Ydingų įpročių pakeisti neįmanoma?

Nuo seno balandis vadinamas švaros mėnesiu. Vos tik atšyla, žmonės ima grėblius, šluotas ir švarina visas kerteles, džiaugiasi atbudusia gamta bei gražėjančia aplinka. Deja, žemė pilna ne tik tokių plušančių skruzdėliukų, bet ir parazitų. Šitaip norisi vadinti tuos, kurie griauna bei teršia tai, ką puoselėja kiti. „Šilalės artojas“ tokių niekadėjų suverstus šiukšlynus viešina dažnai. Kartais gėdos ar atsakomybės jausmas kai kuriuos priverčia privirtą košę išsrėbti, kartais ją, jausdami svetimą gėdą, iškabina kiti. Bet neretai viskas lieka kaip buvę.

Smalsumo vedami, aplankėme keletą anksčiau aprašytų šiukšlynų bei patikrinome, ar situacija nepasitaisė. Deja, vaizdai nenudžiugino.

Pirmasis aplankytas objektas – už Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos pastato galo esantis krūmais apaugęs takelis. Užpraėjusį pa­vasarį aprašę moksleivių rū­ko­muo­ju tapusią vietą, vylėmės, jog galbūt dėmesį į tai atkreips mokyklos administracija, o gal patys jaunuoliai nebedrįs ten kojos kelti. Tačiau apsirikome. Šioje vietoje šiemet šiukšlių daugiau nei nuo rudens užsilikusių lapų: kur bepažvelgsi, tik spėk skaičiuoti butelius, skardines, cigarečių pakelius ar nuorūkas...

Nepagerėjo situacija ir prie visai netoli gimnazijos esančio tvenkinuko. Senos padangos bei visokių rūšių tara tebesimėto...

Niekas nė piršteliu nejudinta ir Šiluose esančiame pušyne. Visai netoli pagrindinio Balsių kelio teberiogso krūva įvairiausių atliekų, o kiek tolėliau gali rasti dar „geresnių“ dalykų: automobilių bamperių, sėdynių bei kitokių detalių. Susidaro vaizdas, kad nuo pernykštės publikacijos šiukšlių ne sumažėjo, o dar padaugėjo. Kur žiū­rėjo „Darom“ talkininkai ar kitų akcijų dalyviai?

Tvarkdarių, re­gis, nesulaukė ir Gūvainiai. Anks­čiau šiame kaime veikęs sąvartynas jau kelinti metai oficialiai yra uždarytas bei užstumdytas, ta­čiau žmonės se­­nų įpročių nie­kaip neatsikrato. Nors kiek­viena sodyba turi bent po kelis atliekų konteinerius, buvusio sąvartyno teritorija vis tiek traukia šiukšlintojus. Prie žmonių pa­mėgto vandens telkinio suskaičiavome mažiausiai tris savavališkus šiukšlynus, kuriuose gali rasti ir buitinių at­liekų, ir namų apyvokos daiktų, ir mašinų ar kitos technikos liekanų.

Švaros neišmoko ir prieš kelias vasaras dėl apleisto, įvairiais rakandais užversto kiemo kritikuotos laukuviškės. Pačiame Laukuvos cent­re, Taikos gatvėje, gyvenančių moterų nevalyvumu skundęsi miestelėnai pyko, jog tokia „tvarka“ labai menkina bend­rą vaizdą: juk visai prie pat – ir bažnyčia, ir seniūnija, ir kultūros namai. Bet akivaizdu, kad šios sodybos gyventojai nemano kenkiantys Lau­ku­vos įvaizdžiui ir sa­vo kiemą pavertė tikru są­vartynu.

Užtat širdis džiaugėsi, sustojus prie kelio Mažeikiai-Plungė-Tau­ra­gė tarp Žąsino ir Šarkų kai­mų au­gan­­čio miš­ko. Pa­s­ta­ra­sis ilgą laiką bu­vo tapęs šiukšlinto­jų „me­ka“. Ga­liau­siai prieš po­rą me­tų žmo­­nės to­kiu įžūlumu nebeap­si­ken­tė ir nutarė ieš­koti pa­­­gal­­bos re­dak­­ci­joje. Juk pa­­­­vie­šinimas laikraštyje gali su­­gėdinti.

Vaiz­­das tuomet, vos įsukus į miškelį, netgi kvapą gniaužė. Nenusakomo dydžio atliekų krūvose mėtėsi padangos, au­tomobilių sėdy­nės, šiferio lakš­tai, sena sienų šiltinimo vata, pūpsojo iš­pilta priekaba spalių. Visa tai papildė ir galybė kitokių daiktų: pradedant buitinės technikos dalimis, baigiant tuščiais prekybos cent­rų maišeliais.

Straipsnis apie visą šį „gėrį“ davė rezultatų. Dabar prie įvažiavimo galimus šiukšlintojus pasitinka įrengta užkarda, pro kurią į miško tankmę niekaip nepateksi. Nebėra ir atliekų krūvų. Jas iškuopęs žmogus nusipelno pačių didžiausių pa­gyrų, nes darbo būta išties sunkaus.

O, kad ir kiti pasimokytų iš šio gražaus pavyzdžio! Jei visi turėtume bent kruopelę gėdos ar sąžinės, tokių nelegalių sąvartynų būtų kur kas mažiau. Žinoma, geriausia, kad jų visai neliktų. Tačiau kol neatsikratysime ydingo požiūrio, neįprasime naudotis atliekų konteineriais, neįgausime ele­mentaraus sąmoningumo, ir toliau baksnosime pirštu į ne­švarias pakeles, pamiškes, pa­upius bei ieškosime kaltų...

Birutė PALIAKIENĖ