Šriodingerio brigada

Kai Estijos premjerė Kaja Kallas vasarą ramiai pareiškė, kad dabartiniai NATO gynybos planai nesutrukdys Estijai būti nušluotai nuo žemėlapio, o sostinei Talinui – suly­gintam su žeme, mes, prisipažinsime, lengvai pasišaipėme. Ne, ne iš premjerės ar estų baimės, o iš gana grubaus diplomatinio ėjimo, kuriuo Vakarams visai nesubtiliai, šiaurietiškai tiesmukai buvo pranešta: ei, jūs ten, ištinę nuo alaus ir karkų, neškit savo subines į pafrontės valstybę.

Tačiau šiandien neima net menkiausias juokas, kai Lietu­vo­je aukščiausiu lygiu atliekame Šriodingerio eksperimentą su vokiečių brigada ir taip patys atsisakome sąjungininkų karių. Iš vienos pusės, atrodytų, kad antpečiai ir švarkai pareigose suvokia, jog niekas kitas mūsų neapgins, jei nesiginsime patys. Iš kitos pusės, jie visiškai rimtu veidu sako, kad Lietuvą nuo priešų gins dvi brigados, o trečioji – vokiečių, esant reikalui, atvyks po dešimties dienų. 

„Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės“.

Nestebina, kai taip kalba tie, kurie kažkada aiškino, kad atsiskyrimas nuo so­vie­tų sąjun­gos buvusi siaubinga klaida, vėliau tvirtinę esą Lie­tu­vai visiškai nereikalinga NATO, nes nėra kam mūsų pulti. Nestebina ir tie, kurie sako, jog apskritai vokiečių brigados dislokavimas mūsų šalyje yra nebūtinas. Paprastai tokie dar priduria neva užtenka pažado, kad ta brigada, reikalui esant, atvyks per dešimt parų. Nestebina todėl, jog ir pirmieji, ir antrieji dažniausiai mokslus yra baigę kokiame nors No­vo­čerkaske, o ten, suprantama, tikrai nemokė, kad per dešimt dienų ir naktų vokiečiai galėtų kur nors atvykti.

Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės, ku­­rie tokiu būdu renkasi politi­nius taškus. Tokiais buvo (ir te­bė­ra) vadinami ir tie, kurie visą laiką reikalavo didinti išlai­das gy­ny­bai, atsisakyti beprasmių ka­­riuomenei pirkinių, pavyzdžiui, laivų, kainuojančių pusę meti­nio gynybos biudžeto. Ku­rie pri­kišamai pirštu baksnojo į vos kelis procentus nuo visų KAM lėšų, skiriamų kariuomenės stu­burui – pėstininkams. Ku­rie kri­tikavo ir toliau kritikuos ratinių pėstininkų kovos mašinų – Lietuvoje tinkamų mūšiams du vasaros mėnesius – įsigijimą, už kurį, kada nors, tikimės, kaltieji dar turės atsakyti. 

Tiesą pasakius, visų šių perkamų postais, informacija arba užsakymais iš kariuomenės biu­džeto nelabai ekspertų, nelabai apžvalgininkų ir nelabai pro­fesionalų pasisakymai labai pri­mena Kremliaus retoriką. Be­trūksta, jog šalies saugumu be­sirūpinantys piliečiai būtų išvadinti „šeimininkų iš JAV įsakymų vykdymu“...

Vienas pagrindinių dešimties parų šalininkų argumentų yra tas, kad karinė žvalgyba įspės apie artėjančią krizę gerokai anksčiau, nei ji prasidės. Ir per tą laiką vokiečiai, ramiai išbaigę litrinį kvietinio, suspės atvykti kaip į kokį antraktą. Bet pastarojo Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo, net ir pa­ti Uk­­raina. Didžiosios Euro­pos valstybės – Vokietija bei Pran­cū­zi­ja – įspėjimus atmetė. Pa­vo­jaus varpais skambino tik JAV, Jung­tinė Karalystė ir Baltijos ša­lys, kiti žinią apie artėjantį karą ignoravo ir atsibudo tik tada, kai prasidėjo masinės uk­rai­nie­čių skerdynės. 

Beje, bomboms ir raketoms jau krentant Mariupolyje, Kyji­ve ir Kramatorske, už nepakankamą profesionalumą, kompetencijos stoką bei nesavalaikį, neteisingą vadovybės informavimą iš pareigų buvo atleistas Prancūzijos karinės žvalgybos vadovas. Vokietija gi palaimingai snaudė toliau ir tik liepos mėnesį ėmėsi ieškoti užkonservuotų „Gepardų“...

Ir netgi jei žvalgybos suveiktų nepriekaištingai, o politikai, tie patys, kurie dabar lyg blynais su spirgais užganėdinti pažadais, tą pačią minutę priimtų sprendimus, dešimt parų yra lygiai tiek, kiek užtruktų pag­rindinė šiuolaikinio karo fa­zė. Bū­tent tiek dienų genštabas Mask­voje numatė pasipriešinimui Ukrainoje palaužti ir užimti Kyjivą.

„Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo“.

Gruzijos ir Rusijos karas užtruko perpus mažiau, o per tas penkias dienas, puldama dviem kryptimis, iš Abchazijos bei Pie­­tų Osetijos, Rusijos driskių orda pasiekė Počio jūrų uostą prie Juodosios jūros ir per keliolika kilometrų priartėjo prie Tbi­li­sio. Tik JAV dėka, iš esmės grasinant tiesioginiu įsikišimu, išvengta katastrofos.

Rusų diversantų grupės, turėjusios užduotį nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, Kyjive jau veikė antrą karo dieną – vasario 25–ąją, o smogiamoji rusų jungtinių pajėgų grupė pasiekė Kyjivo priemiesčius po nepilnų trijų parų, įveikusi beveik 100 kilometrų ir viršijanti gynėjų skaičių 12 kartų. 

Vilnių nuo Baltarusijos sienos skiria tik 30 kilometrų. Kol vokiečių politikai krapštytų už­mie­gotas akis ir spręstų, ar dar ne vėlu jų brigadai keliauti į Lie­tuvą, mūsų šalies keliai bei geležinkeliai, jūrų uostas ir aerodromai greičiausiai jau būtų subombarduoti.

Kitas karinės fantastikos mėgėjų klubo argumentas – Lie­tu­vos dydis. Esą Lietuva per maža, joje niekada nebus reikiamos infrastruktūros, kad čia galėtų pilnaverčiai įsikurti sąjungininkų brigada. Jų teigimu, pakaktų, jog būtų vienas batalio­nas, o kiti atvyktų tik prireikus. Pri­mename, kad okupuotoje Lie­tu­voje buvo dislokuota daugiau kaip 30 tūkst. sovietų kareivių (2–3 divizijos), įrengta daugybė bazių bei didelių poligonų. Vo­­kiečių brigadą sudaro iki 5 tūkst. karių. Karių, mieli ponai ir ponios, ne turistų į SPA, nes tiek tūkstančių – labai gali būti – visoje Lie­tuvoje liukso kambarių ir nėra. O jei rimtai, tai teigiantys, jog jiems Lietuvoje neatsirastų vietos, galėtų pasižiū­rėti į Kali­nin­gradą, kur dislokuo­ti dešimtys tūkstančių kareivių, o užpernai buvo pradėta kurti dar viena di­vizija (tiesa, prasidėjus karui, da­lis tų pajėgų permesta į Uk­rainą).

Didžiausia gėda yra ta, kad kol mes patys savo kaimuke ginčijamės, prasegę praskiepus matuojamės, kieno ilgesnis, linksminame Kremliaus prigožinus ir verčiame raudonuoti mūsų diplomatus, ištikimi draugai, demo­k­ratija, laisve ir „cola“ tikin­tys sąjungininkai, mus ir vėl ap­len­kė: laikino rotacinio bataliono statusą pakeitė į nuolatinę rotaciją.

Aurimas NAVYS

Mindaugas SĖJŪNAS

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros analitikai