Retas kuris galėtų pagalvoti, kad iš trijų hektarų žemės galima pragyventi. Na, nebent ūkis būtų arti didmiesčio. Kalnyčių kaimas – Kvėdarnos pašonėje. Reljefas – kalvotas, žemė – nederlinga, sunkiai įdirbama. Ant vienos šio kaimo kalvos prieš 30 metų ir įsikūrė Nijolė bei Algirdas Cibičiai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Kalendorinis pavasaris pasibaigė Sekminėmis. Pame­nu ilga miestelio gatve iš ganiavos grįžtančias karves, piemenų papuoštas vainikais. Pasiimdami savo gyvulius, šeimininkai jiems įspaudžia į delną kokį pinigą ar įduoda skanėstą. Graži šventė...

Verslas skundžiasi, kad jį ka­rantino metu skriaudža Vy­riausybė: mažai subsidijų, o ir tos vėluoja, kenčia mažosios įmonės, verslininkai lieka be pajamų, darbdaviai priversti atleisti darbuotojus, mažinti jų atlyginimus. Per du griežto karantino mėnesius kai kuriems verslininkams jau pavyko atsikratyti darbinio balasto. Kažkas buvo išsiųstas nemokamų atostogų, kažkam sumažino atlyginimus, o kitiems patiems nebeliko kitos išeities, kaip pasitraukti. Pa­vyzdžių iki valiai.

Tuomet visuomenę galima pamaitinti pažadais. Ir štai praėjusią savaitę Verslo konfederacijos vadovas Ro­ber­tas Dargis, šalia stebint Pre­zi­­den­tui Gitanui Nausėdai, su dalimi profsąjungų pasirašė memorandumą nepagrįstai neatleisti darbuotojų, nemažinti jų atlyginimų, o visas papildomas pajamų padidėjimas turėtų atitekti darbuotojams. Paskui spaudos konferencijoje verslininkai prasitarė, jog šis dokumentas ne­įpareigojantis, o tik „geros valios aktas“. Kitaip sakant, jei pažadų ir nevykdysime, tai šį dokumentą nurašysi­me prieš­­rinkiminei kampani­jai. Juo labiau, kad memorandume „įkalta“ sąlyga: jeigu bus priimti atitinkami įstatymų pakeitimai, t.y., jei valdžia 5 proc. sumažins pajamų mokestį ir padidins neapmokestinamų pajamų dy­dį. Kitaip sakant, pažadų vykdymas per­ke­lia­mas ant Seimo pečių, o šis – nesunku tai nuspėti – darys viską, jog jų būtų kuo daugiau, nes ar­tėja spalio 11-oji...

Memorandumą pa­si­ra­šė asociaci­jos „Infobalt“, „Inves­tors’Fo­rum“, Lietuvos darb­davių ir Lie­tu­vos vers­lo konfederacijos, Pra­mo­nininkų konfederacija, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų asocia­cija bei profesinės sąjungos „Soli­darumas“ ir „Sand­rauga“.

Šį memorandumą kritiškai vertina ne tik jo nepasirašiusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, bet ir tokie kaimyninės žiniasklaidos piktšašiai kaip naujienų portalas sputniknews. Jis primena euro įvedimo metą – 2015 m. sausio 1 d., kai apie 500 įmonių, o iš viso apie 4200 verslo bei savivaldos subjektų, pasirašė susitarimą, pavadin­tą Geros praktikos verslo me­morandumu, nekelti kai­nų ir taip pažaboti infliaciją. Vy­riau­sybė tuomet žadėjo tiesiog padalinti visas kainas bei atlyginimus iš 3,45 ir ramiai priimti eurą. Visi valdininkai ir tuometinė Lie­tu­vos Prezidentė Dalia Gry­bauskaitė įtikinėjo savo piliečius, kad dabar bus labai pa­togu keliauti po pasaulį ir išdidžiai mokėti bendra Eu­ro­pos Sąjungos valiuta, negal­vo­jant, kur išsikeisti litus. Lie­tuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas viešai susilažino iš savo liemenės, jog kainos tikrai nedidės. Finansų orakulai, tarp jų – ir tuometinis SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda, garantavo, kad dėl euro įvedimo kainos tikrai smarkiai nekils. Jis visus ramino: infliacija suvokiama subjektyviai, nes žmonės linkę pastebėtą kai kurių prekių bei paslaugų kainų augimą suabsoliutinti, pritaikant jį visiems sektoriams.

„Todėl neteisinga tvirtinti, kad Lietuvoje gyventojų materialinė padėtis blogėja“, – tada pabrėžė SEB analitikas.

Ar bereikia šiandien įrodinėti, jog šis susitarimas tebuvo tuščias popieriaus gadinimas ir „piaro“ akcija, mat vyko pasirengimas savivaldos rinkimams? Kaip galima pasitikėti dabartiniais memorandumais, pompastiška jų pasirašymo ceremonija Daukanto aikštėje, jeigu po to tie patys jo autoriai jį pavadina tik „geros valios“ aktu. Suprask: popieriaus gniužulu...

***

Kad pavasaris nebūtų užbaigtas vien niūriomis gaidomis, priminsiu vieną įspūdingą įvykį, nutikusį Sekminių iš­vakarėse. Ne, ne Lietuvoje. Vė­lų šeštadienio vakarą keli milijonai žmonių visame pasaulyje stebėjo įdomią transliaciją iš JAV kosmodromo, kaip į kosmosą startuoja JAV bendrovės „SpaceX“ erdvėlaivis „Crew Dragon“ su dviem astronautais. Šiaip skrydis ne­būtų kuo nors ypatingas, bet jis reiškia skaudų smūgį Ru­sijos kosminei pramonei. Ši misija laikoma itin svarbiu žingsniu, Jungtinėms Vals­ti­joms siekiant nutraukti priklausomybę nuo Rusijos erd­vė­laivių, skraidinančių įgulų narius į Tarptautinę kosminę stotį ir iš jos.

Česlovas IŠKAUSKAS

Kiekvienas daugiabutis, nesvarbu, kaime ar mieste, privalo turėti administratorių. Kadangi ne kiekvieno gyventojai ryžtasi namą administruoti patys, tenka šį darbą patikėti kitiems ir mokėti už tai nemenkus mokesčius. Tad savaime suprantama, jog ir paslaugos tikimasi kokybiškos. Bet toli gražu taip nėra. Šį sykį į ginčą su namą administruojančia bendrove įsivėlė Šiauduvos daugiabučio gyventojas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Švelnėjant karantino sąlygoms, Bažnyčia po truputį grįžta prie įprastinės pamaldų ir sakramentų teikimo tvarkos. Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu, pradedama teikti Pirmoji Ko­munija. Sutvirtinimo sak­ramentas nedidelėmis grupėmis bus teikiamas nuo birželio 16 d.

Kadangi privaloma laikytis saugaus atstumo, mažinamos vaikų grupės, todėl sakramentų teikimas nusitęsia.

Praėjusius du sekmadienius Pir­mo­sios Komunijos šventė vyko Kvė­darnos bažnyčioje. Klebono kun. Edga­ro Pet­­ke­vi­čiaus teigimu, per du kartus Ko­­munija suteikta 27 vai­kams. Dar vie­nai grupei (apie 15 vaikų) sakramentas bus teikiamas ateinantį penktadienį, o ketvirtai grupei – po numatomos karantino pabaigos.

Pirmajai Komunijai ren­giasi ir Šilalės Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio bažnyčia. Pa­sak dekano kun. Sauliaus Kat­kaus, ceremonija numatyta birželio 13 d., 14 val. bei 16 val., ir bir­želio 14 d., 12 val. 

Taip pat Pirmoji Komunija vyks: Kal­tinėnų baž­nyčioje – birželio 14 d., o birželio 30 d. – Upynoje.

„Šilalės artojo“ inform.

Šiuo metu, kai judėjimas yra apribotas, keliauti po platųjį pasaulį galima tik svajonėse. Tačiau bijotiškė Karolina Lasauskaitė savo svajonę spėjo įgyvendinti – beveik prieš metus ji išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Merginai dar tik 20 metų, bet ji drąsiai žengia nepažintais gyvenimo keliais ir net nepabūgo mesti prie širdies nelipusias studijas bei leistis į svetimą bei tolimą kraštą – kad geriau pažintų ir save, ir pasaulį. 

Keliavimas išlaisvina mintis

„Man keliavimas – tam tik­ras laisvės simbolis, laisvė daryti tai, kas iš tiesų patinka. Drįsčiau teigti, kad aš esu keliautoja“, – sako Karolina.

Pernai Kaltinėnų Alek­sand­ro Stulginskio gimnaziją baigusi mergina tikina, jog mokslai jai sekėsi puikiai, ji buvo labai aktyvi visuomeninėje veik­loje, buvo išrinkta mokyk­los prezidente. Tad nenuostabu, kad suaugusieji vylėsi, jog ji pasirinks „rimtas“ studijas ir sistemingai sieks karjeros. Tačiau, atrodo, atsakingai merginai tie lūkesčiai tapo savotišku išban­dymu ir net našta.

„Įpusėjus dvyliktai klasei, jau­čiau didelį spaudimą iš mokytojų, šeimos, artimųjų, nes visi klausinėjo: „Kur toliau?“ Bet aš tuomet į šį klausimą negalėjau atsakyti užtikrintai, nes buvo sunku įsivaizduoti, ką galėčiau dirbti, kas bus po kokių penkerių metų. Įstojau į Vilniaus ko­legiją, pasirinkau kultūrinės veiklos vadybos specialybę. Ta­čiau jau po pusmečio paju­tau, jog šitos studijos – ne man. Jos nieko naujo nedavė, atrodė, kad nė kiek netobulėju“, – atvirauja mergina. 

Ne veltui sakoma, kad žemaičių gyslomis teka drąsių ir su iššūkiais susigrumti nebijančių žmonių kraujas. Ka­rolina nusprendė stabdyti studijas ir metus pakeliauti po pasaulį, taip mėginant atrasti kažką tokio, kas padėtų pajusti tikrąjį pašaukimą.

„Nuo mažumės man labai pa­tiko keliauti, nesvarbu kur. Net ir išvyka dviračiu iki sene­lių namų man jau būdavo pramoga“, – juokiasi šią savaitę į tėviškę grįžti ketinanti Karolina.

Pasak jos, greitai bus metai, kai ji keliauja po JAV. Šiuo metu ji yra Floridoje.

„Važinėju viena, nors dauge­liui tai gal skamba baisokai. Ta­čiau iš patirties sakau, kad visiškai nėra ko išsigąsti ir bijoti“, – teigia K. La­saus­kaitė. 

Vertinga gyvenimo mokykla

Apibendrindama beveik me­­tų kelionių po pasaulį patirtį, šilališkė tikina, jog šiame savo žingsnyje mato vien tik teigiamus dalykus.

„Sutikau labai daug nuosta­bių žmonių, pažinau daug nau­jų kultūrų, gerokai patobulinau anglų kalbą, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos, iš­ragavau gausybę įvai­riausio maisto. Iš tiesų per šį laikotarpį patyriau ir išmokau daug daugiau, nei tikėjausi išvykdama. Dabar man pasaulis nebeatrodo nei toks didelis, nei sudėtingas. O žmonės, patikėkite, visur panašūs, nors tuo pačiu – ir skirtingi“, – vardija kelionių patirtis Karolina.  

Gyvendama Amerikoje, šila­liškė patyrė, jog tenykščiai gyventojai, skirtingai nuo lietuvių, į daugelį dalykų žvelgia paprasčiau, todėl visuomenėje ji pastebi mažiau pesimizmo ir streso.

„Čia žmonės taip stipriai nebaudžia savęs ir kitų dėl ne­sėk­mių kaip Lietuvoje. Vie­nin­­telis dalykas, kuris man Ame­rikoje nepatinka – šiukšlės. Vie­tiniai labai teršia ap­linką, mėto šiukšles, kur tik papuola“, – pastebi Karolina.

Į gimtuosius namus jau ketinanti grįžti mergina abejojo, kad dėl viruso planus gali tekti atidėti. Tačiau ji sako nenusimenanti, jei taip ir nutiks – vis tiek anksčiau ar vėliau aplankys namiškius bei draugus.

„Esu kilusi iš mažo, bet labai gražaus ir unikalaus kampelio – Bijotų. Mano tėviškė ir mano šeima yra pats didžiausias mano turtas. Tėveliai Rita ir Juozas ūkininkauja, jiems į pa­galbą ateina mano brolis Va­lentas, sesės Indrė ir Lina. Ypač pasiilgau sūnėnų bei dukterė­čių Emilio ir Gusto, Viltės ir Vin­co, Ado ir Rojaus“, – šiltai apie savo artimuosius kalba Karolina. 

Pasak merginos, būtent sesuo Lina buvo tas žmogus, kurios patarimo rinktis gyvenimo kelią pačiai ji ir paklausė. Tai su ja kalbėdamasi Karolina sako supratusi, jog nebūtina save sprausti į visuomenės iš anksto nubrėžtus rėmus, ne viskas privalo vykti nuosek­liai, pagal iš anksto nubraižytą planą.

„Supratau, kad nebūtinai vi­si turi gyventi pagal vienodą schemą: baigti mokyklą, po to –

universitetą, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą. Esu pakankamai laisvas žmogus, todėl nutariau, jog šitokia seka – ne man. Tad nebesikankinau kolegijoje, pasiėmiau metus atostogų ir vis dar tebeieškau savęs“, – prisipažįsta bijotiškė.

Karolina prisiminė, jog pirmąkart į užsienį buvo išvykusi vienuolikos. Tąsyk atostogas praleido Anglijoje. Tačiau ši šalis jai paliko slogų įspūdį ir net praėjus beveik dešimčiai metų Karolina tikina, jog niekada nenorėtų ten sugrįžti. 

O apsisprendusi studijas išmainyti į keliautojos likimą, pirmiausia apsilankė Šve­di­jo­je. Ten jai labiausiai įsiminė išvykos dviračiais. Dirbo toje šalyje lietuvaitė vos tris mėnesius, o visus pinigus, kuriuos uždirbo, investavo į tolimesnes keliones. Tačiau, atrodo, Amerika tapo ne tik antrąja „stotele“, bet kol kas ir paskutine. Ten ji taip pat dirba, važinėja po šalį, tyrinėja aplinką.

Iš kokių pinigų verčiasi? 

„Pagalvokite, kiek mūsų šeimoje yra mažų vaikų. Jiems daž­niausiai reikėdavo auklės, to­dėl aišku, kam šis darbas ati­tekdavo“, – nusijuokia Ka­ro­lina.

O tai reiškia ir patirtį, kaip bendrauti su mažyliais. Todėl ir Amerikoje merginai šis dar­bas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. 

Į užsieniečių širdis – per lietuvišką virtuvę

Darbščioje šeimoje augusi Karolina sako vaikystėje išmokusi ne tik sūnėnus ir dukterėčias auklėti, bet ir neblogai gaminti maistą. Todėl 20-metė ir užsienyje kuo puikiausiai pristato Lietuvos kultūrinį paveldą – verda tarkuotų bulvių cepelinus. Tiesa, juokiasi, jog jie ne visada pavyksta, bet tikrai ne dėl to, kad yra prasta šeimininkė, o todėl, kad „amerikoniškos“ bulvės skiriasi nuo mūsiškių.

„Kadangi keliauju viena, tačiau esu gana drąsi, bendraminčių, draugų susirandu labai greitai. Būtent šis mano bruožas leido pajusti kone viso pasaulio virtuvių skonius. Lygiai taip pat kaip man įvairūs skoniai būna nepriimtini ar ne iš pirmo karto patinka, taip pat kitų šalių atstovai reaguoja ir į mano gaminamus lietuviškus patiekalus, visų ragautojų nuomonės yra skirtingos. Dažniausiai jos išsiskiria dėl šaltibarščių: pirma reakcija būna nuostaba, kaip įmanoma valgyti šaltą sriubą. Be to, kai kuriems kliūva ir jų spalva. Todėl šaltibarščiai retai randa prielankumą svetimtaučių virtuvėje. O štai cepelinai ir balta mišrainė – kita kalba: šitie patiekalai yra visų mėgiami“, – pasakoja ilgamečių „Šilalės artojo“ prenumeratorių jauniausioji atžala. 

Karolina sako, jog gaminti mėgsta ir virtuvėje praleidžia daug laiko. Tad vi­sada visiems stengiasi atskleisti, kuo mūsų tautos virtuvė yra ypatinga. Mer­gina prisimena, kaip Amerikoje cepelinus pavyko pagaminti tik iš trečio karto. Ji pripažįsta ne iškart supratusi, jog tai atsitiko dėl skirtingų bulvių: už Atlanto augančios yra nekrakmolingos, o ir krakmolo parduotuvėje taip lengvai, kaip pas mus, ten neįsigysi. 

Bendraudama su bendraamžiais kitataučiais, lietuvaitė sako šiuo metu labiausiai vertinanti ir yra įsimylėjusi Azijos virtuvę. Todėl neslepia: jau ne vieną patiekalą išmoko gaminti ir kai tik grįš į Lietuvą, naujais skoniais mėgins nustebinti šeimą ir bičiulius.

Žinoma, savo naujuosius draugus ji taip pat visada kviečia aplankyti mūsų nuostabią šalį, atvažiuoti į Bijotus.

„Dažnai juokauju, kad Amerikoje dirbu ne tik Lietuvos, bet ir Šilalės bei Bijotų ambasadore“,– nestokoja geros nuotaikos bijotiškė.

Tačiau, kad ir kaip būtų smagu keliauti, šeimos bei draugų ilgesys yra didelis. Todėl, kiekvieną kartą pamačiusi nuostabią vietą, Karolina sako pasvajojanti, kad ją galėtų pamatyti jos šeima, artimiausi draugai.

„Nes to grožio neįmanoma perteikti nuotraukomis ar žodžiais. Gaila, tačiau dabar, kai visas pasaulis sustojo, kai situacija dėl COVID-19 yra sudėtinga, neaišku, kada vėl galėsime pasimatyti, ramiai keliauti“, – apgailestauja mergina.

Bet netgi ir šiuo laikotarpiu ji pataria nestresuoti, gyvenime įžvelgti daugiau pozityvumo. 

„Jeigu nėra galimybės išvykti į tolimesnes šalis, visuomet galima keliauti po savo šalį. Juk ir mes turime dar daug nepažintų vietų, kurios gali nustebinti gamta, architektūra, išskirtiniais statiniais. Keliaukime ir kaupkime savo įspūdžių bagažą, kuris vėliau taps neįkainojama patirtimi“, – linki „Šilalės artojo“ pašnekovė.

Bene labiausiai drąsos rinktis, rizikuoti ir galbūt pasielgti „ne pagal planą“ ji linki abiturientams, kaip tik dabar svarstantiems, kuriuo gyvenimo keliu sukti.

„Gyvenimas neturi būti nuobodus“, – įsitikinusi K. Lasauskaitė. 

Metus skyrusi ne tik savęs, bet ir pasaulio pažinimui, Karolina rudenį vėl planuoja rinktis studijas. Ir nereikia net abejoti, jog veikliai merginai pavyks įgyvendinti visas savo svajones.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

K. Lasauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kelerių pastarųjų metų duomenys rodo, kad birželį fik­suojamas susirgimų erkių platinamomis ligomis augimas. Praėjusį sezoną „Lietuvos draudimas“ užregist­ravo pusantro karto daugiau atvejų, kai klientams po erkės įkandimo pasireiškė Laimo liga ar erkinis encefa­litas.

Ingrida ŽALTAUSKAITĖ 

„Lietuvos draudimo“ komunikacijos vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

„Jaunimo linija“ – viena ilgiausiai veikiančių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, įsikūrusių Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje. Beveik 300 savanorių šalyje budi prie telefonų, atsakinėja į elektroninius laiškus, internetu bendrauja su tais, kuriems tą minutę yra sunku ir kurie neturi su kuo pasikalbėti atvirai bei nuoširdžiai. 

Trejus metus „Jaunimo linijoje“ savanoriaujanti Lauryna Virelytė dalijasi savo patirtimi, kaip ne tik padeda žmonėms išgyventi sunkias akimirkas, bet keičiasi pati bei keičia savo aplinką. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Kai kyla konfliktai tarp kaimynų, pirmiausia į galvą ateina seną žydų patarlė apie didžiausio blogio palinkėjimą: „Kad tau kliūtų prastas kaimynas“. Ir akivaizdu, jog tai tikrai yra bėda. O jei dar nė viena pusė nenori nusileisti savo ambicijoms, nesutarimai tik gilėja. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Nuotolinis darbas iššūkiu tapo daugeliui. Ne išimtis – ir kai kurie Šilalės rajono savivaldybės tarybos nariai. Ir nors, atrodo, per tuos kelis posėdžius jau buvo galima išmokti, kaip elgtis, vis tik akivaizdu, jog dar yra tokių, kuriems naujas technologijas bei programėles dalyvauti nuotoliniuose posėdžiuose įvaldyti sunku.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42