Didžiausias atlygis, kai pirkėjas laukia ir dėkoja

Jau geras mėnuo, kai kiekvieno ketvirtadienio rytą Šilalėje, priešais „Maximos“ prekybos centrą, ant šaligatvio išsirikiuoja būrelis žmonių. Jų rankose – stiklainiai, puodynės, kibirėliai. Visi jie laukia, kol pasirodys visureigis, tempiantis nedidelę cisterną ir kurio salone prikrauta dėžių su sūriais. Netrukus pastatoma nedidukė žalia palapinė ir eilė pajuda...

Tūbiniškiai Salomėja ir Ar­tūras Bernotai savo gaminamos produkcijos jau gali ir nebereklamuoti – žinia apie jų spaudžiamus gardžius sūrius greitai pasklido Šilalėje. Iš pirmo žvilgsnio Bernotų ūkis niekuo neišsiskiria iš daugelio rajono ūkių – nei visai smulkus, nei stambus, nei ypač modernizuotas. Šei­myna, kaip ir daugelis mūsų kaimo žmonių, laiko bandą karvių, prieauglio, veršiukų, kone susiglaudusios ganyklo­je žolę peša 10 juodagalvių avių. Tačiau juos staiga plačiai išgarsino sūriai. Nors dar tik antras mėnuo, kai Sa­lomėja ir Artūras antradieniais laukiami Rietavo turguje, ketvirtadieniais – Šilalėje, o šeštadieniais ir sekmadieniais – Klaipėdoje.

„Teko galvoti, kaip už kibirą pieno uždirbti daugiau, nei supirkėjų mokamą eurą. Lengviausia, aišku, būtų par­duoti karvę, už kurią geriausiu atveju dabar begausi 400-500 eurų. Dar ne taip seniai dvigubai galėjai tikėtis. Prieš eurą už jaučio gyvo svorio kilogramą mokėjo virš 6 litų, t.y. beveik 2 eurus, dabar kainos kritusios kone per pusę. O kol veršelis tampa karve, reikia mažiausiai dviejų metų. Tokios supirkėjų bei valdžios politikos vadinti kitaip, kaip pasityčiojimu iš žemdirbio triūso, negaliu. Kam reikalinga tokia valdžia, kuri nesugeba įvesti elementarios tvarkos, kad visiems būtų įmanoma bent išgyventi?“- atvirai kalba Artūras.

Kai tik paaiškėjo, jog kainos nekils ir pragyventi iš nedidelio ūkio taps sunku, Bernotai nusprendė: pusvelčiui savo 25 melžiamų karvių pieno supirkėjams nebeparduos, o kaip jį realizuoti, rūpinsis patys.

Visus kaimiškus darbus mo­kantis Artūras su jau suaugusiais sūnumis (Valen­tui – 20 metų, Karoliui – 18) kuriam laikui atidėjo gyvenamojo namo tvarkymo darbus ir sumūrijo pastatą, kuriame įrengė  nedidelį pieno perdirbimo cechą. Dabar Bernotai separuoja pieną, daro kastinį, spaudžia kelių skonių varškės sūrį, į kurį maišo įvairių savo darže išaugintų prieskonių – mėtos, kmynų, peletrūno, saldžius sūrelius gardina žele, aguonomis, razinomis. Jau veikia ir nedidelė rūkykla, kurioje dalį jų parūko. Sako, sūroki, su kmynais, ypač tinka prie alaus.

Salomėja nėra varškės sūrių gaminimo naujokė. Prieš gerus porą dešimtmečių, kol dar buvo mokinukė ir tebegyveno su tėvais Beržėje, Medvėgalio papėdėje, padėdavo mamai iš rauginto pieno spausti sūrius ir veždavo juos į Telšius. Ir ten jos buvo laukiamos. Tiesa, tuomet juodvi neeksperimentavo su skoniais, bet visuotinio deficito laikais nė valandos neužtrukdavusios, kol „išleisdavusios“ dešimtis sūrių.

Spaudė juos ir jau sukūrusi savo ūkį, suko žemaitišką kastinį, kurio užsisakydavo kaimynės, pažįstami.

Anot ūkininkų, negi atsisakysi. O ir išrūgų išpilti nereikia – sugirdo veršeliams, atiduoda kaimynams.

Ir nors dabar šeimininkė jau eksperimentuoja, ieško naujų skonių, tačiau niekuomet nenusižengia seniausioms varškės sūrio gaminimo tradicijoms – traukinti jį iš natūraliai surauginto pieno.

Dabar laikai – ne tie. Par­duotuvės pilnos įvairiausių pavadinimų Lietuvos ir užsienio gamintojų produktų. Bet žmonės jau „atsikando“ cheminiais konservantais prifar­širuotos produkcijos, nori na­tūralaus skonio. O Bernotų gaminiuose - jokios chemijos, viskas daroma tradiciškai. Beje,  sūriai rūkomi natūralios medienos dūmuose.

Jie stengiasi įsiklausyti į žmonių pageidavimus ir susiformavusius įpročius. Pavyzdžiui, jau gali pasakyti, jog mūsų krašto žemaičiai labiausiai mėgsta paprastus, neįmantrius skonius, klaipėdiečiai ieško aštresnių produktų, moterys ir vaikai dažniausiai renkasi desertinius, saldesnius sūrelius.

O natūralus karvės pienas, ypač jei ji šeriama ekologiškais, nerūgštingais, be specifinio pašalinio kvapo pašarais, - nepakeičiamas lietuvio produktas.

Nusipirko ūkininkai ir specialią talpą žaliam pienui vežti – atsuka kranelį, ir subėga jis į pirkėjų atsineštus indus.

„Kad nebūtų tarp pirkėjų kokių nesutarimų esą vienas gal gavo tokį pieną, kitam atseit įleido kitokio“, - nusijuokia Artūras.

Jie sako jokiu būdu neperšantys savo produkcijos. Tuo labiau, kad kai kuriems žmonėms niekaip neįsiūlysi naminių produktų, nors ir kaip besistengtumei.

„Pažįstu dieduką, kuris sūrius, pieną perka iš mūsų, o jo žmona žygiuoja į prekybos centrą. Nieko nepadarysi, per ilgą laiką jau įpratome prie skonio stimuliatorių“, - visai nesistebi Salomėja.

Užtat ją stebina valdžia, visiškai nesirūpinanti smulkiais maisto produktų prekiautojais. Norėjo Bernotai prekiauti Šilalės turguje, bet, pasirodo, ten nėra vietos. Kita vertus, nors tikriausiai kur nors ir būtų tilpę, dar labiau įskaudino pačių prekiautojų nedraugiškumas.

„Rodos, niekam su savo sūriais nebuvau konkurentė, tačiau pardavinėjantieji augalus pradėjo pykti, kone varyti iš turgaus, nes esą mano pirkėjai jiems užstojantys prekes... Laimei, atsirado vietos Dariaus ir Girėno gatvėje, prie buvusios kebabinės. O ir prekeiviai rūbais draugiškesni. Juk kiek ta mano palapinė teužima,“ – sako Salomėja.

O kokią naudą Bernotai „spaudžia“ iš avių?

„Kerpame vilną, vežame verpti, pati šiek tiek mezgu, tačiau didžiausią dalį parduodame. Per aštuonioliktąjį gimtadienį vyriausiasis sūnus užsiprašė neįprastos dovanos – avies. Kur dingsi, jei vaikas nori. Padovanojome. Antrąją nusipirko pats, o per porą metų jų padaugėjo iki dešimties. Dar galvosime, didinti jų būrį, ar galbūt visas skersime. Bet nuostolių neturėtų būti, štai žolės pjauti nereikia“, - samprotauja Sa­lomėja. O gal net kokią naujo verslo mintį rezga, tik neišduoda.

Ką gali žinoti, gal avis perims vyriausiasis sūnus, nes mažasis, šiemet baigiantis gimnaziją, planuoja „stoti į aulinius batus“ ir žygiuoti į kariuomenę. Mat kol kas neapsisprendė, kokią profesiją norėtų įgyti. Vyresnėlis Valentas šiuo metu gilinasi į automechaniko profesiją. Tėvas Artūras – diplomuotas agronomas, tačiau ūkyje jis specializuojasi pieninėje galvijininkystėje. Salomėja ilgą laiką dirbo pardavėja, bet kai ūkis ėmė vis labiau plėstis, apsisprendė būti savo ūkio šeimininke. Beje, Salomėja ir­ Artūras formaliai turi du atskirus ūkius, nors dirba kartu, darbuose vienas kitam talkininkauja. Šeima prisipažįsta nelinkusi lįsti į bankų kišenes, jie neprašo ir jokios paramos iš valstybės ar Europos Sąjungos. Neplanuoja kol kas ir dalyvauti jokiose programose – norint plėstis, reikia žemės, norint turėti didesnę bandą, reikia samdomų žmonių. O iš kur visko gauti? Jei vienadienių darbininkų dar įmanoma susirasti, tai nuolatinį gauti yra sunku. Tiesa, abu ūkiai samdo profesio­nalias buhalterinės apskaitos tarnybas. Ne tik dėl to, jog būtina, bet ir todėl, kad žinotų pelningumą, galėtų su specialistais pasitarti dėl perspektyvos.

„Tegu tik moka, kiek mūsų darbas yra vertas. Ir viskas bus gerai“,- tvirtina vienu balsu.

Ar pradėję savo gyvulių pieną perdirbti ūkininkai praturtės, parodys ateitis. Tačiau šeimininkai nusiteikę optimistiškai – bent jau perdirbėjai iš jų dovanų negauna, t.y. pusdykiai pieno nereikia atiduoti. Nors, norint to išvengti, prisieina suktis. Bernotai pripažįsta, jog prieš prekybos dienas būna naktų, kai temiega po 4-5 valandas.

„Nieko tokio. Jei mums seksis taip, kaip dabar, neprapulsime. Pamažu nusipirksime modernesnės technikos, įsirengsime namą (kurį kol kas vadina vasarnamiu – A.B.). Nesame gobšūs, tik norime, jog darbas būtų vertinamas, atsipirktų, kas įdėta“, - sako Artūras.

Salomėja viliasi, jog kasdien ieškodami kažko naujo, keisdami savo gaminamos produkcijos skonį ir vertindami tuos pirkėjus, kurie be jų sūrio jau nebeįsivaizduoja pusryčių, nepražus. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.