Šilalės kraštas išugdė dar vieną olimpietį

Sekmadienį Paryžiuje baigėsi olimpinės žaidynės, ku­riose išdalinti paskutinieji medalių komplektai. Lietuva šįkart iškovojo 2 sidabro bei 2 bronzos medalius ir pagal gyventojų skaičių pateko į geriausiųjų Europoje de­šim­tuką. Bet šilališkiams Paryžiaus olimpiada svarbi dar ir tuo, jog tarp sportininkų, parvežusių į Lietuvą medalį, yra ir mūsų kraštietis, buvęs Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos auklėtinis Aurelijus Pukelis.

Olimpiados prizininku tapęs krepšininkas praėjusį penktadienį svečiavosi „Šilalės artojo“ redakcijoje. Į šį susitikimą jis pasikvietė ir pirmąją savo trenerę Redą Vaškienę. Įteikęs jai puokštę gėlių, krepšininkas iškart ištiesė ir iškovotą medalį.

„Tai – išskirtinis apdovanojimas, kurį praradus, antro tokio gauti nebūtų galimybės, nes tik specialiai olimpiadai pagamintuose medaliuose inkrustuoti Eifelio bokšto metalo gabaliukai“, – aiškino A. Pukelis.

Paimdama iš buvusio auk­lė­tinio rankų garbų, solidų ir ga­na sunkų įvertinimą, trenerė pas­tebimai jaudinosi. Galbūt dėl to, kad jiedu buvo matę­si tik prieš trejus metus, o gal dėl ypa­tingos susitikimo progos. Nes tiek trenerė, tiek pats Au­relijus pripažino – niekada nebūtų net pagalvoję, jog jam teks atstovauti Lietuvai olimpiadoje.

„Nors svajonių ir būdavo, bet rimtai per daug niekada negalvojau, kad kada nors teks vykti į olimpiadą. Žinoma, nepraleisdavau šių žaidynių – stebėdavau per televiziją, bet kad ir mane taip pat rodys, o kažkas žiūrės – nebuvo net minties“, – juokėsi olimpietis.

„Aurelijus pradėjo žaisti krepšinį palyginti vėlai – į Šilalės sporto mokyklą pas mane atėjo paskutinėse mokyklos klasėse. O netrukus patyrė rimtą dešinės rankos traumą, todėl treniruotes kuriam laikui teko stabdyti. Bet tikrai jam netrūko užsispyri­mo – važinėti į treniruotes iš Pajūrio nebuvo labai lengva“, – prisimena Aurelijaus trenerė.

Bronzos medalius iškovojusioje Lietuvos rinktinėje, kurią treniruoja Dainius Novickas, dar žaidė Evaldas Džiaugys, Šarūnas Vingelis ir Gintautas Matulis. Šiai Lietuvos 3x3 krepšinio komandai Paryžiaus olimpinės žaidynės į atmintį bus įrašytos visam gyvenimui. Aurelijus pasakojo, kad ilgiausiai kartu žaidžia su Šarūnu – bene šešerius metus iš septynių (tiek gyvuoja komanda). 

„Tai buvo 3x3 krepšinio krikštas olimpinės žaidynėse. Į olimpinių rungčių sąrašą ši sporto šaka buvo įrašyta nuo 2017-ųjų. Deja, Tokijo olimpiadoje nesudalyvavome – atrankos turnyre sutrukdė „Covidas“, teko nusileisti Latvijai. Šiemet olimpiadai pradėjo­me rengtis nuo vasario, žinojo­me – medalio šiaip sau niekas neduos, teks pakovoti. Tad trenerės Redos pamokos ir vėl pravertė“, – ne kartą pokalbio metu prisimindamas rankos traumą, sudėtingą reabilitaciją bei sunkias fizinio parengimo pamokas Šilalės pušyne, pasakojo A. Pukelis.

Pasak jo trenerės, būtent fizinio parengimo pamokų sportininkai labiausiai ir vengia, stengiasi nuo jų išsisukti. Kaip to įrodymą, trenerė į susitikimą su olimpiados bronzos laimėtoju irgi atėjo ne tuščiomis – atsinešė mokinių, tarp kurių ir Aurelijaus pavardė, lankomumo bei atsiskaitymų sąsiuvinį. 

„Bijodavo šių užsiėmimų kaip velniai kryžiaus, vos tik rasdavo progą, neateidavo. O aš nuolat kaliau – tai kiekvienos sporto rūšies atstovo pasirengimo pagrindas. Dabar, kaip žiūriu, pamokos jau išmoktos“, – džiaugėsi trenerė.

Susitikime dalyvavusi Aurelijaus žmona Monika patvirtino, jog jis labai dažnai prisimena treniruotes Šilalėje, o ypač – rankos traumą.

„Susižeidžiau krisdamas ant alkūnės, skilo dalis kaulo. Kadangi rašyti negalėjau, mokyk­loje greitai atlikdavau, kas užduota, ir važiuodavau pas trenerę į kineziterapijos seansus. Gijimas buvo labai sudėtingas – rėkdavau iš skausmo, kol trenerė su manim dirbdavo. Ir taip tris mėnesius, bet dabar galiu pasidžiaugti ir tarti savo trenerei didžiulį ačiū – jos dėka mėtau tritaškius dešine ranka be jokio vargo“, – neslėpė A. Pukelis.

Ir R. Vaškienė, ir Aurelijus smagiai prisiminė tuos kelis treniruočių metus: pasak jų, nors buvo visko, vis tik užsi­spy­rimas ir noras žaisti leido siekti neblogų rezultatų jau tada.  

A. Pukelis į Lietuvą ir į Šilalę ne tik parvežė Lietuvai olimpinę bronzą, bet jo vardas įrašytas ir į simbolinę geriausiųjų olimpinę komandą. Per devynerias sužaistas rungtynes jis pelnė 63 taškus arba vidutiniškai po 7 per mačą. Geriausiu olimpinio turnyro žaidėju pripažintas auksą iškovojusios Nyderlandų rinktinės lyderis Worthy de Jongas. Į geriausių žaidėjų komandą taip pat išrinktas olimpinis vicečempionas prancūzas Lucas Dussoulier. 

Tačiau buvęs pajūriškis pasaulinio lygio žvaigžde nesijaučia ir tiek apie nueitą krepšininko kelią, tiek apie ateities planus bei svajones kalba kuk­liai. Aurelijus pasakojo, kad, baigęs Pajūryje gimnaziją, išvyko studijuoti į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją, bet vis dar žaidė Šilalės „Lūšies“ komandoje. Trečia­me kurse,

buvo pakviestas atstovauti Šilutei, todėl, baigęs studijas, persikėlė visam sezonui į kaimyninį rajoną, o po kurio laiko išvyko į Kauną. Beje, būtent ten jis susipažino ir su savo būsimąja sutuoktine. Likimo paradoksas – paaiškėjo, jog Monika – šilutiškė. Krepšininkas juokiasi, jog Šilutėje jos nebuvo nė karto matęs ir sutikęs, o štai Kaune pažintis buvo lemtinga. Tad dabar sutuoktiniai, per daug nenutolę nuo savo gimtųjų namų, vienu ypu aplanko ir Aurelijaus, ir Monikos šeimas. 

„Gaila tik, kad beveik neturiu laisvų savaitgalių. Su žmona skaičiavome – pernai jų tebuvo aštuoni. Priežastis – 3x3 turnyrai: Lietuva jų bent iki šiol neorganizuodavo, tad kaskart žaisti tenka vykti vis į kitą šalį. Tolimos kelionės, skrydžiai labai vargina: tarkime, penktadienį nuskrendame, šeštadienį – žaidžiame, sekmadienį atgal, o pirmadienį – vėl treniruotės. Todėl ir sakau, kad už šio medalio – septyneri sunkaus, įtempto darbo metai“, – pripažino A. Pukelis.

Krepšininkas patvirtino ir tai, jog lietuviai tikrai dedasi visų sričių „ekspertais“. Pasak jo, po pirmųjų pralaimėjimų Paryžiuje, kai ir pats savęs klausi, ko pritrūko, nestigo tautiečių, vis prieinančių pamokyti, kad „reikėjo mesti taip“, daryti „kitaip“...

Būtent dėl to, trenerio sprendimu, sportininkai olimpinių žaidynių metu buvo atjungę telefonuose socialinius tinklus, bendravo tik su artimaisiais. 

Be to, pasak Aurelijaus, iki olimpiados medalių rinktinė sulaukdavo ir kritikos, ir skeptiško požiūrio į 3x3 krepšinį. Ypač iš tų, kurie nebuvo matę nė vienų 3x3 rungtynių. 

„Mums reikėjo susikaupti ir žaisti – trauktis nebuvo kur. Negalėjome likti prie bulvinių medalių (ketvirtos vietos). Tad psichologinio spaudimo pakako ir šiaip, dėl to iš šalies „žinovų“ pamokymų tokiomis akimirkomis tikrai nereikia. Džiugu, jog įrodėme, kad žinome, ką darome ir kaip reikia daryti“, – sakė bronzos laimėtojas.

A. Pukelis patikino, kad šiuo metu 3x3 krepšinyje žaisti sąlygos – labai geros, atsiranda vis daugiau galimybių dalyvauti skirtingo lygio turnyruose. 

Šios sudėties komandoje šilališkis įvardijamas rinktinės bokštu, mat Aurelijaus ūgis – 205 cm. 

Jo trenerė R. Vaškienė prisiminė, kad atėjęs pas ją treniruotis vaikinas buvo centimet­ru žemesnis. Bet ne ūgį trenerė įvardija svarbiausiu krepšininko bruožu. 

„Buvo daug gabių, perspektyvių auklėtinių, kurie, išvykę studijuoti, krepšinį metė, o štai Aurelijaus atkaklumas ir ryžtas bei jo talentas atvedė jį į šlovę. Labai smagu dėl jo pergalės. Tikiu, kad jis dar pakovos ir toliau pademonstruos, koks svarbus sportininkui yra tikslo turėjimas ir jo siekimas“, – džiaugdamasi buvusio savo auklėtinio olimpine bronza, sakė trenerė, kineziterapeutė R. Vaškienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.