Gyvenimo pynė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 87)

Spaudai ruošiama knyga „Gyvenimo pynė“ – autoriaus pasakojimas apie savo protėvių šaknų paieškas.

Tolimos praeities atspindžiai

Gausios Žemaitijos bajorų Butautų-Bytautų giminės, iš kurios kilusi ir mano mama Marijona Bytautaitė-Stasinienė, ištakos siekia XIV amžių. Tais laikais Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis su broliu Algirdu. Pastarasis labiau rūpinosi rytinės šalies reikalais, santykiais su rytų slavų kunigaikščiais bei totoriais, o Kęstutis buvo atsakingas už vakarinę dalį. 

Kęstutis vedė du kartus ir abi jo žmonos jam padovanojo sūnus Patriką Vaidotą, Butautą Henriką, didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą Aleksandrą, Tautvilą Konradą ir Žygimantą Kęstutaitį.

Butautų-Bytautų genealoginės šak­nys siejamos su Kęstučio sūnumi Butautu. Genealogija besidomintis vilnietis Rimvydas Kazimieras Butautas plačiai aprašo Butautų-Bytautų giminės kilmę. Pagal jį, visų šios giminės atstovų šaknys yra Žemaitijoje. 

„Butautų pavardė būdavo rašoma įvairiai, pavyzdžiui, Butovt, Buttowtt, Bu­tovd... Manoma, kad ir Bytautų pavardė atsirado panašiai, nes slaviškai ji buvo rašoma ir taip: Бytaytac“, – teigia R. K. Bu­tautas.

Kęstutis buvo ištikimas pa­gonybės gar­bintojas ir gy­nėjas, ne mažiau pa­gony­bę palaikė ir kunigaikščio žmona Biru­tė, kilusi iš krikš­čio­nybės nepaliestų Že­­mai­tijos kraštų.

Tačiau Kęstučio sūnus Butautas prieš tėvo valią Karaliaučiuje iškilmingai ap­­sikrikštijo, tarnavo Ordinui ir apsigyve­no Karolio IV dvare.

„Jis (Butautas – aut.) buvo vienas pirmųjų lietuvių, kurie visai persiėmė vakarų kultūros dvasia ir rodė tą kryptį, kurią galėjo pasirinkti lietuvių tautos išsirutuliojimas“, – teigia vokiečių istorikas Jozefas Pficneris knygoje „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“.

Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam 1413 m. vykstant į Horodlę susitikti su Jogaila, Butautas buvo bajorų palydos sudėtyje. Šiame susitikime 47 Lietuvos bajorai herbais buvo sugiminiuoti su Lenkijos bajorais. Nuo to laiko Butautų-Bytautų bajorystės herbas yra „Gryf“.

Butautų-Bytautų šeimos buvo labai skaitlingos, išplito ne tik po Žemaitiją, bet toli už jos ribų. Todėl galima teigti, jog ir dėl rašybos nevienodumų, ir dėl giminės plėtros ypatumų atsirado dvi identiškos giminės – Butautai ir Bytautai. 

Apie mano proprosenelį Joną Bytautą daug žinių nėra išlikę. Žinoma tik tiek, kad jis valdė Bikavėnų bei Visdžiaugų dvarus Žvingių ir Pajūrio katalikų parapijose. Iš vyresnio amžiaus Bytautų giminaičių ir iš bažnytinių knygų bei kitų archyvuose išlikusių dokumentų, istorinių šaltinių žinoma, kad jis – Žemaitijos bajoras ir jam buvo suteiktas Bytautų giminės herbas „Grifas“.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo