Atrodo, visi suprantame, jog turizmas yra ta sritis, kurią mums derėtų vystyti taip, kad pritrauktume į savo kraštą kuo daugiau turistų, tačiau kartais peršasi išvada, kad arba darbai atliekami „dėl paukščiuko“, arba „dešinė nežino, ką daro kairė“. Šį sy­kį „Šilalės artojo“ skaitytojai pasiūlė pasidomėti, kodėl, remontuojant kelią, buvo pa­mirš­tas privažiavimas prie jau sutvarkyto piliakalnio.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.41

Palei vieškelį nuo Baravykų kaimo Bartkiškės ir Žilių link, vienoje iš aukščiausių šio krašto kalvų nutūpusios Šakių kaimo sodybos. Stovint kurios nors kieme, vaizdas atsiveria kelių kilometrų spinduliu. Jei turi geras akis, gali stebėti, ką veikia kaimynai Bartkiškėje, Misaičiuose, Kutaliuose ar dar toliau. Prieš 50 metų Šakiuose buvo prirašyta net 114 gyventojų. Pastaruoju metu jų belikę vos pora dešimčių. Dalis senųjų sodybų sunyko, kitų vietose iškilo naujoviški trobesiai su vasarnamiais, pirtimis, pavėsinėmis. Kiemuose jau seniai niekas nebeaugina runkelių ar bulvių, o ūkiniai pastatai, fermos gyvuliams, garažai ir dirbtuvės žemės ūkio technikai, mėšlidės, pašarų saugyklos stovi gerokai toliau nuo gyvenamųjų namų. Neatpažįstamai pasikeitė ir šio kaimo ūkininkų Nijolės bei Kazimiero Šveikauskių sodyba.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.41

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savivaldy­bėms skyrė beveik 3 mln. eurų ir pasiūlė merams šiuos pinigus išmokėti socialinių paslaugų įstaigų darbuotojams už darbą karantino metu. Lėšų vienkartinėms premijoms gavo ir Šilalė, tačiau kol kas paskatinimo sulaukė dar ne visi socialiniai darbuotojai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.41

Šiemet pavasaris šykštus: padalina po vieną šiltą gražią dieną, ir tuo turime džiaugtis. Bet, kaip sakoma, ačiū ir už tai – tokie neramūs šie metai. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis: jis skuba atsitiesti, išsiveržti iš vienat­vės, atkurti tai, kas sugriuvo, įžvelgti šviesą tunelio gale.

Pirmiausia šitai jaučiame tarp jaunimo. Nugriaudėjo Pas­kutinis skambutis. Šįkart jis buvo kitoks, taip sakant, aidintis gryname ore. Gražu klau­syti, kaip linksmai merginos ir vaikinai pasakoja apie savo mokslus, karantiną ir ateities planus. Mokykimės iš jų, niurzgliai!

Jaunimas santūriai ir uoliai išmoko pandemijos pa­mo­­kas. Mano anūkai, tėvų spren­dimu, neskuba grįžti į mo­kyk­lą, na, nebent pasimatyti su draugais… Mažėlis geriau anks­čiau atvažiuos pas se­ne­lius į kaimą.

Savivaldybių pa­teik­tais duomenimis, tik kelios šalies mo­kyklos planuoja mokslo metus tęsti įprastu būdu ir mokytis klasėse, o dauguma – 75 proc. iš visų 1055 veikiančių bend­­rojo ugdymo mokyklų – iš­mo­ko m­o­kytis nuotoliniu būdu. Jeigu kada nors kils kita pandemija ar kokia krizė, mes jau būsime neblogai paruošę na­mų darbus.

Prarastas švietimo sezonas? Anaiptol. Nuo kovo mė­ne­sio, kai buvo uždarytos mo­kyklos, tie, kurie ir taip bu­vo uolūs bei siekiantys žinių, be­maž neatsiliko nuo moky­mo programų. Kas netin­gi, vadovėlius ir užduotis per­žvel­gia į priekį. Antai, kai jau ga­lėjau aplankyti anūkus, nu­stebau, kad jie per nuotoli­nio mokymo valandą nega­li nė atsitraukti nuo savo kom­piuterių ir – jokių čia seniai matytų svečių! Žinoma, kontakto su draugais, tiesioginio buvimo klasėse pasiilgo visi.

Ir vėlgi (gal čia jau aš imu senjoriškai burbuliuoti?) negaliu atsistebėti kai kuriais veikėjais, kurie tiesiog netelpa savo kailyje, maišydami su purvais visas be atran­kos Vy­riausybės kovos su koronavirusu priemo­nes. Euro­par­la­mentaras And­rius Kubilius trykšta panieka Aurelijui Ve­ry­gai, savo internetiniame die­­no­raštyje jį pavadinęs „fiu­re­riuku“.

Užgesusi kino žvaigž­dė, Ne­pri­­klausomybės ak­to signata­rė Nijolė Oželytė re­­ko­­men­da­cijas senjorams veng­­ti lankytis viešose vieto­se ir įstaigose vadina „mora­li­­niu teroru“, jų paniekinimu. Jai pasirodė, jog kai kurių vers­li­nin­kų ant kavinių du­rų iš­ka­bintas perspėjimas „Drau­džia­­ma...“ – tai Sauliaus Skver­­­nelio ir A. Ve­rygos darbas. N. Ože­lytė sakė galinti vadovauti net senjorų sukilimui prieš valdžią.

Melagienoms pasidavė ištisos organizacijos. Štai filosofo Vytauto Radžvilo vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas paskelbė pareiškimą dėl vyresnio amžiaus asmenų diskriminacijos. Jame teigiama, kad sveikatos apsaugos ministro, ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. gegužės 13 d.

sprendimas, įpareigojantis mai­tinimo ir pasilinksminimo vadovus matomoje vietoje pateikti informaciją, jog tose įstaigose „nerekomenduoja­ma lankytis rizikos grupės (vyresniems nei 60 m. ir (ar­ba) sergantiems lėtinėmis li­go­mis asmenims“ prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 29 straipsniui ir yra diskriminacinio pobūdžio. Taip A. Ve­ry­gos patarimas verslininkų už­ra­šuose virto draudimu.

Komiška tokio pareiškimo išraiška – praėjusią savaitę prie Seimo vykęs mitingas prieš įvairius karantino suvaržymus. Ten sklido visokie neįtikėtini reikalavimai, net – prieš priverstinį žmonių „čipavimą“ nuo viruso. Mes žinome apie siūlomus automo­bilių „čipavimus“, jau pradė­tus šunų įskiepius, tačiau apie prievartinį „čipų“ įterpimą į žmogaus organizmą, kovojant su šiuo virusu, teko girdėti tik iš sąmokslo teorijų skleidėjų. Na, ir mitinge – iš Seimo narių Naglio Puteikio bei Petro Gražulio...

Geriau jau pasikliauti moks­lininkų svarstymais. An­tai pro­fe­sorius Vytautas Uso­nis sa­ko, kad į įprastą gyveni­mą grįšime tuomet, kai epide­miologine prasme visiškai sumažės viruso plitimas ir didžioji dalis visuomenės įgis imunitetą. Taip atsitiks tada, kai visuomenės imunitetas pasieks maždaug 60–70 proc. ly­gį. Neguodžiantis prane­ši­mas. Į jį apžvalgininkas Kas­ty­tis Sta­lioraitis su ironija atsakė, kad, jo skaičiavimais, kol už­sikrės 60 proc. Lietuvos gyventojų, praeis 230 metų...

Iš tikrųjų karantinas sukėlė daug visokių svarstymų bei judėjimų. Bet svarbiausias mū­sų optimizmo šaltinis išliko: pažvelkime į jaunų žmonių veidus. Ne tik tų, kuriems nuskambėjo Paskutinis mokyklinis skambutis, ar tų, kurie rudenį vėl sugužės į klases. Kaip kažkada rašiau eilėraštyje: eini gatve, ir šypsenos pavasariu pakvimpa...

Česlovas IŠKAUSKAS

Nors gyvenimas pamažu jau grįžta į vėžes, Šilalėje po­kyčiai vėluoja: tebėra užrakintos kone visos valdiškos įs­taigos, griežtai „karantinuojama“ savivaldybė, neva­žiuoja nė vienas maršrutinis autobusas. Redakcija kas­dien sulaukia klausimų, ar ilgai dar šilališkiai bus už­si­darę nuo gyvenimo. Tačiau Šilalėje į šį klausimą niekas negali atsakyti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.40

Svyra rankos, kai vieni aplinką puošia, kuria idėjas, o kiti lengvai viską griauna ir naikina. Taip šiuo metu jaučiasi Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus padalinio Bijotuose darbuotojai. Chuliganai ir vėl sugadino vieno įspūdingiausių bei žinomiausių muziejų visoje Lietuvoje inventorių. Belieka viltis, kad, įsikišus teisėsaugai, niekadėjai bus nustatyti ir nubausti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.40

Visą pasaulį sukaustęs virusas pakoregavo daugelį įprastinių veiklų ir darbų, tačiau visiškai jų nesustabdė. Prie naujos ir neįprastos situacijos prisitaikė medikai, verslas bei gyventojai, bet štai valdininkams sekėsi sunkiau. Bene geriausiai tai iliustruoja Šilalės miesto seniūnija – tik baigiantis gegužei, miestas pagaliau pradėtas tvarkyti, sodinamos gėlės. Nors visuose aplinkiniuose rajonuose darbai lauke nesustojo ir, kaip ir kiekvieną pavasarį, savivaldybės pasirūpino, jog gat­vės bei skverai pražystų dar balandį. Tuo tarpu šilališkiai, žiūrėdami į savo miestą, stebėjosi, kad šiemet jis išskirtinai apleistas ir apskuręs. O vos prieš metus naujoji seniūnė interviu „Šilalės artojui“ teigė, kad jos pagrindinis tikslas – „gražesnė Šilalė“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.40

Švelnindama karantino sąlygas, Vyriausybė leido atnaujinti odontologinių paslaugų teikimą. Ligonių kasos ragina pacientus, sulaukusius eilės protezuotis dantis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), elgtis atsakingai ir nepulti iš karto pas medikus. Atkreipiame dėmesį – pasinaudoti šia protezavimo paslauga reikia per trejus metus nuo kvietimo gavimo dienos.

Rimantas ZAGREBAJEV

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.40

Mūsų visuomenei vis dar sunku suvokti, jog bet kokia smurto forma (tiek fizinė, tiek psichologinė) negali būti toleruojama. Todėl smurtas, ypač artimoje aplinkoje, Lie­tuvoje tebėra skaudi ir aktuali problema. O smurto aukomis dažniausiai tampa silpnoji visuomenės dalis: moterys ir vaikai. Ir, deja, nors didžioji dalis žmonių pripažįsta šį faktą, glumina prieštaringas jo vertinimas – nestinga manančiųjų, kad dėl to kaltos būtent pa­čios moterys. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.40