Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 68, 69, 70, 73, 74)

Kvėdarnos mokykloje moki­nių vis daugėjo. Iš užsienio kal­bų mokėmės ang­lų, kurią dės­tė Kvė­­dar­nos ambulatorijos gy­dytojas An­ta­­nas Dabkus, 10 me­tų gyvenęs Anglijoje. Po dvejų metų jį ištrėmė. Vėliau anglų kalbos mokę pedagogai nebuvo reiklūs, o ir mes ne itin stengėmės, nes lankytis užsienyje praktiškai nebuvo galimybės. 

Rusų kalbą dėstė mokytoja Silantjevienė iš Šilalės, kurios tarsena buvo neįprasta. Kai dar ketvirtoje progimnazijos klasėje rašėme diktantą, apie 90 proc. mokinių gavome dvejetus. Ėmiau skaityti rusiškas knygeles, ir reikalai su rusų kalba pagerėjo. O ir mokytoja mus suprato. Že­mes­nėje klasėje mokėsi jos dukra, kiek žinau, vyras buvo saugumietis. 

Mokykloje propaguota ir me­no saviveikla, entuziastingai jos ėmėsi mokytoja Irena Ma­ce­lytė. Mūsų klasėje mergaičių mokėsi gerokai daugiau negu berniukų, todėl tekdavo ilgai juos kalbinti vaidinti ar šokti. Man tai irgi buvo sunkoka prievolė. Geriausi mūsų artistai buvo Kazys Vaičiulis ir Te­re­sė Varaniūtė. Su meninėmis prog­ramomis lankydavomės Pa­jū­ryje, Judrėnuose, Švėkš­no­je. Su Švėkšnos vidurinės mokyk­los komandomis sužaidėme ir krep­šinio bei tink­linio rungtynes. Krep­šinį pralaimėjome, nes jie turėjo du gerus sportininkus brolius Ur­mu­levičius. Tink­li­nio aikštelėje stipresni buvome mes.

Bendrauti su kitomis mokyk­lomis nebuvo paprasta, nes au­tobusai nevažinėjo, nebuvo ir telefonų. Į Ši­lalę ar Laukuvą žaisti krep­šinio važiuodavome dviračiais. Aš jį skolindavausi, o dardėti reikėjo prastu vieškeliu. Šilalės mokyklos krepši­nin­kus dažniau­siai įveikdavome, o lauku­viš­kiams pralaimėdavome. Mū­sų koman­dos pagrindą sudarė

K. Vai­­­­čiulis, Z. Stanevičius, E. Rim­­kus, S. Norbutas, A. Kers­naus­kas, A. Stasytis ir aš. 

Devintos klasės pabaigtuves šventėme klasiokės Van­dos Bendžiūtės tėviškėje, ant Jūros kranto. Bet pačiame įkarštyje sulaukėme svečių – dviračiais atvažiavo mokytojai Vytautas Gečas, kito pavardės neprisimenu, o jis, atrodo, buvo mokyk­los „komsorgas“. Ant stalo turėjome ne tik arbatos, o bešokant įvyko konfliktas – kažkas stumtelėjo mokytoją. Buvome iškviesti į mokytojų tarybos posėdį, mane net siūlė pašalin­ti iš mokyklos. Viskas baigėsi tuo, kad sumažino elgesio pažymį iki trejeto. 

1952-ųjų rudenį mokyk­los direktoriumi tapo Eu­ge­nijus Mi­nio­tas, studijavęs pedagogi­nia­me institute. Ku­rį laiką dėstė ma­tematiką, fiziką. Mo­kymo da­lies vedėja pradė­jo dirbti Da­nutė Sar­gelytė, dėsčiusi ir lietuvių kalbą. Buvo reikli, bet teisinga. Žemesnėje kla­sėje mo­kėsi jos sesuo. Tą rudenį atėjo ir daugiau jaunų mokytojų. Ko­ri­doriai skambėjo nuo skardaus mokytojo Vaitkaus balso. Fi­zinio lavinimo mokytojas An­ta­nas Ambrulis buvo ir mūsų klasės auklėtojas, kurį įsiminėme kaip nuostabų žmogų, gelbėjusį mus iš įvairių bėdų. 

Gerai atsimenu 1953-iųjų ko­­vo 5-osios rytą. Spaudė nedi­de­lis šaltukas, nuėjęs į miestelį, pamačiau iškeltas juodu kas­pinu perrištas vėliavas. Mo­kyk­loje mums pranešė apie Sta­lino mirtį. Mokytojai vaikščiojo paraudusiomis akimis, „verkė“... Ne­mačiau nė vieno ver­kiančio mokinio – jiems vaidinti nereikėjo. Vėliau mokytojai prisipažino, jog tą dieną nulupo daug svogūnų... 

Paskuti­nė­je, vienuoliktoje, klasėje 1953 m. rudenį buvo likę 6 vaikinai ir 18 merginų. Per laikotar­pį nuo 8 iki 11 kla­sės prarado­me mokslo draugus Vy­tautą Juod­ke­­vičių, Aloy­zą Kve­de­rį, Aleksą Auž­­bi­­kavičių ir Kasi­liaus­­ką. Reikėjo galvo­ti, ką darysime toliau, todėl rimtai kibome į mokslus. Pirmąjį trimestrą netu­rėjome matematikos mokytojo, bijojome, kad negalėsime pasiruošti stoja­miesiems egza­minams. Pa­ga­liau mokytojas atsirado – tai Kle­­mensas Ru­sec­kas, geras savo dalyko žinovas (kal­­bėjo, kad studijavo politech­ni­kos institute). 

Atėjo šimtadienis. Laukėme svečių iš Švietimo skyriaus. Nu­tarėme juos pavaišinti stip­resniais gėrimais. Kažkas pa­rūpi­no ir mums krūminės, kurią skiedėme šaltmėtiniu likeriu... Visgi vakaras praėjo gerai. 

Prieš egzaminus jaudinomės, nors prie nuolatinio žinių patikrinimo buvome pripratę – tais laikais vidurinėje egzaminus reikėjo laikyti kiek­vienų mokslo metų pabaigoje. Taigi visi juos išlaikėme sėk­mingai, atšventėme išleistuves ir išsiskirstėme savais keliais. 

Septyneri Kvėdarnos vidurinėje mokykloje praleisti metai paliko neišdildomų prisimi­nimų. Mūsų žinių lygis buvo ga­na aukštas, dau­gelis sėkmingai įstojo ir baigė aukštąsias mokyklas. 

Skaitydami šiuos mano prisiminimus, gal ne vienas nuklys į savo mokyklinius metus bei prisimins išėjusiuosius Anapilin...

Antanas LINGIS

Vilnius