„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Redakcija

Nr. 1 internetas Lietuvoje: „Tele2 Laisvo interneto“ sutartį sudarykite vos 6 mėn. laikotarpiui!

Vasara – puikus metas leistis į keliones! Jei planuojate poilsį prie jūros ar sodyboje, tačiau su savimi visuomet norite turėti internetą, suskubkite pasinaudoti išskirtiniu mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ pasiūlymu ir tapkite plačiausio* interneto Lietuvoje vartotoju – dabar „Laisvo interneto“ sutartį sudaryti galite vos 6 mėn. laikotarpiui!

Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu ir „Laisvo interneto“ sutartį sudarykite vos pusei metų. Daugiau apie šį pasiūlymą galite sužinoti čia.

Plačiausias Lietuvoje „Laisvas internetas“ – ištikimiausias šios vasaros palydovas!

Saulėtų dienų Lietuvoje ne tiek ir daug, todėl iš vasaros būtina pasiimti viską – o geriausia tai padaryti keliaujant. Jei šiltuoju metų sezonu planuojate laiką leisti pajūryje ar sodyboje – dabar puikus metas pasinaudoti „Tele2“ pasiūlymu ir įsigyti Nr.1 internetą Lietuvoje. 6 mėn. „Laisvo interneto“ sutartis siūloma dviem planams – 100 GB ir 500 GB.

Pagal Ryšių Reguliavimo tarnybos paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ pirmauja vidutinio rėžio aprėptyje. Jei vasarą esate suplanavę daug kelionių, į krepšį nepamirškite įsidėti ir „Laisvo interneto“ modemo – internetu galėsite naudotis visoje Lietuvoje. Jums nereikės rūpintis papildomu įdiegimu – modemui reikia tik elektros energijos!

Sudarius 6 mėn. „Laisvo interneto“ 100 GB plano sutartį, visą jos laikotarpį galios 9,9 Eur/mėn. kaina (Įprasta kaina – 19 Eur/mėn.). 500 GB „Laisvo interneto” planas 6 mėn. laikotarpiui kainuos vos 18,9 Eur/mėn. (įprasta kaina – 23 Eur/mėn.). Į pasiūlymą neįskaičiuota modemo kaina – ji prasideda nuo 2,5 Eur/mėn.

Be to, sutartį sudarę klientai galės naudotis ir papildomomis naudomis – neribotais GB ir nemokamu televizijos paketu pirmąjį sutarties mėnesį.

Išmanieji daiktai dar geresnėmis kainomis – nuolaidos iki 81 proc.!

Išmaniam vasaros laisvalaikiui „Tele2“ siūlo išmaniuosius daiktus įsigyti su neįtikėtinomis nuolaidomis. Visus pasiūlyme dalyvaujančius daiktus galima įsigyti vos su 1 Eur pradine įmoka.

Nepamainomas daiktas vasaros kelionėse – planšetinis kompiuteris. Žiūrėti filmus, atlikti užduotis jo ekrane galėsite net sodyboje. Šiuo metu, pasinaudoję „Tele2“ pasiūlymu, „Lenovo IdeaTab M10 32GB“ galėsite įsigyti net su 81 proc. nuolaida. Mėnesinė įmoka, pasirašius 36 mėn. sutartį sieks vos 1 Eur/mėn. (Kaina iš viso – 37 Eur).

Nekantraujate, kol prasidės vasaros krepšinio čempionatai? Juos pasitikite pasiruošę! Dabar 43 colių „Samsung“ televizorių „Tele2“ galite įsigyti su 49 proc. nuolaida – su 36 mėn. sutartimi, mėnesinė įmoka sieks vos 5,13 Eur/mėn. (Kaina iš viso – 186 Eur).

Kada geresnis metas įsigyti paspirtuką, jei ne vasarą? Visus miesto kamščius aplenkite su vartotojų pamėgtu elektriniu paspirtuku „Xiaomi Pro 2“. „Tele2“ šį modelį įsigyti galima su 41 proc. nuolaida. Pasirašius 36 mėn. sutartį, mėnesinė įmoka atsieis tik 8,88 Eur/mėn. (Kaina iš viso – 321 Eur).

Jei vasarą gyvenimą apsunkina dulkės – pasilengvinkite kasdienybę įsigiję išmanų robotą siurblį „Ecovacs Winbot W1 Pro“ ir langų robotą „Ecovacs Deebot N8“. Šį namų švaros duetą „Tele2“ siūlo įsigyti su 49 proc. nuolaida – su 36 mėn. sutartimi, kas mėnesį sumokėti reikės vos 12,91 Eur/mėn.  (Kaina iš viso – 467 Eur).

Šie išpardavimo pasiūlymai įrangai galioja įsigijus „Tele2 Laisvo interneto“ 100 GB planą (kaina – 9,9 Eur/mėn.) ir pasirašius 6 mėn. paslaugų teikimo bei 36 ar 24 mėn. įrangos išsimokėjimo sutartį.

*Pagal RRT paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ pirmauja vidutinio rėžio aprėptyje, o kituose rėžiuose nenusileidžia kitiems judriojo ryšio tiekėjams. Plačiau apie judriojo ryšio tinklų aprėpties zonas galima sužinoti čia https://www.rrt.lt/judriojo-rysio-tinklu-tiketinos-aprepties-zonos/

Lietuvos ir Moldovos istoriją vienija ne tik bendri viduramžių mūšiai

1374-aisiais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės val­­dytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos val­dovu. Deja, trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio ti­tulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – ku­nigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 m. tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gero­jo žmona. Ši santuoka įvyko gry­nai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jauno­ji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Alek­sandrui Gerajam jau buvo trečia, buvo nutraukta.

„Moldovos karalystė ir Lietu­vos didžioji kunigaikštystė (LDK) tarpusavyje nekariavo, nors viduramžiais jas skyrė tik Dnepro upė“, – pasakoja vienu geriausiu Moldovos istorijos žinovu laikomas profesorius Viktoras Butnaru.

Su profesoriumi susitikome So­rokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didysis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dnep­ro upės, tad LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne. Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėti­mą vėliau lydėjo įtakos suma­žėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lie­tuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Mol­dovos didikai priėmė kitokį sprendimą. Jie nesijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mo­kėdavo joms duoklę. Moldo­va dažniausiai duoklę mo­­kė­jo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, taip išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.  

„Tačiau apie didingą šalies praeitį ar ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai pripažįsta 59-erių V. Butnaru.

Sorokų pilis yra vienintelė Mol­dovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis, jos direktoriaus pavaduotoju ir dirba V. Butnaru. Jo kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per trisdešimt nepriklausomybės me­tų taip ir neįstengta suremontuoti. Kodėl? 

„Todėl, kad mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suinteresuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – teigia istorikas.

O. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuo­se. Tik tada, kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 m. Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš sovietų sąjungos, vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius  faktus. Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus – į Sibirą ištremtus 100 tūkst. tautiečių, apie kas dešimtą iš bado per priverstinį kolūkių steigimą mirusį moldavą bei kt. Tada penktakursis V. Butnaru ir tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių, įkūrė bei vadovavo organizacijai „Karolis XII“, kuri siekė atskleisti nuslėptą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir, padedamas moldavų bei lietuvių karių, tikėjosi ją nugalėti, bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo, tik įsiliejusi į sovietinių tautų sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica, jog turime kalbėti rusiškai“, – pasakoja V. Butnaru.

1992 m. Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Tada Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru nuėjo į karinį komisariatą, norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.  Tačiau išgirdo, kad tokie kaip jis yra reikalingi mokslo fronte. Netrukus V. Butnaru išvyko studijuoti į užsienį, bet grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, kad jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Moldavijoje darbo pagal pro­fesiją negausi, mes tuo pasirūpinsime“, – taip esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe bei jungtis su Rumunija. Jis prisipažįsta, jog tada, išgirdęs grasinimą, nesusilaikęs ir pareiškęs: „Nesitikėkite, kad vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“. 

Ir teigia, kad jeigu jo nebūtų įdarbinęs Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove, turbūt būtų tekę išvykti į užsienį dirbti statybininku, jog išmaitintų šeimą.

Viešai apšauktas nacio­nalistu radikalu, jis tris kartus buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje, istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą ir įsidarbino tenykščiame krašto­tyros muziejuje. Dabar kar­tu su kolegomis iš Ru­mu­nijos ruošia projektą, kaip, gavus ES finansavimą, užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti ekspoziciją lankytojams.

„Rusija, 200 metų valdžiusi Moldovą, yra išsi­vežusi į savo archyvus vi­sus archeologinius radinius ir net kaulus“, – apgailestauja V. Butnaru.

Jam pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.  

„Maskva tyčiojosi iš mū­sų istorijos – nepriklausomy­bės sim­boliu laikomos Sorokų pilies rū­siuose po antrojo pasaulinio ka­ro laikė ir tardė suimtus patrio­tus“, – piktinasi profesorius.

Rusija, anot jo, esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai, meist-rai iš Moldovos. Bet V. But­naru viliasi, kad Sorokų pilyje įkurtoje ekspozicijoje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą.

„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkais buvo būtent moldavų pulkai“, – didžiavosi istorikas. 

Ir priminė, jog po Aleksand­ro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų tautų respublika. 1457 m. valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado, todėl ir Moldova 300 metų tapo pavaldi Osmanų imperijai. Vėliau dalį Moldovos 200 metų valdė carinė Rusija, o kita pusė, kartu su Valakija ir Transilvanija, apsijungė į Rumunijos karalystę. 

Sorokų pilis viduramžiais atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įtvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nugalėtojams – mero taurė

Sekmadienio popietę Vilniuje finišavo tradicinis trijų dienų ralis „Aplink Lietuvą“, kurio dalyviai var­žė­si dėl Prezidento Gitano Nausėdos pereinamosios tau­rės. Ralio trasos driekėsi ir per Šilalę, nugalėtojams bu­vo įteikta ir rajono me­ro taurė. 

Finišo ceremonijoje išdalyta gausybė apdovanojimų, tačiau skambiausias akordas teko ralio nugalėtojams – Vyčiui Pauliukoniui ir Audroniui Gulbinui, kuriems įteiktas pagrindinis ralio trofėjus. Šių metų ralio nugalėtojai laimėjo jau šeštąją Prezidento taurę.

Ralio „Aplink Lietuvą“ trasos driekėsi per daugiau nei 20 savivaldybių, dalyviai varžėsi dėl jų merų taurių. Prezidento taurės laimėtojai V. Pauliukonis su A. Gulbinu džiaugėsi savo kolekcijas papildę Ukmergės mero Rolando Janicko ir Pakruojo bei Šilalės rajonų savivaldybių merų Sauliaus Margio bei Algirdo Meiženio taurėmis.  Mūsų rajone varžybos šį kartą griaudėjo Kvėdarnoje.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS ir Juozo MAŽEIKIO nuotr.

 

Neriame į festivalių šurmulį

Įsibėgėjant atostogų sezonui, vis daugiau informacijos, jog už­sie­ny­­je atostogauti yra daug pigiau, nei Lietuvoje. Paneigti di­­­­deles kai­­nas sunku, tačiau ne­­mokamų ren­gi­nių Lietuvoje yra itin gausu. Todėl gal bent tai ga­li­ma vadinti savotiška kompensa­cija, neturint galimybės atsikvėpti prie jūros.

Jau devintą kartą „Kino pavasario“ „Kino karavanas“ išvyko į kelionę po Lietuvą, kurios metu nemokamai bus rodomas autorinis kinas, gyventojai kviečiami į susitikimus ir pokalbius su kūrėjais, įvairių sričių specialistais. „Kino karavanas“, šiemet aplankysiantis 40 miestų bei miestelių, savo kelionę pradėjo Marijampolės apskrityje, Sasnavoje, kur pakvietė į dviejų filmų – „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ir „Kernagis“ – peržiūras. Po pirmojo filmo seanso vyko susitikimas su Lietuvoje gyvenimą kuriančiais jo herojais iš Ukrainos. Daugiau informacijos apie kino maršrutą – kinokaravanas.lt. Deja, bent jau kol kas jame Šilalės nėra...

Praėjusį savaitgalį po vienuolikos me­tų pertraukos Baltijos studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“ sugrįžo į Lietuvą. Į Vilnių atvyko ne tik Lietuvos miestų aukštųjų mokyklų studentai, bet ir Latvijos bei Estijos delegacijos. Šventėje pasirodė daugiau nei 3 tūkst. dalyvių, o ją vainikavo sekmadienį įvykęs didysis koncertas Kalnų parke.

Savaitgalį sostinėje vyko kultūros ir meno festivalis Kultūros naktis. Šiųmetis šūkis – „Šviesa visada laimi“. Programoje buvo numatyta apie 90 muzikos, teatro, vizualiųjų menų, kino, šokio ir edukacinių renginių. Buvo matyti daug geltonos ir mėlynos spalvų, simbolizuojančių paramą Ukrainai.

Septynios parodos, šešiolika edukacinių programų, paskaitos, intriguojantys pristatymai – tiek ir daugiau veiklų praėjusį savaitgalį siūlė per dvidešimt Lietuvos muziejų bei institucijų, prisijungusių ir švenčiančių Europos archeologijos dienas. Šiemet oficialus jų organizatorius Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais – Lietuvos archeologijos draugija, Kultūros pavel­­do departamentu, Vilniaus, Klaipėdos universitetais ir archeologijos institutu – pakvietė veiklas siūlyti ne tik muziejus, bet ir kitas organizacijas, įstaigas bei specialistus, dirbančius archeologinio paveldo tyrimų, išsaugojimo ir populiarinimo srityse.

Žemaitijoje įsikūręs Kulių miestelis liepos 2–10 d. jau 6-ąjį kartą kvies kultūros mylėtojus į festivalio „Sofija“ renginius. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vardu pavadintas festivalis tęsia šios išskirtinės asmenybės, Kuliuose praleidusios svarbų gyvenimo etapą, idėjas – skleisti meno ir švietimo aurą bei „užkrėsti kultūra“. Festi­valis leis susipažinti su skirtingomis kul­tūromis, ugdys toleranciją ir kvies atrasti bendrystę ne­di­deliame, bet savo is­torija turtingame miestelyje. Daugiau informacijos apie festivalį – sofijosfestivalis.lt.

Turiningas buvo praėjęs savaitga­lis ir kultūrą vertinantiems šilališ­kiams. Šeštadienį Bijotuose, prie Baub­lių muziejaus kluono, vyko „Teat­rų sueiga“, kur spektaklius rodė Skirsne­munės (Jurbarko r.), Skaudvi­lės (Tau­ragės r.) ir kaimų bendruomenės „Saulietekis“ (Grimzdai) teatrai, o sekmadienį Bijotų dvaro sodyboje vyko eilėraščių konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė 2022“ dalyvių pagerbimas. 

Šią savaitę siaučia Joninės – nemokami renginiai organizuojami kone kiek­viename miestelyje ir kaime. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pratęsiamas valstybinės žemės deklaravimo terminas

Ūkininkai, turintys galiojančius valstybinės žemės nuomos dokumentus, bet dėl nekorektiško valstybinės žemės duomenų sluoksnio negalėję užbaigti deklaruoti žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų iki deklaravimo termino pabaigos, paraiškų duomenis galės pakeisti iki liepos 8 dienos. Išmokų mažinimo nuoskaitos dėl vėlavimo nebus taikomos, nusprendė Žemės ūkio ministerija.

Ši išimtis taikoma tik tiems pareiškėjams, kurie susiduria su valstybinės žemės deklaravimu ir turi galiojančias valstybinės žemės nuomos sutartis. Svarbi sąlyga – paraišką pareiškėjas turi būti pateikęs iki birželio 14 d. Tokiu atveju sklypus valstybinėje žemėje, kurie patenka į „Valstybinės žemės“ ar „Laisvos valstybinės žemės“ sluoksnius, ir kurių Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) nebuvo perdavusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo  verslo centrui (ŽŪIKVC), bus galima deklaruoti keičiant paraiškos duomenis.

Sankcijos nebus taikomos tik už vėliau deklaruotų laukų valstybinėje žemėje paraiškos dalį.

Nuo šių metų pakeitus deklaravimo taisykles ir sugriežtinus valstybinės žemės deklaravimo tvarką, nebeleidžiama deklaruoti valstybinės žemės neturint nuomos sutarties arba suteiktos teisės laikinai naudotis valstybine žeme. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl nekorektiškų valstybinės žemės duomenų ne visa teisėtai naudojama valstybinė žemė įkelta į žemės ūkio valdas ar atvaizduojama Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje.

Šios informacijos patikslinimas NŽT ir duomenų perdavimas ŽŪIKVC užtrunka. Taigi, ūkininkai deklaruoti naudmenas valstybinėje žemėje gali tik tuomet, kai NŽT atnaujina žemdirbiams laikinai suteiktų valstybinės žemės plotų sluoksnį, o ŽŪIKVC patikslina duomenis žemės ūkio valdų registre ir juos integruoja į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą.

Svarbu žinoti. Subnuomininkai ir toliau galės deklaruoti sklypus, kurių nuomininkai žemę iš valstybės nuomojasi pagal sutartis, kuriose yra numatyta galimybė žemę subnuomoti NŽT leidimu. Būtina sąlyga – sklypą reikia  įtraukti į deklaruojančio asmens žemės ūkio valdą.

Sklypas į valdą įtraukiamas įvedant duomenis pasirinkus nekilnojamojo turto tipą „Neregistruota NTR sutartis dėl NT naudojimo“, skiltyje „Antra sutarties šalis“ nurodomas valstybinės žemės nuomos sutartį turinčio asmens kodas, „Naudojimo teisinis pagrindas“ nurodoma „Panauda“  ir nurodomas sutarties objektas – įvedamas sutartyje nurodytas sklypo unikalus numeris.

Įvedus reikiamus sutarties duomenis, būtina į Valdų registro skiltį „Dokumentai“ įkelti nuskenuotą / nufotografuotą žemės nuomos sutartį bei sudarytą subnuomotojo ir subnuomininko sutartį, leidžiančią subnuomininkui naudotis žemės sklypu, nurodytu NŽT sutartyje. Įvesti duomenys išsaugomi tik visiškai užbaigus valdos atnaujinimą.

Primename, jog vėluojant pateikti paraiškas (deklaruoti) dėl paties pareiškėjo kaltės taikoma nuoskaita – išmokų suma mažinama 1 proc. už kiekvieną pavėluotą darbo dieną.

Žemės ūkio ministerijos informacija

(Užs. Nr. 102)

Po šešiasdešimties metų

Iš senųjų atminties šaltinių sugrįžta vaizdiniai, nukeliantys į tuos me­tus, kai gyventa ir darbuotasi Žemaitijos mieste Šilalėje. Praėjo virš še­šiasdešimt metų, kai pradėjau dirbti švietimo, vėliau – kultūros baruo­se, bend­ravau su pedagogais, siekiau perprasti žemaičių gyvenseną, jauseną. Sąmonėn įsirėžė piliakalniai ir koplytstulpiai – tie šventi kultūros paveldo dari­niai. Gamta kerėjo, žmonės kėlė dvasinį pa­sitenkinimą, jaukios kaimiečių sodybos žavėjo tvarkingumu, jaukumu bei unikalumu. Tai skatino pažinti šio krašto grožį ir gėrį, norėjosi kuo dažniau susitikti su gražiadarbiais kūrėjais, daini­ninkais ir muzikantais, eiliuotojais bei pasakoriais. Žmonių širdies šiluma ir jų darbštumas skatino suvokti kaimo žmonių vidinį žavesį ir amžiną ištikimybę gimtajai žemei, natūraliam tikėjimui, senolių papročiams, šventėms bei tarpusavio bendravimui. Vis labiau plito dėmesys tėvų gyvenimui, senajai kaimo sanklodai kaip prieštara ideologizuotai tikrovei su ­prievarta, dogmomis bei atneštomis svetimomis pri­mestinėmis „tradicijomis“.

Pirmieji žingsniai

Laiko vėjai pama­žu ėmė pūsti į atnaujintas ir atjau­nin­tas bures, o entu­­ziastingas jauni­mas nebenorėjo išsitekti sovietinės tikrovės rėmuose. Meninė ir mokslinė inteligen­tija pra­dėjo laužyti įsise­nė­jusias už­kar­das. Žmogus-pi­lietis, už­si­krėtęs re­nesansiniais užmojais, audė naujas mąs­tymo gijas, skatino laisvesnį, tautinį žodį, ragino ieškoti gilesnių bei prasmingesnių idėjų ir sumany­mų. Taip bu­vo pakloti nauji atsinaujinusios kraštotyros veik­los pagrindai. Taip gimė naujasis perspektyvus krašto pažinimo sąjūdis, subūręs šviesuomenę po laisvėjančios Lie­tu­vos vėliava.

Atėjo 1962-ieji. Pa­galiau buvo prisiminta, kad maždaug prieš 40 metų pradėjo dirbti kraštotyros draugija, į savo glėbį priėmusi daugelį Šiaulių, Telšių, Alytaus, Kėdainių bei kitų miestų mokytojų, kultūrininkų. Kultūros ministerija atliko rimtus organizacinius darbus, sutelkusi švietimo ir kultūros žmones. Lietuvoje buvo išplatinti būsimos draugijos nuostatai. Šilališkiai iškart suskato imtis šio triūso. Radosi žmogus, kuris ant savo pečių ryžosi užsikrauti nemažą naštą. Tai buvo Vladas Statkevičius, tapęs draugijos Ši­lalės skyriaus pirmininku. Jo įvairūs raš­to bei tyrinėjimų darbai kasmetinėse kraštotyrininkų darbų parodose-konkursuose buvo pa­žy­mėti diplomais bei padėkos raštais. Paskatinantį žodį žiniasklaidoje ta­rė etnologai Vacys Milius, Angelė Vyš­niauskaitė, Norbertas Vėlius, Anta­nas Stravinskas. Susidomėta krašto gam­ta ir istorija, vietovėmis, garsiais kraš­tiečiais, kultūros paminklais, kalba, et­nografija ir tautosaka, papročiais bei nū­diene gyvensena.

Tuometinis rajono laikraštis „Artojas“ tapo nuoširdžiu kraštotyrininkų bičiuliu – spausdino straipsnis bei nuot­raukas, vyr. redakto­rius Alfonsas Brie­­dis, šviesuolis nuo Anykš­čių kraš­to, buvo šios srities darbų atspindžiu, patarėju bei pa­­gal­bi­nin­ku. Res­pub­­likinis lei­di­­nys „Kraštotyra“ spaus­di­no įvai­rios te­ma­ti­kos straipsnius, teikė metodi­nę pa­­ra­mą, draugija nuo­lat rengė se­mina­rus ir kon­­fe­­ren­cijas. Įs­teig­tas garbės kraš­to­­ty­­rininko vardas, ku­ris bu­vo suteiktas ši­la­liškiui V. Stat­­ke­vi­čiui. Įkurta Krašto­ty­ri­nių darbų saugykla, kur buvo kaupiami vertingiau­si akty­viausių kraš­totyrininkų darbai. Į jį pateko V. Stat­­ke­vi­­čiaus, K. Lov­­či­­ko, A. Bra­­zaus­ko, V. Pet­ke­vi­čiaus, šių eilu­čių autoriaus ra­šiniai. Į rajonus su paskaitomis vyko Is­­to­rijos ir Kalbos ins­titutų mokslininkai, savo veik­lą vėl suaktyvino ve­teranai, tvarkydami ar­chy­vus, tęsdami medžia­gos rinkimą. Tai fotografas Balys Bu­račas, tau­tosakos rinkėjas Jur­gis Do­vy­daitis, kal­vys­tės ži­no­vas A. Stra­vinskas, istori­­kas Pi­jus Bu­gailiš­kis, dailėtyrininkas Pau­lius Ga­­lau­nė. Kiekviename rajone augo ir kū­­rė daug žymių asmenybių, meno, kul­­tūros ir mokslo šviesuolių.

Jų netrūko ir Šilalės rajone. Tai ak­torius Juo­zas Siparis, vitražis­tas Liud­vikas Po­­cius, gra­fikas Vladis­lovas Žilius, dai­ni­ninkas Ze­no­nas Paulauskas, solistė Sta­sė Lau­ri­naitytė. Į rajoną atvyko mokslininkų brigada, kuri skubiai fiksavo kultū­ros paminklus, ruošė medžiagą Res­pub­li­kiniam kultūros paminklų­ sąvadui. Ap­lan­kytos visos bažnyčios, nu­fo­­to­­grafuo­ti dar likę partok­ra­tų nesunaikinti koplytstulpiai, orna­mentiniai kryžiai, kop­ly­tė­lės. Ypa­tingai daug jų bu­vo Bal­­sių–Upynos vieškelio pa­ke­­­lė­se. „Artojo“ korespondentas R. Masteika garbius kraš­tie­čius subūrė į Kraš­tie­čių klubą, spaus­dino jų bio­gra­fijas, prisiminimus, veiklos pasiekimus.

Kasdieniai darbai

Visose sferose išryškėja darbš­tuoliai. Daugiausia V. Stat­ke­vi­­čiaus paskatinti bei įkvėpti, sukruto Šilalės rajono moky­tojai. Bū­­ti­na paminėti kvėdarniš­kius M. ir Z. Dar­gevičius, lauku­viš­­kes B. Ga­ra­levičienę ir M. Jur­­­gai­tienę, upyniškę R. Žul­ku­tę, pajūriškius J. ir O. Vė­la­vi­čius. Mokyklų di­rek­to­riai, su­pratę šio judėjimo svarbą, stei­gė kraštotyros muziejėlius (Laukuva, Kvėdarna, Upy­na, Kaltinėnai, Palokystis). Aš­tuon­mečių mokyklų direktoriai V. Li­dienė, V. Josas, D. Ūk­sas, V. Gied­raitis, O. Macienė, ­D. Ka­tauskas, A. Pužauskas, P. Per­minas rengė kraštotyrines viktorinas, žaidimus, egzaminus, išvykas į žymias rajono istorines ar memorialines vietas. Kultūros namų metodininkė I. Masteikienė tikrino paminklų būklę, aktyviai bendravo su apylinkėmis, mokyklomis, kolūkių valdybomis, rinko istorinę, faktografinę medžiagą, rašė į spaudą, pil­dė kultūros paminklų bylas.

Bib­liotekininkės S. Kvietkie­nė, P. Jot­kevičienė, A. Kaziulie­nė, B. Kelp­šienė, gerai pažindamos savo skaitytojus, užrašinėjo žmonių atsiminimus, rinko senuosius spaudinius, fotografavo garsių žmonių sodybas, į talką pasikviesdamos aukštesniųjų klasių moksleivius.

Didesnio dėmesio ir kasdienės globos reikalavo 34 piliakalniai, dešimtys senkapių, plokštinių kapinynų, nes, atliekant žemės ūkio darbus, dažnai būdavo pažeidžiami žemės paviršiai, suardomos pamink­lų teritorijų vietos. Kultūros skyrius rajone išplatino paminklų sąrašus, sukūrė reklaminį plakatą, prie archeologinių paminklų statė žymenis – gelžbetoninius stulpus su įrašais. Net porą metų Šilalės rajonas už kultūros paminklų apsaugą buvo įvertintas pereinamuoju prizu, padėkomis bei garbės raštais.

Kultūros namų chorvedžiai, metodininkai surinko rajono mu­zikantų biografijas, rengė et­no­grafinius vakarus, saviveikli­nio meno apžiūras bei konkursus.

Įsikūręs Vlado Statkevičiaus mu­ziejus (buvusiose kino teat­ro „Aušra“ patalpo­se) šį visuo­me­ninį veik­los ba­rą perėmė į savo rankas: ir dabar renka bei populia­rina kraštotyri­nę medžiagą, ypatingą dėme­sį ski­ria rajono įžymy­bėms, turistų lankomoms vietoms – Med­vėgaliui, D. Poškos Baub­liams, kalbininko kun. K. Jau­niaus gimtinei, lakūno S. Girė­no tėviškei ir kt. Paskaitos bei konferencijos taip pat suaktualina šiuos svarbius darbus, o spauda atgaivina istorinę atmintį, suteikia naujų žinių smalsuoliams, keliautojams, moksleiviams. Regis, darbų ne­­mąžta, regis, ekspedicijose bus rasta dar daug svarbios medžiagos, kuri praturtins šilališkių atmintį, papildys istorinę skrynelę.

Gražioj žemėj – gražūs žmonės – taip norisi baigti šį raši­nį. Tai rubrika, ilgai gyva­vusi „Artojo“ puslapiuose, kur buvo rašoma apie praeitį ir dabar­tį, apie žmones bei jų dar­bus. Tad linkiu, jog buvę ir naujai gimę kraštotyrininkai nepamirštų garbingos praeities, stabteltų prie kultūros paminklų ir perskaitytų juose įra­šytus ženklus.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

 

Tremties istorija moko budrumo

Antradienį prie „Laisvės šauklio“ paminėta Gedulo ir vilties diena – 81-osios represijų metinės, primenančios, kokią neįkainojamą vertę turi Nepriklausomybė. Prie akcijos „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ pirmą kartą prisijungė ir Šilalė.

Lietuvoje tremtinio dalią pa­tyrė apie 130 tūkst. žmonių, daug jų iš amžinojo įšalo žemės nebegrįžo – dingo Vor­ku­tos anglies kasyklose, suša­lo prie Laptevų jūros, mirė nuo bado ir ligų. Septinti metai žmo­nės kviečiami prisiminti jų vardus ir likimus. Šiemet akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ vyko septyniose savivaldybėse, perskaityta 110 tūkst. tremtinių pa­vardžių. Tokia pat žinia pasauliui birželio 14-ąją nuskambėjo ir Briuselyje – Europos Są­jungos sostinėje tremtinių var­dus, pavardes ir likimus skaitė jų vaikai bei anūkai.

Deja, Šilalėje paminėti birželio 14-ąją susirinko mažas būrelis žmonių – prie „Laisvės šauklio“ atžygiavo jaunieji šauliai, atėjo rajono vadovai. Bet, skubėdami į pratybas prie tven­kinio, net nestabtelėjo mokiniai – auga karta, nežinanti, kokia yra jų laisvės kaina...

Ko verta laisvė, priminė ir Ši­lalėje nuo karo prisiglaudusi ukrainietė Zoya Khara­mins­kaya, į susirinkusius prabilusi lietuviškai ir visos ukrainiečių bendruomenės vardu pareiškusi užuojautą dėl tremties sukelto sielvarto. Andriulių šeima, dabar priglaudusi Zoya ir jos artimuosius, taip pat patyrė, ką reiškia sovietų represijos – 1948 m. vos penkerių Petras Andriulis aštuoneriems metams atsidūrė Sibire, nes jo bro­lis buvo įtariamas bend­radarbiavimu su partizanais.

„Negalėjome įsivaizduoti, kad 21 amžiuje tremties siaubas pa­sikartos – Ukrainoje rusų ag­resoriai vėl tremia civilius į ap­leistus Rusijos regionus, į Si­birą. Okupantai gaudo vaikus ir prievarta juos įvaikina rusų šeimose. Visos aukos pereina filtracijos stovyklas, kur žmonės yra žeminami, iš jų tyčiojamasi. Dabar kaip niekada svarbu prisiminti, kas atsitiko Lietuvai, kai okupavo sovietai. Gerbkime šią atmintį ir neleiskime vėl tam įvykti. Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir už visos Europos laisvę“, – sakė Z. Kharaminskaya, paprašiusi tylos minute pagerbti žuvusiuosius Mariupolyje, Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus vadovai Teresė Ūksienė ir Antanas Rašinskas priminė, jog iš rajono į nežinią buvo išvežta apie 2,5 tūkst. tremtinių, per 800 politinių kalinių, pokario kovose žuvo 360 už Lietuvos laisvę kovojusių jaunų vyrų bei moterų. Jų atminimą siekiama įamžinti Pajūryje, kur granito plokštėse jau iškalta per 1000 pavardžių, netrukus ten bus pritvirtintos plokštės su dar 400 pavardžių.

Žmogus gyvas, kol gyvas jo atminimas, todėl kiekvienas ištartas tremtinio vardas yra tarsi grįžimas iš tremties, kurios paliktos skriaudos moko mus nepamiršti, kas yra okupacija. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

„Moliagalvių“ hamerių gentis

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44)

Etiopijos Hamerių gentyje pasijunti tarsi patekęs į I-ąjį amžių. O „moliagalviais“ šiuos žmo­nes vaizdingai pavadino mūsų gidas dėl jų keistų, iš molio daromų šukuosenų.

Molinės šukuosenos

Hamerius mums parodė pačiame pirmajame aplankytame turguje: „ryžos“ molinės šu­kuosenos, suklijuotos mažomis kasytėmis. Molis, kaip ir kitas gruntas, Etiopijoje yra ryškiai raudonas, todėl ir plaukų spalva tokia. Nuo prakaito jis varva ant kaktos, skruostų. Genties vyrai irgi daro panašias šukuosenas, tik jie molinį kuodą susuka ant viršugalvio. Tačiau kuodą sukti leidžiama tik tam vyrui, kuris tais metais nudobė pavojingą žvėrį ar­ba priešiškos genties karį. Kiti tenkinasi kuklesne šukuosena.

Priemonė šukuosenoms formuoti gaminama iš molio, pelenų ir sviesto. Tokios šukuosenos yra ilgalaikės, niekas ten galvų neplauna. Jei nuo lietaus jos labai ištęžta, formuoja naujas.

Klajokliai

Hameriai yra klajokliai ir itin didžiuojasi savo gyvulių bandomis – avimis bei ožkomis. Didesniems gyvuliams nebū­tų kuo misti. Moterys dažniau­siai būna vienos, nes suaugę genties vyrai išeina paskui bandas. Sausuoju periodu jie iškeliauja į Omo upės slėnį. Ganyti bandas yra pagrindinis vyrų darbas. Grįžta į kaimą tik norėdami pratęsti giminę. Šios genties vyrai, kaip ir mursiai, yra ginkluoti „kalašnikovais“, bet ne tokie agresyvūs – kaimynų nepuola, tačiau užpulti ginasi nuožmiai.

Labai svarbų vaidmenį genties išlikimui turi ir žemdirbystė. Čia auginami kukurūzai ir sorgai, nes, be akacijų ir alavijų, niekas daugiau šiose žemėse neauga. Kukurūzus ir sorgus moterys trina akmenimis, o paskui iš jų kepa neva duoną. Sausuoju metų laikotarpiu žmonės geria galvijų ar sumedžiotų žvėrių kraują, nes vanduo labai toli. Mitybą pa­įvairina mėsa, tačiau jos kitai dienai per tokį karštį nepasilieka, o apie šaldytuvą čia niekas nėra girdėjęs, be to, ir elektros nėra. Pasak gido, šitaip gyvena apie 35 tūkst. hamerių, kurie yra plačiai išsibarstę nedidelėmis grupelėmis.

Puošeivos

Hamerių vyrai išsiskiria ne tik šukuosenomis, bet ir gausybe įvairiaspalvių karolių, ga­minamų iš kriauklių, sėklų, ak­menukų. Rankas ir kojas jie gausiai puošia apyrankėmis. Apyrankės ant moterų rankų rodo ir kelinta žmona ji yra sa­vo vyrui. Nors gidas sakė, jog žmonos tarpusavyje nekonkuruoja, tačiau drįsome suabejoti, kai Turmi kaimelyje prie mūsų priėjo jauna moteris ir su neslepiamu pasididžiavimu pasakė, kad ji yra pirmoji žmo­na. Vadinasi, būti pirmąja yra garbės reikalas, jau nekalbant apie privilegijas, kai gali kitoms žmonoms nurodinėti, būti tarsi jų viršininkė.

Moterys gentyje vaikšto nuo­­gomis krūtimis, o nuo juosmens prisidengia odos gabalais, ant kurių taip pat prikabinėta karoliukų, barškaliukų. Nuogoji kūno dalis, kaip ir pas mursius, išraižyta randais.

Šiurpios tradicijos

Vienas svarbiausių hamerių bendruomenės įvykių yra tris dienas trunkanti jaunuolio įšventinimo į vyrus ceremo­nija. Ji vyksta tuomet, kai vaikinas subręsta ir kai jo šeima sukaupia pakankamai galvijų, kad jis galėtų susimokėti už nuotaką. Ši paprastai kainuoja 30 ožkų ir vieną šautuvą. Į šventę susirenka visi, kas tik gali, o jos kulminacija – bėgimas per jaučius. Šalia vienas kito sustatoma apie 10 jaučių, ir vaikinas nuogas keturis kartus turi perbėgti jų nugaromis. Susirinkusieji šoka, muša būg­nelius, gyvuliai baidosi. Jeigu vaikinui pavyksta perbėgti, jis įgyja teisę vesti, jei ne – reikės palūkėti dar metus ir vėl viską bandyti iš naujo.

Antroji šios ceremonijos dalis – moterų plakimas rimbais. Nuo pat ryto jos pradeda svaigintis, kad lengviau pakeltų skausmą. Šokdamos ratu, svies­tu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau lenda prie vy­rų ir transo būsenos prašosi lupamos. Jos plakamos rimbais su metaliniais antgaliais, net iki alpulio. Tam, kuris bus įšventintas į vyrus, plakamos moterys nori įrodyti savo drąsą bei ištvermę. Jeigu ištveria, vadinasi, yra pasirengusios gimdyti. Ritualas baigiasi stipriu kraujavimu, giliomis žaizdomis ir... garbės randais. Kuo jų daugiau, tuo moteris yra ištvermingesnė, tuo daugiau ožkų jaunikis duos.

Dar viena baisi tradicija – vieno iš dvynių nužudymas. Dvynių gimimas šeimai laikoma didžiule nelaime. Manoma, kad jie yra velnio, piktųjų dvasių apsėsti ir gali prišaukti didžiules bėdas: sausrą, epidemiją. Už tai vienas iš dvynių nyra „pašalinamas“ ritualine mir­timi. Nelaimę nešančiais vaikais laikomi ir tie, kuriems pirmasis išdygsta viršutinis dan­tis, o ne apatinis. Ir toks pasmerkiamas myriop. Per metus šitaip nužudoma apie 300 vaikų. Į tokius žiaurius papročius bandė įsikišti Etio­pijos valdžia, bet susidūrė su didžiu­liu genties pasipriešinimu.

Beprasmė pagalba

Hameriai, nors draugiškesni iš mursius, už fotografavimą taip pat reikalauja pinigų, o savo namelių net iš tolo fotografuoti neleidžia. Nameliai yra šiek tiek kitokie nei mursių: apačioje sukalti basliai, o šieno kaugė prasideda aukščiau. Tačiau matėme ir vieną visai padorų, net europie­tiš­ką pastatą. Tai – mokykla, ku­rią šioje gentyje pastatė aust­rai. Tačiau ji, matyt, visiškai ne­rei­kalinga, nes pastatas stovi apleistas, aplink ganosi ožkos. Pa­­si­žiūrėjome per langus – normaliai įrengta klasė: juoda len­ta, padėta kreidos, kampe kažkokios mokymo priemonės.

Kai atėjome prie mokyklos, mus atsekė didžiulis būrys vaikų. Turėjome pasiėmę sąsiuvinukų, spalvinimo pieštukų. Deja, net gana dideli vaikai nemokėjo rankose laikyti pieštuko, nežinojo, ką daryti su popieriaus lapu. Užtai gavę pakabutį, jie mikliai segėsi ant kaklo šalia kitų savo karoliukų. Pro mokyklą pravažiavo dviratininkas. Pasirodo, tai ir­gi austrų dovana. Vaikai mik­liai mynė pe­dalus ir vienas per kitą demonstravo, kaip pui­kiai geba važiuoti.

Netrukus ėmė rinktis ir suaugusieji. Mat mes šalia jų gyvenvietės buvome apsistoję nak­vynei, vietiniams tai tapo savotiška pramoga. Keistai grabaliodama orą, atkurnėjo ir se­na moteriškė. Gidė išsiaiškino, kad ji beveik akla. Senutė prie mūsų priėjo ištiesta ranka, pra­šydama išmaldos. Davėme muilo gabalėlį. Bet moteriškė nebuvo patenkinta: girdi, kam tas muilas, jei nėra vandens. Gi vaikai krykštavo gavę pakelį sau­sainių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

 

 

 

Menininkės kūrinys papuošė miestą

Gimtinę paliekančius vaikus dažniausiai palydime su lūkesčiu, kad jie kada nors sugrįš. Tad visada smagu, kai subrendę ir nemažai pasiekę bei žinomi kraštiečiai atveža naujos patirties, naujų įgūdžių, grįžta su idė­jomis, kaip gimtąjį miestą padaryti gražesnį. Viena tokių – po pasaulį keliaujanti menininkė Aušrinė Pudževytė, užsimojusi spalvingomis fres­komis pagyvinti Šilalės veidą.

Aptikta pačiame darbų įkarštyje, mer­gina piešė freską ant aptrupėjusios mū­ro sienos greta atnaujinto Kultūros cent­ro pastato.

„Ši siena virs spalvotu, unikaliu ir ryškiu meno kūriniu, kuris bus toks pirmas, bet tikrai ne paskutinis Šilalės mieste“, – džiaugdamasi, kad pastato savininkai davė leidimą, o jai į talką kasdien atskuba būrys jaunų savano­rių, praėjusią savaitę sakė Aušrinė.

Dabar išraiškingas kūrinys jau traukia praeivių žvilgsnius ir ne vieną priverčia stabtelti bei atidžiau jį apžiūrėti.

Mergina neslėpė – tokių jos pieštų freskų galima rasti dažname pasaulio kampelyje. Todėl ir grįžusi į gimtinę tik trumpų atostogų, jas nusprendė išnaudoti prasmingai.

„Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl tai darau, kam to reikia. Man tokių klausimų net nekyla, nes aš žinau, jog menas gydo, išlaisvina, pažadina ir nuspalvina žmogaus gyvenimą. Tad bet kuris kūrybinis projektas vertas tik vie­no klausimo: kada?“ – sako mergina.

Aušrinė tikina sieną Kultūros centro pašonėje būsimos freskos tapybai nusižiūrėjusi pernai vasarą, kai į tėvų namus Šilalėje grįžo po pustrečių metų, praleistų Afrikoje. Tad ir atsakymas į jos užduotą klausimą jau pateiktas – dabar. Tiek pati, tiek Šilalės moksleiviai, pažįstami, šiaip menui prijaučiantys en­tuziastai kasdien piešė freską bei padėjo įgyvendinti Aušrinės sumanymą.

Mergina sako, jog užbaigtas kūrinys miestelėnų ir svečių akis džiugins ne vienerius metus. O dėkodama visiems savanoriams už pagalbą, dailininkė juo­kavo, kad su tokiais entuziastais fres­komis ištapyti būtų galima visas Ši­la­lės gatves.

Aušrinė, lankydamasi Afrikoje, paliko ten daug savo darbų – po visą žemyną jų išsibarstė daugiau nei 200. Keliauti mėgstanti šilališkė daug kur už paslaugas atsilygina savo kūryba. Su A. Pudževyte, įdomia ir išskirtine asmenybe, „Šilalės artojas“ kalbėjosi praėjusių metų balandį („Po Afriką keliaujanti Aušrinė: svarbiausia tikėti svajonėmis“, Nr. 30). Tuomet mergina prisipažino, jog tai, kas daugeliui įprasta, jai tiesiog nuobodu. Būtent noras pažinti pasaulį paskatino ją kelionėms po Europą, egzotiškąjį Balį, kol galiausiai atsidūrė Af­rikoje.

„Gyvenu gražiausiose pasaulio vietose nemokamai, mainais į savo kūri­nius“, – prieš metus, dar būdama Namibijoje, „Šilalės artojui“ sakė Aušrinė.

Ir tai yra geriausias pavyzdys, jog, turėdamas noro bei užsispyrimo, žmogus gali daug pamatyti ir patirti be ypa­tingų finansinių išteklių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

 

 

Pirmoji vasaros savaitė – su muzika ir teatru

Vasarai įsibėgėjant, daugėja muzikos ir teatro festivalių ne tik didžiuosiuose miestuo­se – mažuose miesteliuose irgi verda kultūrinis gyvenimas. Tiesa, praėjusią savaitę labiausiai išsiskyrė uostamiestis, kur skambėjo ir dainos, ir vyko teatralų pasirody­mai. 

Šakių rajone, Griškabūdyje, prasidėjo muzikos festivalis „Beatričės vasaros“. Jį penktadienį atidarė Nacionalinis simfoninis orkestras ir violončelininkas Davidas Geringas. Festivalis „Beatričės vasaros“ pavadintas dainininkės Beat­ričės Grincevičiūtės, kurios vaikystė prabėgo Šakių rajone, Ilguvos dvare, vardu. Šiemet aštuoni koncertai vyks Ilguvos, Gelgaudiškio, Zyplių dvaruose, Sudarge ir Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Festivalis tęsis iki rugpjūčio 28 d., jo programa – tinklalapyje beatrice.sakiai.lt. 

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sekmadienį atidarė ir Dainavos šalies muzikos festivalį Alytuje. Nuo 2002 m. šis festivalis yra vienintelis profesionaliosios muzikos festivalis Alytuje, suburiantis visos Dzūkijos profesio­naliosios muzikos gerbėjus. Šiemet jame – net 7 koncertai, dalis jų – nemokami. Dainavos šalies muzikos festivalis vyks iki liepos 7 d., o renginiai skelbiami tinklalapyje alytus2022.lt.

Praėjusią savaitę Radviliškio rajone esančiame Daugyvenės istorijos kultūros muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje prasidėjo renginių ciklas „Šeštadienių popietės klojimo teat­re“. Sena klojimo teatrų tradicija – žaidimai, šokiai, dainos, tad lankytojai kviečiami ne tik į spektaklius, bet ir dalyvauti užsiėmimuose, žaisti senovinius žaidimus. „Šeštadienių popietės klojimo teatre“ tęsis visą vasarą, repertuarą sudarys penkiems etnografiniams regionams (Aukštaitijai, Dzūkijai, Mažajai Lietuvai, Suvalkijai bei Žemaitijai) atstovaujančių teatrų vaidinimai. Bus parodyti septyni spektakliai, tris iš jų vaidins profesionalūs teatrai, vienas spektaklis bus skirtas vaikams. Daugiau informacijos ir renginių programa – daugyvenesmuziejus.lt.

Nuo praėjusios savaitės Klai­pėdoje kūrybinėmis idėjomis dalinosi profesionalūs režisieriai, dramaturgai, scenografai ir aktoriai iš Lietuvos bei užsienio: birželio 8–11 d. vyko Klaipėdos jaunimo teatro organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos“. Šiemet festivalis – jau dešimtasis, o jubiliejaus proga jis dovanojo didelę teatrinę ir muzikinę šventę ne tik teatro bendruomenei, bet ir visiems žiūrovams. 

Po ketverių metų pertraukos Klaipėdoje vyko Vakarų krašto dainų šventė, skirta Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 95-mečiui bei kom­po­­zitoriaus Stasio Šimkaus 135-osioms gimimo metinėms. Joje dalyvavo per 280 meninių kolektyvų, tarp ku­rių – ir šilališkiai, daugiau kaip 6500 dalyvių iš visos Lietuvos. Sulaukta ir svečių iš Danijos sostinės Kopenhagos. 

Ateinantį penktadienį sostinėje vyks kasmetinis kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“, kuris suteiks progą patirti virš 90 skirtingų kultūros ir meno renginių – koncertų, parodų, instaliacijų, spektaklių, kūrybinių dirbtuvių bei ekskursijų. 2022-ųjų „Kultūros naktis“ su viltingu šūkiu „Šviesa visada laimi“ kviečia apsilankyti ir solidarumą su Ukraina išreiškiančiuose renginiuose. Iš beveik 100 skirtingų festivalio renginių tokių bus kone kas antras. Visi festivalio „Kultūros naktis“ renginiai yra nemokami, daugiau informacijos – www.kulturosnaktis.lt.

Neliūdi ir provincija. Štai į Bi­jotus ateinantį šeštadienį kviečia Teatrų festivalis, bir­želio 21-ąją į Šilalę atvyks „Maisto banko“ ir Taivano atstovybės inicijuojamas renginys – automobilis-smaližiamobilis (ЛасунCar), kuris kviečia mūsų rajone apsistojusius mažuosius ukrainiečius pasmaližiauti.

Ir, žinoma, aktyvius piliečius kviečia šiandien vykstantys Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai, kuriuose galime prisiminti visus tuos, kurių gyvenimai tekėjo Sibiro toliuose...

Kotryna PETRAITYTĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą