Rotacijos ir manipuliacijos
Praėjusią savaitę mūsų mintis, nuojautas ir baimes apėmė du įvykiai: pagaliau pasibaigusi Ukrainos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužno atleidimo epopėja ir „feikinis“ Putino interviu JAV žurnalistui Tuckeriui Carlsonui.
Kai vasario 8-osios vakarą Volodymyras Zelenskis paskelbė atleidžiantis ginkluotųjų pajėgų vadą, lengviau atsikvėpėme: pagaliau baigsis kalbos apie politikų nesantaiką, kariuomenėje kylantį nepasitenkinimą ar net naują Maidaną. Buvo skelbiami ir apklausų rezultatai: už V. Zalužną – 80 proc. ukrainiečių, o už V. Zelenskį – 50 proc. Visokie ekspertai sakė: prezidentas išsisėmė. Esą jam nepavyko nei kontrpuolimas, nei paramos iš Vakarų akcija, jis įklimpo ir su mobilizacija. Lietuvos analitikai irgi įsivėlė į įtarinėjimus bei spėliones, kad štai Ukrainos politinėje viršūnėlėje pastebimas skilimas, o tai nulems karo baigtį ir privers Kyjivą sėsti už besąlygiškų derybų stalo su Rusija.
Tiesa, 50-metis generolas, kuris 2022 m. pateko tarp žurnalo „Time“ sudaryto šimtuko įtakingiausių pasaulio asmenybių, prieš pusmetį, nesuderinęs su vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, leptelėjo apie į aklavietę patekusį Ukrainos frontą. Paskui paragino nedelsiant pradėti mobilizaciją – iki pusės milijono karių. Kodėl šito neskubėjo skelbti prezidentas? Kontrpuolimas tikrai nepasisekė: priešas buvo gerokai įtvirtinęs kairįjį Dnipro krantą, o ginklų ir šaudmenų jau pradėjo trūkti. Bet visam pasauliui demonstruoti, jog ukrainiečiai pasiekė aklavietę, reikštų du dalykus: visiškai palaužtų karių nusiteikimą siekti pergalės, o Maskvai suteiktų naujų propagandinių pajėgumų.
V. Zalužno raginimai tučtuojau imtis mobilizacijos vėlgi neatitiko V. Zelenskio planų. Taip, karių apkasuose trūksta, tūkstančiai žuvusių ir sužeistų, psichologiškai palaužtų, reikalinga rotacija. Prezidentas mano, kad dar ne laikas, ir tam rengia teisinę bazę. Kita vertus, neapgalvota mobilizacija sukeltų visuomenės pasipriešinimą. Antai, kai kurios Kyjivo sąjungininkės atsisako išsiųsti ukrainiečius iš savo šalių. Svarbus ir gamtinis faktorius: įmesti naujokus į žiemos apkasus būtų tikra tragedija...
Atrodo, V. Zalužnas neišsineša akmens užantyje. Tą iliustravo ir penktadienį pasaulį apskrieję filmuoti kadrai, kai prezidentas dekretu Nr. 61/2024 suteikia jam Ukrainos didvyrio vardą. Generolas ir prieš raštų įteikimą, ir po to netikėtai šiltai apkabino šalies vadovą. Bet Maskvos propagandistai vis tiek ėmė kaukti: glėbesčiavimasis buvo nenuoširdus...
V. Zalužną pakeitęs buvęs sausumos pajėgų vadas Oleksandras Syrskis, oponentų dėl griežto vadovavimo pramintas „mėsininku“, kaip kariuomenėje ir priimta, yra uolus įsakymų vykdytojas. Tuo jis ir skiriasi nuo V. Zalužno, mėgusio išsakyti savo nuomonę, ginčytis su vyresniaisiais, rašo Meduza.io. Bet ir naująjį kariuomenės vadą jau supa įtarimų šešėlis. 58-erių generolas O. Syrskis, pasirodo, gimęs Rusijos Vladimiro srityje, karybos mokslus baigęs Maskvoje, o tęsė jau Charkive. Jo tėvai ir brolis iki šiol gyvena Vladimire. Kaip pranešė BBC, Rusijos naujienų agentūros TASS korespondentas, nepraėjus nė valandai, paskambino broliui ir paklausė apie jo reakciją į paskyrimą. Olegas iš baimės aptakiai atsakė, kad seniai brolio nematė ir nežino, kur jis yra... Žinoma, tėvų artimieji Rusijoje generolą vadina „išdaviku“.
O dabar pasisukime veidu į Maskvą. Ten, virš Kremliaus stogų, praskriejo ne švediškasis Karlsonas, o amerikietiškas žurnalistas bei istorikas 54-erių T. Carlsonas ir nusileido į šiltą Putino kabinetą. Čia vyko 2 valandas ir 6 minutes trukęs interviu. Tai buvo Kremliaus valdovo žvaigždžių valandos, sutraukusios milijonus žiūrovų visame pasaulyje. T. Carlsonas – D. Trumpo pasekėjas ir Putino gerbėjas. Nei CNN, nei BBC ar kitų pasaulio žiniasklaidos korifėjų Putinas nepriėmė, o šiam štai sutiko duoti išskirtinį interviu. Ir nenusivylė: jo propagandinės kalbos pasklido po visą pasaulį. Be abejo, tai jam labai naudinga.
Nenagrinėsime šio gandais bei melu prifarširuoto pasisakymo. Politologai tvirtina, jog Putinas ištisai kartojo savo pareiškimą, paskelbtą lygiai prieš dvejus metus prasidedant karui prieš Ukrainą. O tada melavo: sakė, kad prie Ukrainos sienos sutelkta 130 tūkst. kariuomenė tik rengia pratybas...
Koks melagingas yra Putino interviu turinys, iliustruoja tik vienas faktas: kalbėdamas apie neva Ukrainoje puoselėjamą nacizmą, jis teigė sakęs V. Zelenskiui, kad šio tėvas kovojęs su nacizmu Antrajame pasauliniame kare. Bet, pasirodo, Oleksandras Zelenskis gimė 1947 m. gruodžio 23 d., praėjus dviems metams po karo pabaigos... Ir taip toliau, ir panašiai.
Ar įmanoma susieti šiuos du įvykius? Kodėl ne. Maskvą piktina, kad per dvejus metus negali įveikti „nacistinės“ Ukrainos ir kviečiasi į pagalbą Putinui tokios priešiškos Amerikos žurnalistą. „O laikai, o papročiai!“ – tai stebėdamas šūkteltų antikinis Ciceronas.
Česlovas IŠKAUSKAS