Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69, 70)

Tęsiame kraštiečio Antano Lingio pasakojimą ir siūlome „Šilalės artojo“ skai­tytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvėdarnos krašto kaimus, žmonių gyvenimą, mokyklas ir mokytojus.

Sovietų žiaurumai ir savivalė

Pokario metai pasižymėjo sovietinės valdžios agresy­viu noru kuo skubiau įvesti savo tvarką: sklido kalbos apie būsimus kolchozus, prievoles valstie­čiams, kurios buvo sunkiai įvyk­do­mos. Prasidėjo represijos prieš Ne­priklausomos Lie­tuvos ar vokiečių okupacijos laikotarpio veikėjus. Visa tai skatino pasiprie­šinimą sovietiniam režimui, per­augusį į ginkluotą kovą. Ne­toli mūsų tėviškės buvo dideli miškai, vadinamosios Rie­ta­vinės girios. Jose ėmė burtis partizanų būriai. Pavienės grupės, dažniausiai pažįstami vaikinai, ateidavo prašyti maisto, šiltų drabužių. Žmonės juos remdavo. 

Partizanai kovėsi su saugumiečiais, stribais, ginkluotais sovietiniais aktyvistais. Kariuomenės ir stribų įgulos buvo visuose miestuose bei miesteliuose. Jos tu­rėjo radijo ir laidinius ryšius, todėl galėdavo bet kada surinkti dideles pajėgas. Nemažai žūdavo abiejų pusių kovotojų, tačiau baisiausia, kai žuvusių „miško brolių“ kūnus numesdavo miestelio aikštėse, norėdami įbauginti gyventojus. Bet tai tik didindavo keršto jausmą ir paskatino ne vieną jaunuolį kovoti su okupantais partizanų gretose. Kovos mastą didino sustiprėjusios represijos prieš ūkininkus, trėmimai, prievartinis kolchozų steigimas. 

Nors trūko inventoriaus, trąšų, padargų, ūkininkai dirbo negailėdami jėgų. Kasmet laukai būdavo geriau įdirbami, tręšiami, didėjo derlius, kurio didelę dalį reikėjo atiduoti pyliavoms (privalomos prievolės sovietinei valdžiai). Jos ypač padidėjo prieš kolchozų steigimą. Tai buvo viena iš priemonių priversti ūkininką „savanoriškai“ į jį stoti. Nepakeliamų prievolių spaudžiamas, ir mūsų tėvas 1949-ųjų rudenį buvo priverstas stoti į kolchozą, kuris pirmaisiais metais apjungė Kuliškių, Žadeikių, Šventų ir Padvarninkų kaimus. Prisimenu, kaip jis verkė, pasirašęs tą nelemtą sutikimą, nes reikėjo atiduoti arklius ir stambiuosius padargus. 

Prasidėjo bendras darbas. Sun­ku paaiškinti tą keistą reiškinį, kai netekę savo ūkių tie patys žmonės, kurie taip atkakliai juose plušėjo, staiga ima elgtis visai kitaip. Pavyzdžiui, šienau­ti susirenka ne iš ankstaus ry­to, dirba neskubėdami. At­sira­dus priverstinei pertraukai ar lyjant, imdavo organizuoti iš­gė­ri­mus. Pas ūkininką to nieka­da nebūdavo. 1950–1956 m. ir man vasaromis teko padirbėti kolchoze, o darbadienius užrašydavo mamos vardu. 

Viltis mokytis išsipildė

1947-ųjų vasarą išgirdome, jog nuo rudens Kvėdarnoje bus atidaryta progimnazija. Tėvas nelabai norėjo leisti mokytis, tačiau mano didelio užsispyrimo ir mamos atkaklumo dėka rudenį buvau priimtas į antrą klasę. Susirinko vaikai iš aplinkinių kaimų, dalis – iš Šilalės gimnazijos. Klasėje buvau gerokai aukštesnis už kitus ir vienas iš vyresnių.

Mokslus pradėjome tokioje sulinkusioje troboje prie ka­pi­­nių, anksčiau ten buvo kažkokia prie­glauda. Lan­gu­čiai ma­ži, todėl klasė­se trūkdavo šviesos. Elekt­­ros ta­da dar nebuvo, mo­kėmės prie žiba­li­nių lempų, o kartais prie žvakių. Na­­muo­se, be­je, irgi. Pro­gim­na­zi­jos direktorius bu­­vo Lion­ginas Rasiulis, gana griežtas pedagogas. Be kitų dalykų, pradėjome mokytis ir rusų kalbos. Labai trūko rašymo prie­monių, vadovėlių. Ra­šalą gamindavomės iš suo­džių. Dra­bužiai buvo namų gamybos, o blogiausia – su avalyne, nes pirkti nebuvo, o ir pinigų trūko. Tėvas iš kažkur ištraukdavo nunešiotus batelius, padarydavo jiems medinius padus ir ant jų užtraukdavo tų nunešiotų viršų. Medinis storas padas kojoms suteikdavo šilumos. Tačiau bėda su jais žiemą, nes labai slysdavo, o „pakaustyti“ nebuvo galima, kad negadintume klasės grindų... O kai atidrėkdavo, sniegas lipdavo prie padų, ir susidarydavo net 10–15 cm storio „kanopos“. Kelionė į mokyklą ne tokia jau trumpa (po 5 km pirmyn ir atgal), bet tokiu apavu vaikščioti teko keletą metų. 

1941 m. sudegusi Kvėdarnos mokyk­la pradėta remontuoti 1947-aisiais, ir 1948 m. rudenį trečioje klasėje mokė­mės jau remontuojamoje mokykloje. Bu­vo įrengtos trys klasės, mokytojų kam­barys ir salė. Mokykla gražėjo, kasmet „priaugdavo“ po vieną klasę, daugėjo ir mokytojų.

Fizinio lavinimo mokytoju pradėjo dirbti energingas pedagogas Steponas Grybauskas. Jo iniciatyva įsirengėme krepšinio ir tinklinio aikšteles, kurioms įran­gą padarė kaimo kalviai. Sun­kiausia buvo gauti krepšinio ir tinklinio kamuolius. Jie būdavo odiniai, greitai įmirkstantys, su atskira kamera oro pripūtimui. Pripūtus reikėjo užrišti žarnelę ir užvarstyti raiščiu specialia lenkta adata. Mokytojas mus išmokė paprasčiausių krepšinio ir tinklinio elementų, derinių. Fizi­nio lavinimo pamokos dažniausiai pasibaigdavo krepšinio ar tinklinio aikštelėse. Žaisdavome per pertraukas ir ilgokai po pamokų, paprastai basomis, tik varžyboms mokytojas surasdavo sportbačius, kurie man dažnai būdavo mažoki. Susibūrė komandos, kurios varžydavosi ir su kitų mokyklų sportininkais. 

1949 m. Kvėdarnos valsčius buvo perduotas Rietavo apsk­ri­čiai, tuomet dalyvavome Rie­tavo apskrities spartakiadoje, kuri vyko tada dar gerai pri­žiūrimame Oginskio parke. Ne­­blo­gai pasirodė mūsų leng­vaatle­čiai, o krepšininkai ir tink­li­nin­kai užėmė antrąsias vietas. 

1949-ųjų rudenį mūsų progimnazijoje pradėjo dirbti daug jaunų mokytojų (Galminaitė, ma­no brolis Mečius ir keletas kitų). Direktoriumi paskiriamas ener­­gingas žmogus – Bronius Rils­kis, o dauguma mokytojų bu­vo ką tik baigę gimnazijas. Pa­s­par­tėjo mokyklos remontas, pra­dė­ta tvarkyti aplinka. Prie to daug prisidėjo chemijos mokytoja Irena Macelytė. Pra­si­dė­jo mokyk­lų reforma, gimnazijos pervadintos vidurinėmis, o pro­gimnazijos – septynmetėmis mo­kyklomis, mūsų mokyk­la – priaugančia vidurine mokykla. 1949–1950 mokslo metais 3 ir 4 progimnazijos klasės buvo su­jungtos, ir mokykla tapo septynmete.

Antanas LINGIS

Vilnius 

(Bus daugiau)