Konkursas Upynoje: daugiau klausimų nei atsakymų

Upynos Stasio Girėno mokykla šį mėnesį švęs trijų jubiliejų sukaktis. Bet kas atsitiko, jog jau gerą dešimt­metį iš jos laksto vaikai? Kad tapo gėda pasakyti, jog mokaisi ar dirbi šioje mokykloje, nors vidinio potencialo - mokytojų, mokinių, jų tėvų - dėka nei pasiekimų, nei gražių rodiklių lyg ir nestokojama? Kodėl joje neveikia jokia prevencijos forma, girgždėdamos „sukasi“ brangios socialinio emocinio ugdymo programos?

Šiai ugdymo įstaigai, pučiant įvairiems valdžios vėjams bei skersvėjams, jau 34 metus vadovauja direktorius Rimantas Užumeckas. (Ir kaip jam šitaip pavyksta!?) Tarp daugybės praeityje mokyklą garsinusių stebuklų balandžio pabaigoje įvyko dar vienas socialinis reiškinys, pribloškęs  bendruomenę – konkursas pavaduotojo ug­dy­mui pareigoms užimti. Į šias pa­reigas pretendavo dvi „skirtingo kalibro“ kandidatės. Viena – jaunutė, graži, vos pedagoginę karjerą pradėjusi kaimyninės mokyklos mokytoja. Beje, valdančiosios partijos bendražygė, laimėji­mo atveju, ko gero, galinti at­nešti direktoriui „partinį stogą“, taip reikalingą pensijai sulaukti. Kita – vietinės mokyklos psichologė, turinti 23-ejų metų darbo šioje bei kitose švietimo įstaigose patirtį, edukologijos bakalauro, pedagoginės psichologijos ba­kalauro ir magistro diplomus, mokytojo metodininko kva­lifikacinę kategoriją. Ji, at­rodo, nepuoselėjo di­delių ambicijų staiga pasipuošti direktoriaus pavaduotojos pareigomis mirštančioje švie­timo įstaigoje, bet buvo pasiruošusi iš idėjos iškeisti mėgiamą darbą, o su patirtimi įgytus įgūdžius realizuoti, atskleidžiant mokyklos bend­ruomenės potencialo galias ir įveikiant jau žinomus sunkumus. Deja, be partijos bilieto, tad ir be „stogo“.

Įdomus faktas: daugiau norinčių bei tikrai galinčių pretenduoti į šias pareigas iš mokyklos kolektyvo neatsirado. Kažin, kodėl? 

Kaip manote, gerbiami skaitytojai, kas laimėjo šį konkursą? Jūs teisūs. Į šią mokyklą trečias pavaduotojas ateina X-failų būdu. Tik šįkart ne tiesiai iš partinės darbo biržos, o rafinuotai – konkurso keliu. Labai natūraliai kyla klausimai: ar visiems rajono mokyklų direktoriams „taip“ nutinka? Ir kieno rankelės iš aukščiau žegnoja tokias pateiktis? 

Kažkaip keista, tačiau šio konkurso baigtį buvo nuspė­ję visi. Net mokiniai. Tik įdomu, kaip visa tai daroma. Pavyzdžiui, kokiu būdu buvo sudaryta konkurso komisija? Demokratiniu. Sudarė pats direktorius ir save paskyrė komisijos pirmininku. Tai ar mokytojų taryba – savivaldos organas? 

Kaip viskas vyko? Skaidriai ir teisingai, kaip ir kitose dviejose rajono švietimo įstaigose pernai. 

Pretendentų atrankos būdas? Testas žodžiu. Nors konkurso organizavimo nuostatų 18 punktas byloja apie patirties bei dalykinių savybių vertinimą, komisijos nariai pretendentų žinias, tik žinias, apie pavaduotojo ugdymui darbą subjektyviai įvertino taip: 9 (ne 10, ir jokių įtarimų) – jaunystė ir partija, 8 – nesublizgėjusi patirtis. Kaip čia taip? Tikrai – viskas sąžininga ir net kompetentinga. Tačiau net mokykloje yra vertinamos mokinių žinios, gebėjimai bei įgūdžiai. Mokiniai mokomi daryti išvadas iš visumos, o ne iš atskiros detalės. O štai vadovauti ugdymui – 7 minutės, 8 klausimai, ir nuspręsta. Vertinimo kriterijus – „gražiau kalbėjo“. Nieko nebepridursi. Čia kitokia metodika, kad būtų vietos X-failams. Ir tokia praktika mūsų rajone įsigali...

Bėda ta, jog apibrėžimus apie produktyvųjį mokymą(-si) bei ugdomąjį vadovavimą aki­mirksniu galima rasti „Google“ paieškų sistemoje. Ta­­čiau kokioje interneto siste­moje ieškosime gebėjimų, kaip praktiškai sukurti pro­duk­ty­vų profesinį kontaktą su kolegomis, kaip užsitar­nau­ti bend­ruomenės narių pa­laikymą, kaip pasiekti mik­roklimatą bei ugdymo kokybę gerinančių tikslų besistengiančioje išlikti mokykloje, kaip įgyti kitų vadovavimui reikalingų ir tik su gyvenimiška patirtimi bei nuolatiniu savęs tobulinimu ateinančių savybių?  Taip, galbūt išmoks ir jauna. Bet tik galbūt. Ir tam reikės laiko, kurio ši mokykla, nors ir padedant savivaldybei, turi nedaug. O joje mokosi bei dirba gyvi protingi žmonės, esami ir būsimi rinkėjai, turintys tokius pat poreikius kaip ir kiti: jie nori jausti pasididžiavimą savo mokykla, gyventi oriai, būti išklausyti, paskatinti, teisingai įvertinti. Čia yra tiek gero potencialo, kuriam skleistis vadovavimas iki šiol nesudarė sąlygų. 

Sveikas protas diktuoja, kad vadovauti turėtų geriausi. Bent jau iš pretenduojančių. Tuo labiau, jog praeities pavyzdžiai nepasiteisino ir mokyklos bendruomenė nuo to jau pavargo. Tačiau nei mohikanišką vadovavimo patirtį turintis komisijos pirmininkas, mokyklos direktorius, nei gerbiama komisijos narė rajono savivaldybės atstovė – Švietimo skyriaus vyr. specialistė, vykdanti išorės vertinimą kitose Lietuvos mo­kyklose ir atsakinga už ug­dymo įstaigų veiklos kokybę mūsų rajone, į tai neatsižvelgė. Atrodo, kokybė jiems – nė motais. Kas tai – išorinis spaudimas? Besąlygiškas troš­kimas įsiteikti valdžiai? Ne­­kom­petenci­ja? Žinojimas, kad jokios atsakomybės už sa­vo sprendimus nesulauksi: šu­nys palos, o karavanas eis toliau? 

Atsitiktinai konkurso dieną į mokyklą užsukusiai viešniai iš Norvegijos, buvusiai šios mokyklos mokinei, dirbančiai Sandnes komunos švietimo skyriaus daugiakalbių vaikų integracijos padalinio vedėjos pavaduotoja ir pačiai vykdančiai šimtus atrankų, plaukai pasišiaušė nuo tokio atrankos būdo gimtinėje. 

„Norvegijoje vertinama visuma: išsilavinimas, patirtis, darbdavių atsiliepimai, o pokalbis, ne testas, tik pagilina susipažinimą, bet nenulemia sprendimo. Beje, jis trunka valandą, o ne septynias minutes... Pasiekiau karjeros svetimoje šalyje, svetima kalba. Dabar matau, jog savo gimtinėje to niekaip nebūčiau padariusi. Čia tikrai kreivų veid­rodžių karalystė, kur karaliai ir karalienės nuogi. Dabar suprantu, kodėl vaikams iš Lietuvos taip sunku adaptuotis Norvegijoje. Kiek čia metų laiko mašina į praeitį – 25 ar net 35? Ir koks sutapimas - konkursui pasirinkta balandžio 22-oji, Lenino gimimo diena... 

Gal kokį vadybos tobulinimo ar darbuotojų atrankos organizavimo projektą reikėtų pasiūlyti rajono Švietimo skyriui? Bet jie ten ir taip unikalūs... O ar yra Šilalėje meras, administracijos direktorius? Ar yra Švietimo skyriuje gyvų?“ - stebėjosi ji. 

Naivi emigrantė nežino, jog mūsų rajone vyrauja nerašyta, bet abiem pusėms įsitvirtinti labai naudinga sutartis. Kaip koks vėžys su metastazėmis... 

Kad galėtumei dirbti žemiausios kategorijos psicho­logu mokykloje, turi prista­tyti magistro diplomą. O štai norint vadovauti visos mo­kyk­los ugdymui, pakanka vien bakalauro. 

Visi žinome, jog geriausiai vaikus moko pavyzdys. Tik kaip motyvuoti mokinius mokytis, veikiant tokiems dvigubiems standartams? Kaip juos ugdyti karjerai? Diskutuoti, kad reikia iki atitinkamų pa­reigų užaugti, ar galima ir ne­tikėtai „tapti“? „Būti“ ar „at­rodyti“? Naudingiau stoti į uni­versitetą ar į partiją? 

Beje, į direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas ką tik įvyko konkursas dar vienoje  mūsų rajono ugdymo įstaigoje. Atrankos būdas toks pat – pokalbis (testas). Ten irgi viskas su laiminga pabaiga: laimėtojas, atrodo, buvo iš anksto žinomas, o valdžia rezultatu labai patenkinta. Nuo šiol Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ vadovės pavaduotoja bus mero patarėjo žmona, savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus specialistė. Ir visai nesvarbu, jog šis konkursas galbūt galėtų būti pripažintas neteisėtu: komisijoje sėdėjo ir laimėtojos kolegė iš to paties skyriaus. Bet juk iš daugiau nei 10 pretendentų šito fakto niekas neskųs. Nes kokia prasmė? 

Gerbiami mus valdantieji ir vadovaujantieji, darotės nuspėjami, todėl keiskite taktiką, tobulėkite, nes konkursai patys savaime tampa testais, atskleidžiančiais tikrąjį mechanizmo veidą. O tokios viešųjų ryšių akcijos palieka žmonėms ilgalaikį neigiamą krūvį. 

Bet ar mums Jus mokyti? Ir kaip manote, kiek komentarų sulauktų ši nuomonė, jei po ja būtų galima juos rašyti: 2000-3000? Kita vertus, ar kam nors tai rūpi? Bet vis tik? Juk rinkimai artėja! 

Įdomu, ar Švietimo ir mokslo ministerijai ši istorija nepasirodytų įdomi? O Seimo kontrolieriams? 

Valdas RALYS