

Kas iš mūsų negirdėjo apie le­gen­dinę pranašę Mikaldą iš Sabos karalystės, gyvenusią dar prieš Kris­tų? O apie išminčių Saliamoną, Iz­ra­elio ir Judėjos karalių? Ir apie Abi­siniją esame girdėję, nes apie ją net Biblijoje parašyta. O juk Abisi­nija – buvęs Etiopijos pavadinimas. 

Sabos karalystė

Etiopijos gidas mums aiškino, jog Sa­bos karalystė iš pradžių plytėjo dabartinio Jemeno teritorijoje. Tačiau apie VI amžių prieš Kristų ji ėmė nebeišsitekti turėtoje teritorijoje ir jos viešpatavimas persikėlė per Raudonąją jūrą, į Abisiniją, arba šiandienos Etiopiją. Abu šiuos kraštus vienijo bendra politika ir kultūra. Mokslininkai sako, kad labai tikėtina, jog Sabos karalienė valdė tiek Jemeną, tiek Abisiniją, nors gimė ji veikiausiai Jemene. Tik etiopas gidas su tuo sutikti nenorėjo – karalienė Saba gimė Etiopijoje ir taškas. Jis priminė, kad vienas iš trijų išminčių, aplankiusių gimusį Jėzų Kristų, buvo etiopas, vardu Baltazaras, o miros dovanų jis paėmęs nuo frankenčenso medžio. Tokie auga būtent Etiopijoje. 

Pas Saliamoną

Etiopų šventajame rašte apie karalių šlovę „Kebra Nagast“ pasakojama apie iš Aksumo miesto kilusią karalienę Makedą, mūsiškai – Mikaldą. Ši karalienė, išgirdusi apie Jeruzalėje esančio Izraelio ir Judėjos karaliaus Saliamono nepaprastą išmintį, nutarė jį aplankyti ir su didele palyda leidosi į sunkų kelią. Saliamono valdymo laikais Izraelio ir Judėjos karalystės labai klestėjo, šalyje buvo pradėti eksploatuoti vario rūdynai. Diplomatinėmis sąjungomis ir asmeninėmis unijomis buvo sustip­rinta karalystės tarptautinė padėtis, kad būtų nutraukta daugiaamžė egiptiečių ir žydų nesantaika. Taigi karalienei Mikaldai reikėjo visa tai pačiai pamatyti ir išgirsti.

Bet atsitiko taip, jog Mikalda ir ­Sa­­liamonas iškart vienas kitam krito į akį, tačiau karališkasis statusas neleido to parodyti. Teigiama, kad Mi­kal­da Je­ru­zalėje išbuvo pusę metų, o Sa­lia­monas visąlaik brandino mintį, kaip ją suvilioti. Vi­liojimo meną jis tikrai buvo įvaldęs, sako, turėjo apie 700 žmonų ir apie 300 sugulovių, buvęs labai išvaizdus. Ir štai atsisveikinimo vakarą Sa­lia­monas pasirūpino, jog karalienė būtų pavaišinta kuo aštresniais ir sūresniais patiekalais. Pirmąją savo užmačių dalį jis jau buvo įgyvendinęs: dar viešnagės pradžioje su karaliene Mi­kal­da susitarė, kad ši iš jo rūmų galinti imti viską, ką tik panorės, bet negalinti imti net smulk­menos jo neatsiklaususi. O jis savo ruožtu jos nemergins.

Ir štai paskutinė naktis. Aštri vakarienė ėmė Mikaldą troškinti ir ji atsigėrė vandens, buvusio prie jos lovos. Saliamonas to ir telaukė – įžengė į karalienės miegamąjį ir pareiškė, kad ji sulaužiusi jų susitarimą, todėl ir Sa­lia­mono pažadai nelįsti prie karalienės nebegalioja... Kur dėsis Mikalda: susitarimas yra susitarimas.

Kai Saliamonas atsisveikino su karaliene Mikalda, jiedu nežinojo, kad Mi­kalda tą naktį nuo Saliamono pastojo. Mikalda jau nebeslėpė savo susižavėjimo juo, jų meilės istorija yra viena seniausių pasaulyje – jai jau apie 3000 metų.

Mikalda grįžo atgal į savo karalystę, o po devynių mėnesių pasaulį išvydo sūnus Menelikas, kurio vardas reiškė išminčiaus sūnų. Užaugęs jis tapo Abisinijos imperatoriumi Me­ne­li­ku I. Paskui skaičiai prie jo vardo didėjančia tvarka keitėsi ir visi jie tęsė karalienės Mikaldos bei jos sūnaus imperatoriaus Meneliko I darbus, vėlesnės kartos tęsė giminės dinastijos valdymą.

Tėvo dovana

Menelikui sulaukus pilnametystės, motina pasakė sūnui, kas yra jo tėvas ir netgi paragino jį vykti su juo susipažinti. Šis taip ir padarė. Teigiama, jog Saliamonas labai džiaugsmingai pasitiko sūnų, kuris buvęs nepaprastai panašus į jį. Tėvas netgi siūlęs jam pasilikti, o po jo mirties perimti visus turtus ir krašto valdymą. Tačiau Menelikas, nuoširdžiai padėkojęs tėvui, nusprendė grįžti namo, pas motiną, nes ir ten jis turėjo pradėti valdyti šalį, mat Mikalda pamažėl silpo. Be to, Meneliko viešnage Jeruzalėje nebuvo patenkinti ir kunigai, kurie vaikinui tiesiog ėmė pavydėti karališko dėmesio.

Tėvas Saliamonas negalėjo išleisti sūnaus tuščiomis ir padovanojo jam Sandoros skrynią su 10-čia Dievo įsakymų. Biblijoje parašyta, kad Dievas dviejose akmeninėse plokštėse užrašė dešimt įsakymų ir perdavė juos Mozei. Kad plokštės būtų apsaugotos ir patogu jas gabenti, jos buvo sudėtos į įmantriais aukso ornamentais puoštą medinę skrynią. Ji keliavo kartu su Moze bei izraelitais šiems ieškant Pažadėtosios žemės. Kur jie benueidavo, visur laukdavo tik pergalės. Kai žydai įkūrė Jeruzalę, karalius Saliamonas pastatė „švenčiausiąją iš švenčiausiųjų“ šventyklą ir ten padėjo skrynią, kurią šiandien žinome kaip Sandoros skrynią. Štai šitokią šventenybę, sako, Saliamonas padovanojo sūnui, kurį palydėti iki Sabos pavedė visų karalystės vyresniųjų pirmagimiams sūnums.

Menelikas šią šventenybę priėmė ne tik kaip tėvo, bet ir kaip Dievo dovaną. Jis savo krašte įkūrė antrąją Jeruzalę, o skrynią įkurdino senoje šventosios Marijos iš Siono bažnyčioje. Bet vėliau dėl šalyje vykstančių neramumų skrynia buvo paslėpta. Jos buvimo vietą, sako, žino labai ištikimas sargas ir tik jis vienas gali prie jos prieiti. Tuo galime tikėti, galime netikėti, tačiau faktas yra tai, kad etiopai yra viena iš nedaugelio tautų, išpažįstančių krikščionybę Afrikoje, o valstybės Konstitucijoje teigiama, jog Etiopijos imperatorius esąs tiesioginis Saliamono palikuonis.

13-oji pranašė

Tai, apie ką kalbėjo Mikalda su karaliumi Saliamonu, esą surašyta devyniose knygose, kurių yra išlikusios tik trys. Mikalda tuo metu buvo tryliktoji iš pranašų, kurie pranešdavo apie būsimus įvykius. Ji dar VI a. pr. Kr. išpranašavo, kad Jėzus Kristus bus nukryžiuotas ir dėl to žydų karalystė išnyks visiems laikams. Ji teigė, jog žmonės pasidarys pikti, kariaus vieni su kitais, sūnus pakels ranką prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kad Dievas, užrūstintas žmonijos nedorų poelgių, baus nepritekliais, liūtimis, sausromis, pot­vyniais bei kitomis stichinėmis nelaimėmis.

Apie Mikaldos pranašystes kalbama net šiandien ir jomis tikima. Tikėti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas, bet faktas yra tai, jog Sabos karalienė Mikalda yra moteris, įamžinta didžiųjų pasaulio religijų – krikščionių Biblijos ir musulmonų Korano – istorijose. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)