Nelygybė nelygu skurdas
Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo su juo kovoti? Visose šalyse politikai tai žada: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių JAV. Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skurdas – labai jautri tema, bet lozungais jos neišspręsime.
Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, jog sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t. y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali klausytis, kai kas nors skundžiasi, jog darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.
Žmonės, patyrę nepriteklių, nesupranta tų, kurie samprotauja, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie šneka, jog už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.
Antra, būtina žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.
Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, buto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?
Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Tačiau net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, jog lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikais yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris juo nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).
Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas bei daug paskolų (pavyzdžiui, butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (tarkime, butą, namą), jokių paskolų, bet mažas pajamas (tik pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai vyresnįjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos, šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t. y. paskolų. Turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.
Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.
Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.
Bet, keičiantis pajamoms, keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 Eur. Žiūrint paprasčiau, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 Eur, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 Eur, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 Eur. Tai reiškia, jog 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 Eur per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.
Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, buvo galima pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.
Taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. Eur. 60 proc. nuo to yra 20 mln. Eur. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. Eur. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).
Todėl kovoti reikia su tikruoju skurdu, t. y. su situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. O kovoti su santykiniu skurdu (t. y. su pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau: kad nebūtų neturinčiųjų ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?
Jei norime padaryti taip, jog nebeliktų badaujančiųjų, reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši įstaiga užsiimtų pažymų išrašymu pašalpoms gauti.
Maža to, visos naujos iniciatyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (sakykime, išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėtojams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savireklamai bei išlaikytinių mentalitetui ugdyti. O tai ilgalaikėje perspektyvoje skurdą tik padidins.
Žilvinas ŠILĖNAS
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas