Akibrokštas per laidotuves šokiravo artimuosius

Ka­da gim­ti ir kuo­met mir­ti ne­pa­si­rink­si. Obe­ly­niš­kis Vy­tau­tas G. Anapilin iškeliavo per di­džiau­sią pa­va­sa­rio šven­tę - pir­mą­ją Šv. Ve­ly­kų die­ną. Ar­ti­mo­jo ne­tek­tis - di­de­lis skaus­mas. Ta­čiau tai, ką lai­do­tu­vių die­ną te­ko pa­tir­ti Vy­tau­to na­miš­kiams, tą skaus­mą ko­ne pa­dvi­gu­bi­no. Praėjusį antradienį lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja ge­rą pus­va­lan­dį lū­ku­ria­vo prie už­ra­kin­tų Šilalės ka­pi­nių var­tų, kol pa­ga­liau į jas bu­vo leis­ta įei­ti. 

Velykų sek­ma­die­nį Tau­ra­gės li­go­ni­nė­je mi­ręs Vy­tau­tas dau­ge­lį me­tų gy­ve­no kai­my­ni­nia­me ra­jo­ne esan­čia­me Nor­kai­čių kai­me. Ta­čiau ir pa­ties ve­lio­nio, ir jo ar­ti­mų­jų va­lia, vy­riš­kis no­rė­jo bū­ti pa­lai­do­tas gim­ta­ja­me Ši­la­lės ra­jo­ne. De­ja, lai­do­tu­vės šeimai pa­li­ko nuos­kau­dų ne tik dėl ne­tek­ties, bet ir dėl for­ma­lu­mų, ku­rie su­truk­dė ra­miai pa­ly­dė­ti žmo­gų ana­pi­lin. 

Į re­dak­ci­ją ant­ra­die­nio po­pie­tę, iš kar­to po lai­do­tu­vių, už­su­kęs Vy­tau­tui ar­ti­mas žmo­gus Liud­vi­kas pa­sa­ko­jo, jog Ši­la­lės mies­to ka­pi­nė­se yra pa­lai­do­ti ir ve­lio­nio tė­vai, ir ki­ti gi­mi­nai­čiai, to­dėl šei­mai net ne­ki­lo min­čių Vy­tau­tą lai­do­ti kur nors ki­tur. Ta­čiau kol mi­ru­sį­jį pa­vy­ko nu­leis­ti į kapą gim­tojoje že­mėje, te­ko iš­gy­ven­ti tik­rą ner­vų ka­rą, o Vy­tau­to lai­do­tu­vės jos da­ly­viams at­min­ty­je iš­liks dar il­gai. 

„Ši­la­lės ar­to­jui“ Liud­vi­kas pa­sa­ko­jo, kad prie ka­pi­nių var­tų pri­ar­tė­jus lai­do­tu­vių pro­ce­si­jai, ke­lią pas­to­jo ka­pi­nių sar­gas. 

„Jis pa­reiš­kė, jog nie­kas ne­­bus įleis­tas į te­ri­to­ri­ją, ka­dan­gi nė­ra ati­tin­ka­mo lei­di­mo. Taip vi­si ir li­ko­me sto­vė­ti prie var­tų. Sar­gas ėmė aiš­kin­ti, kad mir­ties liu­di­ji­mas, ku­rį mes tu­ri­me ir ro­do­me, ne­tin­ka. Bet iš kur mums ži­no­ti, ko­kių dar do­ku­men­tų reikia? Kur ėjo­me, nie­kas ne­pa­aiš­ki­no apie da­bar­ti­nius įsta­ty­mus. net Tau­ra­gės ku­ni­gai nie­ko ne­pa­ta­rė, ne­pa­kon­sul­ta­vo. Be to, Vy­tau­tas mi­rė per šven­tes, jo­kios įstai­gos to­mis die­no­mis ne­dir­bo - iš kur mums gau­ti kaž­ko­kį do­ku­men­tą? 

Ši­la­lės mies­to ka­pi­nių sar­gas pa­skam­bi­no se­niū­nui, o šis įsa­kė be do­ku­men­tų pro­ce­si­jos jo­kiu bū­du ne­įleis­ti. Esą mū­sų at­si­vež­tas liu­di­ji­mas ne­tin­ka ir rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti ki­tu. Tuo­met se­niū­nui jau skam­bi­no Vy­tau­to bro­lis, gra­žiuo­ju pra­šė leis­ti pa­lai­do­ti be stre­so, pri­sie­kė, jog vi­sus rei­kia­mus popierius at­veš vė­liau. Tačiau se­niū­nas su juo neš­ne­kė­jo. Ta­da aš stvė­riau te­le­fo­ną, pri­pa­žįs­tu – net­gi pa­kė­liau bal­są. Bet ne­pa­dė­jo... 

Po il­gų de­ry­bų sar­gas mū­sų pa­gai­lė­jo, šiaip ne taip pri­pra­šė­me, kad at­ra­kin­tų var­tus. Tačiau vaiz­das - kaip iš siau­bo fil­mo: at­ra­ki­no, įlei­do lyg į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą ir vėl „trekšt“- už­ra­ki­no... Vieš­pa­tie, ką ten taip sau­go­ti? Kas ką iš­neš? 

To­kių da­ly­kų ne­su ma­tęs per vi­są sa­vo am­žių. Net lai­do­ji­mo fir­mos, ku­rią sam­dė­me, dar­buo­to­jai sa­kė per vi­są dar­bo prak­ti­ką nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vo pa­ty­rę“, - pa­sa­ko­jo vy­riš­kis. 

Tau­ra­gės ra­jo­no gy­ven­to­jas teigė ne­ga­lin­tis at­si­ste­bė­ti ši­la­liš­kių el­ge­siu. Pa­sak Liud­vi­ko, lai­do­tu­vių ry­tą gi­mi­nai­čiai su duob­ka­siais at­vy­ko į ka­pi­nes, jog šiems pa­ro­dy­tų, kur kas­ti duo­bę. Ko­dėl sar­gas tuo­met jų ne­įspė­jo, jog rei­kės spe­cia­laus lei­di­mo lai­do­ti žmo­gų? Ar­ti­mie­ji įsi­ti­ki­nę, kad jei bū­tų tai ži­no­ję, lai­ko iš­si­im­ti lei­di­mą iki lai­do­tu­vių va­lan­dos tik­rai bū­tų už­te­kę ir ne­bū­tų ki­lę to­kio triukš­mo, kai­na­vu­sio ši­tiek ner­vų. 

Pa­gal Ši­la­lės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ka­pi­nių tvar­ky­mo tai­syk­lių ap­ra­šą, pa­tvir­tin­tą sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos, žmo­gaus pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mui ka­­pi­nė­se bū­ti­nas se­niū­no ar jo įga­lio­to as­mens lei­di­mas. Ši­la­lės mies­to se­niū­nas Al­fon­sas Pau­li­kas tei­gia, jog šį do­ku­men­tą ga­li iš­duo­ti ar­ba jis, ar­ba ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jai. Vis­kas, ką rei­kia pa­da­ry­ti lai­do­tu­vė­mis be­si­rū­pi­nan­tiems žmo­nėms, – pa­teik­ti pa­tvir­tin­tą mir­ties liu­di­ji­mą. 

Ta­čiau bū­tent jo, anot A.Pau­­li­ko, ve­lio­nio Vy­tau­to ar­ti­mie­ji ne­tu­rė­jo. Jie at­si­ve­žė tik me­di­ci­ni­nį mir­ties liu­di­ji­mą, gau­tą li­go­ni­nė­je. Ne­ga­na to, pa­aiš­kė­jo, kad ir duo­bę ka­pi­nė­se jie ka­sė be nie­kie­no ži­nios, sa­va­va­liš­kai. 

„At­važia­vo kaip į miš­ką, ne­su­si­de­ri­no su pri­žiū­rė­to­ju dėl duo­bės ka­si­mo, be lei­di­mo ją iš­si­ka­sė, ne­tu­rė­jo net mir­ties liu­di­ji­mo. Su pri­žiū­rė­to­ju pir­mą kar­tą pa­si­kal­bė­jo, kai lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja at­ėjo prie ka­pi­nių var­tų. Ta­čiau tvar­ka yra tvar­ka, bet kas su­ma­nęs ka­pi­nė­se ne­ga­li taip šei­mi­nin­kau­ti “, - ko­men­ta­vo si­tu­a­ci­ją se­niū­nas. 

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Al­fon­sas Gra­žins­kas sa­kė ban­dęs da­ry­ti vis­ką, jog pro­ble­ma bū­tų kuo grei­čiau iš­spręs­ta. Ta­čiau jis tvir­ti­no ne­su­pran­tan­tis to­kio tau­ra­giš­kių ap­lai­du­mo. 

Anot A.Gražins­ko, ant­ra­die­nio ry­tą, pa­ste­bė­jęs sa­va­va­liš­kai duo­bę ka­san­čius duob­ka­sius, nu­ė­jęs pa­si­tei­rau­ti, ko­dėl jie dar­buo­ja­si be jo­kio at­si­klau­si­mo. Šie at­sa­kę, kad vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus pri­sta­tys mi­ru­sio­jo na­miš­kiai. Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas ti­ki­na šiuo pa­ža­du pa­si­klio­vęs. Bet po ke­lių va­lan­dų, pa­sak jo, net ap­stul­bo, kai prie pa­g­rin­di­nių ka­pi­nių var­tų ve­lio­nio ar­ti­mie­ji jam at­ki­šo tik pa­są ir me­di­ci­ni­nį iš­ra­šą. 

A.Gra­žins­kas sa­ko tu­rė­jęs vi­siš­ką tei­sę lai­do­tu­vių da­ly­vių į ka­pi­nes ne­įleis­ti. Tuo la­biau, kad, jo žo­džiais, tarp pa­ly­din­čių­jų at­si­ra­do ir to­kių, ku­rie iš­spręs­ti kon­flik­tą ban­dė įvai­riau­siais gra­si­ni­mais... 

„Per il­gus sa­vo dar­bo me­tus esu ma­tęs vi­so­kių da­ly­kų. Bū­na, jog bro­liai, se­se­rys tar­pu­sa­vy­je su­si­pyks­ta, nes vie­nas no­ri tė­vu­ką lai­do­ti vie­nur, ki­tas – ki­tur. Kar­tais net po­li­ci­ją pri­sie­i­na kvies­ti. Bet kad at­vež­tų lai­do­ti žmo­gų ne­pa­si­rū­pi­nę lei­di­mu, be nie­kie­no ži­nios iš­si­kas­tų duo­bę... To dar ne­bu­vo pa­si­tai­kę. 

Kas bus, jei vi­si taip pra­dės sa­vi­va­liau­ti? Su­pran­tu, kad žmo­nes iš­ti­ko stre­sas, ta­čiau tvar­kos bet ko­kiu at­ve­ju rei­kia lai­ky­tis. Šį sy­kį pri­si­ė­miau vi­są at­sa­ko­my­bę sau, pa­gai­lė­jau jų. Su­ta­rė­me, jog ki­tą die­ną jie pri­sta­tys vi­sus būtinus do­ku­men­tus. 

Ta­čiau toks pa­si­ti­kė­ji­mas – di­de­lė ri­zi­ka. Yra bu­vę, kad žmo­nės pri­si­ža­da, bet grei­tai pa­mirš­ta. Pa­vyz­džiui, kartą te­ko pa­čiam va­žiuo­ti į Pa­len­ti­nį ir ieš­ko­ti žmo­nių, ku­rie pri­va­lė­jo pri­sta­ty­ti trūks­ta­mus do­ku­men­tus. O jie, pa­si­ro­do, jau iš­vy­kę į už­sie­nį. Ir kaip po to ga­li pa­si­ti­kė­ti? Tačiau ką da­ry­ti, ne­va­žiuos gi lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja at­gal į na­mus“, - sa­ko A.Gražins­kas. 

Ant­ra­die­nį, po maž­daug pus­­va­lan­dį tru­ku­sių „de­ry­bų“, ve­­lio­nis Vy­tau­tas pa­ga­liau su­ra­do am­ži­ną po­il­sį. Ko ge­ro, šio­je ne­ma­lo­nio­je si­tu­a­ci­jo­je ne­ver­ta ieš­ko­ti kal­tų ar kal­tes­nių. To, kas nu­ti­ko, jau ne­be­pa­kei­si. Ta­čiau gal­būt da­liai žmo­nių ši is­to­ri­ja taps pa­mo­ka, jog bū­ti­na kal­bė­tis, tar­tis ir net sun­kiau­sio­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je ne­pa­mes­ti blai­vaus pro­to.

Bi­ru­tė PALIAKIENĖ