Vaikų skiepijimas: mokslo faktai paneigia visus mitus

Nuo 2010 metų Lietuvo­je vaikų skiepijimo rodik­liai pra­dėjo mažėti po kele­tą procento dalių. Viena svar­biau­sių to priežasčių įvardijamas žmo­nių negebėjimas įvertinti ky­lančios rizikos. Klaidingai ma­noma, kad ligos dingo ir nie­kas jomis nebeserga, tad ky­la klausimas: kam skiepyti sa­ve ir savo vaikus?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkre­čia­mųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė pabrėžia, jog šiuo metu klastingų ligų atvejų sparčiai daugėja, todėl privalu remtis statistika, mokslu bei oficialių šaltinių pateikiama informacija. 

Skiepijimo mastai mažėja 

Pandeminiu laikotarpiu daugelis pasaulio šalių buvo susikoncentravusios į koronavi­ruso infekcijos suvaldymą. Kai kurios šalys net laikinai su­stab­dė skiepijimą nuo kitų in­­fekcijų tam, kad greičiau ir efektyviau sumažintų pandemijos padarinius. 

Anot D. Razmuvienės, dabar, laikotarpiu po pandemijos, Pa­saulio sveikatos organizacija bei kitos tarptautinės sveikatos priežiūros organizacijos skelbia, jog būtina planuoti išlyginamuosius vaikų skiepijimus, kurie buvo atidėti ar nebaigti pandeminiu laikotar­piu. Labai svarbu padidinti skiepijimo aprėptis ar pasiekti bent jau tas, kurios buvo iki pandemijos. 

„Pagal vaikų skiepijimo kalendorių vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų. Remiantis praeitų metų statistika, matome, kad skiepijimo nuo 12 infekcijų aprėptys sumažėjo, tik nuo

dviejų padidėjo nedideliu pro­centu. Taigi situacija Lie­tu­voje blogėja“, – akcentavo spe­cialistė. 

Grįžta seniai pamirštos ligos

Dabar didžiausią grėsmę dėl nukritusių skiepijimo aprėpčių kelia tymai, epideminis parotitas bei raudonukė.

„Tik 86,5 proc. dvejų ir septynerių metų vaikų yra paskiepyta nuo šių ligų. Tai – maži rodikliai Lietuvos mastu, kadangi, norint suvaldyti, pavyzdžiui, tymų infekcijos grėsmę, reikia pasiekti 95 proc.“, – apie nukritusius skiepijimo rodik­lius kalbėjo specialistė.

Ji pabrėžė, kad kiekvienai infekcijai suvaldyti reikalingos skirtingos skiepijjimosi aprėptys. Tačiau mažiausiai turėtų būti bent 90 proc.

D. Razmuvienės teigimu, kai garsiai nešnekame apie tokias rimtas infekcijas kaip, pavyzdžiui, raudonukė, duodame tėvams impulsą neskiepyti savo vaikų, nes jie nebeįžvelgia jokios grėsmės.

„Nuo 2008 m. iki 2018 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti tik

5 raudonukės atvejai. Remian­tis 2022-ųjų gruodžio duome­nimis, registruotas raudonu­kės atvejis nėščiai moteriai, kuriai nėštumas baigėsi nesėk­mingai. Kitas atvejis užfiksuotas šių metų vasario mėnesį. Tad jau įžvelgiame tendenciją, kad raudonukė pasireiškia kas kelis mėnesius, kai anksčiau per dešimtmetį turėjome tik penkis susirgimus. Tai kelia didžiulį nerimą“, – sakė specialistė. 

Kyla invazinių infekcijų grėsmė 

Taip pat Lietuvoje per kelerius metus stipriai išaugo invazinių – meningokokinės, pneumokokinės ir haemopfilus influenzae B – infekcijų užsikrėtimų skaičiai.

„Anksčiau buvo fiksuojama po keletą atvejų per metus, o pernai turėjome 13 meningokokinės infekcijos atvejų, iš kurių 2 baigėsi mirtimi, pneumokokinės – 88 atvejai ir 6 mirtys bei haemopfilus influenzae B – 58 atvejai ir 1 mirtis“, – teigė D. Razmuvienė. 

Invazinių infekcijų sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka oro lašeliniu keliu, bet vėliau išplinta kraujo keliu ir gali sukelti pačias sunkiausias ligas, tokias kaip plaučių ar smegenų uždegimas, kraujo užkrėtimus. 

„Kai Lietuvoje vaikai dar nebuvo skie­pijami nuo meningokokinės B infekcijos, tėvai rinko parašus ir kreipėsi į valdžią prašydami, jog šis skiepas būtų finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Tai pasiekus, iš pradžių skiepijimo aprėptys leido valdyti šią infekciją. Tačiau praeitais metais nuo meningokokinės infekcijos liko nepaskiepyti net 5 tūkst. kūdikių“, – statistiką pristatė specialistė. 

Laisvas pasaulis didina riziką

„Pamirštų“ infekcijų atvejai registruojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, todėl D. Raz­muvienė ragino itin atsakingai įvertinti šiandieninę laisvo pasaulio situa-­

ciją: „Mū­sų šalis nėra užsidariusi nuo ki­tų ir ypač pastaraisiais metais dėl vykstančio karo sulaukiame nemažai pabėgėlių. Tarp­tautinės organizacijos skelbia, kad šiais metais Europoje jau užfiksuoti beveik 400 difterijos atvejų, kurie buvo įvežti iš kitų šalių“. 

Anot specialistės, difterijai – oro lašeliniu būdu plintančiai infekcijai – išplisti visuomenėje, kurioje nėra pakankamos skiepijimo aprėptys, yra labai paprasta. 

„Noriu priminti, jog mes nesame izoliuoti aukštomis tvoromis, kad pas mus iš kitų šalių nepapultų bakterinės ar virusinės infekcijos. Dėl to turime stebėti ir vertinti ne tik tai, kas vyksta mūsų šalyje, bet ir Europoje – visai netoli mūsų“, – sakė ji.  

Neatsidurkite dezinformacijos pinklėse

Specialistė akcentavo, jog šiais technologijų laikais informacijos gausa apsunkina tėvų ir globėjų gebėjimą atsirinkti teisingą bei patikimą informaciją. 

„Net jei matote, kad straipsnyje yra kalbinamas medikas, atkreipkite dėmesį, ar jis kalba apie tai, ką išmano, pagal savo kompetenciją, kas yra straipsnio autorius“, – patarė ji. 

Taip pat D. Razmuvienė pastebėjo, kad dezinformacija apie vakcinaciją dažnai būna orientuota į nepageidaujamus šalutinius poveikius, dėl kurių tėvai ir globėjai atsisako skiepyti vaikus.

„Supraskime, jog bet kuri vakcina yra vaistas, todėl normalu, kad tai gali sukelti tam tikrų nepageidaujamų reakcijų: vietinių, kai dūrio vietoje atsiranda paraudimas, sukietėjimas, niežulys, arba bendro pobūdžio, kai pakyla temperatūra, padidėja limfmazgiai, jaučiamas silpnumas, gali atsirasti bėrimas. Visa tai yra visiškai normalu ir neturėtų kelti baimės“, – akcentavo visuomenės sveikatos specialistė.