Redakcija

Brangus kraštovaizdžio formavimo projektas sėkmės neatnešė

Prezidentūroje praėjusią savaitę įteikti apdovanojimai žaliausioms Lietuvos savi­val­dybėms. Deja, Šilalės ne tik nėra tarp nominantų – mūsų rajono savivaldybė, palyginti su praėjusiais metais, pagal aplinkosaugos reitingą nukrito kone į patį sąrašo galą: 2023 m. buvusi 22-oje vietoje šiemet nusirito į 50-ąją.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Stogo remontas – per prievartą?

Šilalėje esantis daugiabutis, dar vadinamas Vingi­nin­kų bendrabučiu, stovi pačiame miesto centre, tad pirmuosiuose jo aukštuose patalpas įsigiję vers­lininkai stebisi, jog namo administratorius ėmėsi dar­­bų, nors jiems niekas nepritarė. Tuo tarpu šis at­šau­na, kad „šaršalas“ keliamas be reikalo...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Savitarpio pagalba dideliems finansiniams nuostoliams išvengti

Vis dažnėjančios sausros, liūtys, vasarą pasipilanti kruša ūkininkams atneša nemažų nuostolių, kuriuos jie sumažina drausdamiesi. Deja, draudimo kompanijos draudžia ne nuo visų rizikų. Tačiau dabar jau yra instrumentas ir tais atvejais – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (SP) numatyta intervencinė priemonė „Savitarpio pagalbos fondai“, skatinanti ūkininkus burtis į Žemės ūkio rizikos valdymo fondus (RVF) bei patiems, be tarpininkų, apsaugoti ūkį nuo didelių finansinių nuostolių.

Kam naudingas RVF?

RVF – savanoriška žemės ūkio subjektų tarpusavio pagalbos sistema, grindžiama narių įnašais ir skirta jų pajamų lygiui palaikyti.

„Šis finansinis instrumentas ūkininkams padeda apsisaugoti nuo galimų nuostolių, patiriamų dėl klimato kaitos, plintančių gyvūnų ir augalų ligų, kenkėjų, geopolitinių veiksnių, prekybos globalizavimosi, energetinių išteklių, trąšų, degalų brangimo, dėl ko jų pajamos tampa nestabilesnės. Patiriami dideli pajamų sumažėjimai kelia grėsmę ūkių ekonominiam gyvybingumui ir išlikimui.  Šiam ūkinin­kams naudingam įrankiui fi­nan­suoti pagal SP intervencinę­ priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“ numatyta 1,5 mln. eurų“, – gali­mybę ūkininkams pristato Že­mės ūkio ministerijos (ŽŪM) Stra­teginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Rimantė Juodenienė.

Norint pasinaudoti šia parama, reikia įkurti ir Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) akredituoti RVF. 

RVF įkūrimas

„RVF įkurti gali mažiausiai 5 asmenys, iš kurių ne mažiau kaip 60 proc. nėra tarpusavyje susiję. Taigi iš 5 asmenų tarpusavyje susiję gali būti tik 2 asmenys. Fondo steigėjai gali užsiimti viena ar įvairiomis ir gana skirtingomis žemės ūkio veik­lomis. Šie pirmieji steigėjai nebūtinai turi visą laiką būti fondo nariais. Didėjant narių skaičiui, jie gali ir pasitraukti“, – fondo steigimo reikalavimus komentuoja R. Juodenienė. 

Fondui turi būti atidaryta nuo kito turto atskirta ir atskirai tvarkoma sąskaita.

Pirmaisiais RVF veiklos metais kiekvienas narys į fondą įneša vienkartinį įnašą, kurio, NMA akreditavus fondą ir pateikus prašymą, 70 proc. kompensuojama SP lėšomis, bet kompensacijos suma – ne didesnė kaip 1 tūkst. Eur.

„Pagal SP intervencinę priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“ teikiama parama iki dviejų darbo vietų, reikalingų fondui administruoti, įrengti ir išlaikyti. Tai biuro įrangos bei baldų, kompiuterinės technikos, programinės įrangos, kanceliarinių prekių įsigijimas, darbo užmokestis. Fondo administravimo išlaidos kompensuojamos trejus metus. Pirmaisiais veiklos metais mokama iki 20 tūkst. Eur kompensacija, antraisiais –­ iki 18 tūkst. Eur, trečiaisiais – iki 16 tūkst. Eur. Kadangi kompensuojama iki 70 proc. patirtų išlaidų, norint gauti numatytas sumas, išlaidos turi būti 30 proc. didesnės. Kai įrengiama viena darbo vieta, kompensuojama suma proporcingai mažinama. SP intervencinėje priemonėje nebeliko Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pajamų stabilizavimo priemonės (žemės ūkio rizikos valdymo fondai)“ įgyvendinimo taisyklėse bu­vusio reikalavimo administ­racinėms išlaidoms skirti ne dau­giau kaip 20 proc. numatytų išmokėti  RVF nariams, fiziniams arba juridiniams asmenims lėšų“, – akcentuoja ŽŪM specialistė.

Nuostolių kompensavimas

Pasak ŽŪM atstovės, svarbiau­sias kiekvieno fondo tikslas – sukaupti kuo daugiau lėšų, pritraukiant naujų narių, nes vienas pagrindinių fondo šaltinių yra narių įnašai. Fondą gali papildyti rėmėjų, projektinės ir kitos lėšos, kurios naudojamos narių patirtiems nuostoliams dengti.

„Iki 70 proc. išlaidų, patirtų­ fondo nariui dengiant pajamų­ sumažėjimą, RVF kompensuoja­ma pagal SP intervencinę priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“. Kompensuojamos tos išmokos, kurios sumokėtos fondo nariui, patyrusiam didesnį kaip 20 proc. vidutinių metinių praėjusių trejų finansinių metų laikotarpio pajamų sumažėjimą­ arba praėjusių penkerių finansinių metų laikotarpio vidutinių trejų finansinių metų pajamų, neįskaitant per tuos penkerius finansinius metus gautų didžiausių ir mažiausių pajamų sumų. Kreipiantis paramos, būtina pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Iš fondui grąžinamos sumos išskaičiuojama pradinio įnašo kompensacija. Pavyzdžiui, fonde yra 10 narių, kuriems išmokėta 10 tūkst. Eur pradinio įnašo kompensacija, o sumažėjusių pajamų kompensacija susidaro 80 tūkst. Eur. Taigi RVF bus grąžinta 70 tūkst. Eur“, – paramos teikimą fondui pristato ŽŪM specialistė, ragindama ūkininkus ak­tyviau burtis į rizikos valdymo fondus, galinčius tapti išeitimi valdant rizikas bei siekiant stabilizuoti pajamas, jaustis ramiau dėl savo ūkio ateities.

Ričardo PASILIAUSKO nuotr. 

Tiltų ekspertizė įstrigo mokslininkų stalčiuose

Šilalės savivaldybė laukia, kada pagaliau gaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto (dabar – Vilnius Tech) mokslininkų atliekamos dviejų rajone esančių tiltų ekspertizės ataskaitą. Nors ekspertizė su apkrovos bandymais atlikta jau seniai, ataskaita užsigulėjo mokslininkų stalčiuose, o greičiau sulaukti jos nepadeda net ir skaičiuojami delspinigiai.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Valstybė – tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės

Lietuvoje susiformavo savita valstybės švenčių „trejybė“: sausį prisimename oku­pantų agresijos aukų žygdarbį, vasarį šven­čiame savotišką Ištakų šventę – kalbant apie laisvę, mūsų kartai 1918 m. Deklaraci­ja yra kur kas tvirtesnis atspirties taškas, nei iš istorijos tolumos spindinti Mindau­go karūna, o kovo mėnesį džiaugiamės su­si­grą­žinta laisve, išsivadavimu iš ilgos okupacijos. Būtent šios trys datos ir sudaro Lais­vės „trejybę“.

Kita „trejybė“ prasideda birželį, kai minime Gedulo ir vilties dieną. Liepą švenčiame Valstybės dieną, ją siedami su hipotetine Mindaugo karūnavimo data, o rugpjūtį laukia dar viena svarbi – Baltijos kelio (Juodojo kaspino) – iškilmė, kai prisimename dviejų banditų suokalbį, kurio padarinius, deja, jaučiame ir dabartiniame Ukrainos kare. Šią „trejybę“ galima būtų vadinti Istorinių galimybių apmąstymu. Ribentropo-Molotovo paktas nutraukė mūsų valstybingumo tęstinumą, o pirmasis žiaurus pakto smūgis buvo tremtys, suardžiusios mūsų visuomenės audinį, pradėjusios griauti ją iš vidaus. 

Valstybės diena, regis, visai kitokia, tačiau Mindaugo karūnacija mums atvėrė Vakarų civilizacijos duris. Tačiau netrukus buvo nužudytas ne tik Mindaugas, bet ir krikščioniškos monarchijos tradicija. Sovietmečiu buvome raginami didžiuotis, jog esame paskutiniai pagonys Europo­je. Dabar jau galima tvirtai sakyti, kad tai reiškė keliems amžiams sustabdytą kultūros, švietimo sistemos įsitvirtinimo procesą. Teko pradėti nuo paribio statuso. Kita vertus, sudėtingi istorijos

išbandymai užgrūdino ir suteikė dar didesnį pagrindą švęsti tai, kad Lietuvos valstybė išliko ir šiandien turime savo namus. Taip pat turime ilgą laisvės kovų istoriją ir, tiesą sakant, jei sąžiningai vertintume situaciją, jau daug amžių neturėjome tokios tvirtos valstybės kaip šiandien.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip dabartinė Lietuva atrodytų, žvelgiant iš Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ar net Antano Smetonos perspektyvų. Drįs­tu teigti, jog sugebėjome įgyvendinti jų svajonę, ir šiandien Lietuva ne tik turi Vilniaus bei Klaipėdos kraštą, tačiau priklauso ir galingiausioms pasaulio sąjungoms, dalyvauja diskutuojant svarbiausiais dabarties bei pasaulio ateities klausimais. Jau susipratome, jog gė­da aimanuoti dėl kasdienių problemų, matant, kaip kenčia Ukrainos žmonės. Tačiau pažvelkime ir į mūsų praeities puslapius. Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, išvydę, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones, kad esame laisva valstybė, kurią gerbia bei pripažįsta visos padorios pasaulio šalys.

Valstybė visada yra tiek dovana, tiek išbandymas. Ji tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės. Kita vertus, mūsų pasirinkimas, ar matome tik piktžoles, ar ir gėlių žiedus, nuostabius medžius. Manęs neįtikina suirzę bei viskuo nepatenkinti piliečiai, skelbiantys, kad mūsų valstybė sunyko, kad ji neva atimta iš žmonių. Suprantu, jog pagarba laisvei reikalauja pripažinti ir tuos, kurie negali išsivaduoti iš iliuzijos, kad „nusipelnė gyventi geriau“, tačiau vis tik neretai jie primena tokį sovietmečio veikėją Lysenką, kuris „triuškino“ genetikos mokslą, nes šis esą „pražudys agronomiją ir visą žmoniją”, bei skelbė, jog, jei tik jam leistų, „parodytų tikrus stebuklus”... Bet kai jis gavo tokią galimybę, paskui ilgai teko jo „žygdarbių“ padarinius tvarkyti.

Kita vertus, visais laikais lietuviai ginčijasi ir barasi tarpusavyje. Tačiau kai iškyla tikrai didelis pavojus, sugebame susivienyti. Tikiu, kad ir toliau tęsis mūsų valstybės istorija – kiek­viena turi savo unikalią misiją. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mokysimės iš 1940-ųjų klaidų, kai anuometiniai politikai pabūgo kovoti, todėl daug kaltės jiems tenka ir už tai, jog praradome valstybę, jog į Sibirą iškeliavo mūsų visuomenės žiedas.

Dažnai susimąstau, kaip būtų susiklostęs ne tik Lietuvos, bet ir mano giminės likimas, jei mano senelis nebūtų kaip politinis kalinys žuvęs Vorkutoje, jei kitas senelis, dėdės ir tetos nebūtų išvežti įvairiomis kryptimis į Sibirą...

Nepakeisime praeities, tačiau galime iš jos pasimokyti ir šiandien, pradėdami antrąją valstybės švenčių „trejybę“, dar kartą įsipareigoti padaryti viską, kad niekada nepasikartotų tos tragedijos, kurias teko iškęsti Lietuvai.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas

Nepamirštama tremties istorija

Jau niekada iš atminties neištrinsime – 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo masinis lietuvių trėmimas į Sibirą. 

Tuokart irgi buvo žalia vasara: švietė saulė, raibuliavo upių ir ežerų vanduo, kuriame žydėjo vandens lelijos. 

Dar tebekukavo gegutė. 

„Negrįžo – likimas nežinomas, negrįžo – likimas nežinomas, grįžo – negrįžo, likimas nežinomas“... 

Pilietinėje akcijoje tarsi akmens dūžiai į širdį aidi išvežtų į svetimus kraštus žmonių vardai ir pavardės...

Ar įmanoma apie Sibiro tremtį kalbėti ne tik su liūdesiu? Taip. Šiuolaikiniame grėsmingame pasaulyje, 

žiauraus karo kontekste, būtina prisiminti seną tiesą: užmiršta istorija linkusi kartotis. Todėl iš jos, kaip nesibaigiančios, amžinosios versmės, 

reikia semtis išminties, patirties, vilties, stiprybės ir tikėjimo. 

O siautėjančius blogio demonus įveikti gali tik tvirti ir tiesą ginantys žmonės.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pajūrio gyventojai šluoja bilietus į vienintelį Just. Marcinkevičiaus kūrybos vakarą

Didžiulio ažiotažo sostinėje sulaukęs, keliskart žiūrovų pageidavimu kartotas Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras taikosi į dar vieną rekordą: prognozuojamas rekordinis žiūrovų skaičius vieninteliame renginyje Palangoje. Pajūrio gyventojai ir poilsiautojai tiesiog šluoja bilietus į kūrybos vakarą „Ašara Dievo aky...“, kuris Palangos koncertų salėje birželio 20 d., 19 val.

Projekto iniciatorė ir organizatorė Inga Kuliavienė jau dabar skaičiuoja, kad Palangoje žiūrovų skaičius muša visus šio unikalaus renginio rekordus – tiek žmonių dalyvavo tik trijuose renginiuose Vilniuje „Vaidilos teatre“ bendrai sudėjus.

Pajūrio gyventojams – išskirtinė dovana

Žiūrovų pageidavimu keliskart kartotas Vilniuje renginys kelia sparnus į Palangą pajūrio gyventojų kvietimu. Į kūrybos vakarus Vilniuje atvykdavo gyventojai iš visos Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Zarasų kraštų, tad pajūrio gyventojai sulaukė išskirtinės dovanos. Vienintelio renginio Palangoje metu skambės visų pamėgtos ir žinomos tautos sąžine vadinto poeto eilės. Jos ritmingai plauks iš aktorių, melodingai skris iš atlikėjų lūpų. Poeto eiles skaitys bei įdainuos žymiausi Lietuvos aktoriai ir atlikėjai. Aktorių gretose matysite Iloną Balsytę, Aureliją Tamulytę, Virginiją Kochanskytę, Vytautą Rumšą (vyresnįjį), Vidą Petkevičių, Gediminą Storpirštį, Ainį Storpirštį.  Skambės tokių atlikėjų, kaip Gytis Paškevičius, Deivis, Deivydas Staponkus, Paulius Bagdanavičius, Rasa Juzukonytė, Martynas Kuliavas, Mindaugas Putna, Smiltė Užupytė bei kitų balsai ir melodijos.

Projekto muzikos prodiuseris, kūrinių aranžuotojas Martynas Kuliavas kartu su Mindaugu Putna  palydi atlikėjus akompanimentu. Renginio dvasia taps vedėjas Giedrius Gustas. Jaukių ir širdį šildančių atsiminimų įpūs plokštelių įrašų studijos ilgametė redaktorė Zinaida Nutautaitė. Taip įvairiais balsais ir talentais savomis eilėmis ir šiltais atsiminimais prabils „tautos sąžine“ vadintas poetas.

Kai kurie žiūrovai į tą patį renginį eina po kelis kartus

Poeto atminimui skirtą renginį organizuoja „Vaidilos“ teatras. Idėja užgimė esant nuoširdžiam norui priminti genialaus poeto kūrybą ir dar kartą įsitikinti, kaip labai jis reikalingas žmonėms. Pasak I. Kuliavienės, „Vaidilos“ teatro direktorės, tą paliudijo ir žiūrovų aktyvumas – kai kurie į renginį atėjo ne po vieną sykį, atsivedė draugų, giminių. Salėje liejasi ašaros, emocijos, žmonės mintinai kartoja poeto eiles, ploja atsistoję ir prašo kartoti kūrinius.

Dalis už bilietus gautų lėšų jau paskirtos tam tikroms iniciatyvoms Vilniuje, Druskininkuose, Širvintose, siekiant įamžinti žymųjį poetą.

Bilietus į vienintelį ir unikalų kūrybos vakarą Palangoje įsigyti galima „Vaidilos“ teatro el. svetainėje: https://bilietai.vaidilosteatras.lt/event/47. Bilieto kaina – nuo 20 eurų.

Norintiems patirti šį unikalų renginį, vertėtų suskubti, kadangi didelė bilietų dalis jau parduota.

„Vaidilos“ teatro inform.

Gedimino TREČIOKO nuotr.

Šeštadienį – į Jurbarke vyksiančią regiono dainų šventę

Keli šimtai pagal lietuvių liaudies muziką sinchroniškai besisukančių šokėjų – toks reginys 2022 m. į atmintį įsirėžė ne vienam Vasaros estradoje Tauragės apskrities dainų šventę stebėjusiam. Panašūs vaizdai bei pakili nuotaika susirinkusiųjų laukia ir birželio 15 d. Jurbarke, kur susirinks apie pustrečio tūkstančio šventės dalyvių iš visos apskrities.  Tarp jų – ir keli šimtai šokėjų, dainininkų bei muzikantų iš Šilalės.

Jau nuo 17 val. Jurbarko dvaro parke visus atvykstančius šokiais ir šventiška nuotaika sveikins Tauragės regiono linijinių šokių kolektyvai, o miesto gatvėmis nuo Jurbarko rajono savivaldybės aikštės 17.30 val. pajudės bendra visų šventės dalyvių eisena – keturių rajonų mėgėjų meno kolektyvai, pasipuošę šypsenomis, skambiomis dainomis ir šventiška nuotaika.

Kaip juokauja Gintaras Zareckas, Tauragės regiono dainų ir šokių šventės „Upėmis tekančios dainos“ vyriausiasis režisierius, įėjimo bilietas žiūrovams – šypsena.

„Šventė truks apie tris valandas, bet tiksliai nenumatysi, kada ji baigsis: dažniausiai dalyviai dar nori pabūti toje erdvėje, pasidalinti įspūdžiais. Kaip ir visose šventėse, žiūrovams taip pat bus kur atsisėsti, įsigyti maisto ir pan. pavalgyti. Šventė prasidės dalyvių eisena nuo Jurbarko rajono savivaldybės Dvaro parko estrados link. Laukiame ir žiūrovų prisijungiant, palydint koloną pamojavimais, šypsenomis, šūksniais“, – kviečia G. Zareckas.

Šventėje pasirodys šiuolaikinio ir liaudies šokio šokėjai, folkloro kolektyvai, pučiamųjų instrumentų orkestrai, chorai ir vokaliniai ansambliai. Kaip suvaldyti iš keleto savivaldybių atvykusius dalyvius, kad viskas vyktų nepriekaištingai, paklausėme Tauragės regiono dainų ir šokių šventės chorų koordinatorės Danutės Lapienės.

„Viskas priklauso nuo pačių dalyvių jų vadovų: Dainų šventės repertuarą sudaro dalis Vilniuje įvyksiančios Lietuvos šimtmečio dainų šventės kūrinių. Į repertuarą įtraukėme Kęstučio Vasiliausko dainą „Brangiausios spalvos“, mat visoje Lietuvoje žinomas kompozitorius šiemet mini jubiliejų“, – pasakojo D. Lapienė.

Pirmoji Tauragės apskrities dainų šventė vyko 1946 m. 2007 m. buvo surengta 2-oji apskrities dainų šventė „Aidėk, Jūros slėni“, o trečioji vyko 2009 m. Jurbarke. 2022-aisiais, Tauragei minint 515-ąjį gimtadienį, Tauragės kultūros centro iniciatyva buvo atgaivinta Tauragės apskrities dainų šventės tradicija – birželio pradžioje Vasaros estradoje dainomis, šokiais, muzika nuskambėjo Tauragės apskrities dainų šventė „Karšuvos žemės vaikai“.

Margarita RIMKUTĖ

Juozo Petkevičiaus, Inesos Vaigauskienės, Linos Buchlickajos nuotr.

2022 m. vykusios Tauragės apskrities dainų šventės „Karšuvos žemės vaikai“ akimirka

Prieš vasaros pauzę festivalis „Kvadratu“ kviečia į susitikimus

Šią savaitę du vakarai Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ skirti festivalio „Kvadratu“ fotografijų parodų pristatymams bei susitikimams su autoriais. Birželio 11 d., 17 val., Tauragės pilyje, Fotografijos galerijoje, fotomenininkė Svetlana Batura pristatys parodą „Giedraičių šeimos fotografijų archyvo tyrimas“, o birželio 12 d. įvyks jau antrasis susitikimas su parodos „Kaukių balius“ autoriumi, fotomenininku Jonu Staseliu, kuris šįkart plačiau papasakos apie 90-ųjų fenomeną – grožio konkursus ir atskleis pikantiškas jų organizavimo detales.

Pristatys fotografinio lobio tyrimą

Fotografijos galerijoje S. Baturos parodos „Giedraičių šeimos fotografijų archyvų tyrimas“ pristatyme autorė analizuos rasto archyvo turinį bei pristatys tyrimo eigą ir rezultatus.

„Kaip smagu pristatyti savo projektą Tauragėje! Fantastiškas renginys mieste, kuris kviečia užmegzti naują ryšį. Priimu tai kaip likimo dovaną, tad esu ypatingai dėkinga Juozui Petkevičiui ir visai festivalio „Kvadratu“ komandai“, – sako autorė.

Kai 2019 m. Kaune, rekonstruojant vieną Žaliakalnio namą, buvo aptiktas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios slėptas fotografijų archyvas, tai prilygo lobiui. Jo savininkai ir tikroji kultūrinė-istorinė vertė ėmė aiškėti tik po ilgų ieškojimų ir tyrimų, kurių ėmėsi fotomenininkė S. Batura.

Archyve – apie 2000 radinių: nuotraukų negatyvų, stiklo plokštelių, kontaktinių ir fotografinių atspaudų, supakuotų vardiniuose fotolaboratorijos vokuose. Ši medžiaga apima 1926–1940 m. laikotarpį ir stebina temų įvairove: čia ir Lietuvos kariuomenės gyvenimas neformalioje aplinkoje, ir išraiškinga miesto (daugiausia Kauno) dokumentika; įvairių kaimų bei miestelių etnografiniai vaizdai, tarpukario žmonių portretai ne tik studijoje, bet ir gamtoje, interjere, taip pat jų buities akimirkos; skautų judėjimo bei studentijos kasdienybės kadrai ir fotografijų iš Šveicarijos kolekcija.

Turtingą vaizdų lobyną papildo asmeninių laiškų rinkinys. Ant fotografinių vokų nurodyta Giedraičių autorystė tapo paieškos ir įdomių atradimų pradžia.

S. Batura yra fotomenininkė, parodų kuratorė, tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio vadovė. Dabartinis interesų laukas – tarpukario fotografijų palikimas, jo tyrinėjimas ir aprašymas.

Keliaus į „Kaukių baliaus“ užkulisius

Pirmasis grožio konkursas Lietuvoje įvyko 1988 m. ir priminė laisvėjančios šalies artėjimą vakarietiškos kultūros link. Parodos „Kaukių balius“ vienas iš kuratorių Liutauras Degėsys sako, jog „nepriklausomybę žmonėms galima padovanoti, bet demokratiją turi susikurti patys“. Grakštūs kūnai pamažu imti demonstruoti ne tik sportinėje aplinkoje. Lempų šviesa ir glamūrinis spindesys kėlė susižavėjimą. Tačiau ne visada tviskantis metalas yra auksas, o šypsenos ir emocijos nesumeluotos. Neseniai parodų salėje atidarytoje J. Staselio parodoje „Kaukių balius“ žvelgiama į pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį iš naujo.

„Susitikime Tauragėje, parodos „Kaukių baliaus“ užkulisiuose. 90-ųjų grožio konkursų ir kasdienybės kedenimai, parodoje neeksponuotos fotografijos, prisiminimai ir jų socialiniai kontekstai,“ – kviečia J. Staselis.

Fotomenininko užfiksuotuose kadruose konkurso „Mis Lietuva“ scena ir užkulisiai. Pasak autoriaus, to laikmečio dalyviai ateidavo su tam tikromis kaukėmis, turėjo savo asmeninių tikslų ir ketinimų – merginos rasti pasiturintį partnerį, to meto „berniukai“ – žavingą pasiją, su kuria galėtų pasipuikuoti. Šiame kontekste grožio sąvoka tapdavo iliuzine, apsimestine.

Festivalis „Kvadratu“ įsibėgėjo

Festivalis „Kvadratu“ šiemet startavo gegužę ir jau pristatė gausią parodų programą, kurių dauguma atviros lankymui iki pat vėlyvo rudens. Šiuo metu Tauragės pilyje galima pamatyti šias festivalio parodas: J. Staselis – „Kaukių balius“, veiks iki 09 04 d.;

S. Batura – „Giedraičių šeimos fotografijų archyvų tyrimas“, veiks iki 07 20 d.;

Rafal Piesliak – „Konversija“ Tauragės pilies menėse, veiks iki 07 31 d.;

muziejaus fondų paroda „Praeities Portretai“ Pilies aikštėje, veiks iki 10 31 d.;

Petras Saulėnas – „Žinojimas“ Atgimimo aikštėje, veiks iki 10 31 d.;

Mindaugas Černeckas – „Milžinai“ J. V. Kalvano parke, veiks iki 10 31 d.;

Eugenijus Barzdžius – „Šeimyninis portretas“ Bažnyčių g., veiks iki 10 31 d.;

Caroline Minjolle – „Rendez-vous“ („Pasimatymas“) Jūros parke, veiks iki 10 31 d.

Alain Schroeder – „Senolės nardytojos“ Kartų parke, Zumpės saloje, veiks iki 10 31 d.

Anot festivalio koordinatorės, muziejaus „Santaka“ direktorės Eglės Červinskaitės, pirmojo pusmečio programa jau pristatyta visa, tačiau rudeniop laukia antra festivalio dalis, kuri įtrauks į meno ir patirčių sūkurį. Rudens programoje suplanuoti meniniai įvykiai vyks ne tik Tauragės pilyje, bet ir plėsis į istorines Tauragės vietas.

„Žydų sinagogų vietoje tauragiškius įtrauksiančiu Renatos Karvelis performansu startuos kelių dienų renginių ciklas „Trūkinėjanti atmintis“, Pilies parodų salėje atidarysime tauragiškio menininko Martyno Aužbikavičiaus pirmąją personalinę parodą „Klajonė“, kurią kuruos Viktorija Mištautaitė, o festivalio kulminacija bei uždarymo renginys truks visą paskutinį spalio savaitgalį – Bažnyčių gatvėje ant pastatų eksponuosime medijų parodą „Gyvas palikimas: susikertančios laiko ašys“/„Living legacies: intersecting timelines“, kuruojamą menininkės Bon Alog, bei kviesime į sparčiai populiarėjančio atlikėjo Gamka koncertą netikėtoje erdvėje. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė, todėl visi renginiai – nemokami, tad kviečiu nepraleisti naujienų,“ – teigia muziejaus vadovė.

Kaip skelbia Tauragės krašto muziejus „Santaka“, „konfliktai nepalieka žmogaus, nors jie turėtų būti išaugami kaip vaikystėje nešioti batai. Europos konfliktų fone, vienu metu kalbant skirtingoms kartoms, užuot akcentavus skirtumus, ieškome kas mus vienytų.“

Iki spalio 31 d. vykstantis „Kvadratu“ yra meno festivalis, rengiamas nuo 2019-ųjų ir jungiantis profesionalaus meno žanrus: medijų meną, instaliaciją, skulptūrą, performansą, šiuolaikinį šokį bei tapybą ir visai vasarai paverčiantis Tauragės miesto erdves meno galerija po atviru dangumi.

Festivalio programa skelbiama Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ svetainėje tauragesmuziejus.lt, feisbuko paskyrose tauragesmuziejus bei festivaliskvadratu, festivalio leidinys bei parodų žemėlapis nemokamai platinamas muziejaus infocentre.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotr. ir inform.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą