Rinkėjai – ne avinų banda

Esu itin aktyvus rinkėjas. Turbūt nebuvo tokių rinkimų ar referendumo, kad nenueičiau balsuoti. Gal tik sovietiniais laikais, kai, net ir tau nedalyvaujant, rinkėjų aktyvumas pasiekdavo 99,99 proc. Tad ir šįkart susiruošiau prie urnos, o išankstinio balsavimo apylinkėje man ir sako: juk jūs jau išrinkote pirmame ture! Va tai tau, apsijuo­kiau...

Kodėl pasakoju apie šį savo žioplumą? O todėl, jog rinkimai tampa vyresnių, t.y. politiškai labiau susivokusių žmonių užsiėmimu. Pavyzdžiui, 2020 m. renkant dabartinį Lietuvos Seimą, balsuoti atėjo vos 39 proc. jaunimo. Šiemet viskas kartojasi. Kodėl? Komunikacijos specialistai aiškina, kad jauni žmonės apskritai mažai įtraukiami į valstybės valdymą, nes iš joje susėdusių „bebrų“ nieko gero nesitiki. Ir tai yra ilgalaikio negatyvaus požiūrio į valdžią skatinimo pasekmė. 

„Kol jauni žmonės neina balsuoti, tol politikams nėra paskatos į savo prog­ramą įtraukti to, kas atlieptų jauno žmogaus poreikius. Jaunimas, kol nematys, kad politikams yra svarbus, tol neis jų rinkti“, – aiškina Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovė Vid­mantė Krušinskaitė. 

O paskui jaunimas, protestuodamas dėl nesprendžiamų problemų, išeina į gatves, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje. 

Specialistė siūlo žeminti balsuojančių amžiaus ribą iki 16 metų. Gal tai ir teisinga, nes, pavyzdžiui, mano 16-metis anūkas jau atrodo tikrai kaip brandus, solidžiai politiškai mąstantis ir sugebantis rinktis jaunuolis...

***

O dabar – apie tai, kas svarbiausia. Iš karto reiktų suformuoti pagrindinę išvadą: rinkėjai – ne avinų banda. Pasirinkę galingą švytuoklės mostelėjimą į kairę, kaip kokiais 1992-aisiais, 2000-aisiais ar 2012-aisiais, jie vėl ieško išeities, kaip pagerinti gyvenimą. Kitaip sakant, gyventojai didelio pasirinkimo ir neturi: arba dešinė, arba kairė. Atmetę tarpinių „valstiečių“ dominavimą, rinkėjai tikėjosi, jog krizinis konservatorių valdymas tuos ket­verius metus atneš didžiulį palengvėjimą, tačiau, rodos, to neįvyko (čia galime atmesti kraštutinius vertinimus). Galų gale valdančioji koalicija susipešė tarpusavyje: „laisviečiai“ ėmė dergti konservatorius, liberalai, mėginę laikytis protingo viduriuko, irgi ėmė šalintis laimėjusių rinkimus kolegų. Taip Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) liko vieniši – su savo arogancija, prasta komunikacija, įnoringais lyderiais...

Kita vertus, būtina pripažinti, kad pralaimėjimą patyrusi valdančioji dauguma nusipelnė ir plojimų. Ar daug rasime kadencijų, kurios išsiskirtų tokiais iššūkiais: COVID-19 pandemija, supriešinusi visuomenę į vakserius ir antivakserius, migrantų antplūdis, išdarkęs vidinę koalicijos vienybę dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, beveik trejus metus besitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą, sunkūs gynybos ir nacio­nalinio saugumo rebusai... Vadinasi, baus­mė konservatoriams nepelnyta? Reiš­­kia, karti visus šunis ant buvusių valdančiųjų yra neteisinga? Bet juk čia PO­LI­TIKA, kuri, kaip kažkada pasakė vienas didžiavyris, lyg ta prostitutė: kaip aprengsi, tokia ir atrodys, nors esmė ta pati... Kartūs žodžiai. 

Kas dabar? Nugalėtojų niekas neteisia. Socialdemokratai Seime turės 52 mandatus, tad jiems reikės eiti obuoliauti kartu su demokratais ir/ar „valstiečiais“, atsargoj palikus vis dar abejojančius liberalus. Tuomet valdančioji dauguma turėtų 74 mandatus. Bet čia vėlgi atsiranda intriga: ar Saulius Skvernelis sutiks skinti raudonus valdžios obuolius su Ramūno Karbauskio bendrija? Manau, kad jie įveiks šią nesantaiką. Dėl ko? Dėl valdžios postų. Vėl primenu aną posakį apie seniausią pasaulio profesiją...

Jau aišku, jog TS–LKD nueina į opoziciją. Po nesėkmės Seimo rinkimuose partijos pirmininkas Gabrielius Lands­bergis pranešė prisiimantis visą atsa­ko­mybę ir pareiškė ketinantis pasitrauk­ti iš partijos vadovo pareigų ir net iš naujojo Parlamento. Be to, sklinda kalbos, kad nuo partijos nori atskilti krikščioniškasis sparnas. Tai būtų ilgalaikis kon­servatorių fiasko. 

Vadinasi, naujos kadencijos Seime trys pagrindinės partijos – TS–LKD, „Ne­muno aušra“ ir Liberalų sąjūdis – su 60 bendrų mandatų lieka opozicijoje. Čia įdomiausia „aušriečio“ Remigijaus Že­maitaičio, kuris Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje surinkęs 46,44 proc. balsų iškovojo pergalę jau pirmajame ture, pozicija. Ar jis su 20 mandatų įsijungs į šią koaliciją, ar liks, kaip sakoma, „išdidžiame vienišume“? Ar atsitiks taip, kad nei valdantiesiems, nei opozicijai jo pagalbos nereikės?

Pralaimėjusieji trina rankomis: štai dabar pažiūrėsime, kaip populistai soc­demai su besiriejančiais lyderiais valdys Lietuvą. O juk reikšminga figūra jų kelyje tampa ir Prezidentas, kuris paskubėjo iš anksto būsimiems nugalėtojams dalinti simpatijas ir žadėti aukštus postus. 

Viskas tik prasideda. Koalicijos, Vy­riausybės kėdžių dalybos, senos ir naujos politikų sąskaitos, skandalai, nusikaltimų analizės, ambicijų teatras, rietenos...

Jau dabar žinau: po ketverių metų vėl būtinai eisiu į rinkimus. Kartu su savo anūkais. Nes nenoriu būti avinų bandoj... 

Česlovas IŠKAUSKAS