Dezinformacija prieš mokslą ir sveiką nuovoką

Propaganda ir dezinfor­ma­cija turi plačias manipuliavi­mo galimybes. Nėra, ko ge­ro, sferos, į kurią minėti dest­­ruktyvūs reiškiniai neban­dy­tų įžengti. Mokslą galima pri­skirti prie vienos tų sfe­rų. Atrodytų, propagandai tu­rėtų būti sunku skleisti dezin­formaciją apie mokslą, kuriame viskas remiasi tyrimais, eksperimentais, moksliš­kai, t.y. patikimai, patvirtintais re­zultatais bei pan. Tačiau de­zin­for­ma­cija ir čia atran­da landų, pasinaudodama kitų žmonių – ne mokslininkų – stereotipiniais įsitikinimais bei įsivaiz­davimais apie mokslą, neišmanymu, žinių, o kartais net ir sveikos nuovokos stoka. 

Kovidas išjudino interesą

Stipresnį susidomėjimą mokslu ir jo pasiekimais ne taip seniai išjudino COVID-19 pandemija. Tai buvo gana natūralu, nes naujo pavojingo viruso atsiradimas iškėlė svarbius klausimus – kaip jį suvaldyti ir kaip nuo jo apsiginti? Papildomu aspektu tapo ir ginčai dėl paties viruso prigimties bei jo atsiradimo aplinkybių. Tiksliai į pastarąjį klausimą taip ir nėra atsakyta. Nors pagrindine versija išlieka prielaida, jog virusas pats galėjo peržengti barjerą tarp gyvūnų ir žmogaus, versija apie galimą dirbtinę, t.y. laboratorinę, jo kilmę irgi kol kas nėra paneigta. Tokiu atveju pats mokslas įgauna prieštaringą įvaizdį – ir kaip sprendimo būdas, ir kaip pavojaus šaltinis. 

Situacijai nepadėjo ir vadina­masis „vakcinų karas“. Klau­si­mas, kas greičiau bei efekty­viau sukurs vakciną nuo COVID-19 buvo savotiškai politizuo­tas. Ypač šioje sferoje pasistengė Ru­si­ja. Maskva skubėjo regist­ruoti savo vakciną „Sputnik V“, taip siekdama pademonstruoti „pranašumą prieš Va­ka­rus“. Beje, pastebėta, jog Krem­lius ir kitaip sugebėjo instrumentalizuoti koronaviruso COVID-19 temą. Žurnalistinis tyrimas, ku­rį dar 2021 m. pabaigoje pub­likavo leidinys „Meduza“, parodė, kad Rusijos globalus medijų kanalas RT visiškai skirtingai pateikinėjo naujienas, susijusias su vakcinacija nuo COVID-19, Rusijos bei užsienio auditorijoms. Buvo nustatyta, kad Rusijos vidaus auditorijai skirtose medžiagose RT visaip skatino žmonės skiepytis ir užpuldavo skiepų priešus, užtat savo „tarptautinėje“ produkcijoje, skirtoje užsieniui, suteikdavo platų eterį skiepų priešams bei visokiausių sąmokslo teorijų šalininkams. 

Verta paminėti, jog pandemija paskatino ne tik ginčus dėl mokslo reikšmės bei galimybių, bet ir pagimdė įvairius antimoksliškus ir net absurdiškus naratyvus, o kai kas tiesiog neigė COVID-19 egzistavimą ir kėlė versiją, kad neva virusas yra išgalvotas tam, jog paslaptinga „pasaulinė vyriausybė“ galėtų atlikti žmonių elgesio kont­rolės eksperimentą. Kitaip sakant, kai kurių žmonių vaizduotę koronaviruso tema dirgino gana stipriai.

Ar žmogus yra „iracionali beždžionė“?

Mokslo populiarintojas ir moks­lininkas Davidas Rober­tas Gri­mesas savo garsioje knygoje „Iracionali beždžionė“ (angl. „The Irrational Apie“) pažy­mi, kad pirmieji vakcinų priešininkai atsirado kartu su pirmomis vakcinomis. Kita vertus, jeigu žmonių baimes XVIII a. pabaigoje, susijusias su nauju ir negirdėtu gydymo, o tiksliau – prevencijos, būdu galima suprasti, tai XXI a., kai vakcinacijos efektyvumas įrodytas keliais šimtmečiais patirties, šias baimes sunku pavadinti kitaip negu iracionaliomis. 

Žmonėms, bijantiems skiepų, vertėtų atsiminti Josepho Meis­terio vardą. Jis gimė 1876 m. ir mirė 1940-aisiais, kai nusižudė po vokiečių įsiveržimo į Prancūziją per antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, J. Meisteris turėjo mirti dar 1885 m., sulaukęs vos devynerių – po šuns, sirgusio pasiutlige, įkandimo. Iš esmės anuo metu tai buvo mirties nuosprendis be jokių kitų įmanomų variantų. Bet J. Meisteris tapo pirmu žmogumi, kuriam buvo įvesta Louiso Pasteuro sukurta vakcina nuo pasiutligės. Vaikas pasveiko – tai tapo dideliu proveržiu medicinoje.

Tačiau vargu ar istoriniai pavyzdžiai ir kiti panašūs argumentai gali įtikinti didžiausius skeptikus bei sąmokslo teorijų šalininkus. Pavyzdžiui, dėl COVID-19 skiepų buvo keliamos įvairios teorijos, tarp jų – ir gana absurdiškos. Viena tokių, kurias su tam tikromis variacijomis iki šiol galima aptikti interneto platybėse, teigia, jog atseit kartu su vakcina žmonės bus „čipuojami“, o paslaptingos, už to stovinčios jėgos per šiuos mikročipus galės tokius žmones sekti bei valdyti. 

Pasakysiu tiesiai šviesiai – tie, kas bijojo „čipizacijos“, jau pavėlavo. Šiuo­laikiniai išmanieji telefonai gana plačiai renka informaciją apie savininkus, o virtualūs algoritmai, analizuodami šią informaciją, siūlo internetinėje erdvėje personalizuotas prekių bei paslaugų reklamas, t.y. siekia paveikti mūsų elgesį, sprendimų pri­ėmimą. Taigi, iš esmės dauguma mūsų jau esame „čipizuoti“ savo noru, ir pasaulis dėl to nesustojo.  

Koviniai uodai ir kitos nesąmonės

Tiek pavyzdžiai apie skiepus, tiek baimės dėl čipų parodo, jog žmogus iš tikrųjų ne visada įjungia sveiką nuovoką bei kritinį mąstymą. Propaganda ir dezinformacija naudojasi tuo itin plačiai. Įvairių loginių nesąmonių kūrimu pastaruoju metu itin pasižymi vadinamoji Kremliaus propaganda, o papildoma paskata kurti vis keisčiau skambančias istorijas ir teiginius tampa Maskvos siekis pasiteisinti dėl agresyvaus karo, kurį pati Rusija pradėjo prieš Ukrainą. Suprantama, jog esmine „pasiteisinimo“ priemone tampa bandymai įrodyti, kad neva „Ukraina siekė užpulti Rusiją (ar kitaip jai pakenkti)“. 

Kremlius išties demonst­ruo­ja išradingumą, fabrikuo­da­mas nebūtas istorijas. Pa­vyz­džiui, vienas ryškiausių (ir absurdiškiausių) pastarojo meto naratyvų buvo tas, jog Uk­rai­na ruošia „kovinius uodus“, ku­riuos planuoja panaudoti kaip biologinį ginklą prieš ru­sų karius. Ne taip seniai aptarinėjau šį naratyvą su pažįstama biotechnologijų specialiste. Jai ši istorija kėlė atvirą juoką. Kalbant paprastai, teoriškai išties galima būtų paversti uodus kokio nors užkrato pernešėjais, tačiau iš karto iškyla labai daug problemų – pradedant nuo to, jog uodas neatskiria „savo“ nuo „priešo“ ir baigiant tuo, jog tai būtų labai nepatikima karinė investicija. Dalį tokių uodų natūraliomis sąlygomis tiesiog sulestų paukščiai, o likusieji žūtų nuo šalčio atėjus žiemai. 

Panašaus absurdo lygio yra ir Krem­liaus propagandos tei­ginys, kad neva ukrainiečiai ruošė biologinį ginklą, kuris nai­kintų rusus pagal tautinę tapatybę. Šis pasakojimas irgi lūžta atsitrenkęs net ne į mokslinį žinojimą, bet į paprastą sveiką nuovoką. Potencialiai galima sukurti biologinį gink­lą, kuris atakuotų biologinius organizmus su tam tikromis ypatybėmis, tačiau virusas neprašo paso ir neanalizuoja žmogaus pavardės. Tuo labiau keistai atrodytų tokio gink­lo panaudojimas Uk­rainoje, kur tarp šalies patriotų bei kovo­to­jų prieš Kremliaus agresiją yra nemažai ir etninių rusų. Taip pat įdomu būtų išgirsti atsakymą į klausimą, kaip toks ginklas „traktuotų“ žmones iš maišytų šeimų? Kitaip sakant, net jeigu tokį ginklą ir galima būtų sukurti, jo panaudojimas negalėtų būti tikslus, racio­nalizuotas, o kalbant paprastai – tiesiog neturėtų prasmės. Galiausiai ir pačioje Rusijos kariuomenėje kariauja ne vien etniniai rusai. 

Visa tai rodo, kad iš tikrųjų labai dažnai propagandos ir dezinformacijos teiginiams demaskuoti užtenka žengti tik vieną racionalios analizės žingsnį. Tai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kartais gali atrodyti. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras