Dėl griūvančio pastato - ambicijų kova

Nė viename šalies įstatyme nėra punkto, reikalaujančio teisės aktą taikyti, laikantis žmoniškumo principo. Tačiau jei jį pamirštume ir gyvenime, taptume ne žmonių bendruomene, o vilkų gauja. Naujojo Obelyno kaime gyvenanti buvusi mokytoja Adelė Augustienė sako šventai tikėjusi, kad kam jau kam, o Šilalės me­rui žmogiškumo netrūksta - juk jam rajono gyventojai patikėjo svarbiausią valdžios postą. Bet Jonas Gudauskas laikosi įstatymų, o jie su žmoniškumu, atrodo, kartais net labai prasilenkia.

„Mane pas jus atvarė meras. Ne, ne jis pats, o jo mąstymas“,- Seimo nario Re­mi­gijaus Žemaitaičio priimamajame išpyškino obelyniškė A.Augustienė.

Moteris jau ne kartą buvo atėjusi tartis su Seimo nariu, kaip reikėtų suremontuoti­ griū­vantį administracinį pas­ta­tą Naujajame Obelyne. Pir­masis jo aukštas priklauso savivaldybei ir AB TEO, o antrąjį senais privatizavimo laikais įsigijo A.Augustienė. Planavo, vaikams paaugus, kurti verslą, bet gyvenimas kitaip sudėliojo prioritetus.

„Dabar jau aišku, kad sūnus nieko jame nesiruošia daryti“,- pripažino moteris.

Ji skundėsi negalinti naudotis patalpomis, nes pastato stogas - kiauras kaip rėtis. Adelė įsitikinusi, jog savivaldybė, kuriai priklauso beveik tokia pat pastato dalis, kaip ir jai, stogo dengti nenori.

„Meras reikalauja, kad aš pirmiau sudėčiau langus ir duris. Bet aš nesu kvaila: kam dėti langus, jei per stogą kiaurai bėga? Pirmiausia reikia uždengti stogą“,- tiesdama Seimo nariui Šilalės mero J.Gudausko pasirašytą raštą, aiškino garbaus amžiaus moteris.

Gegužės viduryje meras informavo A.Augustienę, kad savivaldybė jos pastato dalies pirkti neketina ir priminė, jog 2012 metais buvo sudaryta stogo remonto lokalinė sąmata. Suskaičiuota, kad naujas stogas pastatui kainuotų 26 tūkst. 280 litų (7,6 tūkst. eurų).

Pasak Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus specialistų, rengusių šį raštą, šitą sumą proporcingai padalijus patalpų savininkams, savivaldybė turėjo skirti 46 proc. stogo remonto išlaidų sąmatinės vertės – 12 tūkst. 088,98 Lt. A.Augustienei atsiųsta­me raš­­te­ informuojama, jog savivaldybė sutiko šiuos pinigus skirti ir primenama, kad moteriai buvo patarta raštu kreiptis į TEO dėl sutikimo atlikti  pastato stogo remontą.

Tačiau buvusi mokytoja sako įtarianti, jog meras meluoja - jokių pinigų savivaldybė, anot jos,  neskyrusi ir stogo remontuoti net nežadėjusi.

„Man atsiuntė tik sąmatą, kurioje buvo nurodyta, kiek pinigų reikia stogui dengti. AB TEO parašė, kad privaloma skelbti viešųjų pirkimų konkursą. Ar tai aš, sena, nukvaršusi, turiu tokius dalykus daryti, kai savivaldybėje sėdi keli šimtai valdininkų? Jei būčiau meras, būčiau tą seną žmogų pasikvietęs ir žmoniškai pasitaręs, kaip tą reikalą sutvarkyti“,- neslėpė nuoskaudos A.Augustienė.

Ji įsitikinusi, kad merui pritrūko žmoniškumo - ji, kaip ir daug kitų šilališkių,  J.Gudaus­ku pasitikėjusi, ­o išrinktas šis atsuko nugarą.

„Anksčiau maniau, kad partija pastatė, tai partijai ir dirba. Bet po tiesioginių merų rinkimų tikėjausi, jog visų žmonių rinktas meras visiems ir dirbs. Tačiau niekas nepasikeitė - ponu buvo, ponu ir liko.

Keturiasdešimt metų vaikučius už rankų vedžiojau, ištisas kartas užauginau. Jei taip valdiškai būčiau dirbusi, kas būtų ačiū pasakęs? Kaip motina kiekvieną globojau, todėl turiu teisę manyti, kad ir meras savo rinkėjus privalo kaip įmanydamas globoti, jiems padėti, o ne raštais atsirašinėti“,- braukė ašaras A.Augustienė.

Buvusios mokytojos grau­­dintasi ne be reikalo: ją skaudina dar ir savivaldybės politikų sprendimas apmokestinti apleistus statinius didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Moteris tikino, kad jai tai atsieina 50 eurų per mėnesį.

Pavartęs raštus ir pasikalbėjęs su savivaldybės Tur­to valdymo ir ekonomikos sky­riaus specialiste Nijole Maroziene, rengusia atsakymą A.Augustienei, Seimo narys R.Žemaitaitis tik skėstelėjo ran­komis: valdininkai­ įs­ta­tymui nenusižengė. A.Augus­tienė, valdanti 47 dalis pastato, turėtų skelbti viešųjų pirkimų konkursą ir stogui uždengti rasti mažiausią kainą siūlantį rangovą. Nei savivaldybei, valdančiai vos viena dalele mažiau už A.Augustienę, nei AB TEO, atrodo, nerūpi, jog pensininkė, neturinti jokios administravimo patirties, negali užsiregistruoti Viešųjų pirkimų tarnybos elektroninių pirkimų sistemo­je­ ir nesugeba at­lik­ti pirkimo pro­­cedūrų.

Kita vertus, gal­ dėl to ir nerūpi, kad nėra suinteresuotų remontuoti griūvančio pastato? Juk šiaip­­ ar taip, o savivaldybės taryba, apkrovusi dideliais mokesčiais iš pensijos gyvenančią mokytoją, sau jų nepasiskyrė - nors taip pat šeimininkauja apleistame pastate. Bet tai irgi moralės, o ne įstatymų problema. O moralė dabar, deja, menkai konvertuojama valiuta.

A.Augustienė tvirtino per teis­mą reikalausianti, jog savivaldybės administracija kompensuotų jai nuostolius, susidariusius dėl to, kad dėl neuždengto stogo negali nau­dotis savo turtu. Tačiau ir be teismo sprendimo aiš­­ku, kad įveikti savivaldybės jai greičiausiai ne­pa­vyks.

Obelyniškė tikino neturinti pi­nigų pas­tato stogui sutvarkyti, to­dėl negali savo dalies ir parduoti. O siūlyti kam nors tokį apleistą, būtų tolygu atiduoti dykai.

Socialiai pažeidžiamą žmo­gų įstatymais nesunku įsprausti į kampą, ypač, kai valdžia nesuinteresuota jam padėti. Obelyniškiai sako, jog turėtų būti atvirkščiai: apgriuvęs dviaukštis su virš durų jau vešinčiais berželiais anaiptol nepuošia gyvenvietės ir žmonių gerovei negali bū­ti deramai panaudojamas. Privatizacijos laikus daugelis­ jau pamiršo, da­bar nemažai žmonių gailisi kažkada už čekius, pajus ar net grynuosius pinigus prisipirkę nereikalingo turto ir daugelis mielai jo atsikratytų. Bet suprantamas ir jų nenoras patirti nuostolių. Matyt, tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mūsų rajone yra tiek daug pamažu dūlėjančių griuvėsių.

Savivaldybės administracijos Turto ir ekonomikos skyriaus duomenimis, Šilalės rajone yra net 67  apleisti, pavojų aplinkiniams keliantys statiniai. Tik 11, tarp jų - ir A.Augustienės valdos Naujajame Obelyne, apmokestinti maksimaliu 3 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčiu, nes įstatymas  suteikia lengvatų žemės ūkio paskirties pastatų savininkams.

Neseniai dėl pačiame gyvenvietės centre griūvančios ir vaizdą darkančios buvusios kolūkio kontoros sukilo jomantiškiai. Tačiau jei keli solidūs ūkininkai – verslininkai nesugeba susitarti ir susitvarkyti griuvėsių, tai ko norėti iš pensininkės?

Įstatymai įstatymais, bet reikalauti, jog eilinis žmogus skelbtų ir vykdytų viešuosius pirkimus, savivaldybei turėtų būti gėda.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.