Nerimantas Jucius: „Abu Dabis buvo pasirengimas Dakarui“
Nerimanto daugeliui pristatinėti seniai nebereikia – mūsų krašto motokrosininko nuopelnai ir iškovotos pergalės kalba pačios už save.
„Kažkaip pastaruoju metu mane persekioja smėlis ir šlaitai“, – juokavo į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs sportininkas.
N. Jucius dabar raižo Lietuvos smėlynus, nors dar visai neseniai grįžo iš avarija pasibaigusių varžybų Abu Dabyje.
„Į Lietuvos „Cross Country“ čempionato pirmąjį etapą Trakuose vykau po avarijos nepraėjus nė mėnesiui. Džiaugiausi, kad sveikau labai greitai ir ne tik galėjau varžytis, bet ir iškovoti pirmą vietą „Enduro“ kategorijoje“, – pirmaisiais šių metų sezono pasiekimais dalijosi žymiausias Šilalės rajono motociklininkas.
Šiame pirmajame čempionato etape iš viso savo jėgas išbandė 176 dalyviai iš Lietuvos.
„Tikriausiai daugelis sutiks, kad Dakaras yra antras pagal populiarumą po krepšinio. Ir man šios varžybos yra vienas pagrindinių gyvenimo tikslų bei svajonių. Todėl ir pasirengimas jam yra ne mažiau svarbus etapas, nes esu iš tų žmonių, kuriems rūpi geras rezultatas, o ne tiesiog galimybė nuvykti į Dakarą ir „užsidėti pliusiuką“. Patikėkit, tokių Dakaro dalyvių yra labai daug, nors paprastai iš 1000 paraiškų dalyvauti leidžiama vos 100. Tiesa, anksčiau būdavo paprasčiau – pakakdavo sumokėti solidų dalyvio mokestį ir galėjai važiuoti. Tačiau tokio požiūrio atsisakyta, kai paaiškėjo, kad tarp dalyvių būna net važiuoti nemokančių. Tad šiuo metu jau reikia įrodyti, jog esi vertas Dakaro dalyvio vardo“, – neslepia užsispyrimo patekti į bene garsiausias pasaulio varžybas Nerimantas.
Šiam tikslui sportininkas rengiasi jau kurį laiką ir būtent dėl galimybės startuoti Dakare vyko į varžybas Abu Dabyje. Lietuvos „Enduro“ ir motokroso čempionas pasirodymą pasaulio čempionato etape „Abu Dhabi Desert Challenge 2024“ pradėjo labai efektingai ir taikėsi į greičiausiųjų penketuką. Deja, trečiajame etape, įveikęs 1000 kilometrų, griuvo ir turėjo nutraukti pasirodymą.
„Pritrūko laimės ir patirties – Lietuvos smėlynų ar pelkynų negalima lyginti su Jungtinių Arabų Emyratų dykuma. Šiek tiek apmaudu, nes sekėsi tikrai gerai. Juolab, kad dykuma važiavau pirmąkart gyvenime. Tačiau trasoje kritau, ir tas „skrydis“ buvo lemtingas – važiuoti toliau nebegalėjau“, – primindamas, kad sporte nieko iš anksto suplanuoti neįmanoma, atviravo Nerimantas.
Motokroso čempionas Abu Dabyje važiavo pagal kelio knygą, kurioje kliūtis, nulėmusi jo rezultatus, nebuvo pažymėta. N. Juciaus motociklas griuvo išdžiūvusio dykumos ežero dugne, kai jis skriejo maždaug 180 km/val. greičiu, ir rėžėsi į nepažymėtą skersai trasos einantį keliuką. Motociklas buvo gerokai apgadintas, sportininkas susižalojo – griūdamas vaikinas kurį laiką šliuožė druskingu gruntu, kuris nutarkavo kūną it švitrinis popierius.
„Pabandžiau važiuoti toliau, bet po kilometro pamačiau priekyje labai stačias kopas. Tokios būklės ir su apgadintu motociklu jų nebūčiau įveikęs, todėl teko kviesti pagalbą ir baigti varžybas. Tačiau įgyta patirtis, užmegztos pažintys davė labai daug, tad nė kiek nesigailiu dalyvavęs šiose varžybose“, – sako vienas žymiausių mūsų krašto sportininkų.
Nerimantas įsitikino, kad dykumų trasose jis jaučiasi lyg žuvis vandenyje ir jeigu ne griuvimas, debiutas būtų buvęs labai sėkmingas. Jis džiaugiasi pirmiausia sau įrodęs, jog dykumoje geba važiuoti taip pat greitai ir gerai, kaip žinomos Dakaro legendos. Tad šiuo metu N. Jucius jau yra pateikęs dokumentus dėl galimybės varžytis Dakare.
Paklaustas, kuo dykumų trasa skiriasi nuo lietuviškų smėlynų, Nerimantas sako, kad važiavimas dykuma – išskirtinis, nes, tarkime, lėkdamas 10 metrų aukščio įkalnėmis ir nuokalnėmis po 300 km per dieną, patiri kažką panašaus į jūros ligą – apima supimo jausmas.
Šiuo metu šilališkis nesieja savęs su jokia komanda, tačiau, kaip ir dauguma sportininkų, samdo pagalbininkus, kurių priežiūra bei įranga naudojasi. Toks principas, skaičiuoja Nerimantas, yra pats patraukliausias, nors dirbti tenka itin daug. Bene sudėtingiausia – surinkti reikalingą biudžetą. Tarkime, Abu Dabio startinis mokestis yra apie 30 tūkst. eurų, dar 20 tūkst. Eur reikėjo sumokėti priežiūros komandai. Norint važiuoti Dakare, šilališkiui reikės surinkti mažiausiai 100 tūkst. Eur.
„Ir tai – labai maža suma, nes, pavyzdžiui, lenktynininko Benedikto Vanago biudžetas sudaro apie 3 mln. Eur, Vaidoto Žalos – apie 1 mln. Eur. Važiuoti aš moku, o renkant biudžetą dar reikia ir kalbėti, ir išmanyti psichologiją. Laimei, yra tikrų sirgalių, turiu partnerių, įmonių, kurie remia, kurių emblemos puošia uniformą. Šiek tiek prisideda ir Šilalės savivaldybė: pernai prašiau 13 tūkst. Eur paramos, gavau 5 tūkst. Eur“, – sako N. Jucius.
Tačiau štai kaimynui Dakaro dalyviui tauragiškiui Rokui Baciuškai pasisekė labiau – Tauragės savivaldybė savo sportininką parėmė net 100 tūkst. Eur.
Prie Šilalės kraštą garsinančio sportininko paramos galime prisidėti ir mes. Šiuo metu kaip tik vyksta pajamų deklaravimas, N. Juciui galime skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramos.
N. Juciaus rekvizitai: paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas): 305929168, pavadinimas: VšĮ „Moto-30“. O jei atsirastų entuziastų tapti solidesniais šio sportininko rėmėjais, Nerimantas juos kviečia asmeniniam pokalbiui (kontaktus galima gauti ir „Šilalės artojo redakcijoje).
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo albumo nuotr.
