Vėžys mane gąsdina: kaip gyventi be baimės?

Dažniausiai sužinojus onkologinės ligos diagnozę, pir­moji reakcija yra šokas. Žmogus negali patikėti, kad tai at­sitiko būtent jam, jį užgriūna didžiulė psichologinė, emo­­cinė ir fizinė našta. 

Kaip tinkamai elgtis, kai sergi pats arba onkologine liga serga artimas žmogus, kai atrodo, jog gyvenimas staiga ėmė ir sugriuvo? Išsamiau apie dažniausius sunkumus bei sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio institu­to (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta

Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję žmonės dažniausiai sako: „Atrodo,  kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga.  

„Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elisabeth Kiubler-Ross išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir galiausiai depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali prireikti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji. 

Gydytoja pažymėjo, kad vė­žio liga paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia jo vaidmuo šeimo­je: „Jei žmogus dirba, jis ne­iš­vengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svar­­bius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į leng­ves­nį. Būna, jog žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų“.

Tačiau pacientams ir jų šeimų nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitik­rintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą. 

„Svarbu suvokti, jog nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakci­ja į vėžio diagnozę, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, jog didelė dalis žmo­nių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet netgi ir psichologiškai sustiprėja, įgauna daugiau psichologinio atsparumo“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė. 

Nevertėtų slėpti savo emocijų

Sužinojus vėžio diagnozę, pir­miausia labai svarbu būti atviram pačiam sau. 

„Nereikia rodyti laimingo veido, jeigu tuo metu taip nesijaučiate. Patartina atvirai kalbė­tis su artimiausiais žmonėmis apie savo ligą, dalytis išgyvenimais, kadangi tai padeda jausmams „prasiventiliuoti“, sušvel­nėti“, – rekomendavo dr. G. Bu­lotienė, pridurdama, jog kartais pacientai nenori emociš­kai apkrauti artimųjų, nes „jiems ir taip sunku“, tačiau tokia taktika paprastai nepasiteisina. 

„Dažniausiai sergančiajam nepavyksta visiškai nuslėpti savo jausmų, ir artimieji visgi nujaučia, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Vaikai pajunta mamos ar tėčio emocijas ir gali patys sugalvoti dar baisesnių dalykų, jeigu jiems nebus suprantamai paaiškinta. Kartais pacientai apie savo diagnozę nepasako seniems tėvams, nenorėdami jų jaudinti. Kaip pastebėjau iš savo ilgametės praktikos konsultuojant vėžiu sergančius pacientus, dažniausiai artimieji sugeba priimti diagnozę, susi­tvarkyti su kilusiais jausmais ir ateityje gali padėti bei palaikyti sergantįjį. Sutuoktinio ar suaugusių vaikų pagalba gali būti labai naudinga, nuvežant į gydytojo vizitus ar nuperkant bei paruošiant maisto“, – aiškino gydytoja psichiatrė. 

Ji pabrėžė, kad anksčiau ar vėliau artimieji vis tiek suži­nos apie ligą ir tuomet gali jaustis įskaudinti, jog jiems nebuvo pasaky­ta anksčiau. Jeigu artimųjų emociniai išgyvenimai labai gilūs, jiems svarbu išdrįsti kreiptis į psichologą, kad būtų lengviau susitvarkyti su užgriuvusia situacija. Jei atsiranda nuolatinė nemiga ar nerimas, gali būti reikalingas medikamentinis gy­dymas.

Vidinio darnos jausmo svarba

Anot gydytojos psichiatrės, norint stiprinti savo sveikatą, tiek sergančiajam, tiek šeimos nariams svarbiausia nepamiršti savo emocinės ir psichologinės būklės. 

„Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pacientų artimųjų nerimas, depresiškumas bei kiti parametrai statistiškai yra blogesni, lyginant su bendrąja populiacija. O pacientai, kurių ge­resnė psichologinė būklė, leng­viau pakelia priešvėžinį gydymą ir patiria mažiau šalutinių reiškinių“, – kalbėjo ji. 

NVI atliktame krūties vėžiu sergančių moterų tyrime buvo nustatyta, kad moterys, kurios labiau jaučia vidinę darną, patiria statistiškai patikimai mažesnį su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir mažiau šalutinių reiškinių po krūties operacijų nei moterys, kurių vidinės darnos jausmas žemesnis. 

„Noriu pabrėžti reabilitacijos, taip pat ir psichologinės bei socialinės pagalbos, svarbą po vėžio gydymo. Fizinės medicinos ir reabilitacijos komanda – kineziterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai,  masažuotojai, fitoterapeutai, dietologai bei kiti specialistai – gali sėkmingai padėti pacientams pagerinti savijautą ir kiek įmanoma sugrįžti į iki ligos buvusį funkcionavimą. Labai svarbu prisiminti, kad dvasinė ir psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi negu fizinė ir, esant poreikiui, reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti vėžio baimes“, – teigė dr. G. Bulotienė.

Daugiau naudingos informacijos, susijusios su onkologinėmis ligomis, galima rasti NVI interneto svetainėje www.nvi.lt. Apie tai, kaip įveikti emocinius ir psichikos sveikatos sunkumus bei kokios yra nemokamos pagalbos galimybės Lietuvoje, galima rasti interneto svetainėse www.pagalbasau.lt, www.tuesi.lt.