Redakcija

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rengia atvirų durų dienas

Gegužės 29-31 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rengia atvirų durų dienas. Visus besidominčius naujausiu bei moderniausiu šalies Muzikiniu teatru kviečiame apsilankyti!
Tiek savo išore, tiek vidumi išskirtinai pajūrietiškas Muzikinis teatras kviečia į atvirų durų renginius-ekskursijas. Atvykusieji per beveik valandą trunkančią pažintį su Muzikiniu teatru apsilankys tiek teatro požemiuose, tiek dešimto aukšto bokšto terasoje, susipažins su naujomis salėmis ir jų išskirtinumais, sužinos kuo unikalus pirmasis per šalies nepriklausomybės atgavimo dešimtmečius šalyje pastatytas ir iki šiol moderniausias šalies muzikinis teatras.
Ir, žinoma, apie bangas! Banguotas ne tik Muzikinio teatro logotipas, didžiulės plokštumos primenančios bangas dengia pastato stogą, vidaus laiptai savo forma primena jūros kriauklę ir t.t. 
Didžiosios salės „Jūra" sienų vaizdas atkartoja bangų ir vėjo nugairintą lietuvišką pajūrį. Lipdiniai ant sienų sukurti iš molio tinko, kurio naudojimas tokio didžiulio visuomeninio objekto interjere pirmasis Lietuvoje. Jam nerandama analogų ir pasaulyje. Tai novatoriška, įdomu, ekologiška.
Stebinančios ir Muzikinio teatro techninės galimybės, akustika, didžiulės, po žeme įrengtos repeticijų salės. Žemiau jūros lygio įsikūrę ir butaforai bei sceninių kostiumų sandėliai.
Įdomioji statistika: pastate panaudota 300 tonų metalo konstrukcijų, teatro administracijai įteikta 1500 skirtingų durų raktų, elektros kabelių ir įvairiausių laidų, išvedžiotų po visą teatrą, ilgis net 150 kilometrų. Senajame teatro pastate veikė vienas liftas, o šiame – net keturi. Nutiesta apie 1,2 kilometro laiptų turėklų.
Registracijos forma pridedama. Užsiregistravus būtina sulaukti el.laiško su patvirtinimu.

Šilalės krašte stabtelėjo „Poezijos pavasaris“

Praėjusį penktadienį 60-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ surengtas prie Padievaičio piliakalnio, poezi­jos garsai skambėjo ir Bijotuose, prie Dionizo Poškos Baublių muziejaus, kur įteikta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos vardo premija.

Šiemet ji skirta poetui Justinui Kubiliui už geriausią naują eilėraščių knygą ,,dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“. Pagal nuostatus, Dionizo Poškos vardo premija teikiama už knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje atsispindi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Šiais metais ji įteikta jau 16 kartą. 

Prie Padievaičio piliakalnio ir Bijotuose poezijos galia dalijosi poetai J. Kubilius, Almis Grybauskas, Benediktas Januševičius, Ramunė Brundzaitė, Kristina Tamulevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Eiles skaitė ir mūsų kraštietės, Šilalės literatų klubo „Versmė“ narės Dalia Petkevičienė ir Lyda Voroneckaja, bibliotekos savanoris Tautvydas Dominykas Jonaitis, šilališkės Meda Jonaitytė, Kornelija Šiaudvytytė bei Kotryna Mackonytė.

Renginio svečius ir dalyvius sveikino Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, savivaldybės mero patarėja Sandra Jokubauskė ir Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, rajono meras Tadas Bartkus bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, keletą muzikinių kūrinių padovanojo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunieji atlikėjai, vadovaujami Gražinos Pameditienės, bei svečias dainų kūrėjas ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas.

Rengti festivalio pirmąją dalį prie Padievaičio piliakalnio pasirinkta neatsitiktinai – šiemet jo pašonėje įsikūrusi Kvėdarna mini 695ąjį jubiliejų. O popietinė renginio dalis daugelį metų išlieka Dionizo Poškos Baublių muziejus, kur simboliškai įteikiama premija.

Daugiau nei pusšimtį metų gyvuojantis festivalis Šilalės krašte pirmą kartą stabtelėjo 1967 m., o su pertraukomis šiemet Šilalės rajone jis surengtas 24 kartą ir buvo skirtas Žemaitiško rašto metams.

Šventę visoje Lietuvoje organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Šilalės rajone festivalį rengė Šilalės savivaldybė, Viešoji biblioteka, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, prisidėjo Kvėdarnos, Bijotų ir Šilalės kaimiškoji seniūnijos.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Kartvelo gyvenimo moto – sąlytis su gamta

Vakhtangas Chkitauri, svečias iš saulėtojo Sakartvelo, į Šilalę atvyko gegužės pradžioje ir žada čia likti bent me­tams, o gal net ilgiau. Informacinių technologijų specialistas atvyko savanoriauti į Šilalės kultūros centrą, tačiau, be kultūrinės veiklos, siūlosi šilališkiams padėti... sukapo­ti malkas ar pagelbėti kituose ūkio darbuose.

„Sunku tą jausmą išreikšti žodžiais, bet gera, kai žinau, kad galiu padėti, kad mano pagalba suteikė džiaugsmo ar tiesiog sušildė kitą širdį“, – sako laisvai anglų ir rusų kalbomis bendraujantis kartvelas.

Paklaustas, kodėl dalis jo tautiečių save vis dar vadina gruzinais, o gimtinę Gruzija, nors šalies pavadinimas jau yra pakeistas oficialiai, Vakhtangas pripažįsta, jog daugybę metų naudotų pavadinimų ne taip lengva atsisakyti. 

„Tačiau dauguma kartvelų sa­vo Tėvynės niekada nevadino Gruzija – istorinis pavadinimas yra Sakartvelas. Lygiai kaip lietuviai nesako Litva ar Lituanija, o Lietuva, taip ir mes, kartvelai, esame iš Sakartvelo. Gruzijos vardą mūsų šaliai suteikė sovietai, gali būti, jog kildino jį iš persų kalbos, kur Sakartvelas vadinamas vilkų šalimi ir turi panašų sąskambį“, – aiškina vaikinas.

27-erių Vakhtangas tikina esąs tikras gamtos žmogus, galintis gyventi palapinėje. Pasirodo, jis beveik dešimtmetį Sakart­ve­le rengė taip vadinamas išgyvenimo stovyklas.

„Nuo 2017 m. vykdomas tarp­tautinis projektas, kuriame dir­bau treneriu ir vadovu – baigiamas tiesti maždaug 3000 kilometrų ilgio pėsčiųjų ta­kas kalnuose, jungiantis Sakartvelą, Armėniją ir Azerbaidžaną. Vykdavome į kalnus 10 žmonių grupės, prieš tai juos tekdavo parengti psichologiškai, apmokyti. Juk reikėjo ne tik išgyventi, bet ir dirbti kalnuose, 3 km aukštyje, kur iki artimiausio kaimo yra 20 km. Ir apie jokį interneto ryšį ten negali būti kalbos, kalnuose apskritai nėra civilizacijos, išskyrus retsykiais virš galvų praskrendančius lėktuvus. Patikėkit, būnant kalnuose, atrodo, kad jie skleidžia baisų triukšmą, nes per kelias dienas ausys įpranta prie kitų garsų – labiausiai girdisi medžių ošimas, kalnų upės, paukščių čiulbėjimas ir net vėjo gūsiai. Buvimas toli nuo civilizacijos atveria kitus pojūčius, suteikia kitą prasmę, o tarpusavio santykiai su visiškai svetimais žmonėmis tampa šeimyniški, artimi“, – svarstydamas, kad mūsų šalyje greičiausiai to neįmanoma patirti, nes beveik nėra tokių civilizacijos nepaliestų vietų, sako jaunuolis.

Ir vis tik jis neatmeta galimybės suorganizuoti Šilalėje bent kažką panašaus – tikina galintis išmokyti, jei atsirastų entuziastų, orientuotis gamtoje be šiuolaikinių technologijų, maitintis tuo, ką duoda gamta. 

„Man labai patinka gamta, buvimas kuo arčiau jos ir kuo toliau nuo civilizacijos – tada galiu pasijusti gamtos dalimi. Būti gamtoje reiškia negalvoti nei apie karjerą, nei apie pinigus –  mano įsitikinimu, žmogaus gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Pats esu kilęs iš nedidelio miestelio, iki šiol atsimenu, kaip senelis mane mokė skaldyti malkas. Tas pomėgis išliko iki šiol, o būtent fizinis darbas leidžia pasijusti geriau. Manau, jog fizinė veikla ir sveika dvasia yra labai tampriai susijusios. Štai todėl sumaniau ir Šilalėje paieškoti tokios veiklos – gal yra žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – siūlosi į talką Vakhtangas, užtikrinantis, jog padėti ūkio darbuose jis yra pasiryžęs be jokio atlygio. 

Jaunas vyras sako, kad gali dirbti bet ką, bet ypač patiktų, jeigu kas pasiūlytų skaldyti malkas. Ir juokiasi, jog iš Sakartvelo negalėjo atsivežti kirvio, tačiau tikisi, kad ten, kur bus pakviestas talkinti, jį turės.

Rūpintis jo atvykimu taip pat nereikėtų – į sutartą vietą jis gali atriedėti dviračiu. Jeigu kam reikėtų vyriškų rankų pagalbos, galite skambinti į „Šilalės artojo“ redakciją – perduosime visą informaciją Vakhtangui. 

Beje, nors Šilalėje jis yra vos mėnuo, čia jam labai patinka – ypač žavi žaluma ir miestelio ramybė, mat jo šeima gyvena Gori mieste, kuriame yra daugiau nei 48 tūkst. gyventojų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Slaptoji lietuviška mokykla Norvainiuose

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę ir visiškai nepadėjo carinei admi­nistracijai pasiekti savų tikslų. Nors po baudžiavos panaikinimo 1863 m. valstiečiai, gavę žemės, tikėjosi geresnių laikų, valdžiai sumanius juos palaipsniui atitraukti nuo bajorijos palaikomų Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėjų ir pradėjus rusinimą, lietuvių tautinis susivokimas tik sustiprėjo. 

Netoli carinės imperijos sienos buvusio Šilalės krašto žmonės per 40 draudimo metų matė lietuviškas knygas bei laikraščius gabenančius knygnešius, o uždraudus lietuviškas mokyklas mokė savo vaikus lietuviškai slaptose mokyklose. Šių metų žurnalo „Tarp knygų“ 3-iajame numeryje išspausdintas straipsnis „Nukentėję lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu“ apie vieną slaptąją daraktorinę mokyklą Norvainiuose, prie Šilalės. Jame aprašyta šiuo metu Rusijos archyvuose esanti byla, kurioje lietuviški elementoriai prilygi­nami valstybinės reikšmės nusikaltimui, o mokytojas-daraktorius ar besimokančių vaikų tėvai – valstybiniams nusikaltėliams. Nuosprendį „nusikaltėliams” patvirtina pats Rusijos caras!

Kas gi ten buvo? Kauno gubernijos žandarmerija Raseinių apskrities Narvonių (dabartiniame Norvainių) kaime 1900-ųjų vasario pradžioje aptiko slaptą mokyklą, atėmė keturis lietuviškus elementorius, iš kurių trys „Lietuvisz­kas lementorius” buvo antivy­riausybinio turinio. Pris­tavui (carinės Rusijos policijos viršininkui) Nagorniui mokyklą įskundė Šilalės liaudies mo­kyk­los (jose buvo mokoma ru­sų kalba) mokytojas Vetvinskis. Per kratą daraktoriaus Auž­bikovičiaus (pavardės, aišku, buvo rusinamos) nuomojamame kambaryje Onos Bernotienės name mokinių neaptikta, bet lentynoje virš lango rasti keturi elementoriai. Išsiaiškinta, kad jie yra tokio Drukteinio (kai kur bylose vadinta Drukšteinais), kurio vaikai buvo mokomi, o jam nežinant, elementorius nupirko jo žmona. Ši sakė, jog pirko juos iš nepažįstamo asmens, o kad tai yra draudžiamos knygos nežinojo. Kaipgi kitaip buvo galima sakyti?

Pažvelkime į šios bylos hero­jus. Daraktorius Julijonas Auž­bikavičius gimė 1836 m. sausio 6 d. Kasparo Aužbikavičiaus ir Tek­lės Kiltinavičiūtės šeimoje Keberkščių kaime, Žvingių parapijoje (dabar Šilalės rajonas). Byloje jis įvardytas kaip Raseinių miestietis, o ir istoriografinėje literatūroje dažnai nurodomas kaip 1830 m. 

gimęs Raseinių mieste. Auž­bikavičiai buvo šio krašto ba­jorai, pasitaikydavo, kad Druk­teinytė išteka už Aužbikavičiaus ar Kiltinavičiaus arba atvirkščiai, tad gal šis daraktorius ir giminiavosi su mokinukų tėvais.

Byloje teigiama, jog Simonas Druk­teinis tuo metu buvo aštuonių vaikų tėvas, nors su žmona Paulina Šimkevičiū­te jiedu susilaukė 11 vaikų, viena mergaitė (Viktorija) buvo miru­si maža, dar du sūnūs gimė vėliau. Jų vestuvės įvyko 1883 m. Laukuvos bažnyčioje, nes Paulina tuo me­tu gyveno Palokystyje, o jaunikis bu­vo iš Šarkų kaimo Šilalės parapi­joje. Vestuvių metrikoje nurodyta, jog Simonas buvo bajorų Leono Druk­teinio ir Petronelės Jamontaitės sūnus. Kol kas nepavyko rasti jo gimimo met­rikų, o mirė jis 1909 m. Rauškų kaime nuo vėžio, palaidotas Šilalės kapinėse. Paulina gimė 1861 m. Šilalės parapijos Medeliškės kaime, bajorų Marijonos Grabauskaitės ir Antano Šimkevičiaus šeimoje. Netoli nuo šio kaimo, tuo metu priklausiusio Povstanskių val­domam Rubinavo dvarui, ir Šarkai ar Norvainiai.  

Po šeimos galvos mirties ke­turi vyresnėliai išplaukė į Ame­riką, o Paulina su mažes­niais vaikais išvyko į Meižius prie Pašiaušės, pas seserį Konstanciją. Ši anksčiau buvo Rubinavo dvaro ekonomė, bet kai 1905 m. Raseiniuose buvo nušautas jai simpatizavęs Eugenijus Povs­tanskis, po poros metų ji ištekėjo už Danieliaus Radavičiaus ir persikėlė į Meižių dvarelį. 

JAV viduryje, Kanzase, apsistojęs vyriausiasis sūnus Leonas dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, o keturi jo sūnūs, jau vadinami Druten’ais, buvo ant­rojo pasaulinio karo veteranai. 

Kanzase atsidūrė ir Ona, kur ištekėjo už Antano Granausko, o jų sūnus Antanas, antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas amerikiečių Karinėse oro pajėgose, praskrido virš gimtųjų tėvų žemių Žemaitijoje. Kiti du vaikai atsidūrė Čikagoje, kur Sofija ištekėjo už bend­rapavardžio žemaičio Jono Druktenio, o sūnus mirė jaunas, vos šeima susilaukė dukters. 

Lietuvoje likę jauni mirė Pran­ciškus (nuo džiovos), Aleksand­ra (nuo plaučių uždegimo) ir Juozapas, žuvęs per pirmąjį pasaulinį karą carinėje armijoje. Vidutinio amžiaus sulaukę mirė šeimą sukūręs bevaikis Jonas, kuris užtroško, įkritęs į kaminą, ir džiova susirgęs Feliksas, kurio šeimoje liko trys sūnūs ir duk­ra. Feliksas buvo jauniausias šeimoje, mokėjo statyti namus, tad kai jis 1935 m. 

Tytuvėnuose sukūrė šeimą, joje Paulina ir gyveno iki mirties 1938 m. Tytuvėnuose ji ir palaidota. Lietuvoje ilgiausiai išgyveno Karolina, irgi apsistojusi Tytuvėnuose.

Įdomu ir netikėta, jog pra­ėjusiais metais buvo rasta šios slaptosios daraktorinės mokyk­los vieta. Buvusi „Bernotynė“ yra dabartinio Traksėdžio kaimo Senkapio gatvėje, o ją nurodė vietinė senbuvė gyventoja Zita. Šią vietą žymi nulūžusio senojo klevo vietoje augantis jaunas klevelis... 

Virgilijus LUKOŠIUS,

žurnalo „Tarp knygų“ leidėjas

Vasarišką nuotaiką kurs Tauragė

Praėjusią savaitę sosti­nė­je vyko festivaliai „Skamba skamba kankliai“ ir „Vilnius Mama Jazz“, Kaune šur­mu­liavo Putvinskio gatvės die­na bei pučiamųjų instru­mentų orkestrų festivalis „Bandfest Kaunas 2024“, nuaidėjo 60-asis tarptautinis poezijos festivalis, o jo laureatu tapo poetas, publicistas Vytautas Kaziela, apdovanotas už ei­lė­raščių knygą „Neatsi­merk, Viešpatie“.

Gegužės 30-ąją prasideda tris dienas truksianti Tauragės miesto šventė, kurios metu bus rengiamas ir tarptautinio Tauragės džiazo festivalio atidarymo koncertas, profesionalių ir jaunųjų menininkų darbų parodos, orkestrų ir atlikėjų koncertai, šventinė mugė, teatrų sueiga, regioninis linijinių šokių kolektyvų pasirodymas. Šventės renginiai – nemokami, o juose laukiami visi regiono gyventojai, taigi – ir šilališkiai.

O šiandien, 19 val., Šilalės gyventojai kviečiami pasigrožėti uždegančiais Sakartvelo šokių kolektyvo „Iveria“ šokiais – koncertas Šilalės kultūros cent­re taip pat nemokamas.

Šią savaitę mūsų rajono mokyklose abiturientams skambės Paskutinis skambutis – šventė visose gimnazijose rengiama gegužės 31-ąją, tad mieste bei miesteliuose jaunatviško šurmulio tikrai bus gausu. 

Praėjusį savaitgalį Vilniuje 51-ą kartą vyko festivalis „Skamba skamba kankliai“ – seniausias folkloro festivalis šalyje. Žiū­rovus ir klausytojus džiugino tu­rininga programa: pradėjo mokslinė-praktinė konferencija „Folkloras mieste“, „Pasidainavimų vakaras“ Alumnato kieme, Bernardinų sode buvo nutiestas „Sutartinių takas“, etninės kultūros naktis „Naktinės dūzgės“ ir kt. Baigiamajame festivalio koncerte „Jau sutema temela“ dalyvavo ne tik Lietuvos folkloro ansambliai, bet ir svečiai iš Estijos, Latvijos, Ukrainos.

Vilniuje taip pat įvyko jau 23 metus skaičiuojantis festivalis „Vilnius Mama Jazz“. Lietuvos nacionalinio dramos teat­ro fojė keturias dienas džiazo šventės atmosferą kūrė daugybė įdomių lankytojams atvirų veiklų. Taip pat pristatyta privataus meno fondo „Noewe Foundation“ kuruojama Rūtos Jusionytės paroda ir fotografijų paroda „Retrospektyva 2002–2023“, kurios autorius fotografas Dainius Labutis. 

Gegužės 26-ąją Kaune įvyko

Putvinskio gatvės diena. Ši gat­vė tiesiog įsigėrusi istorijų: nuo Kauno bohemos iki darbo klasės prisiminimų, nuo hipių svajonių iki diplomatų kasdienybės. Tad visi susidomėjusieji bu­vo kviečiami dalyvauti įvairiose Kauno menininkų namų ir part­nerių organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse, stebėti performansus, klausytis muzikos ir dalyvauti ekskursijose, o vakare Kauno menininkų amfiteatre vyko muzikos grupių koncertas.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Teismas panaikino konkurso į Kultūros centro vadovus rezultatus

Pirmadienį Šilalės teismas paskelbė sprendimą civili­nėje byloje ir panaikino beveik prieš pusmetį įvykusio konkurso į Kultūros centro direktoriaus pareigas rezultatus. Šilalės savivaldybei priteista sumokėti ir bylinėjimosi išlaidas – daugiau nei 7000 eurų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Vasarą darželis kainuos brangiau

Savivaldybės politikai nusprendė iki 30 eurų padidinti mokestį ikimokyklinėse įstaigose už vaiko ugdymą liepos ir rugpjūčio mėnesiais bei reikalaus jį sumokėti avansu. Taip tikimasi sudrausminti tėvus, žadančius vasarą vaikus leisti į darželį, bet ne visada juos atvedančius.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Putinas Minske tikisi atidaryti „antrąjį frontą“

Geopolitiniai Putino žaidimai tę­siasi: tai jis lankosi Pekine, kur su Ki­nijos vadovu jokių konkrečių su­si­tarimų nepasiekia, tai netikėtai at­skrenda į Minską, nors paprastai bū­tent Lukašenka skuba į Maskvą ar Sočį. Bet Kremliaus vadovo nelauktas vizitas į už vos 188 kilomet­rų nuo Vilniaus esančią Baltaru­si­jos sostinę apaugo visokiomis spė­lionėmis. Gi dar labiau visus su­intrigavo nuverstojo Ukrainos pre­zidento Janukovyčiaus pasirody­mas Gomelyje... 

Pirmiausia politologai atkreipia dėmesį į pastarojo vizito aplinkybes. Birželio 15–16 d. Šveicarijoje įvyks aukščiausio lygio susitikimas Ukrainos klausimais, todėl Putinas ieško propagandinės užuovėjos, kaip nukreipti dėmesį nuo jo. Putino ir Lukašenkos į „samitą“, žinoma, niekas nekvietė, tad jis ieško būdų, kaip atkalbėti jame dalyvauti kitų šalių lyderius. Atrodo, įkalbėti JAV prezidentą Joe Bideną pavyko, nors apžvalgininkai tvirtina, kad jis atsisakė vykti į Šveicariją dėl sunkios kelionės: karšta vasara, ilgas skrydis, solidus prezidento amžius, rinkimų grumtynės su D. Trumpu... 

Kitas Putino galvosopis – paspartėjęs Vakarų ginklų tiekimas Ukrainai. Į frontą jau gabenami vakarietiški ginklai, be to, Kyjivas paskelbė įstatymą dėl mobilizacijos, stringa rusų puolimas prie Charkivo – štai tie faktoriai, kurie Mask­vai kelia nerimą, jog žadėtas trijų dienų puolimas gali virsti trijų metų ar dar ilgesniu karu. Štai todėl Putinas ryžosi aukščiausiojo Rusijos karinio ešelono kadrų valymui. 

Yra geras rusiškas žodis „pokazucha“, kuris reiškia ne esminius pertvarkymus generalitete, bet parodomuosius paviršutiniškus veiksmus, skirtus Rusijos plačiajai visuomenei...

Taip pat spėjama, kad Putinas su visa ministrų svita atvyko užsitikrinti Minsko paramą, jei bus atidarytas karo Ukrainoje „antrasis frontas“, t. y., ar Baltarusijos pajėgos pasirengusios smogti ukrainiečiams iš nugaros. Tačiau stebėtojai nepastebi kokio nors kariuomenės judėjimo ar perdislokavimo pasienyje, be to, Lukašenka nėra paskelbęs jokios mobilizacijos. Tiesa, opozicinėje baltarusių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą abu lyderiai buvo palinkę prie regiono žemėlapio, kuriame raudona linija apibrauktas Suvalkų koridorius. Gali būti, jog vis dar svarstomi beveik 100 km ilgio kelio per Lenkiją šalia Lietuvos sienos „panaudojimo“ planai... 

Ir čia reiktų priminti dar vieną aplinkybę, kodėl Putinas būtent dabar atskrido į Minską. Prieš keletą dienų buvo paskelbtas Rusijos vyriausybės nutarimas, neva Rusijos valdžia ketina plėsti „į plotį“ šalies teritorinius vandenis Baltijos jūroje prie valstybės sienos su Lietuva ir Suomija. Ta plėtra apimtų keletą rytinių Suomijos salų bei teritorinius vandenis prie Baltijsko ir Zelenogradsko miestų, taip pat už keliolikos kilometrų nuo Nidos esantį Tarano kyšulį. Dokumentas buvo pristatytas tuo metu, kai Rusija pradėjo taktinių nestrateginių branduolinių ginklų pratybas, nors netrukus jis buvo pašalintas iš vyriausybės svetainės. 

Atrodo, rusų „vanagai“ neatlyžta. Estija pranešė, jog Rusijos pasieniečiai pašalino 24 iš 50 plūdurų Narvos upėje, kurie atskyrė abiejų šalių upės laivybos zonas. 

Iki karo Ukrainoje pradžios 2022 m. vasarį plūdurai nekėlė kokių nors ginčų, nors kiekvieną pavasarį jie pasislinkdavo upei keičiant savo vagą. Toks savavališkas upės ribos žymėjimo keitimas papiktino Europos Sąjungos dip­lomatijos vadovą Josepą Borrellį. Taip Rusija rodo ženklus, kad linkusi didinti įtampą Baltijos jūros regione ir neatsisako teritorinių pretenzijų. 

Ir vis dėlto savo komentaruose mėgstu „razinas“. Kai Putinas vėlai vakare nusileido Minske, pusdieniu anksčiau Gomelio oro uosto nusileidimo take pasirodė Viktorui Janukovyčiui priklausantis nedidelis lėktuvas „Dassault Falcon 900C“ registraciniu numeriu RA-09617. Paskutinį kartą 2014 m. į Rusiją pabėgęs Janukovyčius Baltarusijoje buvo 2022 m.

kovą – tuomet jo lėktuvas du kartus skrido iš Maskvos į Minską. 2022 m. kovo 8 d. Janukovyčius pakvietė dabartinį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pasiduoti Rusijai. Dabar, kai Putinas skelbia kadenciją baigusį Ukrainos lyderį „nelegitimiu“, galbūt bėglys vėl ruošiamas į Kyjivą? Juk Putinas ne kartą yra pareiškęs, jog 2014 m. orumo revoliuciją Ukrainoje laiko „perversmu“, o Janukovyčių – Ukrainos prezidentu. 2024 m. vasarį prorusiško judėjimo tarybos pirmininkas Viktoras Medvedčiukas Janukovyčių pavadino paskutiniu teisėtu Ukrainos prezidentu.

Įdomūs geopolitiniai žaidimai žaidžiami aplink Lietuvą. Galbūt Putinas taip mėgina sudaryti bloką Kinija – Rusija – Baltarusija – Šiaurės Korėja? Juk jo vizitas į Pchenjaną jau yra rengiamas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilališkiai balsavo kaip ir visa Lietuva

Gegužės 26 d. Prezidentu antrajai kadencijai išrinktas Gitanas Nausėda, antrajame rinkimų ture surinkęs 74,43 proc. balsų ir įveikęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iškeltą Premjerę Ingridą Šimonytę, kurią sekmadienį palaikė 24,06 proc. rinkėjų. G. Nausėdai pirmenybę atidavė visų 60 šalies savivaldybių rinkėjai, ne išimtis – ir šilališkiai: už perrinkimo siekusį dabartinį šalies vadovą balsavo beveik 86 proc., Minist­rei Pirmininkei savo balsą atidavė arti 13 proc. Šilalės rajono rinkėjų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą