Gyvenimo skonis kur kas vertingesnis nei kvaišalų
Prieš tapdamas politiku, daugiau nei dešimtmetį savanoriavau Vilniaus „Caritas“ dalimi esančioje priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenėje „Aš esu“. Priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, kompulsyvaus lošimo žmonių likimais susidomėjau ne tik dėl to, kad giminėje, kaip turbūt ir daugelis, turiu liūdnų istorijų, kuomet kvaišalai sugriovė ne tik nuo jų priklausomu tapusio žmogaus, bet ir jo artimųjų likimą. Prisidėjo ir draugystė su kunigu Kęstučiu Dvarecku, kuriam teko dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje. Paskui jis gerokai paklaidžiojo bei prisikankino su narkotinėmis medžiagomis, kol grįžo į gyvenimą ir pasišventė pagalbai kitiems.
Daug kalbėjausi su kun. Kęstučiu, aptarinėjome, kokią pagalbą galima pasiūlyti priklausomiems žmonėms ir jų artimiesiems, kas iš tiesų padeda, ko labiausiai trūksta. Važiavome į pagalbą teikiančias bendruomenes, bendravome su specialistais, vertėme užsienio autorių tekstus. Iš mūsų bendradarbiavimo gimė trys knygos apie priklausomybės fenomeną ir grįžimo į gyvenimą kelią. Kai pradėjau dirbti Seime, kaip tik buvo įsibėgėjusios taip vadinamos „Verygos reformos“. Neabejojau, kad pokyčių reikia, tačiau kiek nuvylė jų schematiškumas ir vienpusiškumas. Kovoti prieš alkoholį sekėsi neblogai, tačiau labai mažai buvo padaryta kovoje „už“ žmogų, šalinant priežastis, kurios stumia kvaišalų link. Taip pat, susitelkus į alkoholį, į paribius buvo nustumta narkotikų tema, per mažai rūpinamasi, kaip suteikti pagalbą tiems, kurie nori ištrūkti iš mirtino liūno. Diskusijų kėlė ir prieš kurį laiką įgyvendinta iniciatyva kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą. Regis, logiškas sprendimas, kuris turėjo atgrasyti nuo narkotikų, tačiau, kaip parodė ir kitų valstybių patirtis, jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų. Taip, reikia, jog jie suvoktų, kad tai yra blogai, reikia, kad su jais bendrautų specialistai, bet ne policininkai, o tie, kurie padeda priklausomiems žmonėms. Pasaulinė praktika rodo, kad vartojimo kriminalizavimas nesprendžia problemos ir net nesumažina jos masto. Tik daugėja žmonių, turinčių „nusikaltėlio“ žymę, kuri griauna gyvenimą.
Tikrai nesu labai sentimentalus ir man pikta ant kiekvieno žmogaus, kuris elgiasi neatsakingai ir savidestruktyviai, net jei naudoja kvaišalus spaudžiamas draugų ar „dėl mados“. Tačiau taip pat žinau, jog priklausomybė yra liga, su kuria turi kovoti gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, o ne policija.
„Jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų."
Idėja, kad turėtume dekriminalizuoti atvejus, kai kas nors susigundo „suktine“, pasirodė dar praėjusioje kadencijoje. Pabrėžiu – niekas nekalba tik apie legalizavimą, apie tai, jog tai nėra blogas elgesys. Paprasčiausiai tokiais atvejais siūloma taikyti ne Baudžiamąjį kodeksą, o Administracinį ir įjungti pagalbos, o ne griežtų bausmių mechanizmą. Tačiau galiausiai toks siūlymas neatrado paramos ir vėl atgimė šioje kadencijoje, daugiausiai Laisvės partijos iniciatyva. Spėju, kad tai, jog siūlymas kilo būtent iš šios partijos, buvo savotiška meškos paslauga, nes dalis šios partijos atstovų gana laisvai kalba apie „žolę“ ir gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad dekriminalizavimas gali duoti vaisių, jei mes iš tiesų skirsime rimtą dėmesį kompleksinės pagalbos sistemai stiprinti. Beje, Vyriausybė jai jau skyrė papildomą finansavimą, ir tai yra svarbus proveržis. Tačiau itin svarbu ir tai, kad šios lėšos duotų realų impulsą reabilitacijos bendruomenėms, pagalbos sistemai artimiesiems, nuosekliai prevencijai, o ne būtų skirtos pagalbos imitavimui.
Svarstant dekriminalizavimo projektą (kuris paprasčiausiai siekia atšaukti nepasiteisinusią praktiką), buvo pasiūlyti svarbūs „saugikliai“: padidintos baudos, sudėlioti akcentai, gerinant realų pagalbos prieinamumą. Tačiau, pripažįstu, nepaisant to, jog vieno balso persvara projektas prasiskynė kelią į galutinę priėmimo stadiją, tapo akivaizdu, kad sąmoningai nenorima susikalbėti.
„Gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai."
Parlamentarai, kurie, kiek suprantu, net nebandė gilintis į priklausomybių fenomeną, skelbė kvailas pranašystes, jog esą visą Lietuvą ketinama paversti Vilniaus taboru, Seimą neva valdo narkotikų verslas, o „valdantiesiems nerūpi vaikai ir jaunimas“. Deja, dekriminalizaciją ir legalizavimą sąmoningai painiojo net tie, kurie puikiai supranta skirtumą. Tačiau, politiniu požiūriu, buvo patogu kelti politinę isteriją, esą „valdžia propaguoja narkotikus“.
Nieko keista, kad daug Lietuvos žmonių, kurie nesigilina į Seime svarstomų teisės aktų turinį, bet tik skaito antraštes, labai sunerimo ir įsijungė į bendrą riksmą. Gavau dešimtis laiškų, kuriuose maldaujama nelegalizuoti narkotikų. Tiesą sakant, kartais net pradeda atrodyti, kad aršiausi dekriminalizacijos oponentai patys kažkaip susiję su narkotikų verslu ir apie legalizavimą kalba, tirdami žmonių reakcijas...
Sutinku, kad nėra gerai, jog dekriminalizavimas, kaip tema, buvo pernelyg atskirta nuo pamatinio klausimo: „Kaip veiksmingai įgyvendinti priklausomybių prevenciją ir padėti tiems žmonėms, kurie jau serga priklausomybės ligomis, bei jų artimiesiems“?
Turiu pripažinti, kad prie iškreipto vaizdo prisidėjo ir žiniasklaidos antraštės, kuriose pasirodydavo „legalizavimo“ sąvoka. Politikai, prokurorai viešai buvo klausinėjami dažniau nei specialistai, kurie daug metų dirba priklausomybių ligų srityje.
„Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms."
Mano įsitikinimu, dekriminalizavimas tikrai nėra svarbiausias klausimas, kai kalbama apie pagalbą priklausomiems žmonėms bei apie kvaišalų vartojimo prevenciją. Tačiau tai svarbus žingsnis, keičiant mąstymą ir pereinant prie mokslo duomenimis paremtų sprendimų, o ne tų, kurie grindžiami gandais ir baime. Visiškas absurdas, kai tie parlamentarai, kurie palaikė „dekrimo“ projektą, vadinami „krikščionybės išdavikais, degradais“...
Bet pirmą kartą girdžiu, kad Jėzus kvietė visus sodinti į kalėjimą ir ieškojo, ką užmėtyti akmenimis. Mano galva, veikiau galima kalbėti apie tai, jog Lietuvoje susiformavo pavojinga nihilistų, kurie dangstosi krikščionybės bei tradicinių vertybių gynimu, sekta. Ji labai arši ir sugeba kelti daug triukšmo, todėl kartais atrodo, kad ji yra labai gausi. Tačiau triukšmo lygis ir tiesos sakymas yra du skirtingi dalykai. Todėl visiems linkiu pasitikėti ne tik skambiomis žiniasklaidos antraštėmis ir mažiau klausyti tų, kurie protestuoja prieš viską, nes visur mato tik grėsmes. Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms, kuriems svarbu atrasti bei patikėti, jog gyvenimo skonis yra kur kas vertingesnis, nei bet kokių kvaišalų.
Andrius NAVICKAS,
rašytojas, filosofas, politikas
