Valdiškos pastogės nesulaukiantis vyras prieglobstį rado miške

Ruduo jau gąsdina pirmosiomis šalnomis, tuoj iš spintų trauksime šiltus paltus, kepures ir pirštines, o šilumos tiekėjai ruošiasi šildymo sezonui. Tačiau kaip nuo šalčio ginsis šio straipsnio herojus Albinas Jurkus, nė pats nežino – jis neturi ne tik spintos, bet ir namų. Artėjanti žiema vyriškį varo į neviltį: miške, kur dabar yra apsistojęs, galima ir galą gauti. Tačiau ką dary­ti nelaimėliui, nebenorinčiam piktnaudžiauti svetimų žmonių gerumu, kuriam valdžia atsuko nugarą?

Bėdos pasipylė, grįžus iš Afganistano

A. Jurkus dar neturi nė 50-ies, bet per savo gyvenimą sako patyręs tiek nuotykių ir nesėkmių, jog drąsiai galėtumei rašyti kriminaliniais atspalviais išmargintą romaną. Bokštuose gimęs bei užaugęs, dabar šį kaimą jis įvardija tik kaip vietą, kurioje yra regist­ruotas. Į tėviškę, kur dar gyvena Albino brolis ir sunkiai pasiligojusi mama, vyriškis užklysta ne taip dažnai: čia jis neturi savo kampo, todėl nenori artimiesiems būti našta. Būtent dėl to kelinti metai jis glaudžiasi netoli Traksėdžio esančiame miške arba apsistoja pas bičiulį, iš geros valios visais įmanomais būdais padedantį nelaimėliui.

„Gyvenu, kur papuola. O tiksliau: esu pakibęs tarp žemės ir dangaus. Kol šilta, turiu tokią būdą miškiuke, joje irgi būnu. Bet žiemą jau reikia galvoti, kur pasidėti. Čia nėra elektros, pasišviečiu žvakėmis, o šildo „buržuika“. Artėja šalčiai, tai kokį mėnesį prisiglausiu, padirbėsiu pas pusbrolį, kuris gyvena netoli Sovetsko. Tačiau ką reikės daryti grįžus, nežinau. Prieš dvejus metus, 2014 m., stojau į eilę socialiniam būstui gauti. Bet kokie dalykai vyksta savivaldybėje, nė neįsivaizduojate. Prieš metus buvau 28-as ir, kiek žinau, turėjau būti įkeldintas į vieną daugiabutį. Tačiau dėl neaiškių priežasčių šiemet stebuk­lingai nukritau net į 138-ą vietą. Tai kada aš tą būstą begausiu? Matyt, valdžia laukia, kada „nusprogsiu“... Tada jau nieko nebereikės duoti.

Esu pripažintas nukentėjusiu nuo Afganistano karo, turiu antros grupės neįgalumą, negeriu, nevagiu, tai ar manim neturėtų būti pasirūpinta?“ - klausė A. Jurkus.

Apie Afganistano karą užsiminęs vyriškis įsitikinęs, jog būtent nuo šito ir prasidėjo didieji jo gyvenimo vargai. Tarnaudamas Albinas buvo kontūzytas: patyręs galvos traumą, apie septynias paras praleido komoje. Grįžusį iš karštojo taško jį pripažino neįgaliu: po galvos traumos buvo užspausti kapiliarai, pažeista klausa bei rega. Albinas dėl to gavo antrą neįgalumo grupę, tačiau pusamžį vyriškį persekioja ir daugiau sveikatos bėdų. Jis sako negalintis gyventi be vaistų: kankina odos egzema, kvėpavimo takų ligos, o dėl burnoje atsirandančių pūlinių baigia netekti paskutinių dantų. Jei kasdien nenaudotų jam paskirtų privalomų vaistų bei vitaminų, sako, jau seniai būtų „po velėna“.

„Tos nesąmonės, kurios dabar vyksta, pasendino mane dvidešimčia metų. Be vaistų aš negaliu. Ir dabar vaistinėje palikau 50 eurų. Esu ligų maišas, todėl mano kuprinėje – vien vaistai“, - išrikiavęs ant akmens kelioliką dėžučių įvairių tablečių, tepalų bei purškalų, rodė Albinas. 102 eurai socialinės pašalpos – visos jo pajamos, kurių vos užtenka vaistams ir maistui.

Tarnyba Afganistane, pasak­ vyro, paveikė ir šeimyninį gyvenimą – kai tapo neįgalus, žmona susirado kitą. Tada Albino gyvenime prasidėjo juodasis periodas, jis pasidarė itin impulsyvus, o užplūstančios emocijos dažnai prasiverždavo pykčiu bei agresija. A. Jurkus neneigia, jog dėl karšto charakterio ir nuolatinės, jo manymu, kovos už teisybę ne kartą teko pabuvoti ir įkalinimo įstaigose.

Tačiau ar turime teisę smerkti gyvenimo ir taip sulamdytą žmogų bei dar labiau jį žlugdyti? Todėl kai nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyras paprašė padėti išsiaiškinti, kas atsitiko, kad per metus laukiančiųjų socialinio būsto eilėje jis nubildėjo žemyn daugiau nei per šimtą pozicijų, kreipėmės į rajono savivaldybę. Ir nors Albinas primygtinai įrodinėja girdėjęs, jog vietas eilėje galima „pasikoreguoti“ atitinkamais būdais, nesinori tuo tikėti.

„2015 m. rugpjūčio 26 d. laukiančiųjų socialinio būsto sąraše buvau 28-oje vietoje. Šiemet esu 138-as. Valdžia mane ėda specialiai, esu jiems taip įgrisęs, kad pamatę mane pradeda mėlynuoti “, - valdininkais piktinasi A. Jurkus.

Laisvi – net septyni socialiniai būstai

Šilalės rajono savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vyriausioji specia­listė Reda Aužbikavičiūtė informavo, jog asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, apskaita tvarkoma pagal šešis skirtingus sąrašus: jaunų šeimų, šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų (įvaikių), asmenų ir šeimų, likusių be tėvų globos, neįgaliųjų ir lėtinėmis ligomis sergančiųjų ar šeimų, kuriose yra tokių asmenų. Taip pat yra sudarytas bendrasis sąrašas bei atskiras sąrašas nuomininkų, turinčių teisę į socialinio būsto sąlygų pagerinimą. Šiuo metu daugiausiai laukiančiųjų buto – bendrajame sąraše, kuriame įrašyti 82 asmenys ar šeimos. Valdiškos pastogės tikisi ir 36 jaunos šeimos bei 23 neįgalūs asmenys.

Iš viso rajone yra 178 asmenys bei šeimynos, laukiantys socialinio būsto. Pasak R. Aužbikavičiūtės­, viena šeima jo jau negauna net 13 metų – prašymą ji yra pateikusi 2003-iųjų gruodį. Dar keturios eilėje stovi nuo 2006 m., 11 šeimų – nuo 2007-ųjų.

Per šiuos metus prie jų prisijungė dar 24 likimo bendražygiai. Tačiau per 2016-uosius socialinis būstas išnuomotas vos vienai  šeimai. Turint omenyje, jog šiuo metu, savivaldybės pateiktais duomenimis, yra ne vienas laisvas butas, tokia situacija – šiek tiek keistoka.

Savivaldybė informuoja, kad be gyventojų yra net 7 būstai: 6 socialiniai ir 1 tarnybinis (Maironio g. 19-23, Šilalė). Beveik visi jie – Šilalėje. Nuomininkų laukia net du Jono Basanavičiaus g. 8 A name esantys butai (Nr. 3 ir Nr. 4), bendrabučio tipo kambariai Vasario 16-osios g. 13-207 ir Žemaitės g. 10-5 A, butas naujame socialiniame daugiabutyje Kovo 11-osios g. 25-26. Šiuo metu negyvenamas ir vienas Kaltinėnų seniūnijoje, Ąžuolijos kaime esantis būstas.

R. Aužbikavičiūtės paklausėme, dėl kokių priežasčių žmogaus eilės numeris gali keistis ir nukristi, tarkime, net per šimtą pozicijų. Pasak jos, įstatymas numato daug priežasčių, tačiau pati dažniausia - gyventojai nepateikia privalomos turto ir pajamų deklaracijos. Nuo 2015-ųjų sausio 1 d. tai padaryti iki kiek­vienų metų gegužės 1 d. turi visi pretendentai į socialinį būstą.

„Daugelį tenka išbraukti, nes jie nesugeba pateikti deklaracijos. Patys skambiname, ieškome, kad tik jie neiškristų iš sąrašo. Taip pat dažnai tenka žmones išbraukti, kai jie pakeičia gyvenamąją vietą ir išvyksta į kitas savivaldybes“, - komentuoja specialistė.

Jai esą žinomas ir A. Jurkaus atvejis: pasirodo, jo eilė „sparčiai“ pasislinkusi į priekį. Rugsėjo 27 d. duomenimis, jis jau esąs nebe 138-as, o… 110-as. O jei Albiną tenkintų kambarys bendrabutyje (Vasario 16-osios g. 13), greitai būtų galima svarstyti klausimą dėl buto suteikimo.

„Yra atsilaisvinęs neblogas kambarys bendrabutyje, tačiau man kelia baimę A. Jurkaus charakteris. Neaišku, ar jis norės eiti į bendrabutį, ar pritaps. Jis man pasirodė ašt­raus būdo, ar po to nekils dar daugiau problemų? Bet jeigu gyventoją tenkintų šis kambarys, manau, būtų galima svarstyti jo klausimą, tačiau pats turi būti protingas ir atėjęs nešūkauti“, - auklėja benamį A. Jurkų R. Aužbikavičiūtė.

Tokiam žmogui reikia padėti

To, jog yra karštakošis, Albinas neneigia. Tačiau jį globojantys žmonės vyrą charakterizuoja vien teigiamai. Traksėdyje gyvenantis Albino bičiulis Pranas ir jo šeima kiek įmanydama stengiasi padėti klajūnui: žiemą leidžia įsikurti garaže, kur vyras gali nusiprausti, išsiskalbti rūbus, pasikrauti mobilųjį telefoną. Pranas Albiną pažįsta dar nuo kolūkio laikų, todėl puikiai žino jo gyvenimo vingius, būdą ir tikina, kad jis – geras, nepiktybinis žmogus.

„Kažkada kolūkyje jis buvo geriausias darbininkas. O paskui ne savo noru tapo invalidu. Tokiems žmonėms reikia pagelbėti. Albinas nėra koks vagis, jis labai tvarkingas ir sąžiningas. Padedu jam, kiek galiu. Bet pasistengti privalėtų ir valdžia. Juk ne savo noru jis išvažiavo į Afganistaną, kur buvo suluošintas visas jo gyvenimas. Deja, tokių vargetų niekam nereikia: dabar vieniems valdininkams svarbiau rinkimai, kiti auksinius šaukštus perka, treti rūpinasi pabėgėliais, o saviškiam žmogui - nieko. Albinui daug nereikia, tik paprasto kambariuko, kad turėtų kur prisiglausti“, - sako jo globėjas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.