Ar šiandien įmanomas „juodasis birželis“?
Vos ne kasmet, artėjant pirmųjų trėmimų metinėms arba oficialiai Gedulo ir vilties dienai, rašau vieną ir tą patį: primenu tuos baisius ketvirto dešimtmečio birželius – Lietuvos okupaciją, pirmąsias tremtis ir karo pradžią. Viename komentare netgi paklausiau: ar šiandien galimi trėmimai? Tuomet vienas jaunas politologas nesuprato: o kas ir kur lietuvius tremtų?
Sakoma, kad Lietuvoje nėra giminės, iš kurios kažkas nebūtų ištremta ar įkalinta. Vien tik tarp mano artimųjų buvo nemažai patyrusių represijų žiaurumus: tėvas už visai panemunės apylinkei įkyrėjusio stribo egzekuciją kaimo vestuvėse buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo (Kozelsko lageryje jis kalėjo kaip kriminalinis nusikaltėlis, nes sovietinė valdžia vengė visas bylas kurpti kaip politines); Birželio 23-iosios sukilimo dalyvis dėdė Jonas dingo Sibiro platybėse; uošvis Juozas Šileikis nuo Salako tremtyje Sibire buvo net du kartus, apkaltintas, kad remontavo šautuvų spynas vokiečiams ir partizanams; jo sesuo Adelė Stulgienė iš Luodžių kaimo su šeima buvo ištremta dėl to, kad turėjo daugiau kaip 30 hektarų žemės, nors jokių samdinių nesamdė, ir t.t., ir pan.
Šį represuotųjų sąrašą galima tęsti iki begalybės. Rengiant Sūduvos šviesuolio nuo Marijampolės Jono Dapkūno prisiminimų knygą (pasipriešinus vienai jos leidimo iniciatorei ūkininkei iš Kūlokų kaimo ji taip ir nebuvo išleista), prieš akis iškilo ne tik absurdiška trėmimo dingstis (NKVD žmogų apkaltino įsigijus rašomąją mašinėlę, kuria esą buvo spausdinami partizanų atsišaukimai), bet ir baisūs šeimos vargai tremtyje. Nesu patyręs pokario tragedijų (tėvas iš kalėjimo grįžo anksčiau, mirus Stalinui, kai šių eilučių autoriui tebuvo treji metai), bet negaliu atsistebėti lietuvių tautos atsparumu bei sugebėjimu priešintis okupantui, ta lyg gerybinis auglys genuose amžiams įaugusia neapykanta niekingam priešui, kuris šiandien su kitomis tautomis elgiasi bemaž taip pat – naikina, žudo, griauna, luošina, niekina.
1941 m. gegužės 14 d. SSKP CK ir SSRS liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 tūkst. 500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.
„Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio trėmimus iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę–birželį išvežta 15 tūkst. 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad ištremti 9632 Estijos piliečiai. Šiuo metu uždraustas Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, jog per masinę tremtį iš Lietuvos buvo išgabenta 17 tūkst. 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst. Iš tiesų „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijos.
Istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ pastebi, kad per pirmąją trėmimų bangą iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės. 1941 m.
birželio 14 d. į Kazachstaną buvo išvežtos moterys, Lietuvos policijos kadaise užregistruotos kaip prostitutės. Net 74 proc. šių tremtinių tolesnis likimas nežinomas. Manoma, kad jos sėkmingiau adaptavosi atšiauriuose SSRS rajonuose.
Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui.
Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Šitos kaltės nuplauti nepavyks niekam, nors ir šiandien kai kas randa faktų, jog neva A. Sniečkus daug ką išgelbėjęs nuo tremties bei represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjęs labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Jau seniai šiems sovietų statytiniams pateiktos sąskaitos už tai, kiek žmonių jie pražudė. Nenuostabu, kad tas kaltės šleifas nusitęsęs iki jų vaikų ir anūkų...
Ir vis dėlto kyla tas pats klausimas: ar tokie trėmimai bei represijos įmanomos šiandien? Kodėl gi ne! Juk dabar, jau XXI amžiuje, Rusija iš užgrobtų Ukrainos teritorijų ištrėmė apie 20 tūkst. ukrainiečių vaikų, sugražinta jų vos pusė tūkstančio. Gi Rusijos Vidaus reikalų ministerijos statistika rodo dar didesnius skaičius: nuo karo pradžios iki praėjusių metų vidurio Rusijos pilietybė buvo suteikta beveik 50 tūkst. ukrainiečių vaikų. Išvežtieji pirmiausia patekdavo į Olenivkos belaisvių stovyklą Rusijos okupuotame Donecke, paskui būdavo išgabenami į Rusijos gilumą, kur atiduodami rusų šeimoms arba į „perauklėjimo“ namus ir pamažu ruošiami frontui kariauti prieš savo tėvus bei senelius...
Tad kas gali paneigti, jog „juodasis birželis“ neabejotinai pasikartotų, jei tik agresorius vėl ateitų į mūsų žemę?
Česlovas IŠKAUSKAS
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43