Varsėdžių paradoksai

Varsėdžiai, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, pamažu nyksta. Nyksta, bet ir gražėja kartu. Deja, atrodo, tuo patenkinti ne visi. Štai tokie Varsėdžių paradoksai.

Kaimas keičiasi

Dabar Varsėdžiai pagražėję. Kai atvažiuoji po poros metų, labai aiškiai matai, kad daug kas čia pasikeitę. Ypač - cent­ras, teritorija prie bažnyčios. Redakcijos archyve yra išlikusių senesnių nuotraukų, todėl galime lyginti. Pirmiausia užmeskime akį į darytas 2014-ųjų pavasarį. Štai dvi moterys knisa žemę prie parduotuvės. Tai šiaulietė Irena Šniukienė su drauge, taip pat šiauliške, Atėne Gedminiene. Atėnė kilusi iš Šilalės, bet su Varsėdžiais susijusi tik per savo draugus. Irena - apželdinimo specialistė. Visą gyvenimą dirbo finansininke, o prieš devynerius metus baigė Šiaulių universiteto dekoratyvinės želdininkystės studijas, turi individualią įmonę, kuri užsiima želdiniais.  Šiauliuose už tokią veiklą ji gautų atlyginimą, bet čia dirba dykai ir dar išleidžia savo pinigų.

Kam tas gėlynas prie svetimos krautuvės?

- Kelias į bažnyčią turi būti gražus, - atsakė tada Irena.

Šiemet jis jau tikrai gražus. O prie bažnyčios nebėra į krūvas suverstų akmenų. Prieš porą metų čia riogsojo valgyk­los pamatų griuvenos. Irena pasamdė buldozerį, padarė dailią aikštelę, akį džiugina žalia veja. Ji čia pat, už trijų angelų, kurie saugo varsėdiškio tautodailininko Zigmo Rimgailos atminimą.

Irenos paslaptis

Šis tas naujo atsirado ir atokiau nuo centro. Atvažiuojant nuo Upynos, ties Varsėdžių riboženkliu, pakelėje, maty­ti spalvotais akmenukais nuklotas plotas ir išdėliotas užrašas „Varsėdžiai 595“. Šalia - mūrinis namas. Tai gal ši pakrantė priklauso sodybai? Kol foto­grafuoju, prisistato ir šeimininkė.

- Ne, tai ne mano darbas, - paaiškina ji. - Aš tik žoles paraviu.

Kas visa tai padarė?

- Tokia Irena iš Šiaulių. Ji tik paklausė manęs, ar leisčiau. Kaip neleisi! Argi blogai padaryta?

Ji atvažiuoja ir tvarko Var­sė­džius. Ar daug surasi žmonių, kurie dykai tvarkytų kaimą?

Tai ir yra keisčiausia. O gal vis tik turi kokios naudos. 

Elena kažkaip keistai pažiūri. 

- Kodėl šito klausiate? Ką turite galvoje? 

Taip gerai prasidėjęs pokalbis ima strigti. Na, bet jei žmogus atvažiuoja ir dirba dykai, juk turi būti kažkoks motyvas! 

- Ji - dūšios žmogus! - paaiškina Elena. - Mūsų Zigmo gyvenimo draugė. Jis mirė, o ji saugo jo atminimą. 

Gal čia ta pati verslininkė, kuri Varsėdžiuose įsteigė bendruomenę? 

- Ir gerai, kad įsteigė! Atsi­rado žmogus, kuris apsiėmė tą popierinį vargą, - tvirtina Elena. - O kodėl klausinėjate?

Laikas atidengti kortas - „Ši­lalės artojas“ neseniai ga­vo laišką, kuriame išdėsty­tus faktus reikia patikrinti. Remiantis tuo, kas tame laiš­­ke surašyta, atrodo, Var­sė­džiuose yra žmonių, nepatenkintų I.Šniukienės darbais ir jos įkurta bendruomene.

- Gal kam ir nepatinka, - patraukia pečiais varsėdiškė. - Visokių yra, visokių reikia. O kas negerai? 

Tiesą sakant, daug kas. Laiš­­ke teigiama, jog neva Sta­sys Skalauskas savo namuose įsteigė kaimo bendruomenę, tačiau perleido ją šiauliškei verslininkei, tokiu būdu nu­vildamas kaimo žmones. La­­biausiai neramu, kaip teigia­ma laiške, esą dėl to, kad bend­ruomenė neva įregist­ruo­ta ne Šilalėje, bet kažkur Ša­kiuose. Ir svarbiausia, pasak laiško autorių, iš bendruome­nės narių reikalaujama asmens kodų. 

- Šakiuose? - stebisi Elena. - Pirmą sykį girdžiu!

Išsiaiškiname, jog bend­ruo­­menė iš tiesų įregist­ruota Plau­šiniškės kaime, esančiame prie Varsėdžių. Tai labai lengvai galima patikrinti. To­dėl pradeda kilti įtarimų, kad laišką redakcijai rašė arba nieko nenutuokiantis žmogus, arba manantis, jog re­dak­­cija laiškus skelbia, nepa­tik­­rinusi faktų.

Kalbėjome ir su S.Ska­laus­ku. Šis sakė nesąs didelis aktyvistas, tik padėjęs įsteig­ti bend­ruomenę ir leidęs ją regist­ruoti iš tėvų paveldėtoje sodyboje. Kiekviena bendruomenė privalo turėti adresą, net jei neturi nuosavo kampo. Tai negi gaila?

- Jeigu žmogus kažką daro, būtų nuodėmė atsisakyti, - tvirtina S.Skalauskas. - Aš taip ir žmonėms sakiau.

Tad vis dėlto kodėl galėjo gimti toks laiškas?

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet geriau į tai nesikiški­me, - išmintingai pataria Ele­na. - Kam tie konfliktai? Yra žmo­gus, kuris moka ir gali daugiau. Yra kitas žmogus, kuris nieko nesugeba. Štai ir atsiranda pavydas. Aš taip sakyčiau. O jeigu atrodo, kad Irena, sutvarkydama aplinką, kažką sugadino, tai kodėl visi po atlaidų bėga fotografuotis prie to sugadinto paveldo? Juk daugelis fotografuo­ja­si prie jos angelų! Dabar tai yra gra­­žiausia vieta. Ir pro mūsų namus važiuodami žmonės pristabdo mašinas, žiūri, kas čia išdėliota. Tie skaičiai - Varsėdžių jubiliejui. Eime, parodysiu, kokį miške radome akmenį.

Elenos kieme ak­muo tik­rai gražus. Šei­mininkė paaiškina, kad jame yra tokia tarsi spe­ciali vieta gėlei padėti. Tačiau akmuo visiškai natūralus, prie jo nagų nekišta - jis tik iš miško partemptas. Tikrai įdo­mu, bet dar įdomiau - bend­ruomenės pirmininkės pas­laptis. Jeigu žmogus važiuoja iš Šiaulių į Varsėdžius, tvarko kaimą, sodina gėles, stato angelus, rūpinasi jubiliejumi ir steigia bendruomenę, turi juk būti koks nors motyvas!

- Galiu pasaky­ti, - sako Ele­na. - Me­nininkas Z.Rim­gaila buvo varsėdiškis, Ire­na - jo draugė. Matyt, Zigmas sva­jodavo, ką jis norėtų padaryti Varsėdžiams. Arba jie abu svajodavo. Tačiau Zigmas mirė, tad Irena užsibrėžė tai, ką jis planavo, įgyvendinti. Štai ir visa paslaptis. Ji man pati prasitarė. Juk sakiau - dūšios žmogus. Bet ne visi gali suprasti.

Kaimas nėra suskilęs

Netoli baž­ny­čios su­tin­ka­­me ir pačią bendruomenės pirmininkę. Iš Šiaulių į Var­sėdžius ji atvažiuoja kiek­vieną savaitę.

- Vėl kas nors negerai? - šypsosi.

Irena prisi­me­na, jog prieš porą me­­tų panašiu reikalu šmiri­nėjau po Var­sėdžius ir už­davinėjau ne­labai malonius klausimus. Ta­da I.Šniukienės veikloje savivalę įžiūrėjo Var­sėdžių bažnyčios zakristi­jo­nas Arū­nas Smirinenka: gir­di, an­gelai pastatyti per daug garbingoje vietoje, per ar­ti baž­nyčios, valstybės sau­­gomoje teritorijoje ir dar be parapijos tarybos sutikimo. Tačiau Upynos parapijos klebonas kun. Eduardas Steponavičius, kuris ir vadovauja Var­sė­džių parapijos tary­bai, tuomet nemat? jo?kios savival?s ir nieko anė jo­kios savivalės ir nieko antikrikščioniško. Pasirodo, bu­­vęs ir parapijos tarybos su­tikimas, o klausimas, daly­vaujant Šilalės dekanui, svars­tytas kelis kartus. Jokių prie­kaištų neturėjo nei aplinko­saugininkai, nei Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė. 

- Būna, žmogus pajudina pirštą, bet po to eina ir reikalauja kokios malonės. O I.Šniukienė nieko neprašo, tik leiskime jai dirbti, - sakė tada seniūnė. 

Kas rašė skundą dabar, neaišku. Mat laiškas - anoniminis. 

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet nesigilinkime, - pasiūlo I.Šniukienė. - Mes jau turime bendruomenę, žmonės susirenka, puošia Varsėdžius. Per Roko atlaidus pasidarome kaimo šventę - be alkoholio,  vaišinamės ledais,  gira. Šiemet rajono savivaldybė da­vė šiek tiek lėšų muzikantams pasisamdyti, pasikviesime „Bijotaičius“. Artėja 600 metų jubiliejus, laikas apie jį galvoti. Onutė Stanytė dovanojo du ąžuolus - iš jų padarysime stogastulpius jubiliejaus garbei ir pastatysime ties Varsėdžių riboženkliais. Štai čia reikėtų iškirsti krūmus, išvalyti daubą bei iškasti gražų tvenkinį. Esame bendruomenė ir jau galime gauti Žemės ūkio ministerijos paramą, kuri remia tokius projektus.

O kaip su tais asmens kodais? Kodėl jų reikalaujama?

- Nerei­kalau­ja­me! - sako pir­mininkė. - Kas norėjo - sakė, kas nenorėjo - nesakė. Norint gauti projektui finansinę paramą, reikia turėti realią bend­ruomenę ir gerai sutvarkyti dokumentus. Aš maniau, jog bendruomenės narių sąraše reikalingi ir asmens kodai. Pasirodo, ne. Bet nieko blogo, kad sužinojome. Iš jų galima išskaityti gimtadienius, pasisveikiname vienas kitą.

Atrodytų, iš nieko pučiamas burbulas. Tačiau yra ir šis tas rimtesnio. Keletas „Šilalės artojo“ kalbintų varsėdiškių nenoromis užsiminė apie bend­ruomenei kišamus pagalius. Pavyzdžiui, S.Skalauskas sakė nesuprantąs, kam bendruomenei statytis savo pastatą, jeigu yra puikiausi parapijos namai. Juk tie patys žmonės priklauso parapijai, tie patys - bend­ruomenei. Išeitų, jog dirbtinai kuriamos dvi bendruomenės. Kaime žmonių vis mažiau, ir tie patys dirbtinai priešinami.

Tačiau bendruomenės pirmininkė nemano, kad kaimas yra suskilęs. Žmonės, anot jos, geranoriškai sutiko iniciatyvą, savo darbais bei aukomis prisideda prie bendro reikalo. Jeigu yra nepatenkintų, tai - ne tragedija.

- Labas, Irena! - prie parduotuvės pasveikina kažkoks varsėdiškis. - Aš jau sugalvojau, ką daryti su elektra! Skydinė bus. 

- Gal atvežti kokio metalo? - klausia Irena. 

- Neimkit į galvą, viskas bus padaryta, - užtikrina vyriškis ir nueina. 

Irena paaiškina, jog tai - Vy­tautas Patlaba. Kaimo cent­re žmonės pasisodino eglutę, ku­rią pasipuošia Ka­lė­­doms. Tiesą sa­kant, ją puo­šia Lai­mu­tė Pat­labienė. Ap­­švietimui nuo Pat­­labų sody­bos atvesta elektra, ji irgi do­vanai. Reikėtų elekt­rai kažko pastovesnio, patikimes­nio - ko­kios nors skydinės. Taigi V.Pat­laba padarys. 

Prie mūsų prieina dar vienas vyras, ima dėkoti Irenai už kažkokią dovanotą striukę ir piršti jai vyrą. 

- Esate puiki moteris, Jums reikia gero vyro, - pradeda įtikinėti.

Taip mėgstama kal­bėtis, kai būrin susirenka giminės. Klau­sausi, galvoju: ar ga­li būti, jog kaimo žmonės šitos moters nepažįsta ir apie ją nieko nežino? Tačiau paskaitykime kelias eilutes iš anoniminio laiško: „Dabartinės pirmininkės mes nei pažįstame, nei žinome, kas ji ir iš kur. Tas pasakymas, kad ji yra verslininkė iš Šiaulių, mums nieko dar nesako“.

Ar gali būti, jog šitaip parašė žmogus, gyvenantis Var­sėdžiuose? Bet, atrodo, jis iš tiesų čia gyvena! Gyvena, ma­to ir nieko nežino?

Ir vis dėlto kaimas gražėja. Žmonės susirenka, mokosi dirbti ir švęsti kartu. O tai jau šis tas.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.