„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Fotoobjektyve – pašto dėžutė

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje atidaryta Austė­jos Oržekauskaitės fotografijos darbų paroda „Pašto dė­žutė – kas ji“. 

A. Oržekauskaitė ki­lusi iš Raseinių rajono, ten gyvena ir dirba. Fotografės kelią pradėjo prieš trejus metus pas garsų Lietuvos fotomenininką Iridijų Švelnį. Kartu su mokytoju 2017 m. Raseiniuose surengė jungtinę fotografijos darbų parodą. 

Pristatydama savo personalinę parodą, autorė papasakojo, ko­dėl fotografuoja paš­to dėžutes, ką jos jai reiškia.

„Su ilgesiu prisime­nu dienas, kuomet laukdavau laiškų nuo artimų žmonių. Tai ilgi susirašinėjimai, jausmai, naujienos, mintys, svajonės“, – sako Austėja. 

Paroda buvo sukurta Lietuvos 100-mečiui, ją sudaro 100 fotografijų. Šilalėje eks­ponuojama tik 16, jose užfiksuotos pašto dėžutės iš Raseinių, Kelmės bei kitų rajonų, taip pat demonstruojami seni laiškai, atvirutės. 

Parodos atidarymo metu šiltais prisiminimais apie paštininko darbą pasidalijo ilgametė pašto darbuotoja Nijolė Katelynienė, Šilalės pašto skyriaus viršininkė Albina Lenciuvienė. 

Fotografijos darbų paroda „Pašto dėžutė – kas ji“ veiks iki balandžio 14 d.

Edita MERKELIENĖ 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Juditos PAKALNIŠKYTĖS nuotr. 

Entuziazmo netrūksta

Laukuvos miestelio bendruomenės šaškių-šachmatų klubas „Laukuva“ paminėjo Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo ir Kovo 11-osios – Nepriklausomybės atkūrimo dienas, organizuodamas šventinius turnyrus. 

Pirmasis šaškių turnyro etapas vyko Laukuvos Norber­to Vėliaus gimnazijoje, kur jėgas išbandė mokiniai. Nugalėtoja tapo Akvilė Beinoriūtė. 

Antrasis etapas buvo skirtas „Šilalės artojo“ laikraščio skaitytojams, sprendusiems užduotis, kurias ruošė šaškių entuziastas-mėgėjas Stasys Ža­deikis. Pirmąja-antrąja vietas pasidalino Alfonsas Stasytis ir Vilius Vildžiūnas, trečiuoju prizininku tapo Arūnas Lauruška. Laimėtojai buvo apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybinėmis vėliavomis. 

Įteikdami ap­dovanojimus, turnyro organi­zatoriai apgailestavo, kad jų rengiamiems šaškių-šachma­tų turnyrams ir klubo veiklai labai trūks­ta rajono vadovų dė­mesio. Ir pa­vyz­džiu pristatė Ra­seinių rajoną, kur tokio klubo veikla yra remia­­ma, o vyks­tant varžyboms, valdžios atstovai patys asmeniškai pagerbia dalyvius.

„Toks požiūris į prasmingai leidžiamą laisvalaikį, žmonių užimtumą maloniai nustebina, skatina dar labiau stengtis ir daryti dar daugiau. Deja, mūsų rajono vadovai tam yra abejingi“, – nusivylęs vie­nas iš turnyro organizatorių Zenonas Gedminas.

Baigiamasis šaškių-šachma­tų turnyras Kovo 11-ajai paminėti vyko Laukuvoje. Jame dalyvavo mė­gėjai iš Kražių, Kvėdarnos, Gineikių, Balsių ir šeimininkai laukuviškiai. Pa­sivaržyti nutarė ir du mokiniai – Nedas Vasiliauskas bei Gustas Rimkus, kuris buvo jau­niausias dalyvis. Vyriausiojo titulas atiteko Mečislovui Sūdžiui. Prizines vietas šaškių žaidime užėmė kra­žiškiai Bronius Dirmeikis ir Pranas Dirmeikis bei kvėdarniškis Vytau­tas Grygalis. Šachmatų lygoje nugalėtoju tapo Antanas Dabulskis, antras liko B. Dirmeikis, trečioji vieta atiteko Artūrui Kilinskui.

Džiaugiamės aktyviais klubo nariais ir žaidėjais.

Birūta VIKNIENĖ

Laukuvos miestelio bendruomenės pirmininkė 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Savaitė Vokietijoje

Grupė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinių ir mokytojų dalyvavo „Erasmus+“ projekto „Echoset“ veiklose Vokietijoje. Į susitikimą atvyko ir partneriai iš Kroatijos, Šiaurės Makedonijos, Ispanijos bei Lenkijos.

Projekto dalyviai susipažino su garsios Vokietijos pianistės, kompozitorės Klaros Šuman vardu pavadinta gimnazija, ugdymo procesu, kabinetais, inventoriumi. Mokiniai dalyvavo fotomedžioklėje Dülkeno miestelyje, aplankė įžymias vietas. Po muzikinių dirbtuvių bei koncertinių repeticijų kartu su bažnytiniu choru mokiniai dalyvavo iškilmingame koncerte „Europa dainuoja“, kuris vyko gotikinėje Šv. Kornelijaus bažnyčioje. Taip pat visi aktyviai įsijungė į diskusiją tema „Karnavalai mano šalyje“. Mes papasakojome apie lietuvių Užgavėnių tradici­jas, maistą, žaidimus.

Aplankėme didingąją Kelno katedrą, susipažinome su jos istorija, apžiūrėjome Liud­viko van Bethoveno gimtąjį mies­tą Boną, lankėmės nacio­nali­nia­­me moderniosios istorijos muziejuje. 

Kristina KATAUSKAITĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų/vokiečių kalbų mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Neužmirštamos akimirkos

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda (ke­turi penktokai ir dvi mokytojos) pagal „Erasmus+“ pro­jektą „Move your body, move your mind“ lankėsi Gravinos mieste Italijoje. 

Po prisistatymų mokiniai susipažino su mokykla, dalyvavo pamokose. Vyko sportinės varžybos, kuriose dalyvavo komandos, sudarytos iš visų šalių atstovų. Mokiniai iš Rumunijos, Lenkijos, Grai­ki­jos, Italijos ir Lietuvos bu­vo paruošę po vieną žaidimą, turėjo  išmokyti ir kitus mokinius. Visiems labai patiko mūsų žaidimas „Žuvis ir tink­las“.  

Be projektinių veiklų, vaikai susipažino su istorinėmis regiono vietovėmis, apsilankė nuostabaus grožio Materos, Alberobelo ir Polignano miestuose.

Rita ŠTĖRIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų kalbos mokytoja 

AUTORĖS nuotr.

Sėkmė čempionate

Klaipėdoje vyko Baltijos šalių jaunių uždarų patalpų čempionatas. Jame run­gėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos ko­man­dos. 

Į šalies rinktinės komandą atstovauti Lietuvai buvo pakviestos mūsų gimnazijos mokinės Ernesta Lasauskaitė ir Aistė Mižutavičiūtė. Ernesta varžėsi rutulio stūmimo rungtyje ir liko penktoje vietoje (rezultatas – 13 m). Aistė, trišuolio rungtyje užėmusi antrąją vietą (11,64 m), tapo Baltijos šalių vicečempione. 

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ 

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos Ig klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Paskyrėme sau antibiotikų. Ar žinome, kuo rizikuojame?

Neatsakingas antibiotikų vartojimas ne tik kenkia žmogaus sveikatai, bet ir žaibiškai didina šios grupės vaistų atsparumą, kas galiausiai gali privesti prie to, 

kad infekcijoms gydyti nebeturėsime efektyvių vais­tų.

Apie tai, kaip neracionaliai vartojant antibiotikus ri­zi­kuojame pabloginti savo sveikatos būklę ir kokių pag­rindinių taisyklių vertėtų laikytis vartojant šios grupės vaistus, pasakoja vaistininkas Laurynas Rukas.

Individualiai gydytojo paskiriamas vaistas

Nors visuomenė yra raginama atkreipti dėmesį į gydytojų išrašomus receptus ir neužsiimti savigyda antibiotikais, medicinos specia­listai pripažįsta dažnai sutinkantys pacientų, kuriems šios grupės vaistas yra pats geriausias ir greičiausias spren­dimas, siekiant įveik­ti bet kokią ligą.

Niekas nenori ir nemėgsta sirgti, tačiau vertėtų pamiršti mitą, kad, įsigijus antibiotikų, bet kuri liga bus greitai nuslopinta.

Antibiotikai yra itin specifinių vaistų grupė, kuri stabdo patogeninių bakterijų dauginimąsi ir sunaikina jų struktūrą, todėl turi būti vartojama tik gydytojui išrašius receptą, o ne nusprendus gydytis savarankiškai. 

„Šie vaistai skiriami ir yra efektyvūs tik bakterinėmis infekcijomis sergantiems pacientams gydyti, jie nėra taikomi tokioms ligoms kaip peršalimas ar gripas“, – teigia vaistininkas L. Rukas.

Be to, antibiotikai skirstomi pagal veikimo pobūdį arba pagal antimikrobinį veikimo spektrą, atlieka skirtingas funkcijas organizme ir yra skiriami konkrečiam pacientui, atsižvelgiant į jo ligos istoriją, amžių, svorį, alergijas bei kitus požymius. Dėl šios priežasties negalima naudoti šios grupės vaistų, kurie buvo skirti kitam žmogui, nors ligos simptomai gali ir sutapti.

Netinkamai vartojant, gydymas bus nesėkmingas

Sveikatos priežiūros specialistų teigimu, dažniausiai mūsų imuninė sistema pati geba sunaikinti į organizmą patekusius patogeninius organizmus. Tačiau kai žmogaus organizmas yra nusilpęs ir pats negeba kovoti prieš tam tikrą bakterinę infekciją, skiriami antibiotikai. Tiesa, pacientas vaistus turi vartoti tiksliai, kaip pataria specialistai. 

„Labai svarbu atsižvelgti tiek į preparato vartojimo daž­numą per parą, tiek į trukmę, nes netinkamas antibiotikų vartojimas gali turėti įtakos atsparių bakterijų vystymuisi, todėl net ir vartojant šiuos vaistus, tokiu atveju bakterijos išliks atsparios ir gydymas bus nesėkmingas“, – perspėja vaistininkas L. Rukas.

Norint pasiekti maksimalių gydymo rezultatų, net ir pasijutus geriau, būtina suvartoti visą individualiai skirtų antibiotikų kursą, nevartoti senų vaistų likučių, gerti daug vandens, dažnai plauti rankas, atsisakyti alkoholio ir tam tikrų maisto produktų, kuriuos nurodo gydytojas. 

Be to, reikia informuoti gydytoją apie kitus vartojamus vaistus, jei tokių yra, nes vienų ar kitų preparatų poveikis gali pakisti dėl jų nesuderinamumo. Pavyzdžiui, tam tikros rūšies antibiotikai silpnina kontraceptikų efektyvumą, todėl moterims visuomet rekomenduojama naudoti papildomas apsaugos priemones.

Virusinės infekcijos nėra gydomos antibiotikais

Pasak gydytojų, visi karščiavimai būna skirtingi, ir nebūtinai tai yra infekcija, sukelta tam tikros bakterijos. Daugybė virusinių infekcijų, tokių kaip gripas, peršalimas ar bronchitas, negydomos antibiotikais, todėl, pavyzdžiui, pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, pirmiausia derėtų likti namuose, gerti 

daug skysčių, vėdinti gyvena­mąsias patalpas, dažniau plau­ti rankas bei dėvėti apsaugines veido kaukes.

Anot vaistininko L. Ruko, jeigu pacientas neturi temperatūros arba ji nesiekia 38 laipsnių, jos mažinti nereikėtų ir neverta iškart skubėti pas gydytoją. 

Ūmi ligos stadija paprastai praeina po 2–3 dienų, tačiau jei po šio laikotarpio sveikatos būklė nesikeičia arba pablogėja, vertėtų pasirodyti gy­dy­tojui, kuris, įvertinęs ligos požymius bei atlikęs reikalin­gus tyrimus, nustatys tolimes­nę gydymo eigą.

Praranda savo veiksmingumą

Antibiotikai, kaip ir visi kiti vaistai, turi nepageidaujamų poveikių sveikatai, o neatsakingai juos vartojant, galima dar labiau pabloginti esamą sveikatos būklę: neretai atsiranda tokie sutrikimai kaip alergija, viduriavimas, pilvo pū­timas, vidurių užkietėjimas, žarnyno mikrofloros pusiausvyros negalavimai, nemalonus skonis burnoje bei panašiai.

Be viso to, antibiotikų veikimo mechanizmas yra susijęs su gebėjimu slopinti tam tikrų bakterijų augimą bei jų naikinimą, todėl, laikui bėgant ir neracionaliai vartojant šios grupės vaistus, išsivysto bakterijų atsparumas, ir vaistai praranda savo efektyvumą. Tokiais atvejais dažnai tenka naudoti naujesnės kartos antibiotikus, kurie neretai būna brangesni, prailgina gydymo trukmę ir gali turėti dar daugiau šalutinių poveikių.

Toliau mažėjant antibiotikų veiksmingumui, darosi vis sunkiau gydyti pneumoniją, tuberkuliozę, gonorėją, kraujo užkrėtimą bei kitas infekcines ligas, todėl gali išaugti ne tik infekcijų skaičius, bet ir mirtingumas, nes atsiranda realus pavojus nebeturėti efektyvių vaistų. Vien tik Europos Sąjungoje kiekvienais metais beveik 25 tūkst. žmonių miršta nuo infekcijų, kurias sukelia antibiotikams atsparios bakterijos, o ir naujų antibiotikų pasaulyje išrandama itin mažai.

Atsakingai elgtis privalo ne tik medikai, bet ir pacientai

Vienas svarbiausių Pasaulio sveikatos organizacijos prioritetų yra antibiotikų atsparumo stabdymas, kadangi daugelyje šalių antimikrobinio atsparumo paplitimas kasmet žaibiškai didėja, keldamas didžiulį nerimą.

Norint išvengti neracionalaus antibiotikų vartojimo, kone pagrindine priemone išlieka visuomenės švietimas. 

„Svarbu pacientus informuoti ne tik apie antibiotikų sukeliamus nepageidaujamus poveikius, bet ir apie žalą gamtai bei gyvūnams, kadangi antibiotikai yra nau­dojami ne tik sveikatos srityje, bet ir žemės ūkyje. Todėl antimikrobinių dalelių galima aptikti vandenyje, dir­vožemyje ir net gyvūnų organizmuose. Visa tai sudaro vientisą ciklą, kuomet antibiotikai nedidelėmis dalelėmis grįžta į mūsų organizmą ir suteikia galimybę toliau daugintis atsparioms bakterijoms“, – informuoja vaistininkas L. Rukas.

Taip pat pačių pacientų atsakomybė yra griežtai vadovautis gydytojų nurodymais bei pagrindiniais antibiotikų vartojimo principais. Iš­kilus bet kokiems klausimams ar šalutiniams poveikiams, visuomet rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į specialistus ir, žinoma, jokiu būdu neužsiimti savigyda kitais antibiotikais.

Metų pribėgo devyniasdešimt...

Vyresnės kartos kvėdarniškiams bei aplinkinių kaimų gyventojams pristatinėti ilgamečio mokytojo Antano Grigaliausko turbūt nereikia. Per 39-erius darbo mokyk­loje metus, kuriuos beveik visus praleido Kvėdarnoje, mokytojas išugdė ne vieną mokinių kartą. „Bėgo tie metai ir kažkaip netikėtai greitai jų tiek pribėgo...“, – sako garbų jubiliejų prieš porą savaičių minėjęs mokytojas.

Kad Antanas – ne vietinis, supratome vos tik pasisveikinę. Išduoda suvalkietiška tarmė, atvira, šilta šypsena, su ko­kia mus pasitiko, vos peržengus jo namų slenkstį.

A. Grigaliauskas į Šilalės ra­joną atvyko 1950-ųjų pradžio­je, baigęs Mari­jam­po­lės mo­kyto­jų seminariją. Pir­ma­sis paskyrimas buvo Did­kie­mio mo­­kykla.

„Iš Marijampolės į Šilalę at­myniau dviračiu. Teko pernak­voti Jurbarke, be to, nemažai vieškelių po karo buvo pras­ti, tad važiuoti buvo sunkoka. Šilalės švietimo skyriuje mane nukreipė į Didkiemio mo­kyklą. Labai graži vieta. Nors dirbau ten tik trejus metus, labai prie tos vietos prisirišau, ne kartą paskui nuvažiuodavau. Žinau, kad dabar ten mokyklos nebėra, labai gaila. Po trejų metų mane perkėlė į Kvėdarnos vidurinę. Kadangi Marijampolės mokytojų seminarijoje mus mokė muzikos, ir aš mokėjau groti iš natų, mane su dar dviem ko­legomis įpareigojo paruošti mokinius dainų šven­tei. Bet dalyvauti kartu su jais neteko – tų pačių metų pavasarį mane pašaukė į kariuomenę, į apmokymus, ir grį­žau tik vasarą.

Nors buvau įgijęs pradinių klasių mokytojo specialy­bę, mokiau muzikos, piešimo, darbų. Kad kiek pagilinčiau žinias, įstojau į Tallat Kelpšos muzikos mokyklą Vilniuje. Ta­čiau atskiri muzikiniai dalykai sekėsi sun­kokai, tad įveikiau tik vieną kursą... Mokyti muzikos nėra lengva, be to, ir atlyginimas anuomet buvo mažesnis negu pradinių klasių mokytojo. O man juk reikėjo dar ir kambarį nuomotis. Tad prašiau mokyklos direktorių, kad rastų man pamainą“, – prisimena buvęs pedagogas.

Išeitis iš tokios situacijos pa­sitaikė 1957-aisiais, kai Kvė­darnoje buvo įsteigtas internatas.

„Jame mokėsi per dvidešimt vaikų iš nepasiturinčių, daugiavaikių šeimų, kuriose bu­vo tik vienas iš tėvų, dažniausiai – motinos. Vadovauti internatui paskyrė mane. Vaikai čia ir gyveno, ir mokėsi, jiems buvo suteiktas maitinimas. Dar­žovių užsiaugindavome pa­tys, kolūkis duodavo vieną kitą bekonėlį, bulvių, tad vaikai tikrai nealko. Atvirkščiai, ne kartą, baigiantis savaitei, šeimininkė ne pas vieną aptikdavo paslėptos mėsos. Iš­si­aiš­kinome, kad vaikai tau­py­davo, jog parneštų savo broliams, seserims“, – svarbų ir mielą gyvenimo etapą išskiria A. Grigaliauskas.

1962-aisiais Antanas susituokė su savo kolege Irena, biologijos-chemijos mokytoja.

„Jau dešimt metų, kai jos ne­bėra... O gyvenome gerai. Gi­mė dukra, sūnus. Jų gyvenimai nebuvo be nesėkmių, bet dabar jau viskas susiklostė. Loreta įsikūrusi Rietave, sūnus Edikas gyvena kartu su manimi. Šis namelis – mano žmonos tėviškė. Jo amžius – kaip mano, tad sūnus nutarė, jog nebeverta jo remontuoti: tame pačiame sklype pastatė naują namą, jau baigia įrengti. Galėtume kraustytis, bet man gera ir čia. Turiu keturis anūkus, visi jau suaugę, turi darbus ar verslauja, bei du proanūkius“, – džiaugiasi tėvas.

Pasak Antano, jiems su žmona pirmoje vietoje visada bu­vo mokykla, tai yra darbas, o Antano nepaleido noras mokytis toliau.

„Neakivaizdžiai įstojau ir baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, pradinių klasių mokytojo specialybę. Tačiau juo ir vėl nedirbau – buvau paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Mano priežiūroje buvo visos techninės priemonės, jų remontas. Pavedė sutvarkyti nuo nulio visą mokyklos archyvą – tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Vedžiau darbų pa­mokas 7–8 klasių berniu­kams. O techniniai darbai tuomet buvo tik­roviški: elekt­rinės metalo, medžio tekinimo, frezavimo staklės, ga­landinimo priemonės. Kvė­dar­noje veikė melioracijos įmonė, mes jai gamindavome įvairias detales iš metalo, skardos, medžio dirbinius. Pa­ste­bėjau, kad mėgstama, įdo­mi veikla drausmina didžiausius pramuštgalvius, geriausiai darbe atsiskleidžia tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau. Manau, konkreti prak­tika ankstyvame amžiuje galėtų ne vienam parodyti tolesnį gyvenimo kelią“, – įsitikinęs pedagogas.

Jis teigia per 39-erius mokytojavimo metus nesutikęs nė vieno blogo mokinio, kaip ir apskritai nė vieno blogo žmogaus. Ilgus metus gyvenantis tarp žemaičių, Antanas apibūdina juos kaip malonius, šil­tus, draugiškus. Su bū­riu entuziastų aktyvus kvėdar­niš­kis dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, griežė smuiku ansamblyje, giedojo chore. Na­muose stovi pianinas, An­tanas sako savo atžalas mokęs juo groti, o dabar jiedu dažnai pagroja kartu su proanūkiu vienuolikmečiu Dei­vidu – vaikinukas brazgina gitara. Me­no gyslelę turi Antano duk­ra Lo­reta. Nuo šeštos klasės tė­vai išleido ją į Vilniaus M. Čiurlionio meno mokyklą studijuoti dailės. Jos kurtas vit­ražas puošė Pajūralio kultūros namus. Tėvo kambaryje kabo ne vienas Loretos tapytas paveikslas.

Antanas apgailestauja, jog Kvėdarnos gyventojai jau kurį laiką neturi kur susieiti. Anot garbaus kvėdarniškio, rajono mero noras pademonstruoti tariamą taupumą miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus paliko be kultūros namų, todėl saviveiklos kolektyvai neturi kur repetuoti, neorganizuojami renginiai.

„Štai Vasario 16-osios proga tokia graži šventė vyko Lau­kuvoje. Gal ir Kvėdarnos bū­tų neaplenkę, bet kur žmonės rinktųsi?“ – svarsto A. Gri­ga­liaus­kas.

Antanas teigia savo gyvenimu esantis visiškai patenkintas.

„Gerai gyvenu, pensijos užtenka. Išsiversčiau ir iš mažesnės, nes turiu daržą, visko užsiauginu pats. Taip nuo mažų dienų esu įpratęs. Tėvai au­gin­da­vo­ po hektarą cuk­ri­nių runkelių, ravėdavome juos vie­nudu su mama. Vienam kar­tui nuravėti prireikdavo tri­jų savaičių. O dar reikėdavo aguonas palikti, nes iš jų alie­jų spausdavo. Būdavo, kai perkaisti, išsi­mau­dai Šešupėje,  ir vėl į vagas... Dabar, žiūrau, žmonės per daug gerai gyve­na – kiek maisto išmeta! Mes taip nemėtėm“, – lygina dabartinį ir ankstesnį gyvenimą garbaus amžiaus žmogus.

Džiaugiasi Antanas vieninga savo šeimyna. 

„Esame vienas už visus, visi už vieną. Sekmadieniais mane nuveža į bažnyčią, kai prireikia – pas gydytojus. Nors, ačiū Dievui, man dar nieko neskauda, sunkiau tik dėl stuburo. Kiekvieną rytą ir vakarą atlieku pratimus ant kilimo, nuo pavasario iki rudens darbuojuosi kieme, gaudau kiek­vieną saulės spindulį. Visos didžiosios metų šventės vyks­ta mūsų namuose, ruošiuosi Kū­čioms, Kalėdoms, tiesa, dabar jau kiek pagelbsti duk­ra. Girą Velykoms tai jau tik­rai darau pats. Kiek gyvenu Šilalės rajone, tiek laiko skaitau ir „Šilalės artoją“. Pamenu jį dar kitu pavadinimu. Seku žinias, žiūriu televizijos laidas – rūpi Lietuvos gyvenimas. Mėgstu knygas. Vis­kas man artima ir svarbu“, – entu­ziazmo nestokoja An­tanas, ilgaamžis, ilgametis mokytojas, pedagogo keliu pasukęs, įkvėptas dė­dės pavyzdžio. Mei­lė šiai pro­fesijai nurungė kitą vilionę – mokytis amatų. Gal todėl Antanas, kaip darbų mokytojas, jų pramokė nemažą būrį savo mokinių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo albumo nuotr.

Direktoriui reikia išbandymų?

Liaudis sako, kad svetimo skausmo nebūna. Tačiau yra ir daugiau išminties perlų, kurie moko, jog net užkopus į karjeros viršūnę, nederėtų pamiršti tų, kurie apačioje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.21

Ūkininkams išgyventi padeda milijoninė parama

Nacionalinė mokėjimo agentūra žemdirbiams jau išmokėjo susietąją paramą už 2019 metais laikytus mėsinius galvijus, mėsines avis, pieninių veislių bulius ir pienines ožkas. Šią savaitę mokamos agrarinės aplinkosaugos išmokos. Už praėjusių metų veiklą mūsų rajono ūkininkai iš viso gavo per 19,6 mln. eurų tiesioginės bei susietosios paramos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.21

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą