„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Lietuvos laisvės kovotojas Aleksandras Milaševičius-Ruonis

(Pabaiga. Pradžia Nr. 81)

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Tęsiame pa­­sakojimą apie jo gyvenimą ir pasišventimą kovai už laisvę.

Milaševičiams nesuspėjus pa­­­kankamai nutolti į Vakarus, jie pateko į raudonosios ar­mi­­­jos užimtą Vokietijos dalį ir 1945-ųjų rudenį buvo atga­benti į Minsko filtracijos lagerį. Aleksandras sovietiniams pa­­reigūnams teigė, jog buvo išvežtas darbams į Vokietiją, bet suprato, kad saugumiečiai anksčiau ar vėliau išsiaiškins tikruosius biografijos faktus. Atidavęs sar­gybiniams dar už­silikusius vertingus daiktus, A. Milaševičius su šeima iš filt­racijos lagerio pabėgo ir grįžo į Kauną. Tėvams reikėjo sku­bios medicininės pagalbos dėl patirtų nudegimų, bet Milaševičiai netrukus pasitraukė į Žemaitiją, nes mieste buvo nesaugu dėl kai kurių čia gyvenančių pažįstamų, ėmusių bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Kaune liko tik Natalija Milaševičienė, kuri savo vyro Otono, sūnaus Aleksand­ro, anūkėlės Birutės daugiau ne­išvydo...

Atvykęs į Žemaitiją, A. Milaševičius su tėvu ir dukrele apsistojo Požerėje pas tėvo brolio žmoną Domicelę Milaševi­čienę, gyvenusią su dukromis Irena ir Kleofa. Kleofa tapo patikima Aleksandro pagalbinin­ke bei ryšininke, padėjusia jam slapstytis, užmegzti ryšį su Že­maitijos partizanais. Dukre Birutė nuolat sirguliavo, jai reikėjo medikų pagalbos, todėl Šiauliuose buvo surasti žmonės, sutikę ją priglausti. Tačiau 1948-aisiais artimuosius pasiekė žinia apie jos mirtį. Tais pačiais metais už pagalbą Lietuvos partizanams buvo suimta Kleofa, kuri, patyrusi Sibiro gulago baisumus, į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

A. Milaševičius Lietuvos lais­vės kovotojų gretose išbuvo nuo 1947-ųjų pabaigos iki žū­ties 1949 m. rugsėjį. Nors jo kovinė biografija nėra ilga, bet gana įspūdinga. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, matydamas, kad gretimoje Žemaičių apygardoje dėl vadų žūties susidarė kritinė situacija, 1948 m. vasarį pasiūlė vado  pareigas profesionaliam karininkui A. Milaševičiui. 1948 m. gegužės 5 d. visų trijų Žemaitijos partizanų apygardų (Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių) vadai pasirašė bendrą deklaraciją apie Vakarų Lietuvos partizanų srities įkūrimą. Jos vadu tapo J. Žemaitis-Vytautas, o pavaduotoju – A. Milaševičius-Ruonis. Po mė­nesio srities vado pareigos bu­vo perduotos A. Milaševičiui, nes J. Žemaitis-Vytautas ėmėsi veiklos, kad būtų sukurta visos Lietuvos partizanus vienijanti organizacija.

Istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo: ,,1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pie­tinėje Skaud­vilės valsčiaus da­lyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) su­si­tiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tau­ro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vy­ko į partizanų vadų susitikimą prie Rad­viliškio. Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų va­dų susitikime A. Milaševičius įgaliojo Vytautą Gu­žą“.

Vakarų Lietuvos (Jūros) sri­­ties štabo viršininkas V. Gužas-Kardas buvo kilęs iš Rokiškio krašto, išgyvenęs ir nepalūžęs po didžiulės netekties (jam vadovaujant Kęstučio apygardos vado apsaugos būriui, mūšyje žuvo vienuolika jo bend­ražygių, tik jis vienas liko gyvas). Taigi, įpareigotas A. Milaševičiaus-Ruonio, V. Gužas-Kardas nulydėjo Dainavos ir Tauro apygardų vadus į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Minaičiuose. Archyvuose yra saugomas V. Gužo-Kardo laiškas A. Ramanauskui-Vanagui. Laiške,  rašytame prabėgus nedaug  laiko po suvažiavimo, V. Gužas-Kardas užsime­na apie jam išryškėjusius džiovos požymius. Vis dėlto mirė šis laisvės kovotojas ne ligos pakirstas, bet žuvo išduotas 1949 m. birželio mėnesį.

1949-ųjų rugpjūtį į Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabą atvyko Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, kurio tikslas buvo susitikti su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu, kuris buvo apsistojęs netoliese. Vienas iš Jūros srities štabo narių pasiūlė jį iškviesti, tačiau, laimei, prityręs visos Lietuvos partizanų vadas, nujausdamas kažką negero, susitikimo atsisakė.

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

 

Atnaujinta Penktadienis, 05 lapkričio 2021 10:23