Kai priešas už vartų...

Ir vėl tenka rašyti ne apie koronavirusą, prie kurio, kaip prie kokio gripo, pa­ma­­žu priprantame, ne apie mig­rantus, nors ir kelia ne­rimą keista ramybė prie Lie­­tuvos sienų, net ne apie Sei­mo skubėjimą prieš atos­­togas priimti prieš­ta­rin­gus teisės aktus. La­biau jaudina valstybės išli­kimo reikalai. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Nugalėtojai pirma laimi, o paskui eina į karą

Prieš ketverius metus kalbėjau apie tai, kad mūsų valstybei reikia auginti savo Čerčilius. Šis politikas, valstybės vadovas yra chrestomatinis pavyzdys, kiek gali nulemti vienas žmogus, ir kad bet kokiomis istorijos sąlygomis įmanoma pasiekti savo tikslą. Jis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos bei aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti…

Jie įžeidė visą Lietuvą...

Kartais rašyti būna labai sunku. Gal tuomet pro­tą užgožia emocijos, ob­jek­ty­vu­mą – pasipiktinimo ban­ga, kuri neleidžia at­si­plėš­ti nuo vertinimo „juoda – bal­ta“. Tokie jausmai ma­ne ap­lan­kė ir dabar, pra­bėgus ke­le­­tui die­nų nuo Sau­sio 13-osios mi­nėjimo, ku­ris ne­tikėtai nu­liūdino ir sukėlė nerimą. Ko­dėl? Pa­ban­dy­siu paaiš­kinti kuo san­tūriau. Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Kai Seimas ruošiasi į Kanarus...

Lietuvos Seimas ruošiasi atostogų. Rudens sesiją jis pratęsė iki sausio 20-osios, o paskui iki kovo 10 d. galės ramiai gulinėti kur nors po Kanarų saule. Ramiai? Sun­­ku įsivaizduoti, kad at­sa­kin­gas Seimo narys iš­verstų pilvą atogrąžose, kai aplink jo šalį siaučia geo­politiniai kataklizmai. „Mums irgi reikia pailsė­ti“, – skėsteli rankomis bė­džius parlamentaras, dar spė­jęs pareikalauti didesnio atlyginimo, ir puola krautis la­gaminus.…

Kinų Tigras žada proveržį

Štai ir sulaukėme Naujųjų 2022-ųjų metų. Žinoma, tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia, nes skirtingose kul­tūrose ir tikėjimuose ji švenčiama skirtingu laiku. Šią da­tą nustatė Romos im­pe­ra­torius Julijus Ce­za­ris, kuris pagal vieną teoriją buvo ir Vilniaus įkū­rėjas. Tačiau ka­talikai ją pra­dėjo švęsti po 1582 m. po­piežiaus Gri­ga­liaus XIII at­lik­tos ka­len­do­riaus reformos – pra­ėjus 8 dienoms po Kris­taus gi­mi­mo ir jo apipjaustymo.…

Tarpukalėdžio ženklai

Esame tarpukalėdyje – lai­kotarpyje tarp šv. Kalėdų ir Trijų Karalių. Tos dvi sa­vai­tės – pusiau šventės, o va­karai – šventvakariai. Že­mai­tijoje šis laikas vadi­namas bernelių laikotarpiu, Mažosios Lietuvos laukininkai laiką nuo Kalėdų iki Naujųjų metų vadino at­šven­tėmis, o Rytų Lietuvoje Naujųjų metų išvakarių vakarienė buvo vadinama Kūčialėmis. Tarpukalėdžio dienomis jaunimas, su­si­rin­­kęs į vienus namus, dai­nuo­davo, rengdavo vaka­ruš­­kas, išsidūkdavo už vi­­sus…

Tamsą keičia šviesa

Kiekvienas savaip prisimename šį metą prieš šventas Kalėdas. Ta­čiau bendras jo bruožas – neramus laukimas, susirūpinimas ne tik ką ant šventinio stalo padėsi, kaip na­mus išpuoši, bet ir kaip savo ar­timu pasirūpinsi: ar jis neliks vie­nas, ar pakaks jam visa ko, ar jis bus sveikas ne tik šiemet, bet ir ki­tais metais, kokio, nors ir nedidelio, džiaugsmo jam suteiksi. Česlovas…

Kainų šokis su kardais

Neseniai kažkas liūdnai pa­juokavo: girdėjo, kad, su­sirgus nauja koronaviru­so atmaina omikronu, prarandama ne uoslė ar skonis, o... kainų augimo pojūtis. Kitaip sakant, parduotuvėje ar turguje į kainas nebežiūrima, duodama, kiek prašoma, ir nekvaršinama sau galvos. At­rodo, sergi, bet ekonomi­niu požiūriu esi sveikas kaip ridikas... Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Maidanui reikia Sąjūdžio

Keistus kaimynus turime: kuo tolimesni, tuo geresni draugai. Tie, kurie mus su­pa, vis taikosi įkąsti, pasi­nau­doti, pažeminti: Minskas nori Lietuvą uždusinti mig­rantų miniomis, Maskva jam padeda ir prie sienų žvan­gina ginklais. Naujos agresijos akivaizdoje sužydėjusią draugystę su Varšuva vis tik temdo senos istorinės nuos­kaudos, o broliukai latviai mū­sų nepalaiko, atsisakant pirk­ti baltarusišką elektros energiją... Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“…

Apie „dulkėtą“ politiką

Niekaip negalėdamas at­sitraukti nuo praėjusią sa­vaitę kilusio erzelio aukš­čiausiame valdžios Olimpe, prisiminiau Biblijos žo­džius: „Valgysi prakaitu už­dirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Taigi – nesipuikuok, nesi­pyk, nesididžiuok turtais ir savo išmanumu, bet ži­nok, kad, grįžęs į Žemę, t. y. nu­lipęs nuo aukšto pos­to, tu gyvensi kaip ir vi­si kiti, ki­taip…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą