Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

„Negaliu neprisiminti savo piemenavimo dienų pamario pievose. Be jų mano gyvenimo paveikslas būtų ne­spalvingas“, – sako J. Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24)

Praeities ganyklų vaizdiniai 

Perkopęs 80 metų ribą, ret­sykiais leidžiu sau, progai pasitaikius, papasako­ti jaunimui apie kai kuriuos savo gyvenimo epizodus, perteikti pragyvento laik­mečio neišblėstančius vaizdinius, ku­rie man sugrįžta nostalgijos tapytais paveikslais. Ži­nau, kad jaunimas nenoriai klauso senjorų postringavimų, tačiau tikiu, jog mano prisiminimai vis tik nugula jų sąmonėje ir užpildo gyvenimo suvokimo spragą šiltais jausmais tėvų praeičiai. Kai imu pasakoti apie vaikystės dienas, pokario kariškus žaidimus, „parduotas“ vasaras pamario lankose, anūkų akyse įžvelgiu žingeidumo kibirkštėlių. Vadinasi, ne veltui aušinu burną. 

Savo pasakojimus paįvai­rinu geranoriška morale, pa­­vyzdžiui: paauglys, pabėgiojęs paskui karvių uodegas, geriau gaudosi gyvenimo peripetijose, labiau suvokia moralines, etines vertybes bei jų svarbą, ugdant tvirtos šeimos nuostatas ir meilę gimtajam kraštui. Gerai suprantu šiandieninį jaunimą, jau nuo mažens puikiai įvaldžiusį išmaniąsias technologijas ir apie jokį karvių ganymą nenorintį net girdėti. O ir karvių ganyti nebereikia...

Sakoma, kad nugyventas laikas labiau vertinamas, kai praeinama takais, kuriais ėjo tėvai bei protėviai, kai išsamiau susipažįstama su jų praeitimi. 

Negrįžtamai nuėjo ir piemenavimo laikai, tačiau prisiminti reikia. Šis amatas kadaise buvo labai reikalingas ir užėmė deramą vietą kaimo bendruomenėje. Pavarčius rašytinius šaltinius ar pakalbinus dar gyvus tų laikų liudininkus, sužinai, jog piemenys atsirado kartu su gyvulininkyste, jog piemenavimo paprastai imdavosi nepasiturintys valstiečiai ir jų vaikai. Juos prižiūrėdavo kerdžius – piemenų vyresnysis. Paskaičiuota, kad Lietuvoje tarpukariu piemenaudavo per 30 tūkst. vaikų ar paauglių.

Visais amžiais laikas koreguoja žmonių gyvenseną. Jis iš esmės pakeitė ir šios kartos gyvenimo būdą. Dabar ūkininkų bandas gano elektriniai ar taip vadinami išmanieji piemenys. 

Ir vis tik, galvoju, neprošal būtų jaunimui pajusti sunkesnio būvio skonį, anot rašytojo Juozo Baltušio, sužinoti, su kuo valgoma druska.

Anuomet paaugliams gyvulių ganymas, įvairūs darbai ūkyje buvo įprastas dalykas. Darbas nuo mažens padėdavo suprasti gyvenimo skonį, patirti alkano, pavargusio, lietaus ar šalčio išvarginto žmogaus dalią. Daugelis mūsų kartos žmonių per savo amžių nemažai suvalgė vargo druskos, ir ne vien piemenaujant ar žingsniuojant paskui plūgą. Tūkstančiai žmonių šaltį ir alkį kentė Sibiro platybėse, partizanų žeminėse, kiti, nors gyveno tėvynėje, nuolatos jautė baimę dėl savo likimo ir gimtojo krašto ateities. 

Karo bei pokario gyvenimo vaizdiniai neblėsta iš mūsų kartos žmonių atminties. Praeities blogio virusas yra taip giliai ir taip skausmingai įsirėžęs į daugelio žmonių sąmonę, jog, matyt, ir likusieji iš gyvenimo išeisime juo užsikrėtę. Tačiau prisiminti patiems ir pri­minti ateinančiai kartai apie praeityje parduotas vasaras ar gyvenimo druską verta...

Nuūžus Antrojo pasaulinio karo aud­rai, Nemuno užliejamose pievose tarp Šilutės ir Rusnės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens piemenys, tarp jų – ir šių eilučių autorius, kerdžiaus padėjėjo teisėmis, ganė didžiules bandas karvių. 

Kai pavasarį Nemunas bei jo intakai susigrąžindavo potvynio vandenis į savo vagas, aplinkinių miestų, miestelių ir kaimų gyventojai imdavo ruoštis pavasario darbams, pratinti galvijus ganiavai. Vos tik sužaliuodavo kokia kalvelė ar žemės plotelis pasidengdavo žaluma, galvijai jau ir ten. Skabo pirmąją žolę ir pratinasi prie artėjančios didžiosios ganiavos.

Kartais, būdavo, žiema užsitęsia, potvynių vanduo vis nepalieka ganyklų, o šieno gyvuliams belikę vienas kitas kuokštas, greitai nebebus ką jiems duoti. Prasidėdavo laukimas dienos, kuomet galvijus galės išleisti į lauką paskabyti šviežios žolės. Ta laimingoji valanda ir galvijams, ir jų šeimininkams išaušdavo gyvulių globėjo šv. Jurgio dieną. 

Atėjus visuotinai ganiavos dienai, mies­telėnai sugindavo savo galvijus į vieną didelę bandą už miestelio, kur kas­dien nuo ankstyvo ryto laukdavo ker­džius su savo piemenų komanda. Ker­džius ir mes, jo pagalbininkai, paskui šimtinę bandą, pliauškindami dvimetrinio ilgio botagais, patraukdavome akmenuotu keliu Rusnės link. Čia kiek tik akys užmatė driekėsi ganiavos plotai, nusidažę vaiskia žaluma.

Pasakiški vaizdai mane užburdavo, užkopus ant aukštesnės kalvelės ar įsikorus į medžio viršūnę, atsiverdavo pamario pievų platybės, įs­pūdingi, žvilgsniu neaprėpiami ganyklų vaizdiniai su šimtais žalmargių ir juod­margių, kurios šlemštė žolę, paskanintą įvairiais vaistiniais augalais.

Pamario užliejamose pievose daug sodrios žolės, įvairių augalų, gojų, pavienių medžių ir krūmų, išsibarsčiusių palei melioracijos griovius ar susitelkusių žemesnėse bei drėgnesnėse vietose per visą bekraštę platumą, kuriai pilnatvės vaizdą teikia gyvulių bandos, baltaskarės melžėjos, piemenys ir šienpjoviai, nuo ryto iki vakaro mosuojantys savo plieniniais dalgiais, moterys – grėbliais. 

Vidurdienį, kai saulė pakildavo virš galvų, ar vakare, kai ji jau atsidurdavo ties horizontu, į ganyklą sugužėdavo melžėjos: vienos pėsčios, kitos – dviračiais, bet visos – su kibirais ar bidonėliais. Moterys savo globotinėms atnešdavo ir šiokių tokių lauktuvių – tai nuo pietų stalo likusią duonos kriaukšlę, tai kokį buroką. Retsykiais jos ir piemenis pamalonindavo kokiais nors skanėstais. 

Negalėdavau atsistebėti karvių ir mel­žėjų abipuse draugyste. Vos tik raguotoji pamatydavo savo šeimininkę, akimirksniu pasileisdavo į susitikimą, likusios ją lydėdavo pavydžiais žvilgsniais ir nepertraukiamais bliovesiais. Šie garsai, pasklidę neaprėpiamoje ganyklų erdvėje, įsikomponuodavo į harmoningą gamtos melodiją, kuri nuvilnydavo pamario toliais. 

Sunku pasakyti, kas tokį karvių bliovimą iššaukdavo: gal didelė meilė savo šeimininkėms, o gal žinia, kad jos atėjo ne tuščiomis, ar tai, jog, atidavus pieną, tuščiu tešmeniu namo paržingsniuoti bus lengviau. Kas gali suprasti tokio mielo gyvulio elgesį...

Saulei leidžiantis ir melžėjoms atlikus savo darbą, kerdžius botago pliaukštelėjimu ir savadarbe birbyne duodavo ženklą piemenims išsibarsčiusius galvijus varyti į bandą ir ruoštis kelionei namo. Nedelsdami karves sugename į būrį ir visi užimame vietas pagal nusistovėjusią hierarchiją: bandos priekyje atsistoja kerdžius, apsiginklavęs ilgu botagu, birbyne, pakabinta per petį, ir vokišku trofėjiniu durklu, prisegtu prie šono. Šalia kerdžiaus atsiduria dar viena kita melžėja su pieno kibiru ar bidonėliu rankose, bandos gale įsitaiso kerdžiaus dešinioji ranka, nemažą patirtį sukaupęs piemuo bei likusieji kerdžiaus pagalbininkai. Taip galvijų vora, skatinama botagų pliaukštelėjimais ir piemenų šūkčiojimais skubintis, patraukia miesto link, po savęs palikdama šilto pieno, susimaišiusio su karvės mėšlu, kvapą... 

Vaikystėje, ganydamas karves, turėjau gerą laiką pažinti gamtą, gyvūnus, vabzdžius, paukščius, stebėti liūdna­akių galvijų bei melžėjų tarpusavio elgesį, naminio gyvulio begalinį prieraišumą prie savo šeimininko, pasitikėjimą juo, ir atvirkščiai – šeimininko rūpestį bei meilę savo globotiniams. 

Nors karvių ganymas paauglystėje buvo trumpalaikis užsiėmimas, bet da­vė nemažai gyvenimiškos patirties: sužinojau vargo druskos bei durpyno vandens skonį, pamilau gyvūniją, gamtą ir išmokau joje deramai elgtis. Vėliau to paties mokiau ir savo atžalas. O tai yra nepaprastai reikšminga šiuolaikinio urbanizuoto žmogaus gyvenime. 

Prisipažinsiu, vaikystėje buvo sunku per dieną bėgioti paskui karves, todėl nekantriai laukdavau rudens ir per visą vasarą ilgėjausi mokyklos, mokytojų bei draugų.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)