Prekybos centrų boikotas. Ar vilties teikiantis pumpuras taps žiedu?

Prekybos tinklų boiko­tas - ne pirmoji pilietinė akcija prieš monopolį. Di­džiąsias pieno perdirbimo įmones kažkada bandė pagąsdinti ūkininkai. Jie net buvo traktoriais užblokavę automagistralę. Ir kuo tai baigėsi? Ogi tuo, kad juos suvaldyti padėjo pati valdžia - aktyviausiems akcijos organizatoriams buvo skirtos administracinės bau­dos. O kaip su pieno kaina? Dabar jis yra pigesnis net už vandenį...

Trijų dienų didžiųjų prekybos tinklų boikoto iniciatoriai ragino žmones protestuoti prieš labai pakilusias maisto produktų, o ypač daržovių kainas ir nepirkti jų didžiuosiuose prekybos tinkluose. Rei­kia pripažinti, kad gegužės 10-12 dienomis lankytojų juose Šilalėje buvo truputį mažiau. Darbo dienai baigiantis, automobilių stovėjimo aikš­telėse prie „Maximos“ maž­daug du trečdaliai vietų buvo laisvos, kai paprastai tekdavo gerokai pavargti, norint pasistatyti mašiną. Erdviau buvo ir prekybos salėje, o kasininkės dirbo tik dviejose kasose.

Pakalbinta viena iš pardavėjų (deja, kadangi joms kalbėtis šia tema neleidžiama, vardo neskelbiame) pripažino, jog pirkėjų tikrai sumažėjo, tačiau jokio „boikoto“ neskelbia tie, kurie nuolat ieško įvairių akcizinių prekių. O erdvesni praėjimai – galimybė pamatyti tai, ko kartais nepastebi...

Pora pašnekintų pirkėjų teigė apie šią akciją žinantys, bet esą įsitikinę, kad tokiais metodais nieko nepasieksi­me - efektas tebūsiąs trumpalaikis, ir viskas pasibaigs taip pat, kaip baigėsi ūkininkams. Anot pašnekovų, kainos pakilo neprotingai, tačiau į vietinių verslininkų parduotuves užsuka rečiau nei į prekybos centrus. Pagrindinė priežastis - mažas daržovių pasirinkimas, o kai kurių pramoninių prekių kainos yra didesnės ne tik mažesnėse parduotuvėse, bet ir turguje.

„Nusiperka iš tos pačios „Ma­ximos“ per akcijas, o turguje pardavinėja brangiau“, - teigė moteris, išsirinkusi patalynės komplektą.

Trečiadienio pavakarę, prieš darbo pabaigą, daug mažiau nei įprasta žmonių apsipirkinėjo ir „Norfoje“, o automobilių stovėjimo aikštelė buvo apytuštė. Mėsos ir žuvies produktų skyrelyje eilės nesimatė, tačiau pavieniai pirkėjai į vitrinas dairėsi. Pakalbinta moteris sakė, jog vyras jai pranešęs naujieną, kad rytoj (ketvirtadienį) jam netikėtai „išpuolęs“ laisvadienis, tad jis organizuoja talką malkoms pjauti.

„O kur tokiu laiku gausi faršo ir pigios karšto rūkymo lenkiškos dešros? Jei ne talka, tikrai nebūčiau nieko pirkusi, nes paprastai parduotuves „boikotuoju“ visą savaitę, o apsiperku šeštadieniais. Einu visur, susidariusi sąrašą. Ir į prekybos centrus, ir į turgelį, ir į mažesnes parduotuves. Žiūrint, ko reikia. Mėsą dažnai perku vienoje ūkininko parduotuvėje, pyragu lepinu iš konditerijos gaminiais prekiaujančios parduotuvės, jei reikia kokios smulkmenėlės – suku į privačią ar į prekyvietę. Tačiau, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi: kai kas prekybos centruose yra pigiau, ir pasirinkimas - didesnis“, - sakė moteris.

Tą patį trečiadienio vakarą prie „Iki“ prekybos centro stovėjo tik vienas kitas automobilis, o salėje pirkėjų buvo beveik tiek pat, kiek ir parduotuvės darbuotojų.

Tačiau teigti, jog prekybos centrų boikotą šilališkiai itin palaikė, negalima, nors žmonės pritarė, kad tokios akcijos yra reikalingos, ir galbūt „vaisių“ - mažesnių kainų - sulauksime. Galbūt. Nes dažnas mūsų pritariame, jog reikia streikuoti, boikotuoti, nepirkti, neparduoti, neleisti bei pan. Tik tai turi daryti kažkas kitas, bet ne jis pats.

Viename iš prekybos tinklų lankstinukų informuojama, kad savaitgalį kai kurių prekių grupėms bus taikomos  net iki 40 proc. nuolaidos. Ar tai yra susiję su boikotu, sunku pasakyti, nes tokias akcijas šis prekybos tink­las skelbia organizuojantis kiek­vieną savaitę, tik prekių asortimentas gal šiek tiek kuklesnis.

Šį kartą prekybos centrų boikotui pritaria net politikai. Kurgi nepritars: artėja rinkimai į Seimą. Ir nors valgyti kiekvienam reikia,  jau nebenormalu, kai didžiąją dalį išlaidų mažas ar net vidutinio dydžio pajamas gaunančios šeimos išleidžia maistui. Tad visos priemonės, kokių tik būtų imamasi, siekiant valgyti pigiau, yra geros. Seime jau ne vienas mėnuo pasigirsta kalbų mažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. Gal iki rudens ir priims PVM įstatymo pataisą, bet prekės tikrai nepigs tiek, kiek sumažės mo­kestis. Ir ne vien dėl verslininkų asmeninių interesų ar didesnio pelno siekimo. Visų pirma sumažės įplaukų į biudžetą, kuris jau seniai yra deficitinis, o išlaidų įvairiausioms reikmėms (rinkėjų nuomone, ne visada reikalingoms) vis daugėja. Tad jei kas nors pigs, tai kažkas brangs. O kas, jei ne stambieji, jei ne monopolininkai, yra didysis finansinis ir net psichologinis politikų ramstis rinkimuose. Ži­noma, vadinamojo vartojamojo krepšelio prekėms Lietuvos sąlygomis praverstų ir griežtas antkainių ribojimas. Tačiau ir vėl: yra įstatymas, yra ir apstatymas.

Taigi boikotas – gerai, bet kai jis nėra visuotinis, kai žmonės nusiteikę, jog tai daryti turi kažkas kitas, tol ir atlyginimus gausime minimalius, ir gyvensime už maksimalią kainą.

Aldona BIELICIENĖ