Laukuvoje gyvenančiam Povilui Vitkui atiteko viena iš respublikinių nominacijų už aktyvumą vietos bend­ruo­me­nės veikloje. Projekte „Mūsų bendruomenės savano­ris 2024“ šiemet buvo išskirtos keturios nominacijos, kuriose prizai įteikti trims laimėtojams. Ir bene labiausiai džiugina, jog laukuviškis yra vienintelis nominantas visame Tauragės regione.

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, šiuo metu Lietu­vo­je veikia per 1800 kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios ne tik puoselėja vietos tradicijas, skatina socialinį aktyvumą, bet ir vienija gyventojus. Aktyvūs bendruomenių atstovai prisideda prie socialinių paslaugų teikimo ir verslumo skatinimo, taip įnešdami gyvasties į kaimų gyvenimą ir mažindami socialinę atskirtį. 

Pasak laikinojo žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, būtent aktyvios bendruomenės kaime išjudina net ir pačius pasyviausius žmones. 

Konkurso „Mūsų bendruomenės savanoris 2024“ pagrin­dinis tikslas būtent ir yra surasti tuos nenustygstančius vie­toje ir kitiems neleidžiančius apkerpėti perliukus. O teikiami apdovanojimai ne tik išryškina pačius aktyviausius, leidžia su jais artimiau susipažinti, bet ir yra puikus įkvepiantis pavyzdys kitiems.

Konkursą nuo 2022-ųjų organizuoja Žemės ūkio agentūra ir pastebima, jog jis yra laukiamas, tampantis gražia tradicija, nes leidžia padėkoti žmonėms už savanorystę parodyti, kad šis darbas yra svarbus, o gal net ir neįkainojamas.

Šiųmečiam konkursui buvo pateiktos net 80 pretendentų paraiškos. Jie varžėsi keturiose nominacijose: „Už įkvepiančią ir telkiančią lyderystę“, „Už novatoriškumą ir kūrybiškumą“, „Jaunasis bendruomenės savanoris“ ir „Už ilgametę savanorystę“. Būtent pastarojoje tarp nugalėtojų paskelbtas ir laukuviškis P. Vitkus.

„Tai, jog mano kandidatūra dar vasarą buvo pristatyta tokiam apdovanojimui, žinojo tik maža saujelė laukuviškių. Ir jiems pavyko tai nuslėpti, nežinojau nieko iki paskutinės minutės, kai jau reikėjo važiuoti Kauną“, – juokiasi Povilas.

Anot jo, tik neseniai jis išsiaiškino, jog šio užmanymo iniciatorės yra „Bočių“ Laukuvoje vadovė Irena Straukienė  bei miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė. Pasirodo, jos laukė Že­mės ūkio ministerijos verdikto ir niekam neatskleidė sa­vo plano.

„Bet ministerijos atstovai paskambino man tiesiogiai ir ėmė derinti atvykimo apdovanojimui laiką, ceremonijos scenarijų. Įsivaizduokit, kokia galėjo būti mano reakcija – juk net nežinojau, nei kur, nei už ką esu siūlomas apdovanojamui“, – ir dabar, tai prisimindamas, vis dar jaudinasi P. Vitkus.

Jo žmona Elena sako esanti ypatingai dėkinga už tokį gražų ir netikėtą siurprizą idėjos iniciatorėms bei visai Laukuvos bendruomenei. Be to, moteris vertina ir tai, jog net nereikėjo patiems rūpintis, kaip nuvykti į apdovanojimų ceremoniją Kaune – viskas buvo suorganizuota. 

„Ir „Bočiams“, ir bendruomenei, ir kapelai priklauso visi beveik tie patys laukuviškiai. Esame maždaug 10–12 žmonių branduolys, nuolat kažką planuojame, organizuojame, o likusi bendruomenės dalis, maždaug 100 gyventojų, su malonumu prie mūsų sumanymų prisijungia. Tai ir yra Laukuvos bendruomenės, kaip viso miestelio ir apylinkių gyventojų, aktyvumo paslaptis. Smagu, jog mūsų pasiūlytos idėjos tinka ir patinka, kai kurios jau netgi tapo tradicinėmis“, – sako E. Vitkienė.

Pasak jos, būtent Povilo pasiūlyta mintis Baltų vienybės dienos laužą sukrauti ir uždegti ant Treigių piliakalnio (iki tol laukuviškiai tai darė ant Med­vėgalio) irgi pasiteisino. Taip pat abu Vitkai yra vieni iš nedaugelio vis dar mokančių ir giedančių tikruosius „Kalnus“. Povilas ypatingai džiaugiasi, kad vis dažniau prie laukuviškių prisijungia ir bilioniškiai.

Paklausti, ar turi laisvadienių, sutuoktiniai juokiasi, jog dabar yra netgi labiau užsi­ėmę, nei anuomet, kai ėjo į darbus. Pasirodo, dabar senjorų poros gyvenimas suplanuotas ne tik kiekvienai dienai, bet kartais ir valandomis. 

„Ir tądien, kai įteikė apdovanojimą, tiesiai iš ceremonijos Kaune parlėkėm į vakare turėjusį vykti koncertą, kur groju ir dainuoju. Net ir vaikai, prieš aplankydami visada iš anksto paskambina, teiraujasi, ar būsime namuose. Mudu taip jau esame įpratę – visur drauge, vienas kito nepaleidžiame“, – su šypsena į žmoną žiūri pašnekovas.

Pora išaugino penkias duk­ras, dvi iš jų apsigyveno Klaipėdoje, viena pakėlė sparnus į Jungtines Amerikos valstijas, kitos įsikūrė Kaune ir Tauragėje. Dukros dovanojo septynis anūkus, o šie jau pradėjo dovanoti ir proanūkius – šiuo metu Elena ir Povilas jų turi tris. 

„Tuokėmės Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją, man tada buvo 23 metai, Elytei – vos 20. Nebuvome baigę mokslų, tad visą gyvenimą teko daug ir sunkiai dirbti. Žmona ne tik augino vaikus, rūpinosi šeima, bet ir daugiau nei 30 metų dirbo mokykloje valytoja. O kur dar ūkis – juk laikėme ir gyvulių. Aš visą gyvenimą dirbau vairuotoju, kombainininku – kaip sėdau prie vairo 1964-aisiais, taip vairo iki šių dienų dar nepaleidžiu“, – vėl juokauja P. Vitkus.

Paklausti, ar dukterys taip pat paveldėjo muzikavimo ge­ną, sutuoktiniai prisipažįsta, jog dainuoja ir šoka bei bažny­čios chore gieda tik vyriausioji Gražina, dirbanti medike. Beje, jos sūnus taip pat pasirinko mediko kelią, tik, skirtingai nuo mamos ir senelių, nei dainuoja, nei šoka. 

„Užtat sužinoję apie mano apdovanojimą, visi puolė rašyti, skambinti, sveikinti. Labai smagu jausti tokį didžiulį šeimos, artimųjų palaikymą, o jie kartoja, jog esu visos giminės pasididžiavimas, ramstis, į kurį privalo lygiuotis visų kartų atstovai“, – neslėpdamas jaudulio pasakoja Povilas.

Jis nuoširdžiai džiaugiasi, kad jam didžiulė garbė, jog, jo žodžiais tariant, paprastam kaimo žmogui, vairuotojui, ran­ką spaudė ministras K. Star­kevičius, jog sulaukė įvertini­mo už savo veiklą. O apdova­nojimo ceremonija, anot laukuviškio, buvusi įspūdingesnė nei judviejų su Elena vestuvės.

„Gerai, kad mano stipri širdis, nes tokie išgyvenimai ne kiekvienam pakeliami“, – geros nuotaikos nestokoja P. Vitkus.

Laukuvos bendruomenės veik­loje Povilas dalyvauja be­ne dešimtmetį. Pernai, kai Elytę vis tik buvo išleidęs vieną atostogauti Turkijoje, namuose likęs nenuobodžiavo – sukūrė eilėraštį apie Laukuvą, kaimo kapelos „Laukuva“ vadovas Alfredas Šniaukas šiems žodžiams parašė melodiją, dabar laukuviškiai turi net sa­vo himną. Tad nė kiek nenuostabu, kad 78-erių P. Vitkų bend­ruomenės pirmininkė B. Vik­nienė pristatė apdovanojimui kaip žmogų, „nepaprastai mylintį savo gimtinę, siekiantį išsaugoti žmogiškąsias vertybes, krašto kultūrą ir bendruomeniškumą“. 

Beje, Elena ir Povilas ne tik dainuoja Šilalės „Bočių“ ansamb­lyje, Povilas groja Laukuvos kai­mo kapeloje, yra aktyvus vi­sų renginių dalyvis bei or­gani­za­torius – abu jie dar dalyvauja Tre­čiojo amžiaus universiteto paskaitose, ekskursijose ir kt. 

„Povilas yra nepakeičiamas ir aplinkos gražinimo darbuose, talkose, be jo bendruomenė – kaip be rankų: jis sukals, sugręš, pastatys, patars, būtent jo auksinių rankų dėka prieš šv. Velykas, Kalėdas, per miestelio, Derliaus šventes Laukuva nušvinta gražiausiomis dekoracijomis“, – sako B. Viknienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.

Ligonių kasos ypatingą dėmesį skiria žmonėms, turintiems klausos negalią – problemai, kurią, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patiria daugiau nei 5 proc. pasaulio gyventojų, arba 430 mln. žmonių, tarp jų – 34 mln. vaikų. Ką Lietuvoje klausos sutrikimų turintiems pacientams užtikrina privalomasis sveikatos draudimas ir kaip jie gali gauti reikalingą pagalbą?

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Gruodžio 5 d. Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“, į kurios pirmąjį pastatymą Lietuvoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė publiką 2021-aisiais, pirmą kartą pasirodys vienu geriausių šių laikų bel canto tenorų pasaulyje tituluojamas Jesús Leónas (Meksika). J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse!

„Labai džiaugiuosi, kad pagaliau man pasitaikė proga atlikti Tonijo vaidmenį operoje „Pulko duktė“! Iki šiol esu dainavęs tik garsiąją ariją „Pour mon âme“. Tai bus mano debiutas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, apie kurio pastatymus esu girdėjęs tiek daug puikių atsiliepimų. Nekantrauju prisijungti prie nuostabios spektaklio komandos, susipažinti su choru ir kitais atlikėjais, įkvėpti gyvybės šiam vaidmeniui!“, – sako iš Vienos į Klaipėdą atvykęs J. Leónas.

Kaip žinia, Tonijo partija G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ garsėja tuo, jog yra sunkiai įveikiama net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintą „tenorų Everestu“.

Iš Hermosiljo miesto Meksikoje kilęs tenoras J. Leónas iš pradžių mokėsi dainavimo Sonoros kultūros namuose ir grojo gitara savo įkurtoje roko grupėje „Garažas“, koncertavo privačiuose renginiuose su vietinėmis grupėmis. Tačiau nuo 1996 m. pradėjo profesionaliai mokytis operinio dainavimo, studijavo vokalą Sonoros universitete (Meksika), vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Operos studijoje, tobulinosi Georgo Solti akademijoje, Bostono universiteto Operos institute, dalyvavo Domingo-Thornton jaunųjų menininkų programoje Los Andželo operoje. Italijoje jis turėjo galimybę pasitobulinti pas legendinę dainininkę Mirellą Freni, kuri jam skyrė Nikolajaus Ghiaurovo stipendiją.

Šiandien J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse, tokiuose kaip Airijos nacionalinė opera (Airija), Meksiko „Palacio de Bellas Artes“  (Meksika), Berlyno „Deutsche Oper“ (Vokietija), Minesotos opera, Floridos Didysis operos teatras (JAV), Graco opera (Austrija), „Grange Park Opera“ (Jungtinė Karalystė), Tulono opera (Prancūzija), Florencijos „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, Triesto „Teatro Verdi“, Veronos „Teatro Filarmonico“ (Italija), Seulo menų centras (Pietų Korėja), Dubajaus operos rūmai (Jungtiniai Arabų Emyratai), Muskato Karališkasis operos teatras (Omanas) ir daugelis kitų.

Dainininkas surengė septynis koncertus Karališkojoje Alberto salėje su Londono Karališkuoju filharmonijos orkestru, Naujųjų metų koncertus Dubajaus operos rūmuose, kaip solistas pasirodė su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos ir Miuncheno filharmonijos orkestrais, Verdi orkestru Milane, „Orquesta Sinfónica de Minería“ (Meksikas), jo balsas skambėjo Birmingamo simfoninio orkestro salėje, Barbikano centro ir Wigmore salėse Londone.

2015 m. pasirodė debiutinis dainininko albumas „Bel Canto“, kuriame skamba tenoro drauge su Toby Purserio diriguojamu Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru atliekamos arijos iš Gaetano Dinozetti, Vincenzo Bellini ir Giuseppe Verdi operų („Opus Arte / Naxos“). 2020 m. J. Leónas pelnė pirmąją premiją Vienos tarptautiniame muzikos atlikėjų konkurse ir surengė pasirodymą Vienos koncertų salėje tų pačių metų rugsėjį.

KVMT inform.

Iki gruodžio 23 d. priimamos paraiškos paramai pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (Strateginis planas) intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Parama bus teikiama supaprastinta tvarka ir atsisakant perteklinių reikalavimų. 

Ūkio modernizavimas – būtinybė 

Ūkių modernizavimas – kelias į tvarios žemės ūkio gamybos kūrimą, naujų technologijų ir inovacijų diegimą, konkurencingumo pasaulio rinkoje didinimą.

„Labai gerai, kad yra galimybė gauti paramą ūkiui modernizuoti. Mes savo produkciją esame priversti parduoti ne taip, kaip, tarkime, kavinėje, kur lankytojas moka tiek, kiek nustatyta. Mums kainą nustato supirkėjai. Jie pasako, kad mokės tiek ir tiek. Nori parduok, nenori – apsisukam ir išvažiuojam. Laikyk tu tuos savo ekologiškai auginamus gyvulius. Jei ne parama, nežinau, ar daug kas galėtų įsigyti naujos technikos ar įrangos“, – vidutinio ūkio rūpesčiais dalijasi Skuodo rajone mišrų ekologinį ūkį plėtojantis Henrikas Stripinis. 

Jis 2020 m., pasinaudodamas paramos, suteiktos pagal Lietuvos kaimo­ plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Investicijos į žemės ūkio valdas“ lėšomis, įsigijo prie traktoriaus kabinamą šienapjovę ir ritininį­ presą. 

„Turėdami modernesnę techniką, pasiekiame didesnį darbo našumą ir geresnių rezultatų. Juk mes, ūkininkai, dirbame ne tik sau, bet ir kitiems, nes nuo mūsų darbo priklauso, kokie maisto produktai pateks ant šalies gyventojų stalo. Todėl nereikėtų galvoti, kad modernią techniką perkame norėdami pasirodyti prieš kaimyną. Ūkius modernizuojame todėl, kad to reikalauja gyvenimas. Pagaliau nauja technika yra draugiškesnė aplinkai“, – svarsto ūkininkas.

Galimas paramos dydis ir intensyvumas

Šiam kvietimui paramai pagal Stra­teginio plano intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ skirtas 40 mln. eurų biudžetas, kuris neskirstomas pagal atskirus žemės ūkio sektorius. Tad paraiškas paramai gauti gali teikti visi žemės ūkio sektoriai: pieninė galvijininkystė, mėsinė gyvulininkystė (įskaitant mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę, triušininkystę, kiaulininkystę, paukštininkystę (įskaitant kiaušinių gamybą) ir kitus gyvulininkystės sektorius), taip pat sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė bei kiti augalininkystės sektoriai.

Paramos galės kreiptis ūkininkai ir žemės ūkio veiklą vykdantys juridiniai asmenys, kurių ūkių vidutinis ekonominis dydis (VED), išreikštas produkcijos standartine verte, yra ne mažesnis kaip 30 001 Eur. Prašomos paramos dydis projektui iki 80 tūkst. Eur arba iki 280 tūkst. Eur, kai teikiama investicinė parama ir lengvatinė paskola.

Paramos intensyvumas visuose sektoriuose negali būti didesnis kaip 40 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Jauniesiems ūkininkams kreipiantis paramos penkerių metų laikotarpiu nuo jų įsisteigimo dienos, pagal šią intervencinę priemonę pirmą kartą, intensyvumas gali būti padidintas 20 proc. punktų, bet didžiausias paramos intensyvumas negali būti didesnis kaip 60 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės.

Remiamas žemės ūkio produktų gamyba ir žemės ūkio valdoje pagamintų ir (arba) išaugintų žemės ūkio produktų perdirbimas.

Paramos lėšų panaudojimas

Pasinaudojant paramos lėšomis, galima įsigyti naują žemės ūkio techniką ir naują žemės ūkio įrangą, naujus technologinius įrengimus, skirtus žemės ūkio sektoriaus pirminiams žemės ūkio produktams perdirbti, naują kompiuterinę ir programinę įrangą, susijusią su įsigyjamos įrangos ar technologinio proceso valdymu. Taip pat galima pirkti naujas N kategorijos transporto priemones, kaip nurodyta Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, skirtas žemės ūkio produktams gabenti: pienovežius, sunkvežimius ūkiniams gyvūnams vežti, transporto priemones su temperatūriniu režimu. Pasinaudojant parama, galima statyti ar remontuoti (kapitalinis ir paprastas remontas) žemės ūkio veiklai reikalingus ir projekte numatytus pastatus ir (arba) statinius. Statybinių medžiagų įsigijimas finansuojamas tik tuo atveju, kai projekte numatytai veiklai žemės ūkio sektoriuje vykdyti būtinų pastatų ir (arba) statinių statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai atliekami ūkio būdu. Be to, paramos lėšas galima naudoti infrastruktūrai valdoje, jei ji susijusi su žemės ūkio sektoriaus žemės ūkio produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, įskaitant pirminį perdirbimą, ir paruošimu realizacijai, daugiamečiams augalams ir jų sodinimo paslaugoms, naujiems bepiločiams orlaiviams, kurie priskiriami specialiajai kategorijai ir kurių didžiausia kilimo masė viršija 25 kg, ir kurie skirti žemės ūkio sektoriuje sėjos ir (arba) trąšų barstymo darbams atlikti.

Parama teikiama supaprastinta tvarka

„Man parama buvo suteikta supaprastinta tvarka. Tai palengvino ir paraiškos rengimą, ir teikimą, ir gautos paramos administravimą. Mačiau, kad supaprastinta tvarka bus priimamos paraiškos ir per šį kvietimą. Labai gerai, kad atsisakome perteklinių reikalavimų, – mintimis dalijasi H. Stripinis. – Vienas tokių – atsisakymas reikalavimo pateikti su pareiškėju susijusių asmenų (sutuoktinių, brolių, seserų, vaikų) sutikimus dėl asmens duomenų tvarkymo.“ 

„Šiame kvietime yra ir daugiau naujovių. Dabar žemės ūkio technikos ir įrangos kai kurių rūšių tinkamų finansuoti išlaidų vertė bus apskaičiuojama tik pagal fiksuotuosius įkainius. Tad įsigyjant žemės ūkio techniką ir įrangą, kuriai nustatyti fiksuotieji įkainiai, pareiškėjui nereikės teikti 3 komercinių pasiūlymų, vykdyti pirkimų. Fiksuotų įkainių naudojimo tvarka palengvins administracinę naštą tiek paramos gavėjams, tiek ją administruojančioms institucijoms, – šio kvietimo laikotarpio naujienas pristato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Paramos verslui skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė. – Žinoma, tiems pareiškėjams, kurie norės pirkti techniką ar įrangą, kuriai nėra nustatyti fiksuoti įkainiai, išlieka reikalavimas pateikti 3 komercinius pasiūlymus ir vykdyti pirkimus.“

ŽŪM specialistė primena, kad, teikiant paraišką supaprastinta tvarka, nereikalingas atskiras verslo planas. Informacija, kurios reikia nustatyti pareiškėjo atitikčiai ir gyvybingumui, pateikiama paraiškoje. Taip pat pareiškėjas gali pasirinkti, iš kurių metų – ataskaitinių ar iš praėjusių, pateikti duomenis, pagal kuriuos bus apskaičiuotas grynasis pelnas, skolos rodiklis ir einamojo likvidumo koeficientas.

„Nereikia pateikti ir penkerių metų prognozių. Paraiška bus vertinama ne pagal prog­nozinius, bet pagal faktinius duomenis, – pabrėžia M. Jusienė. – Šiam kvietimui nustatyti ir nauji projektų atrankos kriterijai. Jų yra septyni ir visi jie taikomi vienodai visiems žemės ūkio sektoriams. Skirtingai nuo ankstesnių kvietimų, per šį bus sudaroma viena projektų pirmumo  eilė visiems žemės ūkio sektoriams.“

Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Darbo vietų trūkumas skatina gyventojus darbo ieškoti toliau nuo namų, tačiau pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad atvažiuojantys dirbti iš kitų savivaldybių esąs grynas nuostolis rajono biudžetui, mat gyventojų pajamų mokestį žmogus moka ten, kur yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Pirmieji apie tai prabilo tauragiškiai, nepatenkinti Šilalėje gyvenančių socialinių darbuotojų „invazija“ į Šeimos gerovės centrą. Tačiau nemažai tau­ragiškių dirba ir Šilalėje, o įstaigų vadovai neslepia, jog yra atvažiuojančių ir iš dar tolimesnių vietovių. 

Kilo įtarimų dėl protekcijų

Šį rudenį net keli tauragiškiai nusistebėjo Šeimos gerovės centre atsiradusiomis tendencijomis. Žmonės susidarė nuomonę, kad lygiai prieš 3 metus šiam centrui pradėjusi vadovauti buvusi Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė konkursuose ir atrankose pirmenybę neva suteikia savo kraštiečiams.

Kad reikia darbuotojų, Tauragės šeimos gerovės centras savo interneto puslapyje šiemet skelbė net 12 kartų: keturis kartus ieškota individualios priežiūros darbuotojų, dukart – vyriausiųjų atvejo vadybininkų, finansininko, kineziterapeuto, socialinio darbuotojo darbui su šeimomis.  

Priėmė į darbą ir padalinio vadovą – nuo pavasario šio centro Vaiko globos ir priežiūros padaliniui vadovauja buvusi Šilalės visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė. Ta­čiau D. Račkauskienė tvirtina, jog L. Pet­ku­vienės dirbti specialiai nekvietė, ji dalyvavo konkurse, nes ieškojo darbo, o specialistų, kurie turi 10 metų vadovavimo patirtį ir vadybinio darbo kategoriją, nedažnai pasitaiko. 

„Mes iš to paslapties nedarome – įstaigos interneto puslapyje skelbiamos visų darbuotojų pavardės. Tačiau kas dar dirba iš Šilalės, aš nežinau. Ne­ieš­kau ir nekviečiu atvykti šilališkių. Apie laisvas darbo vietas informuojame viešai, todėl esame gavę prašymų ir iš Raseinių, ir iš Jurbarko. Tauragės savivaldybėje yra daug daugiau važinėjančių dirbti iš Šilalės, man atrodo, nieko tokio, kad žmonės važiuoja dirbti į regiono centrą. Džiaugiuosi, kad jie gerai dirba“, – sako Tauragės šeimos gerovės centro direktorė. 

Nuostolis rajono biudžetui

Pasak D. Račkauskienės, į darbą žmonių „iš gatvės“ ji nepriima, o vertina juos pagal kompetenciją – reikalauja patirties, kvalifikacijos, kad specialistas galėtų iš karto pradėti dirbti ir teiktų tik kokybiškas paslaugas. 

„Ar tokių žmonių nėra Tauragėje, kad turi dirbti šilališkiai?“ – stebisi vietiniai gyventojai. 

Pasak skeptiškai į kaimynus žiū­rinčių tauragiškių, to neturėtų bū­ti, nes Tauragės savivaldybė pra­­randa biudžeto pajamas – gy­ventojų pajamų mokestis nu­kreipiamas į tos savivaldybės biu­­džetą, kurioje darbuotojas yra dek­laravęs gy­venamąją vietą. 

Net jei specialiai šilališkiai į darbą Tauragės šeimos gero­vės centre ir nekviečiami, jų ten daugėja. Štai spalio mėnesį skelbtą konkursą užimti socia­linio darbuotojo dar­bui su šei­momis pareigas ir vėl laimėjo iš Šilalės atvykusi spe­cia­listė. D. Račkauskienė tikina, jog kito pasirinkimo nebuvo. Lap­kri­čio 4 d. vykusioje atrankoje pano­ro dalyvauti keturi kandidatai. Į šias pareigas pretendavo dvi Tau­ragės rajono gyventojos, kitos dvi socialinės darbuotojos, pasak D. Račkauskienės, nuro­dė deklaravu­sios­ gyvenamąją vie­-­tą Šilalės sa­vi­val­dybėje. 

„Tačiau iš keturių pretenden­čių į atranką atvyko tik viena, ji yra Šilalės gyventoja. Darbas su prob­lemų turinčiomis šeimomis nėra lengvas, reikia žmogaus, kuris bū­tų stiprus emociškai, sugebėtų bendrauti, nekeliant konfliktų. Daug­ streso šiame darbe“, – teigia Šei­mos­ gerovės centro vadovė. 

Anot jos, nekeista, kad kelios kan­didatės persigalvojo­ ir į atranką neatvyko. Pareigy­bė laikina, vos­ keliems mėnesiams, nes jau kovą grįš nuolatinis darbuo­tojas. Bet jei darbuotoja gerai užsireko­men­duos, gal ir bus palikta dirbti – specialistų Šeimos gerovės centrui nuolat trūksta. 

Savivaldybė problemos nemato

Trūksta specialistų ir Šila­lės­ savivaldybės administ­ra­ci­­­­jai­ bei kai­ kurioms rajono įstaigoms, todėl Šilalėje stebi­mas atvirkščias procesas – į mūsų rajoną važinėjančių iš ­kitų savivaldybių taip pat yra­ gana nemažai. Ir nors k­a­te­goriškai teigti apie protega­vi­­­mus, nors neretai jie ir aki­vaizdžiai matomi, negalima, vis tik niekas nepaneigs, kad neretai, priimant į darbą, nulemia ne vien kvalifikacijos bei kategorijos, bet ir tokie subjektyvūs dalykai, kaip pažintys ar simpatijos. „Šilalės artojas“ daugybę kartų rašė, kad, ypatingai po rinkimų, įstaigų vadovai staiga atranda naujų etatų ir juos „sėkmingo atsitiktinumo“ dėka užima draugai, giminaičiai, par­tijos bičiulių artimieji ir pan. Politikai ir valdininkai kaskart­ tokius atvejus „pridengia“ argumentais dėl kom­petencijos. Bet geriausias pavyzdys yra neseniai vie­nos konkurso laimėtojos kom­pe­tenciją paneigęs teismo sprendimas... 

Šilalės savivaldybės administra­ci­jos direktorius Andrius Jančauskas pripažįsta, jog ir mūsų savivaldybėje dirba ne­ma­žai­ kitų rajo­nų gyventojų, taip pat ir tau­ragiškių. Tarkime, ne taip seniai sa­vi­valdybės administra­ci­joje įsi­darbino iš Tauragės atvykstanti auditorė, „ant ru­be­žiaus“, bet jau Šilutės sa­vi­valdybėje, gyvena ir savival­dy­bės atstovė spaudai, kitame ra­jone mokesčius moka ir vyriausioji architektė. 

„Taip, bet kokiu atveju yra svarbu, kad mokesčiai liktų mūs­ų rajono biudžete, bet da­­bar toks metas, kai reikia konkuruoti dėl specialistų, o kon­kursuose durys visiems a­tviros – gali dalyvauti ne tik gyvenantieji Šilalėje. Mielai pri­imame į darbą savo rajono gyventojus, bet visada, jei tik turime iš ko rinktis, renkamės ne pagal gyvenamąją vietovę, o pagal kompetenciją“, – tikina A. Jančauskas.   

Šilalės socialinių paslaugų na­mų direktoriaus pavaduo­to­ja socialiniam darbui Lore­ta Bujienė sako, jog gal tik vie­ną kartą prašymą dalyvauti kon­kurse buvo pateikusi ne Ši­lalės rajono gyventoja. 

„Neatsimenu, ar ji buvo iš Tauragės, bet tokių atvejų mū­sų įstaigoje būna retai“, – sako L. Bujienė. 

Nemažai iš kitur atvažiuo­jančių specialistų dirba Šilalės sveikatos centre, nes medikų trūkumas tampa vis didesne problema visoje šalyje. Tokią pat specialistų trūkumo prob­lemą sprendžia ir švietimo įs­taigos, ypač kaimo gimnazijos, mielai priimančios dirbti iš kitų rajonų atvykstančius mokyto­jus. Jų mokami mokesčiai į Ši­lalės savivaldybės biudžetą, iš­­ kurio jie gauna atlyginimą, nepatenka. Kita vertus, ir ger­bū­viu, kurį sukuria sumokami pinigai, jie naudojasi ten, kur gyvena, kur mokosi jų vaikai, gydosi tėvai. 

Todėl svarbiausia, matyt, ne kur sumokami mokesčiai, o tai, ar sąžiningai atrenkami nauji darbuotojai. Tik tokiu atveju galėsime kalbėti apie konkursų skaidrumą ir pretendentų tin­kamumą vienoms ar kitoms pareigoms. 

Daiva BARTKIENĖ

Praėjusią savaitę „Šilalės artojo“ skaitytojai pastebėjo, kad vėlyvais vakarais Šilalės autobusų parko elektri­niai autobusai, lydimi lengvojo automobilio, kolona išvyksta į Tauragę. Keliones užfiksavę ir filmuotą medžiagą redakcijai atsiuntę šilališkiai svarstė, jog gal autobusai naktimis Tauragėje įkraunami, kad rytą galėtų išvykti į maršrutus. Tačiau, pasirodo, tokių pasivažinėjimų priežastis – jų techninis aptarnavimas: to daryti atvykę specia­listai iš Turkijos nešildomose Šilalės įmonės garažuose dirbti nesiryžo, tad teko prieglobsčio ieškoti pas kaimynus...

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje buvo paskelbtas senųjų fotografijų konkursas „Mano ir mūsų istorija“. Konkursas yra Etninės kultūros plėtros programos „Mūsų protėviai – mūsų istorija“, kurią finansuoja Šilalės rajono savivaldybė, dalis.

Konkurso metu mokiniai ta­po šeimos muziejininkais: ieškojo senų fotografijų, rinko apie jas informaciją, užrašinėjo sa­vo šeimos bei krašto istorijas. Taip vaikai artimiau pabend­ravo su savo seneliais ar net proseneliais, daugiau sužinojo apie šeimos praeitį, kokiomis veiklomis ar amatais jie užsiėmė, kaip šventė tradicines šventes, kokius pagrindinius dirbo darbus, kokia buvo jų buitis ir kasdienybė.

Senųjų fotografijų konkurse dalyvavo 17 gimnazistų, kurie konkursui pateikė net 472 fotografijas. Mokiniai nešė ne tik pavienes jau pageltusias fotografijas, bet ir albumus, pilnus įdomiausių istorinių nuotraukų. Visas jas konkurso organizatoriai nuskenavo ir išsaugojo skaitmeninėje laikmenoje, kuri nuo šiol bus gimnazijos muziejuje. 

Iš šitokios gausybės išrinkti įspūdingiausias nebuvo lengva,

bet išskirta 10 įdomiausių, atsižvelgiant į jų turinį, amžių, aprašymą. Nuotraukos atspausdintos ant fotodrobių ir bus eksponuojamos gimnazijos skaitykloje visą gruodžio mėnesį.

Visiems mokiniams, dalyvavusiems šiame konkurse, gimnazijos direktorius Juozas Žymančius bei organizatorė, dailės ir technologijų mokytoja metodininkė Diana Rupšienė įteikė padėkas bei atminimo dovanėles. 

Parodoje eksponuojamos Eglės Grabauskaitės, Anetos Pet­kutės, Augustės Kovaliovai­tės, Aurėjos Merkelytės bei Ind­rės Pavilonytės fotografijos. Ne­abejotina, jog visos užfiksuotos akimirkos vertingos ne tik konkrečios šeimos, bet ir krašto istorijai – jos liudija apie papročių bei tradicijų autentiškumą ir išskirtinumą.

Nuoširdžiai dėkojame dalyviams už kiekvieną konkursui pateiktą fotografiją, o dailės ir technologijų mokytojai metodininkei D. Rupšienei už išskirtinę idėją ir etninės kultūros puoselėjimą. 

Irena TVERIJONIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

AUTORĖS nuotr.

Kauno r. Lapių pagrindinėje mokykloje įvyko respubli­kinis 5–12 klasių mokinių tapybos darbų konkursas „Ru­dens natiurmortas. Vienspalvis koloritas 2024“. Šiais me­tais 13-ajame kūrybiniame renginyje dalyvavo net 78 mo­kiniai iš 28 Lietuvos ugdymo įstaigų. 

Dalyviai, turėdami 3 valandas tapymui, kūrybiškai perteikė natiurmortus, pasirinkdami vienspalvės tapybos techniką, kuri, kaip paaiškino renginio organizatorė ir Lapių pagrindinės mokyklos dailės mokytoja ekspertė Dalia Audėjaitienė, leidžia perteikti formą ir emocinę prasmę naudojant tik vienos spalvos atspalvius.

Šiame konkurse dalyvavo ir Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokinės – šeštokė Miglė Monkutė ir aštuntokė Ema Monkutė. Abi merginos pateko tarp 21 nominanto. Visų dalyvių darbus vertino kompetentinga 5 narių komisija, vadovaujama Vytauto Di­džiojo universiteto Kauno fakulteto tapybos katedros profesoriaus Prano Griušio. 

Po konkurso toje pačioje mokykloje įvyko laureatų apdovanojimai. Šventinio renginio metu skambėjo Kauno fortepijoninio trio muzika, sveikinimo žodžius tarė ir apdovanojimus įteikė Kauno rajono savivaldybės švietimo skyriaus, švietimo centro atstovai bei Au­relijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas.

Ema savo amžiaus gru­pėje no­minuota už tapybinio darbo šiuolaikiškumą, o Miglė sa­vo amžiaus grupėje užėmė 3-ią vietą. Jaunosioms menininkėms įteikti diplomai ir dovanos. Džiaugiamės pasiektais rezultatais.

Ilona VENCKIENĖ,

Eglė DAUBARAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytojos

AUTORIŲ nuotr.