Nei karo, nei taikos
„Esame tokioje nesąmoningoje padėtyje, kai Vakarai bijo, kad Rusija pralaimės karą. Ir tuo pat metu jie nenori, jog jį pralaimėtų ir Ukraina“. Tai Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, nuo kurio išrinkimo į šį postą gegužės 20-ąją suėjo penkeri metai, žodžiai. Jie atspindi dabartinio karo būseną.
Pamenate marksizmo – leninizmo teorijos kurse kartotą dėsnį: viršūnėlės nebegali, šaknelės nebenori? Tai apie revoliucinę padėtį. Rusijos kare prieš Ukrainą (Maskva jau nebekalba, kad tai „specialioji karinė operacija“) Putinas neįstengia užkariauti neva Lenino sukurtos „fašistinės“ valstybės, o Kyjivas nenori pasiduoti ir sutikti su okupacija. Šachmatuose tai vadinama patu: kai žaidėjas negali eiti kito ėjimo, nepastatydamas į kertamą laukelį savo karaliaus. Lygiosios? Taikos derybos? Paliaubos? Šiame kare yra šiek tiek kitaip.
Vis dažniau save pagaunu begalvojant, jog ir pats vengiu liesti karo Ukrainoje temą. Ne dėl to, kad nerūpėtų varganas ukrainiečių likimas, negąsdintų galima agresija prieš mūsų šalį ar nepiktintų buvusio kandidato į prezidentus tūlo Eduardo Vaitkaus prokremliški svaičiojimai. Psichologai paaiškintų, jog tokia jau žmogiškoji prigimtis: bėgti nuo sunkių minčių, blogų vaizdų, slogių spėlionių. Mes užjaučiame, gedime, padedame, kuo galime, bet jaučiame, kad esame perpildyti baisiais karo vaizdais. Taip ir Vakarų visuomeninė sąmonė. Bet nusisukti nuo Ukrainos tragedijos, palikti nelaimėje neturime teisės: juk karas gali ateiti ir pas mus...
V. Zelenskio tezė, jog Vakarai labiau bijo Rusijos pralaimėjimo negu pergalės, turi gilią prasmę. Jie ne tik siekia ramybės, tariamos taikos, bet ir žino, kad nesuvokiamai brolio kraujo ištroškęs pralaimintis Putinas gali virsti baisiu žvėrimi, nesitaikstančiu su didžiuliais rusų praradimais bei savo liūdnu likimu. Tai tipiškas Hitlerio prototipas. Anas buvo sukūręs mistinę arijų ir bolševikų neapykantos teoriją, šis – iš piršto laužtą neturinčios teisės egzistuoti „fašistinės“ Ukrainos istoriją.
Putinas negalvojo, jog skersai kelio jam stojusį buvusį „šoumeną“ V. Zelenskį taip parems Vakarai. Bet kartu jis puikiai žinojo, kad šie palaipsniui pavargs, o Kremliaus propagandos pripumpuoti rusai 80-čia procentų pritars karui ir Putino perrinkimui. O ko daugiau reikia karo mašinai?
Štai todėl Vakaruose stiprėja nuomonė, jog paliaubos ir taika geriau negu visa naikinantis beviltiškas karas. Net karščiausi Kyjivo rėmėjai V. Zelenskiui perša besąlyginę taiką. Antai, Čekijos prezidentas Petras Pavelas, visai neseniai ieškojęs nupirkti 800 tūkst. sviedinių Ukrainai bei pasisakęs už karių siuntimą į frontą, austrų laikraščiui „Die Presse“ sakė, jog artimiausiais metais Ukraina nebus priimta į NATO, taip pat ji nesusigrąžins Rusijos okupuotų teritorijų, todėl siekti taikos reikia jau dabar...
Ši mintis apima vis daugiau ne tik Vakarų politikų, bet ir pačių ukrainiečių protų. Idėja palikti okupantui užgrobtas žemes, tačiau bent laikinai nutraukti karo veiksmus yra patrauklesnė negu nesibaigiančios žmonių kančios, sugriovimai, emigracija ir t.t. Ateis laikas, sako tokie blaiviai mąstantys, kai grobikas turės pasitraukti, ir Europoje įsivyraus taika.
Viliojantis pasiūlymas. Bet jam nepritaria pats V. Zelenskis ir jo aplinka. Ne todėl, kad jis nenori taikos ar įsikibęs laikosi savo nuostatos nesiderėti su Putinu. Tarpininkavimo derybose paslaugas siūlo daugelis valstybių. Nutraukus karą, likę keturi penktadaliai Ukrainos teritorijos galėtų pradėti atkuriamąjį darbą, Kyjivas pamažu sustiprintų savo gynybą, atskyrimo nuo rusų kariuomenės liniją, o Vakarai atgaivintų savo karinius pajėgumus.
Tačiau viena neaišku: nėra garantijų, jog Putinas laikysis nepuolimo garantijų. Jau daug kartų nenuspėjamas Kremliaus valdovas tikino esąs „taikos balandis“, nors tuoj pat virsdavo maitėda. Štai ir šiandien jis teigia, kad Charkivo nepuls, bet tęsia mūšius vos ne šio miesto gatvėse. Ne veltui buvęs Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų ministras Jamesas Heappey perspėjo, kad nors ir nedidelė Rusijos pergalė reikštų „naują Šaltąjį karą Europoje, kai padrąsinta Rusija godžiai žvelgtų į Latviją, Lietuvą ar Estiją“. Toks Maskvos žvilgsnis mums ne naujiena – o jeigu čia įropos rusų tankai?
Penkeri V. Zelenskio prezidentavimo metai karo padėties sąlygomis pratęsiami neribotam laikui. Žinoma, pačioje Ukrainoje yra visokių nuomonių dėl jo pozicijos. Bet jis neturi pasirinkimo, nes šiame kare aukso vidurio nėra: tęsti karą blogai, pasiduoti – žema ir išdavikiška. Greičiausiai, kaip prognozavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeika, V. Zelenskiui išpuolė būti lėtesnės nesantaikos fazės pradininku: su daugeliu pasienio intervencijų, kol susiklostys trapios paliaubos, panašiai kaip dabar koegzistuoja Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja. Kitaip sakant, nei karo, nei taikos.
Česlovas IŠKAUSKAS