Stiklinė puspilnė ar pustuštė?

Keturi svarbiausi darbai per pirmuosius mėnesius po Seimo rinkimų, juos lai­mė­jus, yra suformuoti val­dan­­čiąją koaliciją, su­tar­ti dėl naujos Vy­riau­sy­bės, patvir­tinti prog­­ramą ir per­žiū­rė­­ti bei pri­imti vals­ty­­bės biudže­tą. Be­veik vis­kas padaryta, li­ko biu­dže­­to klausimas, ir tai reiš­kia, kad tarpuvaldis bai­gėsi. Tad ko per artimiau­sius metus galime tikėtis, aiš­kumo turėtų suteikti jau 19-osios Vyriausybės prog­rama. 

Valstybė, kuri veikia

Tiesa, kol kas situacija panaši, kaip žiūrint į stiklinę su vandeniu: vieni tvirtina, kad ji puspilnė, kiti iki užkimimo įrodinėja, jog ji yra pustuštė. Taigi daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Bet nepamirškime svarbiausio dalyko – Vyriausybės programa, kad ir kokia išsami ji būtų, tėra tik žodžių rinkinys, kuris savaime negarantuoja gerovės. Taip, tai įsipareigojimas, gairės, tezės, kurios atskleidžia, kaip naujoji valdžia dėlioja prioritetus, į kokius iššūkius pirmiausia ji kreips dėmesį. Tačiau jau turėjome progos įsitikinti, jog socialdemokratai itin rimtai į savo pažadus nežiūri.

Vyriausybės programos pava­dinimas – socialdemokratų rinkiminis šūkis. Tai aiškiai paro­do, kas yra pagrindinis Vyriausybės „akcininkas“. O bene svarbiausias Vyriausybės prog­ramoje užfiksuotas pažadas – grąžinti Lietuvą į darnaus ir tvaraus vystymosi vėžes. Kitaip sakant, naujoji valdžia neneigia ekonominių valstybės pasiekimų, tačiau sieks, kad jie būtų tvarūs ir kurtų darnesnę visuomenę.

Pasak naujosios Vyriausybės, tam reikia ne tik stiprinti viešųjų finansų sistemą, bet ir pasiekti, jog būtų pažabotas kainų poveikis žmonių gyvenimui, užtikrintos visiems prieinamos kokybiškos viešosios paslaugos, dar sparčiau didėtų pensijos bei įvairios socialinės išmokos, stiprėtų savival­da, valstybės įmone išliktų „Lietuvos paštas“, būtų plečia­mas tarpmiestinio susisiekimo tinklas, didesnis dėmesys žadamas žvyrkelių finansa­vimui, taip pat ketinama įkurti Regio­nų ministeriją, o sveikatos apsaugos įstaigose turėtų nelikti eilių, reikia, jog augtų ne tik mokytojų atlyginimai, bet ir profesijos prestižas ir t.t. Įrašyti ir pažadai didinti neformalaus ugdymo finansavimą, palaipsniui sudaryti galimybę nemokamai mokykloje pavalgyti kuo daugiau mokinių. Populiariausios frazės yra „peržiūrėsime ir patobulinsime“, „užtikrinsime“, „garantuosime“...

Kaip būtų puiku, jei bent pusė visų šitų dalykų taptų „kūnu“ – tada tikrai drąsiai galėtume kalbėti apie sėkmingiausią per visą Lietuvos istoriją valdžią. 

Ne vienerius metus daug diskutavau su įvairiais ekspertais, kaip stiprinti neformalųjį švietimą, kuris būtų tikrai didžiulė pagalba vaikus auginančioms šeimoms. Esminis klausimas buvo, iš kur paimti milijonus, kurių tam reikia. Guodžiausi, jog pagaliau gal baigsis karas, neliks agresyvios Rusijos ir tada turėtume ne tik visai kitą invensticinę aplinką, tačiau galėtume mažiau investuoti į kariuomenės modernizavimą, o sutaupytas lėšas nukreiptume socialiniams reikalams. Deja, karas nesibaigia, geopolitinės ramybės nenusimato, o naujoji valdžia tvirtina, kad krašto apsaugai reikėtų numatyti vis daugiau lėšų. Todėl kyla natūralus klausimas: ar Vyriausybės programa nėra tik gerų ketinimų protokolas, kuris net teoriškai negali būti įgyvendintas? O gal nauji valdantieji iš tiesų atras tuos valstybės turtus, kurie buvo „užspausti“, veiksmingai pervarkys valstybę, kad ji ne tik veiktų, bet tas jos veikimas kainuotų dešimteriopai pigiau?

Gerais norais...

Yra sakoma, kad net ir kelias į pragarą yra grįstas gerais noras. Todėl Vyriausybės programa ne tik stebina pažadais, bet ir kelia nerimą dėl jų gausos. Nors iš tiesų bet kurios šiuolaikinės valstybės svarbiausia užduotis yra kuo išmintingiau pasirinkti prioritetus, kai pinigų įgyvendinti visas svajones trūksta. Kitaip sakant, Vyriausybės programa turėtų aiškiai atsakyti, kam lėšos bus skirtos pirmiausia, kam teks palaukti, o atsakinga valdžia pateiktų konkretų planą, kaip ketina subalansuoti išlaidas ir pajamas.

Pavyzdžiui, valstybės remiamas vaikų maitinimas mokykloje iš principo yra teigiamas dalykas, tačiau jis kainuoja tikrai daug, todėl gal šie pinigai galėtų būti skirti, tarkime, pritraukti mokytojus, gydytojus į regionus...

Naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė viešai pripažino, kad Vyriausybės prog­rama – tai poreikių inventorizavimas, leidžiantis „paspausti“ finansų ministrą atrasti lėšų jiems patenkinti. Kaip sakė ministrė, labai svarbu įvardinti viską, ką norisi nuveikti. Tokia pozicija suprantama, tačiau visiškai neaišku, kokiomis lėšomis viskas bus grįsta. Būti dosniam, kai planuoji leisti ne savo pinigus, nėra žygdarbis. Kiekvienas esame patyrę, kai tenka kažkokių norų atsisakyti, nes šeimos biudžetui tai būtų per didelė našta. Beje, paskirtoji socialinės apsaugos ir darbo minist­rė pripažino, jog skeptiškai žvelgia į neapmokestinamo pajamų dydžio pakėlimą iki minimalios algos dydžio. Esą valstybei tai sunkiai pakeliama finansinė našta. Tačiau toks pažadas buvo socialdemokratų rinkimų programoje! I. Ruginienė tvirtina, kad atsargiai vertino šį pažadą. Tačiau ar tai nereiškia, jog po kurio laiko ir finansų ministras pasakys, kad skeptiškai vertina tai, kas yra pažadėta Vyriausybės prog­ramoje?

Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas sutinka, jog pinigų valstybei trūksta, ir tvirtina, kad būtina esminė mokesčių reforma. Tiesa, tuoj pat nuramina, kad ji pirmiausia bus skirta tam, jog turtingesni piliečiai labiau prisidėtų prie valstybės poreikių finansavimo, ir tai nebus vienas pirmųjų naujosios valdžios darbų. Ką vadiname turtingesniais ir kaip bus su nekilnojamo turto mokesčiu, kuris taip pat žadamas? Jokiu būdu neginčiju, kad mokesčių reformos nereikia. Tik iš karčios patirties žinau, jog ją įgyvendinti yra (bus) sunku, nes turtingos privilegijuotos grupės turi veiksmingų priemonių saugoti „savo kailį“... 

Kitas dalykas – tokiai reformai reikia laiko. Kai Vyriausybės vadovas sako, kad apie mokesčių pertvarką bus pradėta kalbėti maždaug po metų, tai reiškia, jog daugiau teisingumo ir lėšų biudžete galime tikėtis maždaug po trijų, jau artėjant kitiems rinkimams. O kaip finansuoti gerus norus iki tol?

Evoliucija, o ne revoliucija

Dar viena svarbi žinia, kurią siunčia Vyriausybės programa, – naujoji valdžia nori evoliucijos, o ne revoliucijos ar radikalių permainų. Nors rinkimų kampanijos metu buvo itin akcentuojama, kaip viskas blogai, vis tik dešiniųjų valdžios nutiesti ekonominio gyvenimo bėgiai nėra perdaromi. Mano įsitikinimu, tai pozityvi žinia, nes nuo visų radikalių pertvarkų labiausiai nukenčia nuo atlyginimo iki atlyginimo gyvenantys žmonės, kurie jau pavargo nuo politikų pjautynių ir visų kūlversčių.

Aptakios Vyriausybės programos frazės ir pažadas „stengtis“ nesuteikia daugiau aiškumo, kaip elgtis, kai kasmet vis labiau trūksta slaugytojų, gydytojų, mokytojų, kai mokyklose dauguma pedagogų garbaus amžiaus. Džiaugiuosi, jog ketinama dar sparčiau didinti pensijas, socialines išmokas, išlaikyti tą infrastruktūrą regionuose, kuri tarsi smėlis „sugeria“ visas lėšas, tačiau kartu susidaro įspūdis, kad naujoji valdžia apie savo planus kalba kaip žmogus, kuris ką tik išlošė didžiulę sumą loterijoje ir dabar atrodo, kad „jūra iki kelių.“

Labai norėtųsi, kad valdžiai pavyktų atrasti „raktą“ į regio­nų stip­rėjimą, kad mažėtų socialiniai, ekonominiai skirtumai tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Svarbiausia, jog problemos būtų sprendžiamos ne ataskaitose, o tikrovėje. Žmonės pyko ant buvusios valdžios, jog esą ši daug kalbėjo apie gerėjantį gyvenimą, bet jis jaučiasi tik­rai ne visiems. Tikiuosi, kad naujoji valdžia nepasiduos iliuzijai, jog užtenka įkurti Regionų ministeriją, parašyti programoje, kad „mes už viską, kas gerai, ir prieš viską, kas blogai“, ir jau viskas pajudės į priekį. Nepamirškime – kuo daugiau pažadų, tuo skaudesnis nusivylimas.

Vyresnio amžiaus skaitytojai turbūt dar atsimena, kaip garsiai Lietuvoje skambėjo reklama: „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Paskui tas „pažadukas“ labai skaudžiai pražudė juo patikėjusių žmonių pinigus. Tad ir šiandien neskubėkime su išvadomis, bet apsišarvokime kantrybe, tikėkime ne skambiais pažadais, o darbais. Galime džiaugtis, jei jie yra daromi, tačiau privalome nebijoti pasakyti „karalius nuogas“, jei įvaizdžiu bandoma pakeisti tikrovę.

Andrius NAVICKAS