Psichiką veikiančių medžiagų vartojimas Lietuvoje jau pasiekė epidemiologinį lygį: Europoje atlikti tyrimai rodo, kad būtent mūsų šalyje yra daugiausiai vaikų, kurie rūko elektronines cigaretes. Svaiginimąsi alkoholiu jaunimas pakeitė nepalyginamai stipriau veikiančiais nuodais. Nar­kotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas yra užregistravęs beveik 1000 psichiką veikiančių medžiagų, ir kiekvieną mėnesį jų atsiranda vis naujų. Tokia nerimą kelianti padėtis paaiškėjo Šilalės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro surengtoje mokslinėje-praktinėje konfe­rencijoje „Psichoaktyvių medžiagų prevencija ir pagalbos organizavimas Šilalės rajone“.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Lietuviams krepšinis tarsi įaugęs į kraują – jį žaidžia, ko gero, visi, neišskiriant senjorų. O geriausias šito pavyzdys – šilališkių veteranų sporto klubas „Prolain“, savaitgalį startuosiantis Lietuvos legendų čempionate. Beje, neseniai vyrai sugrįžo su apdovanojimais iš Turkijoje vykusio tarptautinio čempionato.

„Spalio mėnesį dalyvavome „Master Cup Kemer“ turny­re, kuriame varžėsi net 76 sporto klubai, tarp kurių buvo ne tik mėgėjų, bet ir profesionalų. Pirmąsias varžybas prieš Tur­kijos ekipą „Bostanci Fiere Cats“ laimėjome, patekome į po­grupį, kuriame žaidė labai stip­rūs varžovai iš Angolos“, – paskutiniojo turnyro įspūdžiais dalijasi „Prolain50+“ komandos narys Modestas Kolyčius.

Trečias šilališkių susitikimas su Turkijos vietos ekipa „Ta­kozlar“ vėl buvo sėkmingas, pus­­­finalyje „Prolain“ stojo į akista­tą su dar viena Tur­kijos komanda „Izmir Bulls“ ir vėl laimėjo. O jau finalinėje kovoje šilališkių dar kartą laukė susitikimas su Angolos komanda. 

„Parsivežėme sidabrą. Tai yra gerai, bet šiek tiek apmaudu, kad pralaimėjome vos dviejų taškų skirtumu“, – apgailestauja krepšinio veteranas.

Tačiau, nepaisant nesėkmės, ateinančių metų pavasarį šilališkiai vėl dalyvaus turnyre Turkijoje (Marmaryje), kur susirinks pajėgiausios pasaulio veteranų krepšinio komandos.

Pasak Modesto, nors „Prolain“ klubui vos ketveri, absoliuti klubo narių dauguma yra pažįstami ir žaidžia krepšinį jau ne vieną dešimtmetį. Dėl to ir klubas susideda tarsi iš kelių dalių – yra suformuotos krepšinio veteranų komandos 40+ ir 50+, taip pat jaunimo komanda, tad veiklos netrūksta niekam, o turnyras keičia turnyrą. Štai ir šiuo metu tęsiasi Žemaitijos veteranų 40+ krepšinio čempionatas, šiandien (lapkričio 15 d.) startuoja Lietuvos legendų čempionatas 50+. Tiesa, pastarojo tikslus varžybų grafikas dar nėra žinomas. 

M. Kolyčius skaičiuoja, jog abi veteranų „Prolain“ komandos per metus į užsienį pažaisti išvyksta 4–5 kartus, o Lietuvoje sezono metu sužaidžiama maždaug dešimtyje turnyrų. 

„Pavyko pasiekti, kad Že­mai­­tijos čempionato finalai vyk­tų Šilalėje. Į mūsų miestą turėtų atvykti aštuonios koman­dos, kurios atsiveš ir gausų būrį sirgalių. Mažam miesteliui tai yra tikra krepšinio šventė“, – neabejoja krepšininkas.

Jis džiaugiasi, jog „Prolain“, o tuo pačiu ir Šilalės vardas – puikiai žinomas krepšinio veteranų lygose. Mat Legendų 50+ čempionatas šilališkiams nebe naujiena – jame jie rungtyniauja nebe pirmą sezoną. Beje, jame, ypač Vilniaus ir Kauno komandose, žaidžia ir labai daug buvusių profe­sionalių krepšininkų, kažkada rungtyniavusių Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Statybos“ klubuose. 

„Mes varžomės kaip lygūs su lygiais, koja kojon, ranka rankon, ir tikrai neketiname nusileisti. Pavyzdžiui, pernai šiame turnyre mūsų komanda liko trečia. Sakyčiau – tai didžiulis pasiekimas“, – kviečia sirgalius palaikyti „Prolain“ komandas ir šiemet M. Kolyčius.

„Prolain“ vyrai treniruojasi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos sporto salėje, o pasižiūrėti jų treniruočių šilališkiai užsuka tikrai dažnai. 

„Mums jau įprasta, kad treniruotėse dalyvauja žiūro­vai, o kai kurie ir patys nusprendžia prisijungti. Džiaugiamės –

juk vyresnio amžiaus žmonėms nelabai yra galimybių pasportuoti su panašaus amžiaus žaidėjais. Tokios treniruotės jiems nieko nekainuoja, o mes jaučiamės prisidedantys prie krepšinio populiarinimo ir bendruomenės užimtumo“, – sako ilgametis krepšinio žaidėjas. 

M. Kolyčius primena, kad būtent šia intencija kasmet per miesto šventę organizuoja ir 3x3 krepšinio turnyrą „Prolain“ taurei laimėti. Dalyvių sulaukiama iš visos Lietuvos, tačiau gaila, jog neretai jie rungtyniauja tik patys sau – šventinėmis dienomis žiūrovų sportas nevilioja. Bet Modestas tikisi, kad kitais metais 3x3 turnyrui galėtų būti surasta kita erd­vė, arčiau šventinio šurmulio, gal tada ir dėmesio daugiau sulauktų.

„O kol kas mes, visi krepšininkai, esame dėkingi rėmėjams ir Šilalės sporto mokyklai, suteikiančiai galimybę žaisti šiuolaikiškoje salėje“, – teigia M. Kolyčius. 

Artimiausios Prolain 40+ komandos varžybos vyks Tauragėje lapkričio 21 d., o gruodžio 6 d. į Šilalę atvyks Klaipėdos „Gintaro baldų“ komanda.

Žydrūnė MILAŠĖ

M. KOLYČIAUS nuotr.

Šilalės muzikinis teatras vėl ruošia žiūrovams staigme­ną – vyksta muzikinio spektaklio pagal Franco Leharo ope­retę „Linksmoji našlė“ intensyvios repeticijos, o spektaklio premjera numatoma metų pabaigoje. 

Kaip ir ankstesni muzikinio teatro premjerų pristatymai, pas­tarojo parody­mai planuojami gruodžio 19–20 d. bei paskutinėmis me­tų dienomis. 

Muzikinio teatro vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas juokauja, kad šįkart publikos laukia išbandymas klasikiniu operetės žanru.

„Norime parodyti, kad operetės žanras amžinas – jis aktualus ir dabar, ir prieš šimtą metų. Mūsų kolektyvo sekėjams noriu pasakyti, kad į sceną sugrįžta moterų vokalinis ansamb­lis „Aušrinė“, solistai Paulius Skurdelis, Mantas Toleikis, vienas pagrindinių vaidmenų atitenka Virginijui Noreikai, vaid­menį įkūnys ir Raimundas Ged­vilas, vienas iš „Mainytinio“ šokėjų. Ir, žinoma, mūsų mėgėjišką lygmenį pakylės kviestinė žvaigždė – Kauno muzikinio teatro solistas Andrius Apšega“, – sakė A. Kazlauskas.

„Linksmoji našlė“ („Die lusti­ge Witwe”) yra trijų veiksmų, dviejų dalių operetė pagal Vik­tor Leon ir Leo Stein libretą (lietuviškas tekstas – Ramutės Skučaitės). Spektaklis užtruks dvi  valandas su 15 minučių pert­rauka. 

Nuo premjeros Vienoje 1905 m., F. Leharo operetė „Linksmo­ji našlė“ tapo viena sėk­min­giau­sių ir dažniausiai statomų visų laikų operečių. Tam ryžosi ir Šilalės muzikinio teatro (vienintelio tokio mėgėjiško teatro Lietuvoje) įkūrėjas bei režisierius A. Kazlauskas. 

Režisierius šiek tiek praskleidžia spektaklio uždangą: bankrutuojančios Ponteved­ro kunigaikštystės pasiuntinybėje Paryžiuje rengiama puota, skirta paminėti valstybės diktatoriaus – kunigaikščio gimtadienį. Jos metu pagrindinis dėmesys atitenka našlei Hanai Glavari, paveldėjusiai iš vy­ro bankininko 20 milijardų. Ha­na – ugningo temperamento mo­teris, ketinanti ištekėti dar kartą. Pontevedro pasiuntinybės valdininkai sunerimę, nes nutekėjus našlės milijardams į ki­tą šalį, jų kunigaikštystei gresia bankrotas. Politikai sutaria, kad negalima to leisti ir suranda Hanai būsimą vyrą – pasiuntinybės Paryžiuje sekretorių grafą Danilą. Bet paaiškėja, kad grafas ir našlė kažkada jau buvo pažįstami. Dar daugiau – jie buvo įsimylėjėliai, kol vedyboms nepasipriešino Danilos dėdė, mat Hana buvo tik paprasta mergina, be pinigų, kilmės ir perspektyvos. Išsiskyrę ne pačiu gražiausiu būdu, dabar Hana ir Danila siekia pademonstruoti savo ambicijas, o ne atgaivinti kažkada liepsnojusius jausmus. Tad užverda tik­ra intrigų, nesusipratimų, nesėkmių ir komizmo fiesta. Galų gale, po daugybės kivirčų, vienų planų žlugimo ir naujų kūrimo, viskas stoja į savo vietas, meilė triumfuoja, o Pontevedro kunigaikštystė apsaugoma nuo gėdingo išnykimo iš žemėlapio.

Pagrindinius vaidmenis naujoje Šilalės muzikinio teatro operetėje atliks Soneta Būdvytienė ir A. Apšega, scenoje išvysime Edi­tą Merkelienę, Žilviną Jankų, Alvydą Rudį, Algirdą Šau­lį, Iloną Raudonienę, Jolantą Kažu­kaus­kienę, Mantą Savicką, Astą No­rei­kienę. Paryžiečių, pontevidiečių ir gizelių vaidmenis įkūnys Šilalės krašto mišrus choras „Medvėgalis“ bei ansamblis „Aušrinė“.

Pasak A. Kazlausko, šiame Šilalės muzikinio teatro pastatyme scenoje suksis itin gausus dalyvių būrys – jų turėtų būti daugiau nei šešios dešimtys, vien tik solistų – keturiolika. 

Tad gruodį palikite rūpesčius ir ateikite į spektaklį. Tik nežiūrėkite į operetės pasaulį per daug rimtai.

Žydrūnė MILAŠĖ

A. KAZLAUSKO nuotr.

Terakotinė Kinijos valdovų kariuomenė – vienas iš lan­ko­miausių objektų šalyje. Ji išties yra įspūdinga: tūks­tan­čiai molinių karių ir jų amunicijos amžiams sustingo lyg nebylūs anų laikų liudytojai...

Lotoso kalnai

Sakoma, kad Lotoso kalnai yra patys gražiausi Kinijoje. Jie tikrai labai gražūs, bet ar patys gražiausi, galima suabejoti. Lotoso kalnai reiškia „gėlės kalnus“. Žvelgiant į juos iš viršaus, penkios viršūnės atrodo it milžiniški lotoso žiedlapiai. Beje, lotosas Kinijoje yra laikomas šventa gėle. Kalnus sudaro net 48 raudonos spalvos kalvos, o nuo neatmenamų laikų sunkiai pasiekiamose atokiose olose įsikurdavo atsiskyrėliai, nušvitimo ieškotojai.

Lyno keliu pakilus į šiaurinę kalnų viršūnę atsiveria nuostabūs vaizdai. Bet paskui tenka pėdinti pėsčiomis siaurais bei vingiuotais kalnų takeliais, stabtelint pa­noraminėse aikštelėse pasi­grožėti kvapą gniaužiančiais vaiz­dais ir kalnų didybe. Nors mū­sų prog­ramoje buvo parašyta, kad mėgstantys aktyvų sportą čia tik­rai turės ką veikti, to veikimo nebuvo daug, nes ir čia, kaip ir visoje Kinijoje, viskas jau sugadinta infrastruktūros: iščiustyti takeliai, keliukai visai nedera prie pačių kalnų ir netgi atima dalį jų žavesio...

Lotoso kalnų papėdėje įsikūrusi Xiy­ue šventykla, savo architektūra ir išplanavimu primenanti Už­draus­to­jo miesto rūmus Pekine. Šven­tykla bu­vo skirta aukoms Lo­toso kalnų dievui, jog šis užtik­rintų šalies gerovę – juk nuo gamtos kaprizų net labai gerovė pri­klauso.

Aštuntasis stebuklas

Ankstyvą rytą atriedame į Lin­tongą. Čia laukia pažintis su garsiąja imperatoriškąja moline terakotos armija, ku­rią Prancūzijos prezidentas Ža­kas Ši­ra­kas pavadino aštuntuoju pasaulio ste­buklu. Ap­si­lan­kius viename garsiau­sių pasaulio muziejų ir pamačius natūralaus dydžio molinę imperatoriaus armiją, užima kvapą...

Senovės Kinijoje gyvavo paprotys kar­tu su mirusiu valdovu laidoti gyvus berniukus ir mergaites, kurie turėjo tarnauti valdovui jo pomirtiniame gyvenime. Tačiau karingumu garsėjęs im­peratorius Čin Ši Huangdi nusprendė šį paprotį sušvelninti – jis pasistatė didingą kapavietę, kuri galėtų priglausti ne tik jo paties palaikus, bet ir apie 8000 natūralaus dydžio molinių kareivių bei arklių figūrų, bronzinius kovos ve­žimus, ginklus...

Įdomu tai, kad šis aštuntajam pasaulio stebuklui prilygstantis objektas buvo atrastas tik XX a. antroje pusė­je, 1974-ųjų pavasarį. Ir visiškai atsitiktinai, kasant šulinį. Kaip pasakojo vienas iš jį kasusių kaimiečių, maždaug 15 met­rų gylyje kirtiklis į kažką atsimušė. Atidžiau įsižiūrėję, jie pamatė žmogaus viršugalvį, netrukus atsidengė ir visa galva. Iš pradžių šoką sukėlęs radinys vyrus nuramino – galva juk molinė. Vienas kasėjų pagalvojo, jog galėtų ją parduoti už poros cigarečių pakelių kainą. Tad plaktuku atskyrė galvą nuo likusio kūno. Tačiau kai jis ją atnešė į kaimą, visi bijojo ją paliesti, mat galvojo, kad tai gali būti statula iš kokios nors šventyklos, o galva priklauso Budai. Kaimiečius apėmė panika – už tokį „nuskalpavimą“ Buda tikrai nedovanos...

Kalbos apie keistąjį radinį netruko pasiekti archeologus ir istorikus, kurie, vos pradėję kasinėjimus, suprato, jog tokių kareivėlių čia yra gausybė. Todėl vietos gyventojai, taip ir nebaigę kasti šulinio, buvo išprašyti iš teritorijos, o po penkerių metų buvo atidarytas muziejus. 1987-aisiais UNESCO kapavietę įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Pasistatė pats sau

Čin Ši Huangdi, kuriam šis pomirtinis gyvenimas ir priklausė, buvo ypatinga asmenybė Kinijos istorijoje. Jis bu­vo pirmasis Čin dinastijos imperatorius, per 10 metų suvie­nijęs Kiniją, įvedęs daugybę re­formų: administracinio valdymo, rašto, matavimo viene­tų ir valiutų sistemų suvienodinimo, ideologinių, žemės ūkio ir kt., tuo padarydamas didelę įtaką tolimesnei Kinijos istorijai ir kultūrai. Tačiau jo reformos buvo vykdomos pernelyg staigiai, neretai bruta­lio­mis priemonėmis, šalyje kilo net pilietinių karų, suki­limų. Praėjus vos keturiems metams po jo mirties, dinastija žlu­go, o tai nutiko 210 metais prieš Kristų.

Čin Ši Hu­angdi pradė­jo statytis sa­vo kapavietę dar valdymo pradžioje. Iš visų provin­cijų prie šio statinio triūsė apie 700 tūkst. darbininkų. Mil­ži­niškame piliakalnyje jie kūrė požeminį miestą, skirtą imperatoriaus pomirtiniam poilsiui. Teigiama, jog dirbama buvo be atokvėpio, o paliegusieji ar susižaloję buvo žudomi vietoje. Šią liūd­ną prielaidą patvirtino netoliese atrastos masinės to laikotarpio žmonių ka­pavietės. Yra manoma, kad imperatorius į savo amžinojo poilsio vietą kartu pasiėmė ne tik visas jam kūdikių nepagimdžiusias suguloves ar žmonas, bet ir kapavietės architektus, menininkus, inžinierius, darbininkus – visus, kurie buvo prisidėję prie statybų ir žinojo kelią į kapo vidų. 

Milžiniški mastai

Kiek iš viso buvo imperatoriaus kariuomenės, archeologai pasakyti nesi­ryžta, nes vis dar atveriamos naujos ka­pavietės. Jau atrasta apie 8 tūkst. karių skulptūrų,

130 karo vežimų, 520 arklių, 150 žirgų su raiteliais, taip pat ir tikrų, III a. prieš Kristų naudotų ginklų bei šilkinių drabužių liekanų. Manoma, kad iki imperatoriaus mirties jo kapo statybos darbai dar nebuvo baigti. Teigiama, jog jis su šiuo pasaulius atsisveikino staiga, veikiausiai buvo nužudytas. Tuo metu kaip tik buvo darbuojamasi prie terakotinės kariaunos. Čia, pagal pradinį sumanymą, turėjo būti keturios didelės šachtos su 10 tūkst. kareivių. Tačiau trečioji neužbaigta, o ketvirtoji rasta tik pradėta. Pirmojoje šachtoje, 5 metrų gylyje, aptikta beveik 6 tūkst. pėstininkų, sustatytų vienuolikoje paraleliai išdėstytų koridorių. Priešakyje stovėjo žirgais kinkyti karo vežimai, kurie, skirtingai nuo terakotinių karių bei žirgų skulptūrų, buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų išliko tik jų nuolaužos. Aplink juos stovintys pėstininkai gink­luoti 6 metrų ilgio ietimis, specialiai skirtomis neprileisti priešų prie žirgų. Ant dviejų vežimų buvo įtvirtinti signaliniai varpai ir būgnai, kuriais buvo duodamos komandos bei nurodomos puolimo kryptys. Dviejuose šių koridorių – šiauriniame ir rytiniame − išrikiuoti kariai flanguose saugo priėjimą prie pagrindinių kariuomenės dalinių.

Antrojoje požeminėje šachtoje, esančioje už dviejų dešimčių metrų nuo pirmosios, kol kas atrasta apie 1400 terakotinių karių ir žirgų, kurie skiriasi nuo atrastųjų pirmojoje šachtoje. Trečiojoje aptiktos tik 68 figūros – manoma, jog tai štabo karininkai bei jų patikėtiniai...

Vos už 900 metrų nuo mauzoliejaus buvo aptiktos natūralaus dydžio terakotinės orkestro figūros. Manoma, jog prie jų buvo tikri muzikos instrumentai, kurie, deja, neišliko. Šalia muzikantų yra terako­ti­niai mokslininkai bei valdinin­kai, akrobatai, tarnai bei arkli­džių prižiūrėtojai... Įdomu tai, kad nors karių skulptūros bu­vo gamintos masiškai, kiekvienas veidas yra skirtingas.

Neginčytina, jog Čin Ši Hu­ang­di pomirtinis kompleksas − didžiausia ir didingiausia imperatoriška kapavietė visame pasaulyje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Naujosiose Šilalės miesto kapinėse burzgia technika, klojami elekt­ros kabeliai – vyksta parengiamieji darbai kolumbariumo statyboms. Juos vienu metu atlieka dviejų įmonių darbuotojai – vietiniai atsakingi už elekt­ros išvedžiojimą ir teritorijos apšvietimą, klaipėdiškiai statys ko­lum­bariumą ir įrengs jam pagrindą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Atsižvelgiant į ūkininkų pasiūlymus, buvo parengti Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo pakeitimai, kuriuos patvirtino žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas. 

„Kaip buvome pasižadėję socialiniams partneriams, ūkininkams mažiname ad­ministracinę naštą, perteklinius reikalavimus“, – pabrėžia žemės ūkio ministras K. Starkevičius.

Pakeisti reikalavimai tręšimo planams

Laukus mėšlu ir srutomis tręšiantiems ūkininkams pakeista tręšimo plano rengimo tvarka.

„Iki šiol tręšimo planą turėjo rengti ūkininkai tręšiantys­ mėšlu ir srutomis 30 ha ir daugiau. Nuo šiol šie ūkininkai, tręšimo planus rengs tik planuodami laukus tręšti mėšlu ir (arba) srutomis ir tręšiamaisiais produktais. At­si­sa­kius tręšimo planų prievolės susiejimo su tręšiamu plotu, planą konk­rečiam laukui reikės sudaryti vadovaujantis Tręšiamųjų produktų aprašo nuostatomis. Mes neabejojame, kad daugelis ūkininkų puikiai išmano, kaip reikia optimizuoti ir garantuoti savo veiklos efektyvumą bei pelningumą, bet pradedantiems ūkininkauti ar juntantiems žinių spragą,­ rengiant tręšimo planus, rekomenduojame susipažinti bei pa­sinaudoti Vieninga tręšimo­ planų sudarymo metodika, Ge­rosios žemės ūkio praktikos kodeksu ir Pažangaus ūkininkavimo taisyklėmis ir patarimais. Visi šie­ dokumentai yra paskelbti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje“, – pakeitimus apžvelgia  Žemės ūkio ministe­rijos (ŽŪM) Augalininkystės ir­ žaliųjų technologijų skyriaus­ vyriausiasis specialistas Ro­mu­aldas Varanauskas.

Reikalavimai azoto kiekiui nesikeičia

Nepaisant tręšimo plano rengimo pasikeitimų, azoto kiekis, patenkantis į dirvą iš mėšlo ir (ar) srutų, negalės būti didesnis kaip 170 kg/ha. Ūkininkas dalį arba visą mėšlo kiekį gali perduoti kitiems.  Perduodant daugiau negu 100 tonų mėšlo, reikia sudaryti sutartį, perduodant mažesnį kiekį, jokio dokumento nereikia, bet ir tokiais atvejais ūkininkai dažniausiai sudaro sutartį, fiksuodami mėšlo panaudojimo faktą perdavimo kitam asmeniu būdu.

Mokslininkų teigimu, perteklinis azoto kiekis trukdo optimaliam augalų vystymuisi,­ ma­žindamas mikroorganizmų­ įvairovę ir veiksmingumą, nei­giamai veikia dirvožemio struk­tūrą.

Supaprastintas plano parengimas

Paprastėja ir tręšimo plano rengimas. Anksčiau šiuos planus ūkininkas turėdavo pasirengti pats, arba turėjo kreiptis į įmonę, teikiančią šią paslaugą. Atsirasdavo papildo­mų išlaidų. Dabar tręšimo pla­ną bus galima sudaryti nau­dojantis Paraiškų priėmi­mo informacinėje sistemoje (https://paseliai.vic.lt) trąšų naudojimo apskaitos posistemyje įdiegtu „PPIS – tręšimo planavimo funkciniu komponentu“. Tai yra ta pati sistema, kurioje pateikiami duomenys apie panaudotą mėšlą ir srutas. 

Kitas šios sistemos privalumas – sistema turi sąsajas su dirvožemio monitoringo duomenimis (jei tokie yra), todėl tręšiant mėšlu ir (ar) srutomis dirvožemio tyrimai neprivalomi, kai planas bus rengiamas naudojantis šia programa, ūkininkams bus parodyti, reika­lingi ar ne dirvožemio tyrimai. Tarkime, jei kaimyniniuose plotuose atlikti dirvožemio tyrimai, jų rezultatais galės pasinaudoti ir šalia įsikūrę ūkininkai.

Šalyje galiojantys teisės aktai įpareigoja ūkininkus dirvožemio tyrimus atlikti kas trejus metus, bet, kaip teigia ŽŪM specialistas, dalis ūkininkų tyrimus atlieka ir dažniau, pastebėję, kad kurių nors medžiagų dirvožemiui trūksta, ir aiškinasi kokių.

Mėšlo kompostavimas tręšiamuose laukuose

Pakeitus Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavi­mų aprašą, tręšiamuosiuose laukuose įrengtose komposta­vimo rietuvėse bus galima kom­postuoti tirštąjį mėšlą su ūkyje susidarančiomis augalinės kilmės priemaišomis ir prisilaikant šių reikalavimų:

*kompostuoti galima tokiose laukų vietose, kuriose kompostavimo rietuvės neapsemtų paviršiniai vandenys per liūtis bei potvynius, ir ne arčiau kaip 150 m nuo gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties­ pastatų. Vieta parenkama ne arčiau kaip 20 m nuo karstinių smegduobių, melioracijos griovių. Potvynių grėsmės teritorijose, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, požeminio vandens vandenviečių­ apsaugos zonose, Šiaurės Lie­tuvos karstiniame regione turi būti laikomasi specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme;

*įrengiant tirštojo mėšlo­ kompostavimo rietuvę, pirmiausia ant dirvos paskleidžiamas ne plonesnis kaip 20 cm smulkintų šiaudų arba 10 cm durpių sluoksnis srutoms iš mėšlo sugerti, po to formuojama tirštojo mėšlo krūva. Šis sluoksnis ar pasluoksnis visu perimetru turi būti platesnis už mėšlo kompostavimo rietuvę ir aiškiai matomas. Laikymo vieta turi būti apjuosta žemės pylimu, kuris turi būti ties perimetro pakraščiu, t. y. atskirai nuo mėšlo kompostavimo rietuvės. Pylimas įrengiamas, kad visą saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų;

*kompostavimo rietuvė uždengiama lanksčiosiomis, vandeniui nelaidžiomis dangomis arba ne plonesniu kaip 10 cm storio durpių, žemių, smulkintų ir (ar) nesmulkintų šiaudų, pjuvenų sluoksniu.

Prievolės kompostuoti mėšlą su ūkiuose susidarančiomis augalinės kilmės priemaišomis nėra – ūkininkas pats nusprendžia dėl kompostavimo galimybių.

Tirštasis mėšlas tręšiamuose laukuose gali būti laikomas laikinose lauko rietuvėse ne ilgiau kaip 8 mėnesius, įrengtose ne arčiau kaip 100 m nuo gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų, tuo tarpu kompostavimo rietuvėse – 150 m nuo gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų ir gali būti laikomas ne ilgiau kaip 24 mėnesius.

ŽŪM specialistas primena, kad nuo lapkričio 15 d. iki lapkričio 30 d. ir nuo kovo 1 d. iki kovo 20 d. galima tręšti tik daugiametes pievas, ganyklas, ariamą žemę su augaline danga (apsėtą, apsodintą augalais), kurių nuolydis ne didesnis kaip 12 proc., į dirvą patenkančio azoto kiekis negali būti didesnis kaip 40 kg/ha, draudžiama skystąjį mėšlą ir (ar) srutas skleisti arčiau kaip 5 m iki vandens telkinio kranto linijos. 

S. STRAZDAUSKO nuotr.

Tauragės apskrities vers­lininkų aso­ciacijos (TAVA) pir­mininkas Marius Juci­kas įsitikinęs, kad kiekvie­nas vers­lininkas yra lyde­ris, paskui save ve­­dan­tis žmo­nes siekti aukštesnių tiks­lų. To­dėl antradienį Taura­gės kul­tū­ros centre su­­rengta tradicinė TAVA ap­­do­va­no­jimų šventė – iš­rinktos ir pagerbtos 2023 m. ge­riausių rezultatų pa­sie­ku­­sios regiono įmonės. Tarp jų – ir Ši­la­lėje veikiantys grožio namai „Aurum“, kasmet augantys ir teikiantys pas­lau­gas ne tik mūsų mies­­te, bet ir Tau­ra­gė­je.

Daiva BARTKIENĖ

Rasitos LIULIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Antroje 89-ojo sezono pusėje Klaipėdos dramos teatre vyks didelė premjera. Jau trečią kartą šiame teatre dirbsiantis žymus latvių režisierius Elmārs Seņkovs vasario 14 d. pristatys spektaklį pagal kultinio populiarumo Latvijoje sulaukusį Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. 2025 m. žiemą prasidės ir jubiliejiniam 90-ajam sezonui numatytų spektaklių repeticijos: bendradarbiaujant su AAT Artūro Areimos teatru kuriamas Viljamo Šekspyro „Ričardas III“, Laura Kutkaitė režisuos spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą. 2025 m. pavasarį numatoma ir spektaklio premjera jaunimui, jo idėjos autoriai – Karolis Maiskis bei Samanta Pinaitytė.

„Mane vadina Kalendorium“

Nors minimi spektakliai bus pristatyti tik kitais metais, pasiruošimo darbai jiems vyksta dabar. Klaipėdos dramos teatro kolektyvui – nuo techninio personalo iki administracijos ir aktorių, jau buvo pristatyta būsimo E. Seņkovs spektaklio koncepcija ir prasidėjo pirmasis repeticijų etapas. Į Klaipėdą atvykęs režisierius kartu su bendražygiu scenografu Reiniu Suhanovs atskleidė būsimo spektaklio scenografiją ir jos įkvėpimo šaltinį. A. Kalnozols knygoje fiksuojama mažo miestelio ir jo žmonių kasdienybė, tad ir „Mane vadina Kalendorium“ scenografija – įspūdinga savo kūrybiška tipinių nedidelio miestelio kasdienybei objektų interpretacija. Latvija ar Lietuva – spektaklio kūrėjai vizualinę jo plotmę sintetins pagal universalius realybės kodus, R. Suhanovs kurs ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Teatro darbuotojų bendruomenei pristatydamas būsimą spektaklį, E. Seņkovs prisiminė ir simbolišką jo pradžią. Pasak režisieriaus, jam kalbantis su teatro vadovu apie galimus kūrinius scenai, Tomas Juočys užsiminė apie ant jo stalo gulinčią latvių autoriaus knygą, „klausiu jo, „Kalendorius?“ sako, „taip“.

Dramaturginę romano adaptaciją rašė pats režisierius, A. Kalnozols – senas jo pažįstamas, E. Senkovui paskambinus pasakyti, jog nori statyti spektaklį pagal jo knygą – rašytojas patikino režisierių, kad pasitiki tiek juo, tiek visa kūrybine komanda.

Romano veikėjų gyvenimų aplinkybės sudėtingos, bet pats kūrinys šviesus – jame svarbiausi palaikantys ir jėgų suteikiantys ryšiai bendruomenėje – draugystė, meilė. Pagrindinis romano veikėjas Oskaras – labai neįprasta asmenybė, „per jį išryškėja kažkoks naujas herojaus tipas, savyje talpinantis senuosius archetipus iš pasakų – lyg naivus berniukas, einantis ieškoti laimės, padedantis visiems sutiktiesiems pakeliui. Toks gerumas šiais laikais atrodo kaip iš pasakos, juo labai sunku patikėti. Bet kai gyvename tokiais baisiais laikais, kartais primenančiais košmarą, mums kaip tik labai reikia tokių herojų, kokį siūlo A. Kalnozols. Jis siūlo herojų, buriantį žmones“, – dar vasarą apie būsimą spektaklį ir jo pasaulį kalbėjo E. Seņkovs.

Anot jo, tokie personažai kaip Oskaras teatre gyvybiškai reikalingi, „kaip veidrodis teatras šiuo metu atspindi daugiausiai blogį, manau, kad žiūrovams, visiems mums, reikia atsvaros jam“.

„Ričardas III“

Pačioje spalio pabaigoje žengti pirmieji žingsniai ir link būsimo A. Areimos spektaklio „Ričardas III“ – vyko jo aktorių atranka. Vieno iš svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos teatro režisierių darbo pajūryje laukiama su nekantrumu, tai pirmas jo darbas Klaipėdos dramos teatre ir pirma šio teatro bei AAT | Artūro Areimos teatro koprodukcija. „Buvo malonu matyti tiek daug į vaidmenis pretenduojančių aktorių, ypatingai iš nevyriausybinio sektoriaus, – po atrankos sakė A. Areima. – Džiugu, kad Šekspyras vis dar yra kertinė teatro figūra, kuri sutraukia tiek žmonių norėti kurti, būti, dalyvauti, prisiliesti prie jo kūrybos. Šekspyras visada intriguoja, nors jo pjeses dauguma puikiai žinome, esame skaitę daugybę kartų, bet kaskart, kai jo dramaturgija priartėja prie teatro, kai išgirstame apie premjerą, kyla klausimai: tai kas yra tas Ričardas III? Apie ką bus Ričardas III? Čia ir yra visa esmė, paslaptis, nežinomybė, teatras, Šekspyras. Kol kas nenoriu duoti jokių užuominų, laukia dar ilgas kelias iki premjeros. Leiskime mūsų Ričardui į Klaipėdos dramos teatrą ateiti palengva ir tada su juo susipažinsime.“

Nuo 2008 m. kuriančio ir išskirtiniu braižu išsiskiriančio A. Areimos spektakliai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei publikai – jis dalyvavo eilėje prestižinių teatro festivalių užsienyje ir yra įvertintas įvairiais prizais bei apdovanojimais. Prieš dešimtmetį įkurtas AAT | Artūro Areimos teatras laikosi principo, be jokių kūrybinės laisvės apribojimų, pristatyti alternatyvų, postdraminiam teatrui būdingą požiūrio tašką. Šio teatro spektakliuose skirtingų prieigų sintezės ieškoma visuose sceninės raiškos lygmenyse: pradedant vaidyba, baigiant audiovizualiniais, erdviniais sprendimais. AAT | Artūro Areimos teatro darbai buvo puikiai įvertinti Škotijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Juodkalnijos menų festivaliuose, taip pat ir Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, Latvijoje. Režisierius A. Areima sulaukė kvietimo reziduoti Belgijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje. Nuo 2017 m. režisierius įtrauktas į Europos teatro sąjungos „Naujosios teatro realybės“ prizo kandidatų sąrašą.

A. Areima repeticijas Klaipėdoje pradės nuo vasario mėnesio. Spektaklio premjera numatoma 2025 m. rudenį.

„Nesusikalbėjimas“

2025 m. balandį planuojamą spektaklį jaunimui darbiniu pavadinimu „Nesusikalbėjimas“ kuria šiais metais itin produktyvus aktorių duetas K. Maiskis ir S. Pinaitytė. Anot jų, būsimu spektakliu jiems rūpi kalbėti apie šeimose vykstančią santykių transformaciją, kuomet vaikai tampa paaugliais.

„Dažnai paauglystės sąvoka šeimoje asocijuojasi su maištingu elgesiu, konfliktais ir kitomis bendravimo problemomis. Nors iš tiesų tai vienas gražiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, kuriame vaikai pamažu virsta suaugusiais žmogumi, turinčiais savo asmeninę nuomonę ir vis daugiau klausimų. Vienas iš trukdžių, su kuriais susiduria tėvai, yra jų pačių pastangos. Kartais jiems sunku suprasti, kad paklusnus vaikas staiga yra jau nebe vaikas, o paauglys. Vyksta nemaža žmogaus transformacija. Tačiau tėvai bando taikyti metodus, veikusius ankstyvoje paauglystėje“, – apibūdino aktoriai. Jie džiaugiasi jau susidėlioję kūrybinės komandos narius, atsirinkę aktorius. Šiuo metu vystoma spektaklio dramaturginė medžiaga, ją kuria K. Maiskis, įdomi detalė – aktoriai kūrybiniame procese pasitelkia šeimos ir vaikų psichologę, jos pagalba svarbi išsigryninant pagrindines paauglystės etapo problemas ir sceninės raiškos priemonėmis perteikiant jas spektaklyje.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro Viešųjų ryšių atstovė

Lapkričio 23-iąją Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia į antrąjį didžiosios salės „Jūra“ scenoje rengiamo kamerinių koncertų ciklo vakarą, kuriame skambės įvairių epochų atgarsiais ataidinčios „Moterų dainos“. Šįkart scenoje „akis į akį“ su klausytojais susitiks ir į kelionę po įvairių laikotarpių, kraštų bei patirčių kompozitorių kūrybą pakvies KVMT choro dainininkės Oksana Auškalnytė–Mockuvienė, Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Ivanna Podolska, Ernesta Stankutė, Rosana Štemanetian ir Vitalija Trinkė. „Moterų dainose“ jos tampa solistėmis, kurioms patikėta ypatinga misija – praskleisti uždangą į mažai žinomą vokalinės muzikos repertuarą, sukurtą moterų kompozitorių. Joms akompanuoja pianistė Audronė Juozauskaitė. Koncerto programą pristato ir komentuoja jos sumanytoja ir pirmoji atlikėja, buvusi ilgametė KVMT solistė Dalia Kužmarskytė.

Originalios ir išradingos, talentingos ir įkvepiančios, tačiau saistomos patriarchalinėje visuomenėje įsigalėjusių prietarų, socialinės padėties, stereotipinių lyčių vaidmenų ir dėl to nepajėgios „varžytis“ su savo amžininkais vyrais dėl saviraiškos laisvės ir pripažinimo. Nors jas mylėjo, garbino, joms kūrė talentingiausi pasaulio menininkai vyrai, jų pačių kūryba daugeliu atvejų nurašoma kaip nereikšminga ir dėl to palikta istorijos paraštėse. Tačiau įvairiais talentais apdovanotos moterys, vedinos besąlygiškos meilės muzikai, visais laikais kūrė nuostabią vokalinę ir instrumentinę muziką. Deja, klausytojus ji anaiptol ne visada pasiekdavo tikrųjų autorių vardais spausdintose natose arba apskritai likdavo privačioje jų salonų ar muzikos pamokų erdvėje. Tik pastaraisiais dešimtmečiais ji pamažu atrandama, tampa vis labiau matoma ir girdima.

Kas buvo tos moterys?

Ryški išimtis tarp užmarštin patriarchalinės visuomenės stumiamų moterų kūrėjų buvo baroko laikais gyvenusi venecijietė dainininkė ir kompozitorė Barbara Strozzi (1619–1677), jau tuomet laikyta žymiausia ir produktyviausia XVII a. vidurio pasaulietinės muzikos kūrėja. Jai gyvai esant buvo išspausdintos net aštuonios jos vokalinių ir instrumentinių kūrinių knygos. Koncerto programa atskleis ir kitų sėkmės bei pripažinimo savo profesinėje veikloje pasiekusių moterų mažiau žinomą pusę – originalią vokalinę kūrybą. Tarp jų galima paminėti pirmąją operų kūrėjo Gioachino Rossini žmoną – ispanų sopraną Isabellą Colbran (1785–1845), žymaus ispanų tenoro Manuelio García talentingąsias dukteris – amžininkų (Rossini, Donizetti, Mendelssohno, Chopino, Liszto ir daugelio kitų) garbinamas operos solistes Marią Felicitą Malibran (1808–1836) ir Pauline’ą Viardot (1821–1910), taip pat vieną žymiausių ir įtakingiausių XX a. kompozicijos pedagogių – prancūzų dirigentę, pianistę bei vargonininkę Nadią Boulanger (1887–1979), be kita ko kūrusių ir solo dainas su fortepijono pritarimu – itališkas arijas, vadinamąsias menines dainas ir prancūziškas mélodies.

Paradoksalus prancūzų kompozitorės ir pianistės Cécile Chaminade (1857–1944) atvejis. Kai jai, tuomet dar tik dešimties metų mergaitei, buvo pasiūlyta studijuoti Paryžiaus konservatorijoje, tėvas manė, jog merginai nedera lankyti viešų paskaitų aukštojoje muzikos mokykloje, tačiau sutiko samdyti konservatorijos dėstytojus privačioms pamokoms namuose. Nepaisant to, jos talento buvo neįmanoma uždaryti privačioje namų erdvėje: septynių pradėjusi komponuoti, dešimčia metų vėliau, paraginta Georges’o Bizet, ji ėmė viešinti savo kūrybą pati skambindama fortepijonu muzikiniuose salonuose ir baigdama šeštą dešimtį tapo pirmąja iš visų moterų kompozitorių, už savo kūrybą apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu šalia daugybės kitų prestižinių apdovanojimų. Deja, XX a. viduryje jos romantinė muzika buvo primiršta, nes kompozitorės muzikos stilius beveik neevoliucionavo ir buvo laikomas anachronistiniu.

Žymaus lenkų smuikininko virtuozo Henryko Wieniawskio jaunėlė duktė Régine Wieniawska (1879–1932) savo garsiojo tėvo išvis nepažinojo, mat jis mirė jai sulaukus vos dešimties mėnesių, tačiau jau nuo paauglystės ji sukiojosi tarp žymiausių to meto muzikų ir aristokratų, buvo sėkmės lydima pianistė ir kompozitorė, publikavusi savo kūrybą pasirašydama Irène Wieniawska. Šiuo slapyvardžiu ji viešino savo kūrybą ir ištekėjusi už britų aristokrato, baroneto Aubrey’io Deano Paulo, kuris dažnai asistuodavo savo žmonai koncertuose kaip dainininkas. Iširus santuokai, ji pratęsė kompozicijos studijas pas Vincent’ą d’Indy Paryžiaus „Schola Cantorum“ ir nuo tol pasirašinėjo slapyvardžiu Poldowski. Iš jos gausaus kūrybinio palikimo labiausiai vertinamos 22 dainos prancūzų poeto Paulio Verlaine’o tekstais, kuriose atsispindi visas XX a. pradžios prancūzų moderniosios muzikos srovių kaleidoskopas.

Slapyvardžius mėgo ir Paryžiuje gyvenusi kompozitorė bei muzikos leidėja Jane Vieu (1871–1955). Pirmąsias fortepijono pamokas ji gavo iš savo motinos pianistės, pradėjo komponuoti būdama vienuolikos, mokėsi pas žymųjį kompozitorių romantiką Jules’į Massenet, parašė kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, fortepijonui, operų. Kai kuriuos savo kūrinius pasirašinėjo ir spausdino prisidengusi vyrišku vardu Pierre Vallet. Koncerte skambės daina iš ją išgarsinusios muzikinės pasakos „Miegančioji gražuolė“ (1902).

Programoje taip pat girdėsime Felixo Mendelssohno sesers Fanny Mendelssohn-Hensel (1805–1847) ir Gustavo Mahlerio žmonos Almos Schindler-Mahler (1879–1964) jaunystėje sukurtas dainas. Pirmajai tėvas, nepaisant akivaizdžių gabumų ir pasiekimų mokantis muzikos namuose kartu su broliu, uždraudė rinktis profesionalios muzikės kelią, nusprendęs, jog muzika turi tapti profesija jos broliui, o jai – tik gyvenimo santuokoje ornamentu. Iš maždaug 500 kūrinių, kurie sudaro jos kūrybinį palikimą, didžioji dalis likusi rankraščiuose – jos vardu išspausdinti tik keli pjesių fortepijonui rinkiniai, kelios dainos ir fortepijoninis trio, o šešios dainos buvo išspausdintos brolio vardu. Antrajai beveik dvidešimt metų vyresnis būsimasis sutuoktinis laiške iškėlė sąlygą – komponavimas arba sužadėtuvės, tad ištekėdama ji pasirinko tapti tik (!) jo mūza, mylimąja ir pagalbininke. Kad ir kaip būtų apmaudu dėl nesusiklosčiusios abiejų moterų kūrybinės karjeros, abi koncerte skambėsiančios dainos vokiečių poetų tekstais ryškiai reprezentuoja vokiškosios Lied žanrą.

Mažai žinomos XIX a. pradžios vokiečių kompozitorės, choro dirigentės ir pedagogės Louise’os Reinhardt (1779–1826) kūrybinio talento sklaida – priešingai – nebuvo nei užkardyta, nei varžoma šeimos galvų nustatytos tvarkos, mat abu jos tėvai buvo kompozitoriai, o senelis iš motinos pusės buvo žymusis smuikininkas Franzas Benda, tarnavęs, kaip ir jos tėvas, Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo dvare. Deja, menininkei nenusisekė asmeninis gyvenimas: abu jos sužadėtiniai mirė prieš pat jungtuves, tad ji visą savo meilę ir ilgesį išliejo romantinio turinio dainose, kurias to meto publika pamėgo dėl įsimintinų, dailių melodijų ir liaudies muziką primenančio nesudėtingo akompanimento. Tuo tarpu XIX a. pabaigoje vos dešimtmetį Londono scenose koncertavęs britų sopranas Liza Lehmann (1862–1918), komponuoti pradėjo tik ištekėjusi ir atsisveikinusi su scena. Dabar ji daugiausiai prisimenama kaip dainelių vaikams kūrėja. Tiesa, XX a. pradžios progreso dvasią ir moterų emancipaciją atspindi kitas jos biografijos faktas: ji tapo pirmąja 1911 m. Londone įkurtos Moterų muzikių draugijos prezidente. Moteris kompozitores ir atlikėjas subūrusi draugija kovojo dėl platesnių profesinės veiklos galimybių moterims muzikėms, organizavo viešus koncertus, kuriuose atlikdavo mažai žinomų moterų (ir ne tik moterų) kompozitorių kūrinius. Daug žymių XX a. moterų kompozitorių buvo šios iki 1972 m. gyvavusios įtakingos draugijos prezidentėmis ir viceprezidentėmis, tarp jų ir į šio koncerto programą įtrauktos C. Chaminade bei N. Boulanger.

Viena už kitą nuostabesnės

„Vis dėlto užsienyje šios kūrėjos žinomos labiau, o Lietuvoje vis dar per mažai, – tvirtina koncerto sumanytoja, buvusi ilgametė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė. – Prieš gerą dešimtmetį į mano rankas atsitiktinai pakliuvo JAV išleistas vokalinių kūrinių rinkinys. Pradėjusi jį vartyti, nustebau, kokios nuostabios, profesionalios dainos jame sudėtos. Visos autorės – skirtingu laikotarpiu kūrusios moterys, apie kurias mes iš esmės nieko nežinojome. Štai tuo metu manyje ir sukilo feministinis pyktis: juk moterys kompozitorės niekuo nenusileidžia vyrams! Neparodyti to publikai būtų tikras nusikaltimas“, – įsitikinusi dainininkė, pirmąkart 2012 metais rečitalyje atlikusi dainas iš parsivežtos knygos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ klausytojams.

Programa „Moterų dainos“ D. Kužmarskytės širdyje užsiliko ilgam. „Tai lyg mano kūdikis... Kone šimtas dainų, visos mano išdainuotos, viena už kitą nuostabesnės. Svajoju, kad jos visos kada nors suskambėtų naujojoje scenoje bei pasiektų klausytojų sielas. Dabar sugalvojome, jog reikia publikai pristatyti nuostabiai dainuojančias KVMT choro artistes, o mano parsivežtame klavyre rasti kūriniai tam puikiai tiko. Atrinkinėjau kūrinius kone konkursiniu būdu... Tyčia parinkau dainas, kurios tarsi prieštarauja atlikėjų charakteriui, kad atsiskleistų mums dar nepažintos dainininkių asmenybių spalvos. Vyksta individualus pasiruošimas, repetuojame ir nekantriai laukiame koncerto, ypatingo tuo, jog su publika susitiksime ir artimai bendrausime čia pat scenoje“, – sako šįkart pati nedainuosianti, bet savo užsidegimą ir patirtį kitoms atlikėjoms perduosianti dabartinė KVMT choro vokalo pedagogė D. Kužmarskytė.

KVMT inform.