Sankcijos Rusijai vis dėlto veikia...
Apsikeitimas kaliniais tarp Vakarų ir Rusijos (Maskvai grąžinta 10 asmenų, Vokietijai – 13, trys – JAV) nėra lygiavertis, bet jis tiek Putinui, tiek Joe Bidenui atneša nemažų dividendų. Tiesa, Maskva saviems nusikaltėliams ruošia valstybinius apdovanojimus, o Donaldas Trumpas neištveria ir vis tiek randa kaip įkąsti demokratams...
Bet šį kartą ne apie tai. Išlaisvinti Rusijos opozicijos aktyvistai puolė kritikuoti Vakarus už sankcijas Rusijai. Vienas nuožmiausių Putino oponentų Vladimiras Kara-Murza per spaudos konferenciją Bonoje teigė: „Sankcijos nukreiptos ne prieš Putino režimą ir jo aplinkos nusikaltėlius, o prieš visą šalį. Tai nesąžininga ir duoda priešingą rezultatą“.
Jis tvirtino, kad esą milijonai rusų yra prieš karą Ukrainoje, todėl jų skriausti nevalia. Kita vertus, sankcijos formuoja rusų priešišką nuomonę apie Vakarus ir jų paramą Ukrainai. V. Kara-Murza priminė nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo žodžius: „Šalies nelieskite – bauskite niekšus“.
Vos Aleksejaus Navalno likimo nesulaukęs 2019 m. Vilniuje viešėjęs žurnalistas ir nuožmus Putino kritikas šiltai atsiliepia apie rusų tautą...
Kaip tik šiomis dienomis į akiratį pateko žurnalisto ir politologo Vladimiro Laučiaus opusas, kuriame atvirai pašiepiamos ekonominės sankcijos Rusijai, esą nei sustabdžiusios jos agresiją, nei pakenkusios Rusijos režimui, nei liudijančios Europos vienybę.
„Vakarų kvailumas, deja, nepagydomas“, – kirto politologas.
Ar iš tikrųjų taip? Pamušalu į viršų išversti sankcijų tikslai demonstruoja jų vertintojų susitaikymą su esama padėtimi principu „yra kaip yra“ arba „stipresnis visada teisus“, bet nesiūlo jokių priemonių, kaip užkirsti kelią Maskvos agresijai, kuri nežabojama gali atslinkti ir į mūsų kraštus.
Pernai metų pabaigoje kilusi vadinamoji „kiaušinių krizė“, kai jų kainos pasiekė rusams sunkiai įkandamų kainų aukštumas (per metus kiaušiniai pabrango 42 proc.), mus vertė tik nusišypsoti. Bet štai šiemet sankcijos ir atskirų valstybių atsisakymai turėti kokių nors prekybinių ryšių su Rusija virto rimta grėsme. Antai, net patys patriotiniai Kremliaus portalai neslepia, kad valdžia jau riboja benzino pardavimus į užsienį, nes jo neužtenka pačios karo ekonomikos apimtos Rusijos gyventojams, o be saiko branginti kurą Kremliui būtų kaip virvės užsinėrimas ant kaklo sau pačiam.
Sankt Peterburgo prekių biržos duomenimis, per du pastaruosius mėnesius benzino kainos pakilo 10–30 proc. Štai populiariausio AI-95 markės benzino tonos kaina išaugo 29 proc. ir liepos pabaigoje kainavo beveik 73 tūkst. rublių. Dabar jo eksporto draudimas pratęstas rugsėjį ir spalį.
Maskva negali nuslėpti, jog naftos produktų eksportas per metus susitraukė 33 proc.: vienos šalys atsisakė arba apribojo dujų ir naftos importą, kitos pakluso Europos Sąjungos sankcijoms ir rado naujus šaltinius. Wikipedia.org rašo, kad jei 2021 m. Rusijos pajamos iš naftos sudarė 45 proc. valstybės biudžeto, tai iki 2022 m. gruodžio jos susitraukė 17 proc.
Nauji Putino dekretai ypač gąsdina šalies pensininkus. Dar suprantama, jog režimas taiko represines priemones Rusijoje gyvenantiems užsienio pensinio amžiaus žmonėms: nuo rugpjūčio pensijų negaus užsieniečiai be pilietybės ir nedeklaravę gyvenamosios vietos.
Pagal kitą įsaką pensininkai, kurie gauna didesnę kaip 35 tūkst. rublių pensiją (apie 420 eurų), negali tikėtis jokių kitokių valstybės išmokų. Turint galvoje, kad Rusijos moterų pensinis amžius yra nuo 56,5, o vyrų – nuo 61,5 metų, ši armija tikrai gausi. Tuo tarpu darbo rinka traukiasi, pačiame jėgų žydėjime vyrai siunčiami į frontą, o pigi imigrantų darbo jėga tremiama iš šalies...
Šiaip jau ekonominės sankcijos yra sena priemonė kovoti su agresyviais režimais. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) svetainė Imf.org primena prieškario istoriją, kai Tautų lyga ėmėsi sankcijų prieš fašistinį Italijos režimą, ir 1935 m. spalį – 1936 m. birželį Italijos pramonės gamybos apimtys susitraukė 21,2 proc., o eksportas krito net 47 proc. Ar tai sumažino B. Mussolinio ryžtą bičiuliautis su nacistiniu Hitlerio režimu – klausimas retorinis... Atsakymą žinome.
Toks pat atsakymas galėtų būti ir apie Rusijos ekonomiką. Ne, Vakarų sankcijos nėra efektyviausias būdas atšaldyti Maskvos aistrą kariauti prieš suverenias šalis, jau nekalbant apie absoliučią Vakarų vienybę. Juo labiau, kad Putinas ieško ir randa bičiulių, kurie menkina tų sankcijų reikšmę, o visokie prekybiniai suvaržymai kenkia ir juos įvedančioms ekonomikoms.
Tačiau abejoti jų reikalingumu, menkinti pagrindinį tikslą – susilpninti Rusijos ekonominę bazę, verkšlenti dėl „paprastų“ rusų patiriamų nepriteklių, tarsi ne jie renka Kremliaus vadeivas, tolygu paraginti Putiną: kariauk toliau, grobk naujas teritorijas, galų gale ateik pas mus...
Ar tuomet save galime laikyti Vakarų pasaulio atstovais?
Česlovas IŠKAUSKAS