„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Redakcija

Didžiausias vaiko noras – būti reikalingam

Paršežerio stovyklavietę nuomojantis Remigijus Milikauskas mielai priima stovyklauti vaikų globos namų auklėtinius, nes tokiose įstaigose ir pats praleido didžiąją dalį vaikystės. Nors nuo tų laikų praėjo beveik du dešimtmečiai, verslininkas prisimena, kaip siekė būti reikalingas tiems žmonėms, kurie savaitgaliais pakviesdavo jį pasisvečiuoti į savo namus.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

„Laisvės šauklys“ keičia įvaizdį

Šalia istorinio Šilalės ąžuolo Jono Basanavičiaus ir Nepriklausomy­bės gatvių sankryžoje stovintis pirmasis Lietuvoje Kovo 11-ajai skirtas paminklas jau senokai apaugo krūmais ir reikalavo dėmesio. Šiemet sa­vi­valdybės taryba miesto seniūnijai pagaliau skyrė lėšų teritorijai sutvar­ky­ti ir skulptūrai atnaujinti. Savivaldybės tarybos sprendimu, šiems dar­bams numatyta 5 tūkst. eurų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Į šventę kaip į darbą...

Praėjusį ketvirtadienį Tauragės apskrities savivaldybių seniūnams buvo leista nedirbti – Tauragėje surengta seniūnų sueiga. Šilališkiai į ją vyko organizuotai: kartu su sa­vivaldybės administracijos direktoriumi Gedeminu Sungaila sėdo į valdišką auto­bu­siuką pasipuošę, su gėlėmis, pakilios nuotaikos. Nėra ko stebėtis – žmonės išsirengė į šventę, už kurią jiems buvo sumokėta.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš socialinių tinklų

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Sudarytos paraiškų pirmumo eilės

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) specialistai sudarė paraiškų, pateiktų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“, pirmumo eiles. Po paraiškų vertinimo etapo paaiškėjo, kuriems smulkiesiems ūkininkams pakanka paramos lėšų.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.  

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37 

Taryba įkainių nepadidino – politikus vis dažniau užplūsta gerumas

Balandžio pabaigoje savivaldybės taryba nesutiko padidinti daugiabučių namų tech­ninės priežiūros tarifų, pademonstruodama, jog nepritaria mokesčių kėlimui. Ir nors po­litikai supranta, kad infliacijos taip nesustabdys, prieš artėjančius savivaldos rinkimus tokiu būdu siekia gauti politinės naudos. Todėl džiaugtis nėra kuo – galima numanyti, jog po mėnesio ar dviejų techninės priežiūros tarifas vis tiek padidės. Kaip atsitiko ir su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčiu, kuris, politikams „pa­žai­dus“ gerus, vis tiek buvo padidintas.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37 

Kodėl Suomija – drąsi šalis?

Drąsą Suomija demonst­ruoja ne popieriuje, kaip Lie­tuva, prieš 14 metų patvirtinusi „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepciją“, ku­ri vos po metų, jau kitą pavasarį – ekonominio sunk­mečio sąlygomis – „išnyko lyg dūmas, neblaškomas vėjo“. Nesakau, jog per visus 90 metų po Žiemos karo skandinavai buvo tokie: ne­tekę dalies teritorijos, jie bu­vo itin atsargūs santykiuo­se su Maskva. Šiaip ar taip, su didžiuoju kaimynu ji turi 1340 kilometrų sausumos sieną, kurią Rusija nuo 1920 m. Tartu sutarties ne kartą buvo pažeidusi.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37 

Gimtinės šauksmas – teigiamų pokyčių variklis

Lietuviams niekada nebuvo svetimas tautiškumas, savo šaknų ir tra­di­cijų puoselėjimas. O kai kurie, no­rė­dami atiduoti duoklę protėviams, į gim­tinę grįžta ne tik iš didmiesčių, bet ir susikrauna lagaminus namo po keliolikos metų emigracijos. 

Duoklė gimtajam kraštui

Savo, tėvų bei protėvių gimtinei Šven­tams (Žadeikiams) duoklę nusprendė atiduoti ir Gražvyda Karalevičienė, buvusi Pamedytytė, į tėviškę grįžtanti su iš Vievio kilusiu sutuoktiniu Renatu. Jie gyvena ir dirba Vilniuje, kur apsistojo po emigracijos Danijoje, o viską, ką per gyvenimą sukaupė – žinias, patirtį, lėšas – investuoja į geresnio gyvenimo sąlygų sukūrimą tėviškėje likusiems žmonėms. Jiedu atvirauja, jog Šventuose yra ne tik jų širdys, bet ir visa gyvenimo esmė, o sostinė tėra vieta, kur uždirba pinigus ir turi būstą. 

Į Žadeikius Gražvyda nebuvo grįžusi nuo jaunystės, tad persikėlimas į gimtinę tapo didesniu iššūkiu būtent jai, o ne Renatui. Moteris prisipažįsta, jog grįžimui įtakos turėjo sapnas, kuriame ji bendravo su močiute, kurios niekada nebuvo akyse regėjusi. Toji nakties vizija nepaleido ir skatino domėtis giminės

šaknimis, o tai, ką pavyko išsiaiškinti, ypač suintrigavo Gražvydos vyrą.

„Esu kaimo vaikas, augau pas močiutę prie Vievio. Buvau gal trejų, kai ji paprašė nuginti prie griovio ir pagirdyti karvę. Pamenu, vos nenuskendau, bet karvė mane snukiu išstūmė. Deja, netrukus ji nugaišo, veterinarijos gydytojas nesugebėjo jos išgelbėti. Todėl visą gyvenimą norėjau studijuoti veterinariją. Bet žmogus planuoja, Dievas juokiasi“, – dalijasi gyvenimo kaime patirtimi Renatas.

Vyras akcentuoja, koks svarbus yra mokytojo vaidmuo, mat prisimena, kaip jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė į Vie­vio „Versmės“ gimnaziją atėjęs dirbti direktorius Eugenijus Kontrimas: pasak Re­nato, atsirado noras mokytis, siekti tiks­lo tose srityse, kuriose iš tiesų esi gabus. 

„Man sunkiai sekėsi lietuvių kalba, bet lengvai krimtau chemijos ir fizikos mokslus, net buvau at­leistas nuo egzaminų. Mokantis gimna­zijoje, buvo galimybė išvykti į užsienį, gyvenau angliakalbių šeimoje, leng­viau buvo išmokti kalbą (beje, Renatas kalba net keliomis užsienio kalbomis). Li­ki­mas lėmė apsigyventi automobilių kompanijos „Ford“ inžinieriaus namuose, o tai paskatino studijuoti Kauno technologijos universitete. Ir studijų metais su draugais sukūrėme pirmąjį Lie­tuvoje hibridinį automobilį. Jis, beje, tebevažiuoja ir šiandien. Už šį darbą gavome Lietuvos mokslų akademijos apdovanojimą, deja, pinigų projektui užbaigti nebuvo skirta. Jeigu būtų buvę kitaip, neabejoju, Lietuva būtų nuskambėjusi pasaulyje. Vėliau teko dėstytojauti Vilniaus universitete, tad puikiai žinau, kaip svar­bu dar mokyklos suole būti pastebėtam, įvertintam ir nukreiptam tinkama linkme. Daugiau nei 10 metų dirbau Energetikos institute ir dabar karjerą tęsiu toje pačioje srity­je“, –

pasakoja iš kito Lietuvos pakraščio į Že­maitiją atvažiavęs Renatas.

Gražvyda savo sutuoktinį apibūdina kaip neeilinę asmenybę. Ne tik dėl gabumų, bet ir dėl asmeninių savybių: nuoširdumo, gebėjimo rasti kalbą su bet kokiu žmogumi, nepaisant to, jog yra mokslų daktaras.

Ji pati visą gyvenimą atidavė medicinai. Paymėžio mokyklą pradėjo lankyti būdama vos penkerių, o septyniolikos jau dirbo vienoje Vilniaus ligoninėje, Reanimacijos skyriuje. Vėliau perėjo į  farmacijos sritį. Į Daniją sutuoktiniai išvyko, kai Renatas gavo darbo pasiūlymą. 

„Pradėjau savanoriauti senelių globos namuose, nes galvojau, kad taip leng­viau išmoksiu kalbą. Bet tenykštė sveikatos sistema mane nuvylė, ir tada, kai jau lyg ir galėjau judėti pirmyn (mokėjau danų kalbą, dirbau bendrosios praktikos slaugytoja, turėjau vardinį specia­liai juvelyrų pagamintą aukso ženklelį), nusprendžiau trauktis iš medicinos“, – naujo gyvenimo paieškas prisimena moteris.

Ir juokauja, jog svetimoje šalyje viską pradėjo nuo pirmos klasės: ne tik išmoko kalbą, bet ir nusprendė keisti profesiją. 

„Suaugusiųjų mokymas ten ypatingas: bet kurio am­žiaus žmogus ga­li nuspręsti įgyti tam tikros srities žinių. Ir toks mokymasis yra remiamas valstybės. Aš, pavyzdžiui, gaudavau stipendiją, kurios ne tik man užtekdavo pragyventi, bet ir artimiesiems į Lietuvą dovanų nusiųsdavau“, – sako Gražvyda.

Danijoje ji studijavo architektūrą ir dizainą, dailę, talentų mokyklos įkūrimo subtilybes. O kadangi labai patiko danų kalba, laisvai kalba daniškai, moko šios kalbos ir kitus – iki šiol veda kursus internetu Danijoje gyvenantiems lietuviams. 

Nugalėjo namų ilgesys 

Nežinia, kaip būtų pasisukęs Graž­vy­dos ir Renato kelias, jeigu ne Graž­vydos 30-metis sūnus Elvinas Rokas. Nors jis mokėsi Danijoje, ten gyventi nenorėjo. Tad būtent jis ir buvo šeimos grįžimo į Lietuvą iniciatorius.

„Tiksliau grįžti rengėsi jis vienas, mes apie tai negalvojome. Tačiau kai ėmėme ruoš­ti jį kelionei į gimtinę, patiems pradėjo virpėti širdys, vis galvojome, ar ne laikas apsispręsti“, – prisimena pašnekovai.

Paklausti, kokios vis tik pagrindinės grįžimo į Lietuvą priežastys, Gražvyda su Renatu įvardija ne vieną. Tarkime, sūnui nepatiko danų sėslumas, jam trūko veiklos. Be to, šeima įsitikino, kad Lietuvai jie yra kur kas labiau reikalingi, nei Danijai, o ir pajuto, kaip patys sako, savotišką vakariečių atbukimą.

„Ten nėra tos kovinės dvasios, kuri būdinga lietuviams. Danai nematę karo, nesupranta ir įvykių Ukrainoje, nes nė viena danų karta nežino, ką reiškia sunkiai užsidirbti duonos kąsnį, už jį kovoti – jiems nuo mažens viskas yra paduota ant lėkštutės, problemos išsprendžiamos vieno mygtuko paspaudimu, dėl nieko jie neišgyvena. Tarkime, už bedarbio pašalpą dvejus metus gali išsilaikyti, nieko neveikdamas. Tuo tarpu Lietuvoje vyksta kova už būvį. Ir nors tai kelia įtampą, mus daro stipresnius“, – įsitikinęs Renatas.

Pasak Gražvydos, į Lietuvą jie grįždavo dažnai, nebuvo pardavę nekilnojamojo turto, palaikė glaudžius ryšius su giminaičiais, draugais. Tai lengvino apsi­sprendimą. Tačiau emigracijoje praleidę aštuonerius metus, G. ir R. Karalevičiai yra įsitikinę, kad ir kiti emigrantai grįš, tereikia motyvo.

„Mes turime svajonę parsikviesti Da­nijoje likusius kraštiečius. Pavyzdžiui, iš Obelyno kilusi jauna moteris yra pasirengusi kepti žadeikiškiams šviežią duoną. Turime apie tai galvoti, nes jei ir toliau taip sparčiai tik emigruosime ir svetur tautoms gimdysime vaikus, Lietuvai gresia išnykimas be jokio karo“, – akcentuoja Gražvyda. 

Ji prisimena, kad tik emigravusi suvokė, kokia svarbi yra gimtoji kalba, tradicijos, maistas.

„Danijoje juodos duonos pirkti važiuodavome 50 kilometrų. Bendraudami su vietiniais, išsiaiškinome, jog tokią danai kepdavo prieš 15–20 metų, tad kai kurie yra įsitikinę, kad jie vieninteliai pasaulyje kepė juodą ruginę duoną. Dėl to kilo noras įrodyti, jog lietuviai, ypač žemaičiai, yra sena tauta su dar gilesnėmis tradicijomis“, – kalba Gražvyda su Renatu. 

Tad Danijoje Gražvyda ėmė namuose kepti ruginę duoną, gaminti varškę, sukti kastinį. Renatas įsitikinęs, jog būtent dėl siekio išsaugoti tapatybę emig­ravę lietuviai tampa kur kas didesniais patrio­tais nei tie, kurie liko Lietuvoje. Būtent šie išgyvenimai pasufleravo idėją įkurti Danijos  žemaičių kultūros draugiją. O įkurtuvėms iš Raseinių atvežta dovana dar ir dabar tebesaugoma namuose. Renatas atskleidžia, kad kompanijoje, kur dirbo, iki šiol niekas nežino, jog apie porą šimtų laivų yra paženklinti Vyčiu. Jis juokiasi, jog kada nors Vytis bus aptiktas ir danams sukels nemenką nuostabą.

Kas geriausia – gimtinei 

Pasak Gražvydos, Danijoje vertinami paprasti dalykai, į ką Lietuvoje paprastai nekreipiama dėmesio. Tarkime, senų žmonių įnoriai ten yra pirmoje vietoje: jeigu žmogus sako, kad jam kažkas negerai, į tai nenumojama ranka, o stengiamasi iki smulkmenų išsiaiškinti, iš ko kyla tie poreikiai. Tad Gražvyda užsimojo panašų modelį įdiegti ir mūsų šaly­je – dar gyvendama Danijoje parašė laišką tuometei Lietuvos Prezidentei su siūlymu peržiūrėti senolių gyvenimo poreikius bei kokybę. Ir nors atsakymo iš Prezidentūros nesulaukė, idėja liko. Tad kai nutarė grįžti į Lietuvą, sprendė, kur investuoti uždirbtus pinigus.

„Renatas yra ir aistringas lietuvių, baltų, prūsų istorijos gerbėjas, tad išsiaiškino, kad Šventai ne veltui turėjo tokį pavadinimą. Jo žiniomis, tai istoriškai svarbi vietovė ir dirbti čia yra didžiulė garbė. Tad būtent Renato iniciatyva nusipirkome Žadeikiuose nekilnojamąjį turtą ir pradėjome kurti senelių dienos centrą. Ne turtai daro mus laimingus, bet supantys žmonės. O žadeikiškiai yra ypatingi, padeda atverti krašto pažinties takelius. Tai, ką sugebėjome padaryti, yra beveik stebuklas. Ir ne mūsų dviejų, o visų mums talkinančių ir mumis tikinčių žmonių nuopelnas“, – nenorėdami išskirti nė vieno, apie naujai atrastą savo gimtinę bei jos žmones kalba Gražvyda.

Atidarymas – šią savaitę

Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis kraštietę, užsimojusią įrengti senelių die­nos centrą, vadina stebuklu. Ta inicia­tyva suvienijo veikliausius kraštiečius, jie susibūrė į viešąją įstaigą „Šventai“ ir jau gegužės 21-ąją skelbs iškilmingą senjorų dienos centro atidarymą. Graž­vy­da su Renatu savęs vilniečiais jau nebevadina, nes, vos baigę darbus, sėda į automobilį ir lekia į Žadeikius. Sako, kelias neprailgsta, nes skuba ten, kur jų laukia. Tad šeima neslepia – gali būti, kad netrukus jiedu čia persikels gyventi. 

„O kol kas norime, jog visi drauge saugotume savo tautos tradicijas, perduotume jas jaunajai kartai, kad gyventojai turėtų širdžiai mielos veiklos, o senjorai gautų kokybiškas paslaugas neišvykdami iš namų. Būtent tokį požiūrį į vyresniąją kartą turi matyti auganti karta. Būtent kaimas yra tikrasis mūsų tradicijų lopšys. Dar iki centrui atveriant duris, veikloje dalyvaudavo paties įvairiausio amžiaus žadeikiškiai. Jau turime tradiciją kiekvieną šeštadienį drauge sėsti prie bendro pietų stalo, kultūrinės veiklos organizatorė Jolanta vaikus moko dainuoti, groti, tad laikas drauge dirbant, muzikuojant, yra aukso vertės“, – neabejoja Gražvyda.

Ji nesitiki, kad Žadeikiuose netrukus duris atversiantis centras bus toks, kaip Danijoje, bet juk siekti tikslo niekas nedraudžia. Tad iš pradžių Žadeikiuose planuojama teikti paslaugas namuose: galbūt suleisti vaistus ar užregistruoti pas gydytoją, gal tiesiog pabendrauti ir kt. 

Anot VšĮ „Šventai“ įkūrėjų, planuojama įsigyti ir automobilį, kuriuo būtų galima gabenti neįgaliuosius ir paslaugas suteikti namuose, o dienos centre vykdyti kultūrinę, socialinę veiklą, užtikrinti sveikatinimo paslaugas.

VšĮ „Šventai“ jau turi direktorę – Jūratė Augienė tapo bendradalininke. Taip pat įmonė įdarbino keletą žmonių, sudarė trišalę sutartį su Užimtumo tarnyba. Tiesa, iki šiol „Šventai“ tebeieško finansinių rėmėjų. Ir nors geradarių dosnumas stebina (iki balandžio buvo suaukota per 4 tūkst. eurų), gerumo niekada nebus per daug.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pavasaris sužydėjo poezija ir festivaliais

Gausėja koncertų bei festivalių, kviečiančių turiningai praleisti lai­ką. Nemažėja ir kultūrininkų entuziaz­mas padėti karo slegiamai Uk­rai­nai – toliau or­ganizuojami para­mos renginiai, kon­certai ir kt.

Sostinėje praėjusį savaitgalį vyko festivalis „Vilniushyvanka“, kurio metu pristatytos karą išgyvenančios Ukrainos kultūra bei tradicijos. Praėjusią savaitę šešiuose Lietuvos miestuose taip pat prasidėjo Ukrainos kino dienos, kurių metu buvo galima ne tik žiūrėti šios šalies kūrėjų filmus, bet ir juos paremti. Visos surinktos lėšos už parduotus bilietus skirtos ukrainiečių paramos fondui „CinemaAid“, kuris teikia pagalbą nuo karo nukentėjusiems Ukrainos ki­no kūrėjams bei jų šeimoms. 

Praėjusį sekmadienį prasidėjo 58-asis „Poezijos pavasaris“. Iki gegužės 29-osios poezijos gerbėjai kviečiami į 125 renginius Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, vyks nuotoliniai susitikimai su poetais iš JAV, Jungtinės Karalystės, Danijos, Vo­kie­tijos. Rašytojams iš Ukrainos palai­ky­ti rengiami ukrainiečių poezijos skai­tymai. 58-uoju „Poezijos pavasario“ lau­reatu šiais metais tapo poetas Liud­­­vi­kas Jakimavičius už eilėraščių rinkinį „Pa­lik­tos paletės“. Jam gegužės 27 d. Kau­ne ir bus įteiktas vienas svarbiausių apdovanojimų – Maironio premija. Taip pat bus teikiamos litera­tūrinės Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Zig­mo Gė­lės, Dionizo Poškos premijos ir pre­mija už geriausią poezijos knygą vaikams. Kūrėjai bus apdovanoti įvairiais prizais: už eseistiką almanache, už lie­tuvių ir už pasaulio poezijos vertimus, už literatūros sklaidą, aktoriui skaitovui bus įteiktas Laimono Noreikos prizas ir kt. Šilalės krašto gyventojai taip pat turės galimybę pajusti poezijos dvasią: gegužės 27 d., 11 val., vyks skaitymai „Sentimentai poezijai“ Kelpšaičių parke – tremtinės, politinės kalinės, gydytojos, rašytojos ir atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės Dalios Grin­kevičiūtės 95-osioms gimimo metinėms paminėti, o 15 val. tradiciškai poezijos paukš­tė plasnos Bijo­tuose, prie Dionizo Poš­kos Baublių mu­ziejaus, kur bus įteikta Dionizo Poš­kos premija.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kviečia pasinerti į antrąją trilogijos dalį „Santaka“ – savaitgalį Kaune ir Kau­no rajone laukia per 60 renginių. 

Kauno valstybinis lėlių teatras 2022 m. gegužės 20–24 d. jau 22 kartą kviečia į Tarptautinį lėlių teatrų festivalį „KAU­NAS PUPPET 22“, kuris, anot jo rengėjų, suburs kūrybingiausius Europos lėlininkus. Tarptautiniame festivalyje dalyvaus kolektyvai iš Japonijos, Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Anglijos, Estijos, Latvijos ir net iš karo siaučiamos Ukrainos. Lietuvos lėlininkų kūrybą pristatys 8 geriausios profesionalaus lėlių teatro trupės. Nu­ma­tytos kūrybinės dirbtuvės, parodos, moksleivių kolektyvų pasirodymai. Spek­takliai bus rodomi po keletą kartų ge­gužės 21 ir 22 d., su visa programa susipažinti galima kaunaspuppet22.lt.

Kultūros paveldo departamentas praneša, kad Lietuvoje sertifikuotas pirma­sis Mikalojaus Kons­tan­tino Čiurlionio kultūros kelias. Jį sudaro dailininko, kompozitoriaus, kultūrininko M. K. Čiur­lio­nio asmenybės memorialinių objektų, jo atminimą įprasminančių ženklų bei gyvenimą ir kūrybą menančių vietovių visuma, sujungianti dailininko gyvenimo ir kūrybos ženklus, esančius Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Palangos miestuose bei Varėnos, Rietavo, Plungės rajonuose. Maršruto ilgis siekia apie 500 km. Daugiau informacijos – ciurlioniokelias.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Žlugus Odesai, gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų

Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra apie pusantro tūkstančio kilometrų. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė.

Kurortas ištuštėjęs ir tylus

Į Odesą atvykau savaitei. Šia­me kurorte dabar nėra jokių turistų, kambarį miesto cent­re esančiame viešbutyje galima gauti parai vos už 20 eurų. Apsigyvenau nedideliame vieš­butuke „Apart Hotel Ribas“ De­ri­basovska gatvėje, kuri vienu galu atsiremia į uosto krantinę, todėl taikos metu turistų yra labai mėgiama. Beje, ji panaši į Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje. Kol kas esu vienintelis viešbučio gyventojas. 

Karo metu visi priėjimai prie jūros ir krantinės yra užblokuoti, žmonės raginami be rimto reikalo neiti iš namų. Po ke­letą kartų per parą nuskamba ir bombardavimų pavojaus pranešimai bei raginimai skubėti į slėptuves.

Gegužės 9-osios išvakarėse, kai atvykau, pustuštė Deri­ba­sovska gatvė labiau asocija­vo­si su varganu provincijos miestu, o ne milijoniniu kurortu. Tuo, jog viešnagė Odesoje gali būti nerami, įsitikinau jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas. Išėjęs į viešbučio kiemą, kuris jungiasi į uždarą kelių aplinkinių kiemų erdvę, iš kaimynų sužinojau, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad Ukrainos priešlėktuvinė gynyba numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kaž­kur netoli uosto. Tiesa, anks­­tėliau atlėkusios raketos numušti ne­pavyko ir ji sprogo nenaudojamame mokomaja­me ae­rodrome, esančiame apie 15 kilometrų nuo miesto.

Beje, mano „nuotykiai“ su Ru­sijos raketomis prasitęsė, kai nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo maskolių raketos žu­vo aštuoni žmonės. Pamatęs per televiziją reportažą, kuriame rodė, jog žmonės ateina pagerbti su mama ir močiute žuvusios trejų mėnesių Kiros, nusprendžiau aplankyti tą vietą. Odesos centre įsėdęs į autobusą Nr. 148 nepagalvojau, kad išvyka taps nemaloniu išbandymu. Pasiekus reikalingą stotelę, staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moteriške paniškai pasileidau bėgti. Moteris nuskuodė į vieną pusę, aš – į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgęs prie namo, pamačiau mojuojantį jaunuolį, kuris kvietė į požeminį garažą. Čia jau slėpėsi keliasdešimt žmonių, tad, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, šalia su šunimi stovinčio vaikino paklausiau, kas čia nutiko. Maksimas pareiškė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys už keleto kilometrų sprogo (vėliau paaiškėjo, kad raketos sugriovė privatų namą ir nedidelį tuščią viešbutį).

„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ket­virtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien jos vėl lėkė pro mus ir vėl galėjo atnešti mirtį”, – nervinosi Maksimas.

Vaikinas baiminosi ir dėl sa­vo aštuonerių metų kalaitės Dik­sės, kuri niekaip neatsigauna po lemtingo sprogimo jų name. Diksė tada taip persigando, jog visą savaitę slėpėsi po lova. 

Po keliolikos minučių pranešus, kad oro pavojus atšaukiamas, Maksimas paėmė šunį ant rankų ir nusinešė namo, nes šis nenorėjo niekur eiti iš garažo. 

Ukrainos ir Lietuvos istorijos sąsajos

Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mė­ly­nųjų vandenų mūšyje netoli Kyjivo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė per­imti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros. Ka­čibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spė­jama, jog lietuviai prie Juo­do­sios jūros iš viso jų pastatė 3–4, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus. Juos kasinėję Ukrainos archeo­logai rado lietuviškų monetų bei reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies. Tuo tarpu iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadra­tinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta meče­tė. Spė­jama, jog Odesoje lietu­viai Ka­čibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje Džinestra – anot Italijos kartografo Viskonto, 1310–1318 m. toje vietoje buvusi Dži­nest­ros gyvenvietė.

Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi seno­vės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūda­vo, nes gyvenvietes nuolat pul­dinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys. Be to, čia trū­ko gėlo vandens, nebuvo statybinių medžiagų gyvenvie­tės sutvirtinimui.

Lietuvių pastatyta Kačibė­jaus pilis buvo nedidelė, jos tri­kam­­pių sienų ilgis siekė 40 met­rų. Spėjama, jog lietuviai bu­vo įrengę ir uosto prieplauką, nes lenkų kronikininkas Dlu­go­šas 1415 m. rašė, kad karalius Jo­gaila iš Kačibėjaus siuntė par­duoti grūdų prikrautą laivą. 1432 m. sudarytame Švit­ri­gailos miestų saraše Ka­či­bėjus irgi minimas. Apie pilį rašė ir Jogailos anūkas, karalius Vla­dys­lavas lll, ku­ris laiške Po­do­lę valdžiusiam didikui Teo­do­ry­kui 1442 m. įsa­kė suremontuoti apleistą Kačibėjaus pilį, nes plana­vo kryžiaus žygį į Kons­­tan­tinopolį. Lietuviai Ka­či­bėjaus pilį valdė apie pusšimtį metų, po to dar beveik šimtą metų tvarkėsi joje kartu su Lenkija. Vėliau, Dviejų tautų respub­likai susilpnėjus, Kačibėjaus pilyje įsikūrė turkai, kurie ją perstatė ir pervadino į Cha­ču­bėjaus pilį. Praėjus dar 200 metų, 1789-aisiais, Rusija įveikė Chačubėjuje įsitvirtinusius turkus ir įkūrė savo uostą bei miestą Odesos pavadini­mu. Blo­­giausia, jog carienė Ja­ka­te­rina ll įsakė buvusią pilį susprogdinti taip, kad neliktų jokių žymių. Todėl Odesos archeologams, siekiantiems atrasti Vytauto Didžiojo pilies pamatus, to niekaip nepavyksta padaryti.

Odesos pedagoginio instituto Is­to­ri­jos katedros vedėjas, mokslų daktaras And­rejus Krasnožonas teigia nustatęs, kurioje vietoje pilis buvo. Šį kovą jis ketino atlikti lemiamus kasinėjimus, tačiau karas tam sutrukdė. A. Krasnožonas da­bar labiausiai pergyvena dėl to, jog jei Ru­sija pradės Odesos puolimą, Kači­bė­jaus liekanos gali būti visiems laikams sunaikintos. Mokslininkas baiminasi, kad Maskvos barbarai gali imti Odesą taip, kaip Mariupolį, kuriame neliko sveikų pastatų.

„Pietų Ukrainoje pusšimtį metų lietuvių valdytos pilys yra svarbi istorijos dalis ir bus labai gaila, jei jų liekanos galutinai pražus“, – sako istorikas.

Ukrainos karo ekspertai nerimavo, jog Odesos šturmą Rusija gali pradėti gegužės 9-ąją. Visgi šturmo nebuvo, nors tą dieną Odesoje beveik be perstojo skambėjo oro pavojaus pranešimai bei raginimai likti namuose. Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms ka­ro pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje visgi sprogo. Per sprogi­mus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Raketos pažeidė elektros stotį, dujų vamzdyną bei sugriovė kelis pastatus, tarp kurių – ir nedidelį viešbutį pajūryje. 

Odesos meras Genadijus Trucha­no­vas man pasisakė esąs atsargos ka­rininkas, todėl nebijąs nei bombardavimų, nei Rusijos agresijos, bet per­gyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, jog nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.

„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprog­dina ligonines, mokyklas, cerk­ves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nėra nieko švento, todėl gali pa­da­ryti bet ką, numesti net atominę bombą“, – pareiškė meras. 

Tačiau jis yra įsitikinęs, kad Ode­sos Rusijai užimti nepavyks, mat ji yra puikiai įtvirtinta, o miesto gynėjų moralė ir kovingumas yra nepalyginti didesni, nei okupantų. 

Pasak mero, iš Odesoje gyvenančių 1,1 milijono žmonių, apie 200 tūkst. pabėgo iš miesto. Dauguma išvyko pirmą karo savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, jog Ukraina bus užimta per kelias dienas. 

G. Truchanovas prašė padėkoti Lie­tu­vai už palaikymą bei paramą. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą