Ar Lietuvai gresia permainos?

Blanki ir gerokai vėlavusi Prezidento rinkimų kampanija baigėsi: kaip ir prieš penkerius metus, į antrąjį turą pateko dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda ir Prem­jerė Ingrida Šimonytė. 

2019 m. gegužę politikos labiau neuostę kandidatai buvo išsikėlę patys, o I. Šimonytę siūlė valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Anuomet G. Nausėda II-ajame ture beveik dvigubai aplenkė oponentę, nors I-ajame pirmavo I. Šimonytė. Tiesa, skirtumas tarp jų buvo vos 0,63 proc. Arčiausiai prie šios politikų poros prieš penkerius metus buvo Saulius Skvernelis (19,58 proc.), šiemet net du kandidatai – Ignas Vėgėlė (12,47 proc.) ir Remigijus Žemaitaitis (9,35 proc.). 

Šiek tiek apie rinkimų istoriją. Šią gegužę paskyrėme 8-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais ir 15-ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 106 metus nepriklausoma valstybė turėjo 15 Prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažįstame ir Vytautą Landsbergį – po šių rinkimų jų bus 16.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919 m., 1922 m., 1923 m., du kartus 1926-aisiais, 1931 m. ir 1938 m. Pirmieji rinkimai įvyko 

1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksand­ras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir šalies vadovo pareigas.

Įdomu ir tai, jog anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau jį iš savo atstovų rinko I, II ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo, šalies vadovą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Juos gi išrinkdavo valsčių, apskričių bei miestų tarybos.

Kaip ir šiais laikais, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – tik vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai Prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78 II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo K. Grinius.

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. 1993 m. vasario 14 d.

vykusiuose rinkimuose nuga­lėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentu vadintą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – net 17. Ant­rajame ture nedidele persvara Valdą Adamkų nurungė Rolandas Paksas, kuris po 14 mėnesių apkaltos būdu buvo pašalintas iš Prezidento pareigų. Tuojau pat, 2004 m. birželio 13 d., kartu su rinkimais į Europos Parlamentą, buvo surengti neeiliniai šalies vadovo rinkimai.

Neretai didesnę intrigą rinki­muose sukuria kandidatai, kuriuos apibrėžtume atsitiktiniais, ne politikais, o dažnai avantiūristais ar marginalais. Ne visi jie būdavo įregistruojami kandidatais. Ko gero, tokius rinkiminius spektaklius pradėjo pramogų verslo liūtas Arūnas Valinskas, linksminęs rinkėjus pilnais karučiais už baudą mokamų baltų centų, bet su sukurta Tautos prisikėlimo partija 2008 m. patekęs į Seimą ir net tapęs jo pirmininku. Tarp norinčiųjų tapti prezidentais netrūko garsių aktorių, visuomenės veikėjų, šiaip spalvingų asmenybių. 2019 m. rinkimuose buvo užsiregistravę tokie menkai girdėti ir svarbių politinių postų neužėmę asmenys kaip Kazimieras Juraitis, Vitas Gudiškis ar Alfonsas Butė.

Šiemet tarp pretendentų irgi netrūko panašių asmenybių, tačiau kai kurie jų nesurinko reikiamo parašų skaičiaus. Tačiau „prasmuko“ tokie veikėjai, kurie rinkėjus privertė suklusti: ar mūsų visuomenė tik­rai tokia darni, vieninga ir nusiteikusi patriotiškai? Juk prokremliniu vadinamas nuteistojo Algirdo Paleckio bendražygis Eduardas Vaitkus gavo daugiau kaip 7 proc. balsų (o kai kur net 40 proc.), t. y. pralenkė net konstitucinės teisės žinovą Dainių Žalimą. Politologus nustebino ir stiprų teisėsaugos niuksą gavusio populisto R. Žemaitaičio sėkmė – Seimo nario mandato dėl gresiančios apkaltos atsisakęs politikas šiuose rinkimuose liko ketvirtas.

Dažnai minimas reikšmingas kinų posakis: „Kad tu gyventum permainų laikais“. Tačiau, atrodo, visa Prezidento rinkimų istorija ir dabartinė jų eiga tarsi ramina: Lietuvai jie kol kas negresia.

Česlovas IŠKAUSKAS