„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Jaukumą kuriame patys – tereikia atsigręžti į savo šaknis

Įvairiausių tyrimų duomenimis, laimingiausia pasaulio šalimi įvardijama Danija. Ir nors klimatas ten yra gerokai atšiauresnis nei pas mus, danai, skirtingai nuo lietuvių, oro beveik neburnoja, sugeba išlikti pozityvūs, ge­ros nuotaikos. Jie nuolat šypsosi ir stengiasi laimę atrasti mažuose da­ly­kuose. Ir, ko gero, ne vienam jau yra tekę girdėti žodį hygge – būtent ši­­ta fi­losofija ir vadovaujasi danai. Ką reiškia šis apibūdinimas, klau­siame daž­nai Danijoje viešinčios Kristinos Macelytės, internetinės parduotuvės www.gra­žunetmėlyna.lt įkūrėjos, siūlančios būtent daniškų indų, tekstilės ir pan. Beje, vien pasižiūrėjus į šiuos daik­tus, nori nenori nu­si­šypsai: mielos, švelnios pastelinės spalvos dvelkia ramybe ir savaime nuteikia pozityviai.

„Kadangi nesu specialistė, į šį klausimą galiu atsakyti tik taip, kaip aš suprantu. Man pirmas lietuviškas atitikmuo, kuris ateina į galvą, yra jaukumas. Toliau seka bendravimas, šiluma, ugnis, gražūs dalykai, skanus maistas, kokybiškos medžiagos, gamta, lėtumas, rūpestis, juokas ir dar daug kitų teigiamas emocijas sukeliančių iš­sireiškimų. Jaukumas – geras lietuviškas žodis hygge vertimui, nes jame daug telpa: ir namų jaukumas, ir žmogus gali būti jaukus, ir santykiai jaukūs. Gal tik maistas turi būti skanus, sotus, estetiškai patiektas bei kvepiantis. Ir tai priklauso ne tik nuo produktų, indų, bet ir nuo to, su kuo tą maistą valgai. Jei minkštutėles bandeles gražioje lėkštutėje atsineši prie degančio židinio ir su mielu žmogumi geri šiltą gėrimą, prisikąsdamas jomis – puiku (hygge). O jei tą bandelę kemši, pavyzdžiui, viena stovėdama automobilių kamštyje – jau tikrai toli nuo bet kokio malonumo“, – neabejoja Kristina.

Ji įsitikinusi, kad lietuviai irgi gali taip gyventi, tik reikia atsigręžti į savo šak­nis.

Moteris teigia Danijoje viešėdavusi pas eilinius danus, jų namuose. Ir būtent juose rasdavusi patį tikriausią bei labiausiai matomą jaukumą (hygge).

„Pirmiausia į akis man krito namai – jie tarsi pradingsta vietovėje, neteko pastebėti nė vieno, nudažyto neonine, rėkiančia spalva. Dažniausiai jie balti, jaukiai pastatyti L arba U formos, kad būtų vidinis kiemas, kad jūros vėjas neužpūstų. Įrengti paprastai, bet labai kokybiškai. Viduje – daug natūralių medžiagų, mažai abejotinų detalių ar ryškių spalvų. Ir dar, kas krenta į akis, – danai tikrai yra namų tekstilės fanai: jų namuose daugybė pagalvėlių, užtiesalų, rankšluostėlių, vilnonių kilimų, jie garbina liną, todėl lietuviški lino gaminiai ten yra labai vertinami.

Manau, lietuviai nelabai ko ir turi mokytis iš danų – gal tik reiktų labiau atsigręžti į savo šaknis ir viskas bus puiku. Juk anksčiau visuose mūsų namuose irgi kabėdavo užuolaidos, puoštos nėriniais, staltiesės bu­vo kasdienybė, o ne šventinis reikalas, lininiai rankšluosčiai nuo naudojimo pavirsdavo švelniausiais, namuose visada būdavo puodkelių, megztų kilimėlių, aus­tų lovatiesių. O kokia patalynė! Pas išmoningesnes, kruopštesnes šeimininkes ji bū­davo nėriniuota, mereškuota ir išsiu­vinėta. Visa tai mes turėjome, bet sovietmetis pakoregavo mū­sų gyvenimą ir tas jauku­mas, švelnumas nebetobulėjo… Di­de­lės, jaukios virtuvės su krosnimi, indauja ir didžiuliu mediniu stalu pavirto į 6 kvadratų virtuvėles su taburetėmis. To meto ardomasis stilius pagadino lietuvių tradicijas, todėl turėtume atsigręžti į nepriklausomos Lietuvos laikus ir viską prisiminti.

Daugelis hygge vadina filoso­fija. Vadi­nasi, tai ir galvojimo bū­das. O kaip gi galvojama hygge?

Man atrodo, kad esmė įvardinta poeto Justino Mar­cin­ke­vičiaus žodžiuose – gerumas tas gyvenimas, gerumas…

Mėgautis akimirka, džiaugtis bendravimu, girdėti žmones, apsupti save jaukumu, ilsėtis, skirti laiko pomėgiams – taip šitą filosofiją suprantu aš“, – prisipažįsta Kristina. 

Daugelis patariančiųjų, kaip įsi­leisti į savo gyvenimą naują „atradimą“, ypatingą dėmesį ski­ria aplinkai bei jos dekorui. Kas tai yra? Ir ar galima suderinti, tarkime, ekologiją bei dizainą?

„Aplinka – vienas iš matomiau­sių dalykų, dėl to ji pirmiausia ir krenta į akis. Su­pras­ti, ką jauti ir galvoji, yra sunkiau, nei pamatyti savo kiemą, sodą ar namus. Kaip jau sakiau, labai svarbu natūralumas, natūralios medžiagos – tiek statybinės, tiek interjero, tiek baldų. Namas, kuriame vyrauja kokybiški mediniai baldai, vilnoniai kilimai, kuriame sumontuoti mediniai laiptai, netgi dailylentės interjere yra puiku. Ir nors nemanau, jog blokinis daugiabutis ir plastikiniai staliukai tai gali pakeisti, vis tik esu įsitikinusi, kad ir blokinio namo bute galima susikurti tą jaukumą, apie kurį kalbame. Juk, atrodo, paprasta pasirinkti savo mėgiamas spalvas, apgalvoti detales, nusipirkti mielus prisiminimus žadinančių indų, pagalvoti apie namų tekstilę, išsikepti kvepiančių pyragų ar sausainių, pasikviesti draugų ir surengti stalo žaidimų vakarėlį. Visa tai ir kuria aplinką, kurioje miela būti ir kuri apibūdinama žodžiu miela, jauku“, – svarsto Kristina.

Dažnai atrodo, kad to jaukumo, mielos buities mums labiau reikia žiemą. Ar tikrai tik tada?

„Vasarą turime daugiau veik­los ir namuose būname mažiau – viskas persikrausto į gamtą, kur tikrai nereikia ypatingų pastangų malonumui sukurti: gamta už mus yra padirbėjusi senų se­­niausiai. Ne veltui landšafto dizaineriai sako, kad jei norite mokytis – stebėkite gamtą. Nu­ei­kite prie upės ir žiūrėkite, kokie augalai auga, kaip dera jų proporcijos. Pažvelkite į pamiškę ir pamatysite, kad žemesni augalai yra priekyje, o aukštesni – už jų. Gamta viską yra sukūru­si, žmogus tik turi negadinti ir mėgautis.

Bet žiemą ilgai nepasėdėsi net prie didžiausio laužo lauke – norisi jaukumo namuose. Tada ir karšti troškiniai, tirštos sriubos, dabartinės krosnies – orkaitės naudojimas, kuris suteikia papildomą šilumą, kvapą… Šilti pledai, karšti gėrimai, lem­putės ir žvakės, nes temsta anksti – visa tai ryškiau atspindi. Be to, šita filosofija, jei galima ją taip pavadinti, daug dėmesio skiria maistui, jo gaminimui namuose. Tačiau, ko gero, supykdysiu sveikuolius, pasakydama, kad bene jaukiausias maistas yra saldumynai, kepiniai, karštas šokoladas, sotūs troškiniai, mėsa ir bulvės, tirštos sriubos, o štai salierų lazdelės – jau ne kažkas... Bet taip yra. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog negalima jų valgyti. Viskas, kas žmogui patinka, yra savotiškas jo gyvenimo būdas, jo namų filosofija. O jei kalbėtume apie mano išvardintus valgomus dalykus iš danų pozicijos, tai irgi nereiškia, kad danai ar kiti šį gyvenimo būdą pamėgę žmonės yra nutukę ir apsiriję. Ne, kaloringo maisto nereikia daug. Be to, kai valgai su kompanija, šnekučiuojantis, suvalgai gerokai mažiau, nei kimšdamas vienas žiūrėdamas serialą. O jei dar po sočių pietų išeini pasivaikščioti, pavedžioti augintinį ar tiesiog pažaisti sniego mūšį, tai karšto šokolado puodelis nenusės ant klubų ir viskas tikrai bus puiku“, – įsitikinusi moteris.

Pasak Kristinos, bene esminis daly­kas, kuris yra svarbu, kalbant apie maistą – stalo vaizdas. Gražūs indai, kokybiški įrankiai ir stalo tekstilė – pag­rindiniai viso jaukumo ingredientai. Be jų joks gardžiausias pyragas netenka prasmės. Vienkartiniai plastiko indai tik­rai to nesukurs. 

Ar lietuviams reikėtų įsileisti danišką gyvenimo būdą ir kaip tai padaryti?

„Kaip jau ir sakiau, lietuviai tai tikrai turėjo ir tie, kurie prisimena savo senelius bei prosenelius, viską tebesinešioja širdyje. Pandemija, manau, daug ką sugrąžino į namus, ir jei netekome artimo bendravimo su draugais, giminaičiais, tai šeimose jo tikrai padaugėjo. Žmonės pradėjo žaisti stalo žaidimus, kartu žiūrėti filmus, daugiau gamina namuose, mažiau lankosi kavinėse. Viską mes darome teisingai, jei leidžiamės paskui intuiciją. Ir, žinoma, jei nori ryto kavą gerti iš gražaus puodelio – turi nusipirkti tokį, kuris tau bus gražus. Jeigu kvieti draugus į svečius, tai pasirūpink, kad ant stalo būtų ne tik maisto, bet ir žvakių bei servetėlių. Jei keliauji su šeima į pikniką, neimk vienkartinių indų, o į pintinę įsidėk mėgiamiausius puodelius, lėkš­tes, gražiausią staltiesę ir patiesalą. Arba gali iškepti tortą ne tik gimtadienio, bet ir, pavyzdžiui, vardadienio proga. O gal savaitgalis gali būti torto gabalėlio diena? Visa tai priklauso nuo mūsų pačių: kokį jaukumą mes kuriame ir ar norime dėl jo pasistengti“, – neabejoja Kristina. 

Ir siūlo savaitgalį pasitikti su gardžiu keksu bei pačių pasigamintu tortu.

Keksui reikės: stiklinės miltų, 3/4 stik­linės cukraus, pakelio sviesto, arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 7 kiaušinio trynių ir 3 baltymų, 2,5 stik­linės vaisių (džiovintos apelsino žievelės, razinų, datulių, figų, džiovintų obuolių – tinka viskas, ką mėgstate), šaukštelio vanilinio cukraus.

Vaisius susmulkiname ir sumaišome su 1/5 miltų, sviestą ištriname su cukrumi ir tryniais, sukrečiame standžiai išplaktus baltymus, suberiame vanilinį cuk­rų, likusius miltus, išmaišytus su kepimo milteliais, ir atsargiai viską išmaišome. Masę sukrečiame į kekso formą ir kepame 50–60 min. 170°C temperatūroje.

Maskarponės tortą galima gaminti bet kada – žiemą jis baltas kaip sniegas, vasarą jį galima paskaninti sezoniniais vaisiais.

Torto pagrindui smulkintus sausainius sumaišome su tir­pintu sviestu – stik­linė sausainių ir 2–3 šaukštai sviesto. Su­spaudžiame sausainius ant formos dugno ir dedame šaltai, kad sukietėtų.

Į plaktuvą pilame indelį grietinėlės ir plakame. Iš­tir­pi­na­me želatiną labai ne­dideliame kiekyje vandens. Kad grei­čiau atauštų, įbe­riame į ją 3–4 šaukš­tus cukraus (sma­ližiai, mėgstantys saldžiai, ga­li ir daugiau). Į išplaktą grietinėlę su­dedame maskar­ponės sūrį ir pa­plakame, o tada toliau plakant plona srovele pilame želatiną su cukrumi ir gautą masę vik­riai skirstome ant stipriai suspausto sausainių pagrindo. Tada pasidarbuojame su papuošimu (puošti galima tais pačiais sausainių trupinukais arba bet kokiu kitu patinkančiu dekoru, galima ir niekuo nepuošti) ir nešame tortą į šaldytuvą. 

Kol susiplauna­me indus, pasidengiame stalą, pa­simerkiame gė­lių ar užsidega­me žva­kių, apsi­ren­gia­me jaukiau­sią dra­bužį ir pa­si­svei­ki­name su draugais, kurie atėjo pažaisti stalo žaidimų, tortas jau beveik sustingęs ir belieka išsivirti kavos. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuotr. K. MACELYTĖS