16:1 mokesčių mokėtojų nenaudai

2017-ieji prasidėjo su bent šešiolika padidėjusių mo­kesčių. Nuo pabrangintų verslo liudijimų, dar labiau ap­mokestintų autorinių sutarčių - iki didesnių akcizų. Nuo eilinį kartą išaugusių valstybės rinkliavų - iki bedarbio pašalpų, kurios bus apmokestintos jau nuo liepos. Mokesčių sumažėjimas? Pakeistas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris vidutinį atlyginimą gaunančiojo kišenę papildys 8 eurais. Kodėl ir 2017-ieji prasidėjo mokesčių mokėtojo nenaudai?

Pirma - Darbo kodeksas sustabdytas, dau­guma mokes­čių – ne. Pasiaiškinimas daug­­maž toks: praėjusi valdžia vasarą padarė daug mokestinių pakeitimų, tai negi naujoji valdžia dabar ims ir stabdys ankstesniosios darbą. Tačiau toks pasiaiškinimas neįtikina. Esminė socia­linio modelio dalis – Darbo kodeksas – buvo sustabdytas, nepaisant to, kad jį priėmė buvusi valdžia. Naujoji Seimo dauguma galėtų būti bent sąžininga bei pasakyti, ar ji palaiko visus naujus mokestinius pakeitimus. Jei ne, sustabdyti naujų mokesčių įsigaliojimą. Taip, kaip sustabdė naujo Darbo kodekso įsigaliojimą.

Antra - reikia pinigų. Visos valdžios mokesčius keičia, o tiksliau - kelia, nes reikia pinigų valdžios planams įgyvendinti. Prisižadėta didinti atlyginimus biudžetininkams, kelti pensijas. O iš kur paimti lėšų? Lengviausia – iš mokesčių mokėtojų.

Aišku, labai norint, pinigų būtų galima pasemti iš valdiško neefektyvumo tvenkinių. Biudžeto išlaidos, valstybinės įmonės, neefektyviai valdomas valstybės turtas - štai ten slepiasi sumos, ku­rių užtektų ir dar liktų. Ta­­čiau biudžeto išlaidas judinti sunku, nes tada reikėtų reformuoti viešąjį sektorių (ne tik kalbėti apie tai). Vals­tybės įmonės? Jos nuolat randa priežasčių, kodėl nemokėti dividendų į biudžetą. Valstybės turtas? Iš viso šventvagystė. Valdiškas turtas yra tam, jog valdžia jį turėtų, o ne tam, kad jis tarnautų mokesčių mokėtojams.

Tad lieka tik mokesčių mokėtojai. Jie per daug užsiėmę pinigų uždirbimu bei mokesčių mokėjimu, kad organizuotų protestus ar klajotų valdžios koridoriais. O jei ir paburbės, tai koks nors iš mokesčių mokėtojų kišenės gyvenantis politikas juos paauklės, jog dėl valstybės tie mokesčius mokantys ir taip stengiasi per mažai. Parodykite valdžią, kuri elgėsi kitaip.

Trečia priežastis – „mokesčių sulyginimas“. Suvie­no­din­ti taisykles savaime būtų sveikintina iniciatyva. Tačiau kodėl visos mokesčių „sulyginimo” iniciatyvos baigiasi jų kėlimu? Jei tik turime situaciją, kur Jonas moka 20 proc., o Petras – 40 proc., išlenda koks mokesčių „lygintuvas” ir sako: „Tegul Jonas irgi moka 40!”

Bet juk galima ir kitaip. Galima siūlyti, kad ir Petras mokėtų 20 proc. Arba kad abu mokėtų po 30 proc. Irgi būtų lygios taisyklės. Kodėl mokesčiai lyginami, juos tik didinant? Mokesčių „lygintuvas” atsakys, jog Lietuvoje mokesčiai ir taip per maži. O apskritai – reikia pinigų.

Gal ir reikia, bet tada vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Vandens pašildymas iki kambario temperatūros yra „pašildymas“, o ne „sulyginimas“ su kambario temperatūra. Jeigu Jono mokesčiai kyla iki Petro mokesčių lyg­mens, tai yra mokesčių didinimas, o ne „sulyginimas“.

Ketvirta – aiškinama, neva čia yra ne mokesčių kėlimas, o žmonių įtraukimas į draudimo sistemą. Suprask: mokesčių mokėtojas kone turėtų jaustis dėkingas, jog valdžia jį privertė dalyvauti draudimo sistemoje už jo paties pinigus.

Iš kur toks perdėtas rūpes­tis mokesčių mokėtoju? Grįž­kime prie banalios priežas­ties – reikia pinigų. Pensijų dydis priklauso nuo politinių pažadų, o pinigų kiekis valdiškoje sistemoje – nuo realybės, t.y. nuo to, kiek suneša mokesčių mokėtojai. Jei pažadai lenkia realybę, reikia didinti pinigų kiekį sistemoje. Kadangi valdiška pensijų sistema nekaupia, neinvestuoja, o tik užsiima pinigų surinkimu bei išdalinimu, pinigų kiekį galima padidinti, tik keliant mokesčius arba didinant dalyvių skaičių, t.y. įtraukiant joje anksčiau nedalyvavusius.

Ką su šiais visais mokesčiais galėtų greitai padaryti valdžia, jeigu ji tikrai siekia pokyčių, o ne dar vieno mokesčių kėlimo?

Pirma - atidėti naujų mokesčių įsigaliojimą iki tol, kol bus išspręsti Darbo kodekso reikalai. Jei Darbo kodeksas neliberalizuos darbo santykių, nėra ko didinti su tuo susijusių mokesčių, tarkime, didesnių mokesčių terminuotoms darbo sutartims.

Antra - leisti visiems naujai draudžiamiems žmonėms pasirinkti, nori jie būti apdrausti, ar ne. Jei jau sakoma, jog įtraukimas į draudimą yra ne mokesčių kėlimas, o nauda pačiam žmogui, tai gal ir reikėtų leisti apsispręsti pačiam žmogui, o ne spręsti už jį.

Žiūrint plačiau, būtina prisiminti, kad, didinant apdraustųjų skaičių, didės ir išmokų skaičius. Tačiau dėl demografinės situacijos ateityje bus mažiau mokesčių mokėtojų ir jie suneš mažiau pajamų. O kadangi valdiška pensija yra pagrįsta pažadais, pažadai gali būti neištesėti: pavyzdžiui, vėlinamas amžius, nuo kada galima pradėti gauti pensiją, valdiškos pensijos dydis niekaip nepasivys augančių kainų bei pan.

Jau 26 metus politikai didina ne žmonių savarankiškumą ir atsakomybę už savo ateitį, o gretas tų, kurie apmokestinti, ir tų, kuriems kažkas pažadėta.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas