Palentinio jėga – ūkininkų ištikimybėje savo žemei

Reportažu apie Palentinį pradedame pasakojimų ciklą apie savo krašto žmones, kuriančius šių dienų istoriją ir tradicijas. Visus metus žemaitiškais kalneliais kilsime ir leisimės, lankydami seniūnijas, kaimus, kaimelius ir vien­kie­mius, kuriuose darbštūs žemaičiai atkakliai laiko­si įsikibę į savo žemę – nesiskundžia, neverkšlena, o džiaugiasi ir sa­vo gerumu šildo kitų gyvenimus. Tik šir­dimi galima iš­ma­tuoti jų atsidavimą Lietuvai, šiemet šven­čiančiai 33-iąjį atkurtos nepriklausomybės pavasarį, todėl praskleidę kas­dienybės širmą, kartu pasidžiaugsime tuo, ką mūsų žmonės vadina laime gyventi gimtinėje. 

Seniūnija be socialinių problemų

Pačiame rajono pakraštyje esantis Pa­lentinis tik atrodo už jūrų marių, bet smagiai leidžiantis ir kylant kalneliais išskirtiniu šio krašto reljefu, kelionė visai neprailgsta. Pirmą kartą čia užklydę tikrai nustebtų, kiek daug tokiame mažame kaimelyje gražių vietų – ir Rau­džio upelio užtvanka su poilsio zona, ir originalus Atminties parkas pačiame gyvenvietės centre, akmenimis įamžinęs visus seniūnijos kaimus, ir atnaujintas administracinis pastatas su bend­ruomenės namais.

„Vasarą pas mus lyg kurorte“, – pasi­tikdama tvirtina Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė. 

Pasak seniūnės, ir steigiant seniūniją, gyventojų čia nebuvo daug – gal apie 450, dabar gyvenamąją vietą yra deklaravę 233 asmenys.

„Jaunimas išvažinėjo, daug gyvena už­sienyje, bet kai sugrįžta vasarą aplankyti tėvų, džiaugiamės ir neatsidžiaugiame – jie ne prie upelio pilvus šildo, o tėvams padeda ūkiuose tvarkytis. Smagiausia, kad anūkus atveža, vi­si kartu liepos 6-ąją, Vals­tybės dieną švenčiant, himno giedoti susirenkame“, – sako seniūnė. 

Palentinio išskirtinumas – gyvenimas be socialinių problemų. Seniūnijoje beveik nėra labai senų žmonių, dauguma gyventojų darbingo amžiaus, turi savo ūkius, todėl valstybės paramos prireikia vos vienam kitam. Kartą per savaitę iš Kaltinėnų atvažiuojančios socialinės darbuotojos Vaidos Norgailienės čia ne­laukia eilės pašalpų prašytojų. Per­nai visuomenei naudingus darbus atliko tik penki gyventojai, šiemet seniūnija teturi du talkininkus.

Gerokai daugiau darbo Palentinyje turi iš Bijotų atvykstanti žemės ūkio specialistė Reda Petkuvienė, nes seniūnijoje pasėlius deklaruoja per pusšimtis ūkininkų, o kiek jiems dar visokiausių reikalų atsiranda – kaskart atvykus, ant žemės ūkio specialistės stalo popierių krūvos nugula.

„Optimizuojant“ rajono biudžeto išlaidas, seniūnijoje liko vienintelė įstaiga – Šilalės viešosios bibliotekos filialas, kur žmonės užsuka ne tik pasišnekučiuoti su bibliotekininke Al­bina Girdvainiene, paskaityti laikraščių ar pasiimti knygų. Dau­ge­lis iki šiol dėkingi bib­liotekininkei už surengtus kompiuterinio raštingumo kursus. Be naujausių technologijų žmo­nėms darosi vis sunkiau gyventi, todėl dažnai tenka prašyti ir bibliotekininkės pagalbos. Tačiau seniūnė neslepia nerimo, kad ir šios vienintelės likusios savivaldybės įstaigos kaimo žmonės gali netekti, kaip kažkada nejučia neteko Palentinyje dirbusių kultūros darbuotojų. 

Kaimo jėga – vienybėje

Kai 2021 m. Šilalės savivaldybė rengė apklausą dėl seniūnijų sujungimo, prieš valdžios planus pasisakė 98 proc. Palentinio seniūnijos gyventojų. M. Zy­bartienė sako, jog toks rezultatas nebuvo netikėtas.

„Jeigu panaikintų seniūniją, kaime nieko neliktų, kiečiai viską užgožtų. Žmo­nėms reikia ne valdžios, o paslaugų. Do­­kumentą atsišviesti, pažymą pasiimti užtrunka kelias minutes, bet jei reiktų kaskart važiuoti į Laukuvą ar Kal­­ti­nėnus, daug atsirastų problemų“, – įsitikinusi seniūnė.  

Nuo 2021 m. M. Zybartienė teturi vienintelį pavaldinį – vairuotoją Petrą Spu­dulį, atsakingą ne tik už automobilio priežiūrą, bet ir už daug kitų dalykų, tokių kaip aplinkos ir kelių priežiūra. Du žmonės seniūnijoje kažko nenuveiks, todėl pagrindiniais pagalbininkais tapo seniūnaičiai ir bendruomenė. Jei tik kyla problema, seniūnė kviečia „dešine ranka“ vadinamą bendruomenės pirmininką Kazį Rakicką, seniūnaičius Ričardą Juškevičių, Rasą Kairienę, Dalią Laurinavičienę, prie jų prisideda ir daugiau aktyvių palentiniškių.

„Mes visko turime: gražią salę, muzikos aparatūrą, idėjų, mokame rašyti projektus ir gauname finansavimą, trūksta tik laiko“, – juokauja K. Ra­kickas, kaip ir daugelis šio krašto žmonių valdantis nemažą ūkį.

Kaime kiekviena šeima pirmiausia rūpinasi savo reikalais, rytą vakarą skuba prie gyvulių, nes visi nori gyventi geriau, gražiau. Ir vis dėlto laiko stoka nesutrukdo palentiniškiams sueiti būrin ir tęsti kelis dešimtmečius gyvuojančias tradicijas. Šio krašto pasididžiavimas – gegužinės pamaldos, per kurias giedama Švč. Mergelės Marijos litanija. Kad ir kokie rūpesčiai bespaustų, prie papuoštos Švč. Mergelės Marijos skulptūros gegužės penktadienių vakarais, pabaigę darbus, susirenka ne tik Palentinio, bet ir gretimų kaimų žmonės. Tai bene seniausia Žemaitijos tikinčiųjų tradicija, skatinanti žmones ne tik kartu melstis, bet ir bendrauti, padėti vieni kitiems, kartu švęsti šventes. Šią tradiciją, pasak M. Zybartienės, Palentinyje sukūrė Kaltinėnų klebonas kun. Petras Linkevičius, pastatęs kaimo centre Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. 

„Kunigas taip sugebėdavo suburti žmones, kad į salę visi netilpdavo. Su­eidavo mūsų mamos, močiutės, vaikus atsivesdavo. Daugelis su tomis maldomis užaugo, dabar jau savo vaikus atsiveda. Kol daugiau kaime senų žmonių buvo, visą gegužę kas antrą dieną rinkdavomės, dabar jau tik penktadieniais. Užtat į gegužinių pamaldų užbaigimą suvažiuoja visi, kas gyvas – ir pasimelsti, ir koncerto pasiklausyti“, – pasakoja seniūnė. 

Palentinio gegužinių pamaldų pabaig­tuvės – ne vien šio kaimo, o net trijų parapijų šventė, nes čia susikerta Var­nių, Pašilės ir Kaltinėnų ribos. Todėl ir į šventę atvažiuoja būrys kunigų, atvyksta žemaičių ir iš toliau, o palentiniškiai visiems atsidėkoja populiarių atlikėjų koncertu bei smagiu pavakarojimu. 

Seniūnaitė R. Kairienė neslepia, jog pasiruošimas tokiam renginiui priverčia atidėti visus ūkio darbus, pamiršti asmeninius reikalus. Žinoma, daug leng­viau būtų, jei pagelbėtų kultūros darbuotojai, tačiau jie jau senokai pamiršo Palentinį.

„Mūsų jėga vienybėje“, – sako Severė­nų seniūnaitė D. Laurinavičienė, idėjo­mis ir darbu prisidedanti prie visų Pa­lentinio renginių bei projektų. 

Pasak Dalios, šio krašto žmonės mo­ka susirasti įdomių veiklų ir neraginami pasinaudoja projektų suteikiamomis galimybėmis. Apvažiavo jau daugiau kaip pusę Lietuvos, netgi lankėsi kaimyninėse vals­­tybėse, tačiau labiausiai džiaugiasi bendrais projektais su Varniuose įsikūrusiu Telšių profesinio mokymo centro filialu. Jau ne kartą vyko į Varnius mokytis gaminti tradicinių patiekalų, madingų vieno kąsnio užkandukų, tobulinti mėsos produktų gamybos technologijų ir pan. Mokymus užbaigusi bend­ruomenės aktyvo komanda surengia vakaronę su vaišėmis kaimo žmonėms, kad ir jie galėtų pasidžiaugti iš projekto gauta nauda.

Maitina žemė ir gyvuliai

Palentinio krašte žmonės gyvena taip, kaip jų tėvai ir seneliai – dirba žemę ir augina gyvulius. Daugiausiai – pienines karves, mėsinių galvijų laikytojams suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Palentinio seniūnaitė R. Kairienė neslepia, kad visi dirba sunkiai, ilgam išvykti negali, tad nei atostogauja, nei serga. Ir tik kai visai prispaudžia bėda, ieško vaikų ar anūkų, kuriems galėtų perduoti savo ūkius. Tokių pavyzdžių Palentinio seniūnijoje – daug. Seniūnė M. Zybartienė tikina, jog nėra kaimo, kuriame negyventų ūkius perėmusių jaunų šeimų. Tačiau daugiausiai vaikų rytais į mokyklas išvažiuoja iš Beržės. 

Viena pirmųjų šiame kaime ūkininkauti pradėjusi Irena Dargienė savo ūkį taip pat perdavė anūkei Akvilei. Prieš trejus metus Akvilės ir Eimanto Kovtoniuk šeima nusprendė iš Mažeikių persikelti į atokų Beržės kaimą ir imtis pieno ūkio. Tada jų sūneliui Matėjui tebuvo pusantrų metukų, dabar jaunieji ūkininkai jau augina ir netrukus antrąjį gimtadienį švęsiančią dukrelę Militą. 

Jauni žmonės dirba 80 hektarų žemės, augina 100 galvijų ir nors kol kas melžia tik 40 karvių, planuoja jų skaičių padidinti bent iki 100,  kad didžiuosius darbus galėtų patikėti robotams. Norėtų ir daugiau žemės, tačiau jos įsigyti šiame krašte beveik neįmanoma – džiaugiasi, jei pavyksta išsinuomoti bent keletą hektarų. 

„Nenorėjome, jog babytė Irena parduotų žemę, gaila buvo jos įdėto darbo. Iš pradžių su vyru ir tėvais važiuodavome jai padėti. Paskui prasidėjo karanti-

nas, užsidarė vaikų darželis – at­važia­vau pas ją pagyventi ir likau. Įdo­miau­sia, kad mano vyras Eimantas, kurio tėvai ūkininkai, niekada nemėgo ūkiškų darbų, o dabar su malonumu dirba ūkyje“, – juokiasi Akvilė.

Jos tėvai dabar taip pat ūkininkauja – įsigijo vieną didžiausių Klaipėdos rajono ūkių, tad jauni ūkininkai dažnai sulaukia jų pagalbos. Jau iškilo naujas, šiuolaikiškas Akvilės ir Eimanto namas, pavasarį šeima pradės remontuoti babytės Irenos iš ūkio „paveldėtas“ fermas, jau gavo paramą įrangai įsigyti. Akvilė neslepia, jog ūkininkauti kartu su tėvais netoli Klaipėdos būtų lengviau. Tokia mintis jaunai šeimai buvo kilusi, tačiau abu nutarė nieko nekeisti – pagailo pastangų, kurių prireikė, kad perprastų ūkio reikalus, išsiaiškintų žemės sklypų ribas.

Jaunos šeimos gyvenimo būdas, iš Mažeikių persikėlus į Beržę, nepasikeitė. Gyvendami mieste jie daug važinėjo, sako, važiuojantys ir dabar. Ūkis netrukdo mėgautis gyvenimu, o laiko lieka daugiau, nei likdavo dirbant tėvų versle Mažeikiuose. O ir kaimo gyvenimas, pasak jaunos moters, turi savotiško žavesio. 

„Labiausiai mus čia „veža“ atvirų du­rų taisyklė – kada nori, tada išeini į kiemą, išsivedi vaikus. Visur dirbti reikia, bet ūkyje esi mažiau priklausomas nuo kitų – kiek dirbi, tiek ir turi“, – tikina du darbuotojus ūkyje samdanti jauna pora.   

Palentinyje ūkininkaujantis Graž­vy­das Kairys pernai pirmasis šiame krašte modernizavo savo pieno ūkį ir karvių melžimą patikėjo robotams. Ūki­nin­kauti jam padeda sūnus Artūras, auginantis mėsinius galvijus. 

Beveik 70 melžiamų karvių turinti pa­lentiniškių šeima ūkininkauti pradėjo dar 1992-aisiais, iširus bendrovei – iš pradžių tik su penkiomis karvėmis, paskui įsigijo dar tiek pat, o kai į tvartą susivedė 20, nutarė pradėti statybas.  

„Kaime su keliomis karvėmis nėra ką veikti, kad darbas duotų naudos, reikia bent 50 melžiamų. Palentinyje visi po 20–30 laiko, dar daugiau gyvulių turi Beržės ūkininkai. Ir kone visi savo ūkius plečia“, – pasakoja ūkininkas.

Gražvydas neslepia, kad jam yra dėl ko stengtis – ūkyje pasiliko sūnus, o jaunimas nenori dirbti su šake, jiems reikia kompiuterių, analizuojančių ūkio duomenis, parodančių gyvulių produktyvumą ir sveikatos būklę.

„Kaina didelė, bet dalykas geras. Net karvės daugiau pieno duoda, nors šeriam taip pat, kaip anksčiau“, – pripažįsta fermas robotizavęs ūkininkas. 

Pasak G. Kairio, auginti gyvulius ir dirbti žemę niekada nebuvo lengva. Problemos čia tokios pat, kaip visur. Būtų gerai rasti su technika mokančių elgtis darbuotojų, bet jaunų žmonių nėra, visi skundžiasi mažėjančiomis pieno, iš kurio gyvena, kainomis, brangstančia elektra ir dyzelinu. Bet džiaugiasi, kad gali gyventi savame krašte, tarp savų žmonių, turi užsiėmimą ir gali užsidirbti pragyvenimui. 

Pilki keleliai stipriai dulka

Gal ūkininkavimas ir nebūtų vienintelis šio krašto žmonių užsiėmimas, jei bent vienas kelias, vedantis Kaltinėnų, Laukuvos ar Varnių link, būtų asfaltuotas. Duobėti, dulkantys vieškeliai yra didžiausia seniūnijos problema, kurios nei bendruomenei, nei seniūnaičiams niekaip nepavyksta pajudinti. 

„Kelias nuo Beržės iki Medvėgalio tik pernai naujai išpiltas skalda, o važiuojame juo kaip tarka. Žiemą tie amerikietiški kalneliai visiems siaubą kelia, vaikai verkdami tėvams skambina, kad autobusas į kalną prie Jaunodavos neįvažiuoja. Pernai iš viso buvome pasijutę gyvenantys bekelėje, iki Kal­ti­nė­nų kapstydavomės 40 minučių. Au­to­mo­biliai lūžo, ne vienam kėbulas suskilo“, – piktinasi Severėnų seniūnaitė D. Lau­ri­navičienė.

Dalia tvirtina visoms Susisiekimo ministerijai pavaldžioms įstaigoms raštais galvas iškvaršinusi, kol gavo pažadą, jog vieškelis Jaunodavos link bus remontuojamas. Nesitikėjo, kad pažadas taps apgaule, mat, pradėjus pilti skaldą, paaiškėjo, kad asfalto nebus. Jos žiniomis, Lietuvos automobilių kelių direkcija nusprendė kelią remontuoti pagal naują, eksperimentinę technologiją. Palentiniškių nuomone, už tokį neūkiškumą valstybė turėtų bausti, nes skalda niekada nepakeis asfalto. Ten, kur kelininkai dirbo pernai, jau atsivėrė duobės, o gyvenantys šalia kelio vasaros nenori prisiminti, nes gerklę ir akis graužė automobilių pakeltos skaldos dulkės.

„Nors gal ir geriau negu nieko, bet skalda ne kažin kiek problemų išspręs, kelią vis tiek nuolat reikės taisyti. Palentinis yra vienintelė rajono seniūnija, neturinti asfaltuoto išvažiavimo. Geresni keliai būtų, gal ir mūsų vaikai dažniau namo sugrįžtų“, – neslepia apmaudo D. Laurinavičienė. 

Praėjus 25 metams nuo seniūnijos sukūrimo, savivaldybė pagaliau atsimi­nė, jog kažkur rajono pakraštyje irgi gyvena žmonės – prieš dvejus metus Pa­lentinyje išasfaltuotos dvi pagrindinės gatvelės. Ūkininkai ironiškai spėlioja, kiek metų reikės laukti antros tokios „dovanos“. Malonės čia niekam nereikia, bet kaime gyvenantys žmonės norėtų, kad savivaldybės klerkai juos laikytų savais piliečiais.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.