Šilalės viešojoje bibliotekoje svečiavosi iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorė ir knygų paaugliams rašytoja Ilona Ežerinytė. Ji teigia, jog knygų skaitymas neabejotinai gali padėti jaunimui tobulėti.
Šilalėje rašytoja kartu su skaitymo iššūkio „Vasara su knyga“ koordinatore Inga Vitartiene įteikė diplomus šios iniciatyvos dalyviams. Šiemet iššūkiui prisiregistravo 381 asmuo, jį įveikė 297. Likusieji 84 perskaitė dvi ar tris knygas, tačiau buvo ir tokių, kurie į sistemą neįvedė nė vienos knygos pavadinimo.
„Yra labai daug dalykų, ką skaitymas gali duoti. Pirmiausia, išlaikyti dėmesį, susikaupti ties vienu dalyku. Šiais laikais, kai žmonės vienu metu yra priversti daryti daug dalykų, tai labai svarbu. O skaitydamas negali niekuo daugiau užsiimti. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie skaito eidami, tačiau taip galima ir į stulpą atsitrenkti. Todėl skaitant geriausia užsiimti tik šiuo veiksmu“, – neabejoja rašytoja I. Ežerinytė.
Be to, anot rašytojos, skaitydamas jaunimas gali pasikalbėti su kitokio lygio žmonėmis. Juk ne paslaptis, kad kartais vaikus supa žmonės, kurie nesidomi kultūra, patys neskaito. Todėl knyga padeda jiems pabėgti iš supančios aplinkos, susirasti pašnekovą ir lavinti mąstymą.
„Kitas dalykas – mes negalime įveikti laiko, jis bėga ir negrįžta. O skaitydamas knygas gali kalbėti su tais, kurių nebėra: jie galbūt atskleis įvairių atradimų, privers susimąstyti. Jeigu du žmonės skaitė tą pačią knygą ir ji jiems patiko – vadinasi, jie turi daug bendro. Pavyzdžiui, naujoje kompanijoje nėra apie ką kalbėti, bet sužinai, kad dar kažkas yra skaitęs tokią pat knygą kaip ir tu. Ir štai – tema pokalbiui, bendravimui. Knyga neabejotinai paliečia žmogaus sielą, protą“, – kuo daugiau skaityti jaunimą skatina Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorė.
Anot rašytojos, žmonės pažintinę literatūrą skaito todėl, kad rastų naujovių. O grožinę – kad sujaudintų sielą. Mums patinka tie kūriniai, kurie rezonuoja su mūsų vidumi.
„Man įdomu, kada mes išmoksime knygą vertinti ne pagal tai, patiko ar nepatiko. Visi esame skirtingi, mus domina skirtingos temos. Ir jei vienas leidinys nepatiko, tai nereiškia, kad jis yra blogas. Tai gali būti labai geras skaitinys, tik tu nieko bendro su juo neturi. Pavyzdžiui, knyga pasakoja apie vaiką, kuris pabėgo iš namų. Bet jei pats niekada su tuo nesusidūrei, santykiai šeimoje buvo puikūs, ta istorija tavęs gali ir „neužkabinti“. Bet galbūt kažkas kitas, skaitydamas šią knygą, mąsto vien apie tai, kaip jis bėgo, kaip jam blogai, pasakojimo herojus pasako tokius dalykus, apie kuriuos jis pats su niekuo nepakalbėtų. Tad ir tą pačią knygą jis priims visai kitaip“, – teigia knygų autorė.
Rašytoja prisipažįsta vaikystėje skaičiusi daug, kartais tą pačią knygą po kelis kartus. Be to, juokiasi gyvenusi labai geroje vietoje: butas buvo antrame aukšte, o biblioteka – pirmame. Jeigu pritrūkdavo knygų, visuomet būdavo galima nusileisti į biblioteką.
„Skaičiau daug poezijos, tik nežinau, ar tuomet galėjau įvertinti, kuri gera, o kuri ne. Tačiau tai buvo magiški tekstai, kurie mane formavo. Dabar jos mažiau skaitau. Jaunystėje patiko mistinė poezija – Oskaro Milašiaus arba Vytauto Mačernio, kuris, beje, man buvo atradimas. Atrodė, jog jis kalba apie tai, apie ką ir aš mąstau, tik nerandu žodžių tam apibūdinti. Skaičiau ir tai, ką turėjo tėvai, nes kai augau, paauglių literatūros beveik nebuvo. Tačiau šitos namuose buvusios knygos buvo perėjusios „filtrą“ ir nepasakyčiau, kad jos man buvo įdomios. Bet kadangi tai vis tiek buvo suaugusiųjų literatūra, meilės romanai, man buvo smalsu, kas rašoma“, – sako I. Ežerinytė.
Knygų jaunimui autorė mano, jog tėvai gali prisidėti prie vaikų domėjimosi skaitymu. Tačiau jiems reikia rodyti pavyzdį ir dalintis savo įžvalgomis apie literatūrą.
„Reikia apie skaitymą kalbėti. Mūsų namuose knygos būdavo „vagiamos“: tarkime, mama perskaitydavo knygą, prie vakarienės stalo imdavo pasakoti, apie ką ji. Vėliau tą pačią knygą pasiimdavo tėvas ir joje atsirasdavo antras skirtukas. Ir jei ji pasirodydavo įdomi, kai tėvai būdavo darbe, joje atsirasdavo ir mūsų su broliu skirtukai. Taigi neužtenka tik skaityti – skaitančių tėvų vaizdas yra pliusas, bet reikia, kad būtų apie tai ir kalbama. Žinau, jog mums, kai perskaitome naują knygą, irgi labai svarbu, kad turėtume su kuo apie ją pasikalbėti“, – įsitikinusi autorė.
Rašytoja teigia, kad jai patinka vaikai, todėl pavyksta su jais bendrauti. Tiesa, juokiasi turinti ir tokios patirties, kai susitikimuose jaunimas šaukdavo taip, kad nepavykdavo nė žodžio ištarti. Todėl, anot „Metai su knyga“ ambasadorės, Šilalės auditorija ją labai nustebino, mielai įsitraukusi į diskusijas.
„Gal bendrauti su jaunimu pavyksta ir dėl to, jog vaikystėje jaučiausi tokia dviguba. Tarsi to, kas aš tikroji, neturėjau kam parodyti: nei tėvams, nei draugams. O kita aš – bendraujanti, pilna nuotykių, energijos. Labai būčiau norėjusi, kad kas nors būtų kreipęs dėmesį į mano vidinį pasaulį. Tad dabar jaučiu savotišką misiją atėjusi į paauglių auditoriją pasakyti kokią išmintį. Ir jei iš 40 vaikų bent vienam suteikiu viltį, jog nors gal tu ir kitoks, bet turi turtą, kurį norisi stiprinti, jau yra gerai. Manau, kad būtent paauglystėje žmogus pasirenka, kurs jis ar griaus“, – svarsto rašytoja.
Aštunti metai I. Ežerinytė rašo jaunimui. Ji sako, jog savo knygose nenori didaktikos, nepateikia taisyklių ir nenurodo, kaip elgtis – rašytoja, anot jos pačios, pirmiausia stengiasi, kad veikėjai būtų jautresni žmonės.
„Mano knygos nėra skirtos tiems, kurie ieško vien nuotykių, kuriems reikia, jog kas nors kiekviename puslapyje vyktų. Man norisi, kad skaitytojas tapatintųsi su veikėju, kad pajustų, jog tai yra draugas, su kuriuo gali pasikalbėti, kuriam įdomus tavo vidinis pasaulis“, – tikina rašytoja.
Ir, perfrazuodama rašytojo Charleso Readeo mintį, sako, jog gera knyga turi priversti skaitytoją verkti, juoktis ir laukti...
Vesta VITKUTĖ
AUTORĖS nuotr.: rašytoja (viduryje) su jaunosiomis skaitytojomis.
