Spalio 9 d. Laisvės kovų muziejuje Lazdijuose vyko dokumentinio filmo „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ pristatymas. Filmas skirtas Laisvės kovotojui, LPKTS ilgamečiam vadovui ir garbės pirmininkui, Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, Antanui Lukšai, 100-ųjų gimimo metinių proga. Filmą pristatė autorė ir režisierė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė. Muziejaus salėje išeksponuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta edukacinė-kilnojamoji paroda „Laikom frontą!“.

Parodą pristatė LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė. „...Laisvės nebus be pasiaukojimo. Juk tie, kurie vis dar trokšta valdyti pasaulį, nepasikeitė. Pasikeitė tik priemonės tikslui pasiekti. Štai kodėl mūsų tautos kova už atgimimą, už laisvę, dorą žmogų dar nebaigta...“, – ši citata iš parodos ir liudija apie Antano Lukšos ir jo bendraminčių nepailstamą kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Renginio vedėja vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė paminėjo, kad šiandien muziejuje vyksta neeilinis renginys. Tai ne tik filmo ir parodos pristatymas, bet tai ir pilietiškumo pamoka, į kurią atvyko Šeštokų vidurinės mokyklos ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Ir renginio vedėja, ir viešnios pabrėžė, kad tai dokumentinis pasakojimas ne vien apie Antaną Lukšą – garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolį, bet ir apie visos Lietuvos likimą.

Filme yra daug iškalbingų faktų ir archyvinių kadrų: Antanas Lukša, kaip ir jo trys broliai Juozas, Jurgis ir Stasys, po 1940-ųjų okupacijos, kai visus vyrus vertė tarnauti sovietų armijoje, palaiminti Mamos, pasirinko rezistencijos kelią. Vadinasi, rinkosi ne tik patį pavojingiausią kovos būdą, bet ir gyvenimą miškuose, slėptuvėse, šaltyje, alkyje, nuolatiniame pavojuje...

Švedų žurnalistas, teologas, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą tyrinėti rezistencijos laikotarpio ir tapęs paramos Ukrainai organizatoriumi, filme pabrėžė, kaip pagalbos iš Vakarų laukė mūsų partizanai, taip dabar ginklų prašo kovojantys ukrainiečiai. Pokario kova su okupantu truko bemaž 10 metų, o kiek tęsis rusiškasis teroras Ukrainoje, jei jos nerems Vakarai? Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdavikus – Juozą Markulį ir Nachmaną Dušanskį. Anuomet jie net buvo apdovanojami ir iš esmės išvengė atpildo. Antano Lukšos brolis Juozas demaskavo išdaviką, bet J. Markulis buvo skubiai išsiųstas į Leningradą, o grįžęs iki pat mirties 1987 m. buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas. Kitas veikėjas, turėjęs ilgametę NKVD smogiko patirtį, tardęs ir kankinęs partizanų vadus, taip pat ir Juozą Lukšą, 1989 m. ramiai pasitraukė į Izraelį, o šis atsisakė jį išduoti.

Lazdijų krašto muziejuje paroda „Laikom frontą!“ bus ekspanuojama iki š.m. lapkričio 4 dienos. Susipažinti su parodos eksponatais galima muziejaus darbo dienomis.

Renginio organizatoriai: Lazdijų krašto muziejus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Nuotraukos LGGRTC darbuotojų

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2023 m. beveik 55 milijonams žmonių buvo diagnozuota demencija. Dažniausiai ji išsivysto 65 metų ir vyresniems asmenims, tačiau būna atvejų, kai ją turi ir jaunesni – 40–50 metų asmenys. 

Apie tai, kokios yra demencijos atsiradimo priežastys, ankstyvieji ženklai ir kaip pagelbėti šį sindromą turinčiam artimajam ar sau pačiam, pasakoja Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos asistentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Arūnas Vaitkevičius. 

Pirmieji signalai

Gydytojo neurologo teigimu, demencija yra sindromas, kuriam priskiriamos panašiais pažinimo funkcijų sutrikimų simptomais pasireiškiančios ligos, atsirandančios dėl galvos smegenų pakitimų: „Dažniausia jų – Alzheimerio liga. Kitos ligos yra gerokai retesnės, pavyzdžiui, sukeliamos kitų degeneracinių galvos smegenų pakitimų. Be to, demencijos požymių gali pasireikšti persirgus insultu ar infekcinėmis smegenų ligomis, po sunkių galvos smegenų traumų.“

Ankstyvuosius demencijos ženklus pastebėti nelengva, nes jie gali vystytis po truputį, lėtai ir atrodyti kaip visiškai normali senėjimo dalis. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jei jums ar jūsų artimajam silpsta gebėjimas prisiminti neseniai įvykusius įvykius, padėti daiktus į įprastas vietas, sunku rišliai kalbėti, rasti tinkamą žodį ar sekti pokalbį, sunku susiorientuoti aplinkoje ir priimti logiškus sprendimus, sunku atlikti kasdienes užduotis, tokias kaip namų ruošos darbai ar mokesčių apmokėjimas. 

A. Vaitkevičius pažymi, kad jeigu pats žmogus pradeda skųstis, jog jam vis dažniau atsiranda atminties spragų ar orientacijos sutrikimų, tuomet jau vertėtų į tai atkreipti dėmesį. 

„Svarbu suprasti, kad elementarus užmaršumas, kai retkarčiais užmirštame žodį, datą ar kokį pavadinimą, – tik­rai nėra ligos požymis ir gali įvykti visuose amžiaus tarpsniuose. Tik tuomet, kai atminties ar orientacijos pablogėjimas arba kitų pažinimo funkcijų sutrikimas pradeda reikšmingai paveikti kasdienę žmogaus veiklą, kenkti jo gyvenimo kokybei, galima pradėti įtarti demenciją“, – sako gydytojas neurologas. 

Pasak jo, svarbu pastebėti ir nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčius, pavyzdžiui, kai žmogus tampa agresyvus, asocialus ar elgiasi nesilaikydamas visuotinai pripažintų mandagumo ir socialinių normų.

Ar galima to išvengti? 

Dažniausiai demencija išsivysto 65 metų ir vyresniems asmenims, o šio sindromo atsiradimo priežastys yra įvairios. 

„Kai kurias priežastis galime aiškiai įvardyti – pavyzdžiui, trauma, infekcija ar galvos smegenų uždegimas (encefalitas), taip pat kai kurie organizmo medžiagų apykaitos sutrikimai (inkstų ar kepenų veiklos nepakankamumas). Vis tik dažniausiai aiškios priežasties nežinome, demencijos priskiriamos savaiminių neurodegeneracinių ligų grupei, pavyzdžiui, didžioji dalis Alzheimerio ligos atvejų. Dalis jų yra genetinės ir paveldimos“, – sako medikas.

Svarbu priminti rizikos veiksnius, kurie turi įtakos demencijos atsiradimui. Riziką kelia alkoholio vartojimas, rūkymas, nutukimas, padidėjęs kraujospūdis ar cukraligė, padidėjęs cholesterolio kiekis organizme – tai tie patys rizikos veiksniai, kurie būdingi širdies ir kraujagyslių ligoms. 

A. Vaitkevičius pabrėžia, kad vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo, jog demenciją įmanoma atitolinti sveiku gyvenimo būdu, reguliariu fiziniu aktyvumu, sveika ir subalansuota mityba, cholesterolio kiekio mažinimu. 

Be to, labai svarbu užtikrinti tinkamas klausos ir regos funkcijas, kadangi tai lemia žmogaus gebėjimą gauti informaciją iš aplinkos ir ją analizuoti: „Sutrikus klausai ar regai, žmogus gauna mažiau aplinkos stimulų, sutrinka bendravimas su artimaisiais, jis pamažu atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, gauna mažiau informacijos, todėl atitinkamai lėtėja smegenų veikla“. 

Gydymas – simptominis

Pabrėžiama, kad panašius į demenciją simptomus gali sukelti ir kitos sveikatos būklės, pavyzdžiui, depresija, netinkamų vaistų vartojimas, alkoholizmas, sutrikusi hormonų pusiausvyra ar vitaminų trūkumas. Šios sveikatos būklės gali būti gydomos, todėl rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, prireikus – į kitą kompetentingą medicinos specialistą, kuris pasakys tikslią diag­nozę ir suteiks tinkamą pagalbą.

„Kuo ankstyvesnė demencijos diagnostika – tuo veiksmingesnis gydymas. Kol kas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje turime tik simptominį gydymą vaistais, kurie malšina simptomus, bet nepakeičia ligos progresavimo, tačiau mokslas žengia į priekį ir pastaraisiais metais jau turime vis daugiau žinių apie naujus gydymo metodus“, – kalba A. Vaitkevičius.

Reikiamus vaistus parenka ir skiria gydytojas neurologas. Neretai reikalinga ir psichiatro konsultacija dėl pasireiškiančių nerimo ar depresijos simptomų. Taip pat rekomenduojami nemedikamentiniai gydymosi būdai, tokie kaip atminties ir orientacijos pratimai, dailės, gyvūnų ar muzikos terapija. 

Šeimos narių budrumas

Greičiausiai pirmuosius demencijos simptomus gali pastebėti šeimos nariai. Svarbiau­sia atkreipti dėmesį į pasikeitusį artimojo elgesį ir demencijai būdingų simptomų dažnumą. Kilus įtarimams, pirmiausia patariama pasitarti su šeimos gydytoju ar kitu kompetentingu specialistu, geriau nieko apie tai nesakyti artimajam, kad jis neišsigąstų ir neatsiribotų. Konsultacijos metu medikas paaiškins, kaip konk­rečiu atveju reikėtų elgtis toliau, į kokius signalus atkreipti dėmesį, kokius atminties ir kitus testus atlikti. 

Jeigu jūsų šeimos nariui demencija jau yra patvirtinta, jo priežiūra priklauso nuo demencijos stadijos. Ankstyvoje stadijoje reikėtų skatinti ligonio savarankiškumą, priminti jam apie kasdienes užduotis. 

Ligai progresuojant, šeimos narių įsitraukimas vis didėja. Svarbiausia pasirūpinti patogia ir saugia aplinka, stebėti, kokias užduotis kasdienybėje ligonis gali atlikti pats, o kur jam reikia pagelbėti. 

Kaip gyventi su demencija? 

Jeigu jums buvo diagnozuo­ta demencija, pirmiausia rekomenduojama pradėti sveikiau maitintis, atsisakyti žalingų įpročių ir reguliariai sportuoti. Nebūtina užsiimti itin aktyvia veikla, svarbiausia reguliariai judėti, pavyzdžiui, kasdien eiti pasivaikščioti ar užsiimti daržininkyste.  

Taip pat svarbu nepamiršti pažinimo ir atminties stimuliacijos – tam padės įvairios smegenų lavinimo mankštos, tokios kaip galvosūkių ar kryžiažodžių sprendimas. 

Savaitės planų tvarkaraštis padės laikytis rutinos, tab­lečių tvarkymo dėžutė – laiku išgerti reikiamus vaistus. Naudingų telefonų nu­merių sąrašą vertėtų laikyti­ šalia te­lefono, kad, reikalui esant būtų galima greitai susisiekti su artimuoju ar kreiptis pagalbos.

Ligoniui gali būti sunku atlikti naujas užduotis, todėl patariama neskubėti, susiskirstyti jas etapais, daryti dažnas pertraukas ir leisti sau pailsėti.

Specialistai pataria ligoniui neatsiriboti nuo socialinio gyvenimo, stengtis kuo daugiau bendrauti su artimaisiais, nesigėdyti savo ligos ir apie ją kalbėti. 

Demenciją turintiems asmenims ir šeimoms, kurios globoja ligonį, labai svarbi parama ir palaikymas, todėl rekomenduojama dalyvauti kolektyviniuose užsiėmimuose, tarpusavio pagalbos grupėse ir mokymuose. 

Ji atsirado 16 tūkstančių gyventojų turinčiame Derhačių mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 25 kilometrus. Šiuo metu yra gaminamos lentelės su tokiu pavadinimu, kurios jau spalio viduryje bus iškabintos ant visų namų, esančių šioje vieno kilometro ilgio gatvėje Kaimelio mikrorajone. Lentelės su Rusijos mokslininko pavarde, kurio absoliučiai niekas nesiejo su Derhačiais, jau nuimtos.

Kaip pripažino miesto me­ras Viačeslavas Zado­ren­ko, Derhačių anksčiau su Lietuva irgi niekas nesiejo, tačiau, kilus karui, mūsų šalis suteikė pačią didžiausią pa­ramą šiam rajonui, tad nu­spręsta atsidėkoti, pava­di­nant vieną gatvę mūsų šalies vardu. Iš viso pagal dekomunizcijos ir derusifikacijos įstatymus buvo pakeisti 206 gatvių pavadinimai.

„Pasiūlymui Lietuvos vardu pavadinti gatvę niekas neprieštaravo, nes mieste visi žino, jog Lietuva daug kuo mums padeda”, – sakė merijos atstovas spaudai Oleksandras Kulikas. Būtent jis kartu su žinomu vietos savanoriu, Derhačių mero patarėju Jevhenu Kotenko, ir iškėlė Lietuvos gatvės idėją. 

J. Kotenko su žmona gyveno tris kilometrus nuo Rusijos nutolusiame  Koza­čaja Lopan kaime ir pirmą karo dieną vos spėjo iš ten pasprukti. Kaime pasilikusius jo tėvus okupantai nuolat sekė ir tardė, tikėdamiesi pagauti pagarsėjusį vietos „nacio­nalistą”.

„Rusų kareiviams įžengus į kaimą, nemažai žmonių juos pasitiko džiaugsmingai, nes niekada netapatinosi su Ukraina. Po išvadavimo ėmiau organizuoti paramos civiliams ir kariškiams gabenimą, susipažinau su „Blue/Yellow” vadu Jonu Ohmanu. Jis pasirodė esąs labai drąsus – Veterinarnaja gyvenvietėje, ant vandentiekio bokšto, esančio gal per metrą nuo sienos su Rusija, pritvirtino Lietuvos vėliavą”, – pasakojo J. Kotenko.

Daugiausiai paramos čia atveža J. Oh­mano vadovaujama organizacija „Blue/Yellow”. Iš pradžių buvo gabenami maisto, rūbų ir vaistų kroviniai, o pastaruoju metu labai svarbios yra elektros pastočių dalys bei laidai, darbo priemonės. Mat Maskvai tyčia sprogdinant elektrines, labai aktualu kuo skubiau atstatyti energijos tiekimą. Prieš man apsilankant miestelyje, buvo atgabentas didžiulis paramos krovinys iš Lietuvos, merijos kieme buvo iškrautos dėžės su medicinos pirštinėmis bei elektros tiekimo įranga, laidais. Klaipėdos energetikai turėjo sandėliuose daug nurašytų, nenaudojamų priemonių, kurios ukrainiečiams dabar yra aukso vertės.

Meras V. Zadorenko yra pats garsiausias Ukrainos partizanas. Už šio 45 metų vyriškio galvą karo pradžioje okupantai buvo pažadėję 100 tūkst. JAV dolerių. Mat 2022 m. vasario 24 d. Rusijai ėmus veržtis Charkivo link, V. Zadorenko subūrė ir vadovavo partizanų būriui, kuris Ukrainos kariams teikė svarbią žvalgybinę informaciją, vykdė diversijas bei dalyvavo kaimų išvadavimo operacijose. Už tai jis buvo apdovanotas medaliais ir pelnė Charkivo regiono garbės piliečio vardą.

„Partizanų nebuvo daug, apie 30 vyrų – verslininkai, buvę kariai, merijos darbuotojai, šiaip drąsuoliai. Mes buvome vietiniai, gerai žinojome vietovę, sugebėjome nepastebėti prasmukti ir žvalgyti. Ukrainiečių karių irgi buvo nedaug, tik porą šimtų, tačiau sugebėjo sustabdyti tūkstantinės priešo armijos žengimą, o Derhačiai liko vieninteliu neužimtu rajono centru Rusijos pašonėje. Ne­įveikę mūsų jie negalėjo apsupti ir už 11 kilometrų esančio Charkivo, o per prasidėjusį kontrpuolimą 2022 m. rugsėjį į Kozačaja Lopan įėjome para anksčiau nei kariai“, – didžiavosi meras.

V. Zadorenko su džiaugsmu pasakojo, kaip partizanai sugebėjo nuvaryti kelis priešo tankus, tačiau skausmingai prisiminė, jog Kozačaja Lopan likusius jo tėvus brutaliai tardė bei grasino nužudyti okupantai, tikėdamiesi tokiu būdu merą pervilioti į savo pusę.

„Okupantai siuntė žinutes į mano pas­kyrą socialiniame tinkle, bet iš karto apie tai pranešiau žvalgybai ir nieko pats nerašiau. Žinu­tes siuntė ir Kozačaja Lopan likę kaimynai, draugai, per kuriuos okupantai irgi tikėjosi su manimi susibičiuliauti. Jie siūlė solidžias pinigines premijas ir už kitų partizanų galvas“, – kalbėjo meras.

Susitikau su juo apgriautų kultūros namų rūsyje įrengtame kabinete, nes vi­si administ­raciniai pastatai mieste yra subombarduoti. Saugumo sumetimais merijos darbuotojai yra išskirstyti po ke­lis ir dirba kitų įstaigų ar privačių na­mų rūsiuose. 

Fronto linija buvo nusistovėjusi ties Prudiankos kaimu, kuriame beveik visi pastatai buvo sugriauti. Griuvėsiais virto ir dar keletas kaimų. Būtent labiausiai nukentėjusius ne taip seniai ir aplankė Lietuvos medikai, atvykę jau į devintą tokią misiją Derhačių apylinkėse.

„Mus globoja vietos kariai, kurių nurodymu dažnai esam priversti keisti planus. Tai būtina dėl paaštrėjusių karinių veiksmų, kartais nutinka taip, jog į anksčiau lankytas vietas nebegalim grįžti. Tolimesnių sprogimų aidus nuolat girdim, tačiau keletą kartų yra tekę patirti ir kieme krentančias bombas. Taip nutiko Kozačaja Lopan, kai teko nutraukti darbą ir slėptis rūsyje, o po kelių dienų poliklinikos išvis neliko“, – pasakojo misijos vadovė, slaugytoja Vaiva Jankienė. 

Anksčiau taikos misijoje Afganistane dalyvavusi V. Jankienė nusprendė, kad jos žinios pravers Ukrainoje ir ten vyksta jau trečius metus.

„Manau, kad čia važiuosiu ir karui pasibaigus, nes ukrainiečiams mūsų paramos reikės ilgai. Dukros norėtų, kad daugiau laiko skirčiau anūkams, pati irgi to norėčiau, tačiau kai pamatau, jog namų netekę senoliai mūsų laukdami į eilę stoja nuo ankstyvo ryto, o iš dėkingumo apsiašaroja, suprantu, kad negaliu nebevažiuoti“, – prisipažįsta Vaiva.

Tą dieną, kai su jomis bendravau, lietuvės medikės gydė žmones kaimuose, iš kurių viename, Tsupivkoje, pacientus buvo priverstos apžiūrėti cerkvėje, nes mokykla ir seniūnija sugriautos.

„Teko dirbti įvairiomis sąlygomis, kartais dantis taisome, nuvykę į neįgalių žmonių namus, tačiau cerkvė mano kabinetu tapo pirmą kartą, nauja patirtis“, – kalbėjo jauniausia iš penkių medikių, 25-erių odontologė Kotryna Raudytė, į Ukrainą atvykusi ketvirtą kartą. 

Medikai važiuoja į tuos kaimus, iš kurių gyventojai neišsilakstė, tačiau yra ir tokių, kuriuose neliko nė vieno žmogaus arba vos keli. Tokarivkos kaimelyje aptikau septynias moteris ir du vyrus, nors prieš karą čia gyveno apie 50, o sovietmečiu – netgi iki 100 žmonių. Apie pusę namų tada buvo vasarnamiai, kuriuos pasistatė už 20 kilometrų esančio Charkivo gyventojai.

„Kartą per savaitę atveža duonos, kartą per mėnesį gauname humanitarinę paramą, o porą kartų per savaitę kas nors eina į už keturių kilometrų esantį Dubivkos kaimą ir visiems pargabena maisto ar daiktų. Esame ant kalvelės, pro mano namo langą tiesiai per pievas matosi Rusijos pasienio bokštas, esantis už 7 kilometrų. Kai karas prasidėjo, iš ten raketų salvės į Charkivą lėkė virš mūsų stogų, buvo baisu, dauguma gyventojų pabėgo. Pabėgau ir aš su vyru bei uošviene, bet grįžom, neturim lėšų nuomotis butą Charkive, o čia savas namas, daržas, badu nemirsi“, – sakė 52-ejų Nataša Zazuliak.

„Man 73-eji, manau, kad rusai stebi ir žino, jog kaime liko vos keli žmonės, čia nėra jokių kariškių, tačiau prieš kelias savaites naktį per dvi valandas atskrido virš 40 bombų, kilo gaisrai, supleškėjo šešios sodybos. Jie turbūt iš keršto, kad negali parklupdyti Ukrainos, nori visą mūsų žemę paversti pelenais. Pasaulis privalo pamišėlį Putiną sustabdyti”, – prašė Vera Vlasova. 

„Reikėtų, kad čia apsilankytų kuo daugiau Lietuvos seimūnų, Europos Parlamento narių ir pasaulio lyderių. Toli nuo sprogimų postringauti yra viena, o pajusti tikrą karo baisumų realybę čia atvykus yra visai kas kita. Gal tada ir sprendimai dėl paramos būtų kitokie”, – sakė susitikime su meru dalyvavęs europarlamentaras Dainius Žalimas. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Spalio pradžioje buvo duotas startas naujajam 2024–2025 m. Regionų krepšinio lygos (RKL) startui – Birštone rungtynes pradėjo Nostra.lt-RKL A diviziono, kuriame žaidžia ir Šilalės sporto klubo „Šilalės Lūšis“, komandos. Šilališkiai pirmąsias varžybas žaidė Kupiškyje, deja, jos baigėsi varžovų pergale. Todėl šiandien komandai namuose labai reikia visų šilališkių palaikymo susitikime su Ra­seinių „Raseiniais“.

Spalio 4-ąją varžybos Kupiškyje su krepšinio klubu „Kupiškis“ baigėsi šeimininkų pergale, o kupiškėnai „Lūšį“ įveikė rezultatu 88:60. Rezultatyviausias šilališkių komandoje buvo Nedas Vydmantas, Gvidas Kačiušis, Justas Košys, tačiau jų pastangų neužteko įveikti priešininkus.

Šiandien, spalio 11 d., nuo 19 val., Šilalės sporto mokyklos salėje „Lūšis“ susitiks su Raseinių „Raseiniais“, o komandos vadovas Ernestas Aušra kviečia visus, neabejingus krepšiniui, palaikyti mūsų komandą. Ir nors žiūrovai labiausiai laukiami salėje, neturint galimybės atvykti, bus galima stebėti tiesioginę varžybų transliaciją (https://youtube.com/@regionukrepsiniolyga).

Kitos artimiausios Nost­­ra.lt – RKL A diviziono var­žybos, kuriose žais „Šilalės Lūšis“ vyks spalio 19 d., 16 val., Šilalės sporto mokykloje, kur šilališkiai susitiks su Biržų komanda, spalio 25 d. „Lūšies“ krepšininkai žais Birštone su Birštono „Milasta“, o spalio 26 d., 16 val., varžybos vėl vyks Šilalės sporto mokyklos salėje, kur šilališkių lauks akistata su Akmenės spor­to centro komanda.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ komandos nuotr.

Ko gero, visi žinom posakį „Kas bus, kas nebus, bet že­maitis nepražus“. Ir tai – tiesa: po nemenkos pertraukos Šilalės žemaičiai vėl ryžosi atnaujinti savo draugijos veik­lą ir imtis darbų, puoselėjančių žemaitiškumą. Pir­ma­sis susibūrimas jau įvyko, netrukus rinksis naujoji valdyba ir galbūt dar šiais metais visuomenė bus pakviesta į pirmąjį Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos organizuotą renginį.

„Mūsų pagrindinis siekis yra atgaivinti draugijos veiklą, pasistengti, jog į ją įsitrauktų daugiau jaunų žmonių, kad žemaitiška dvasia šilališkių kasdienybėje gyvuotų ir dar labiau atsiskleistų“, – sako naujasis draugijos pirmininkas Gražvydas Juk­nius.

Jis ryžosi imtis vadovauti drau­gijai, tęsdamas tėvo – šios draugijos pirmojo vadovo Ka­zio Juk­niaus – darbą. Šviesios atminties K. Juknius Žemaičių draugijos skyrių Šilalėje įkūrė vienas pirmųjų Lietuvoje, kai kiekvienas rajonas galėjo turėti savo padalinį. Kai 2016-aisiais atsirado galimybė tapti nepriklausomu vienetu, K. Juknius jos vadove pasiūlė tuomet Šilalės savivaldybėje dirbusią paveldosaugininkę Jurgitą. 

„Nei tada, kai dirbau savivaldybės administracijoje, nei dabar, gyvendama Vilniuje, nemokėjau taisyklingai kalbėti žemaitiškai. Bet anuomet K. Juk­nius ir bilioniškis žemaitiškumo puoselėtojas Zenonas Levickis prašė tik vadovauti, pažadėjo abu pakalbėti už mane žemaitiškai“, – dabar, per­duodama vadovavimą G. Juk­niui, juokavo J. Zabielienė. 

Buvusi pirmininkė prisiminė, kiek daug draugija nuveikė iki pandemijos, tačiau vėliau viskas tarsi sustojo. Prie viso to prisidėjo ir jos pačios persikėlimas į sostinę, susidėjo ir kitų aplinkybių, kurios sustabdė draugijos veiklą. Todėl Jurgita sako dar iki šio susirinkimo ėmusi ieškoti sau pamainos.

„Gražvydas yra tas šilališkis, kuriam rūpi Šilalės kraštas, paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms. Jam ne tik įdomi mūsų protėvių praeitis, jis pats renka artefaktus ir perduoda juos Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui. Tad tikiu, kad jis bus puikus draugijos vadovas“, – neabejoja buvusi draugijos pirmininkė. 

Žemaičių draugijos pirminin­kas gali būti renkamas neribotam laikotarpiui, tačiau jos valdyba turi būti perrenkama kas trejus metus. Tad praėjusią savaitę susirinkę Šilalės žemaičių draugijos nariai ateinantiems trejiems metams išsirinko naują septynių narių valdybą, kurią sudaro Vanda Apulskienė, Rozvita Beržinienė, Irmina Kėblienė, J. Zabielienė, Birutė Kuizinaitė, Z. Levickis ir Stanislovas Budreckas. Pirmasis naujos sudėties valdybos posėdis planuojamas po mėnesio. Jo metu bus sudaromas preli­minarus ateinančių metų Žemaičių draugijos veiklos planas. O kad posėdis būtų produktyvus, turės gerokai paplušėti ir naujai išrinkti Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos grupių seniūnai (jie veiks kiekviename didesniame miestelyje ar seniūnijos centre). 

„Mano noras yra suburti darniai veikiančią komandą. Noriu, jog šilališkiai iš kitų žemaičių išsiskirtų ne kiekybe, o kokybe. Nepakanka tik tapti draugijos nariu ir gauti žemaičio pasą, reikia iš tikrųjų būti žemaičiu širdyje. Koks yra tikras žemaitis? Pirmiausia jis ryžtingas, stiprus, bet dar svarbiau – tvirto žodžio žmogus. Turime vienytis, jungtis ir aktyviai puoselėti savo tikrąją prigimtį. Nenoriu, kad tai būtų tik skambūs žodžiai, todėl raginu kiekvieną šilališkį, kur jis bebūtų (gal išvyko padirbėti ar studijuoti) atnaujinti ryšį su gimtine – aktyviai įsijungti į Žemaičių draugijos veiklą“, – po susirinkimo kalbėjo naujasis pirmininkas G. Juknius.

Kokia tai bus veikla – tik planuojama. Kažkas iš susirinkimo dalyvių jau pasiūlė organizuoti žemaitišką, tik Šilalės kraštui būdingą etnovakaronę, kiti ragino pagalvoti apie kitų metų kalendorių, girdėjosi minčių apie galimybę įrašyti ir viešai paskelbti Šilalės žemaičių himną ir t.t. 

Tačiau kaip pavyks visus planus įgyvendinti ir kokia bus Šilalės žemaičių veikla ateinančiais metais, priklauso ir nuo kiekvieno mūsų. Todėl naujasis draugijos vadovas ir valdyba laukia kiekvieno žemaičio pasiūlymų, pastabų ir, žinoma, įsitraukimo į veiklą, tampant Žemaičių draugijos nariu. Tam tereikia susisiekti su jos pirmininku G. Jukniumi tel. (+370-663) 5-59-40.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo pabaigoje Šilalės savivaldybės tarybos nariai nusprendė sudaryti naują vie­ša­ja­me aukcione parduodamo savivaldybės ne­kilnojamojo turto są­rašą. Parduoti nutarta ir daug metų tuščius laikomus socialinius būs­tus, į kuriuos nie­kas ne­pageidauja kraus­­­tytis ir nuomoti arba užsiimti kokia nors veikla. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

2024 m. spalio 3-4 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose (Radvilų g. 6) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kengyro sukilimas: priežastys, pasipriešinimas, pasekmės ir atmintis“, skirta Kengyro sukilimui 70-mečiui paminėti. Konferenciją organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos istorijos institutas ir Lietuvos vyriausioji archyvaro tarnyba. Konferencijos partneriai - Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Lietuvos ypatingasis archyvas. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Kazachstano, Lenkijos ir Ukrainos.

Konferenciją atidarė ir dalyviams sveikinimo žodį tarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius dr. Arūnas Bubnys ir Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Aurimas Švedas.

„Apie ypatinguosius lagerius Kazachstano teritorijoje, kurių buvo keletas – Karlage, Steplage ir Pesčianlage tikrai mažai kas žino. Ir apie patį Kengyro sukilimą Lietuvos visuomenė dar per mažai žino. Mūsų tikslas ir yra įamžinti tuos įvykius įvairiomis priemonėmis: paminklais, parodomis, konferencijomis, knygų leidimu“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, sveikindamas visus, atvykusius į konferenciją. Jis akcentavo, kad labai svarbu plėtoti bendrystę tarp įvairių šalių istorikų, atliekant mokslinius ir archyvinius tyrimus – nustatyti kiek įmanoma daugiau Kazachstano ypatinguosiuose lageriuose kalėjusių lietuvių ir kitų tautybių žmonių.

Istorinio renginio svečiai ir organizatoriai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, kur vyko susitikimas su Seimo Pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen.

Pirmąją konferencijos dieną buvo nagrinėjamos Kengyro sukilimo tyrimo problemos. Konferencijos sekcijas moderavo Lietuvos ypatingajo archyvo direktorius Remigijus Černius ir Almatos (Kazachstanas) Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto generalinis direktorius prof. dr. Zijabek Kabuldinov.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Pocius aptarė sukilimų Kengyre, Vorkutoje ir Norilske universalius veiksnius ir ypatumus. Almatos Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto generalinis direktorius prof. dr. Zijabek Kabuldinov supažindino klausytojus su Kengyro sukilimo dokumentais Kazachstano archyvuose. Pažymėjo, kad Kazachstano istorikai kreipėsi į Respublikos prezidentą dėl galimybės gauti prieigą prie dokumentų mokslininkams, nes Kazachstano Respublikos Prezidento archyve saugoma daugiausia politinių kalinių bylų. Šiuo metu tokia galimybė yra svarstoma ir ateityje archyvas atsivers plačiau.

Valstybinio žinybinio Ukrainos Saugumo tarnybos (Kijivas) direktorius dr. Andrej Kogut kalbėjo apie Kengyro sukilimo lyderių iš Ukrainos gyvenimiškas trajektorijas. Pristatė pagrindinius sukilimo vadus ir jų biografijas. Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto mokslininkė dr. Nursulu Diusenova aptarė pagrindines Kengyro sukilimo priežastis. Valstybinio žinybinio Ukrainos Saugumo tarnybos darbuotojas dr. Jaroslav Antoniuk kalbėjo apie OUN (Ukrainos nacionalistų organizacijos) pogrindinės kovos metodų pritaikymą Steplage.

Po pietų pertraukos Č. Valichanovo vardo istorijos ir etnologijos instituto Visuotinės istorijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vedėja dr. Manara Kalybekova iš pradžių supažindinusi su Kazachstano archyvų organizavimo ypatumais, aptarė Kengyro lagerio sukilėlių kasdienybę ir buities sąlygas. Ukrainos NMA Istorijos instituto Sovietinės epochos valstybinio teroro istorijos skyriaus mokslinis sekretorius dr. Roman Podkur pristatė Kengyro kalinių ukrainiečių kolektyvinį portretą. Ukrainos nacionalinio atminties instituto (Luckas) Vakarų tarpregioninio skyriaus vyr spec. dr. Lesia Bondaruk kalbėjo tema „Meilė ir GULAG‘as: Kengyro vaikai“ – apie lagerio sąlygomis užsimezgusius romantinius santykius, šeimas, jų likimus.

Pirmąją konferencijos dieną apibendrinančioje diskusijoje svečias iš Kazachstano prof. dr. Zijabek Kabuldinov pasiūlė Lietuvos mokslininkams bendradarbiauti rengiant knygą apie Kengyrą, kuriai lėšų galima būtų prašyti iš Kazachstano ir galbūt Europos Sąjungos mokslo finansavimo programų.

Antroji konferencijos diena buvo skirta Kengyro sukilimo įamžinimo problematikai. Konferenciją moderavo dr. Andrej Kogut. Prelegentai perskaitė pranešimus, kaip Kengyro sukilimas atsispindi memuaristikoje ir istoriografijoje. Prof. Rasa Čepaitienė (LII, LGGRTC) supažindino klausytojus su atminties apie GULAG‘ą evoliucija Lietuvos istorinėje kultūroje, Violeta Jasinskienė (LGGRTC) aptarė Kengyro sukilimo dalyvių iš Lietuvos atsiminimus, dr. Lesia Bondaruk ir. dr. Manara Kalybekova nagrinėjo memuaristiką Kengyro sukilimo istoriografijoje ir sukilimo numalšinimą dokumentuose ir atsiminimuose. Konferenciją užbaigė Centro Karta leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Agnieška Knyt (Varšuva, Lenkija) pristatydama lenkiškąją Kengyro sukilimo atmintį „Karta“ archyve saugomų dokumentų ir atsiminimų pagrindu.

Konferencijos baigiamojoje diskusijoje kalbėta apie Kengyro sukilimo Konspiracinį centrą – jo organizavimą, struktūrą, lyderius, etnines pogrindžio grupes. Nutarta kitąmet išleisti leidinį sudarytą iš konferencijos pranešimų lietuvių ir anglų kalbomis.

Tarptautinė mokslinė konferencija atspindi labai svarbų poslinkį nuo veiklų, kurios susijusios su istorinės atminties įamžinimu link išsamių tarptautinio lygmens mokslinių tyrimų, naujų perspektyvų numatymo atskleidžiant Kengyro suskilimo reikšmingumą.

Nuotraukos LGGRTC ir Seimo kanceliarijos darbuotojų

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė pirmąją premjerą naujuose rūmuose, kuri sutraukė didžiulį žiūrovų, atvykusių iš Lietuvos ir Baltijos valstybių, būrį. Šiuo metu naujausio ir moderniausio Europos teatro istorija prasidėjo nuo pirmojo Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymo Lietuvoje, kuriuo grožėjosi ir daugybė žinomų žmonių, teatro profesionalų, meno kritikų.

Šį savaitgalį pristatoma Ph. Glasso opera „Kelionė“ – ypatinga premjera, nes tai yra pirmasis šio žinomo kompozitoriaus operos pastatymas Lietuvoje. Tie, kurie neturėjote galimybės išvysti, esate labai laukiami lapkričio 15, 16 d. ir ateinančių metų kovo 21, 22 d., lapkričio 29, 30 d. ir gruodžio 1 d.

Operos pagrindas yra ne biografinis veikalas apie Kristupą Kolumbą. Kompozitoriaus žodžiais tariant, operos siužetas pasakoja „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities“. Šis kelionės naratyvas, kuris tapo operos pagrindu, puikiai atliepia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją. Muzikinis teatras Klaipėdoje gyvuoja daugiau kaip 200 metų, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, ir dažną kartą veikdamas tik idėjos vedinų žmonių dėka.

Operą „Kelionė“ Klaipėdoje pastatė italų režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dizainerė Emilia Zagnoli. Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perėmė naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė. Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungė nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą premjerai ruošė teatro vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, operos aktyvus veiksmas įtraukė ir KVMT baleto trupę, grojo KVMT simfoninis orkestras.

Pirmojoje premjeroje (spalio 4 d.) dainavo Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II).

Spalio 5 d. dainuos Šarūnas Šapalas (Kolumbas), Joana Gedmintaitė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Martynas Stankevičius (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II), o spalio 6 d.  - Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Rita Petrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Ernesta Stankutė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Nora Petročenko (Žemės dvynys I), Evert Sooster (Žemės dvynys II).

KVMT inform.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, minėdamas 80-ąsias trečiosios Lietuvos emigracijos bangos metines, 2024 m. spalio 4 d. Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944-1949 m.“. Konferencija taip pat buvo skirta istoriniams procesams ir transformacijai Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje 1944-1948 m.

Pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Čekijos, Latvijos, Estijos, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto, Klaipėdos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbantys mokslininkai. Renginyje apsilankė ir savo įžvalgomis apie pasidalino pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis.

„Šiuolaikiniai geopolitiniai iššūkiai, tarp kurių ir emigracija, nors turbūt negalime visiškai sulyginti 1944-ųjų ir dabartinių emigracijos bangų, skatina prisiminti ir mūsų išeivius bei jų istorijas: kas juos paskatino bėgti, kaip juos priėmė Vakarų šalys, juk ir jie gyveno sudėtingomis pokario sąlygomis, kokios asmeninės ir visos pasitraukusios bendruomenės istorijos. Nereikia užmiršti, kokį svarbų vaidmenį išeivija suvaidino nuolat Vakaruose, keliant Lietuvos okupacijos klausimą tarptautinėje plotmėje“, – sakė konferencijos organizatorė dr. Kristina Burinskaitė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė.

Konferencijos dalyviai savo pranešimuose pabrėžė didžiųjų pasitraukimų iš Baltijos šalių 80-metį bei prisiminė šį laikotarpį, nes jis turėjo didžiulės įtakos šių tautų bei valstybių ateičiai. Šios konferencijos metu buvo pristatyta nors dar neišleista, bet jau spaustuvėje, esanti LGGRTC istoriko dr. Juozo Banionio knyga „Dipukų gyvenimo pėdsakais“, kurioje derinant su tų metu liudininko atsiminimais pristatoma perkeltųjų ( displaces) žmonių gyvenimas pirmaisiais emigracijos metais.

Ši konferencija ir greitai pasirodysianti knyga yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų indėlis į Baltijos šalių tarptautiniame projekte „Europos tragiškoji atmintis. Moterys pabėgėlės ir 1944 m. Didysis pabėgimas“, skirtame paminėti 1944 m. kaip didžiosios emigracijos iš Baltijos šalių aštuoniasdešimtmetį.

Antrojo pasaulinio karo sumaištis, sovietinės ir nacių okupacijos negailestingai paveikė ir išblaškė lietuvių tautą. Lietuvos žmonės, jau patyrę 1940 – 1941 m. sovietinį terorą, 1944 m. vasarą, baimindamiesi artėjančios antrosios sovietų okupacijos, pradėjo trauktis tolyn į Vakarus - prasidėjo trečioji Lietuvos emigracijos banga. Lietuvos gyventojai pirmiausia bėgo į Vokietijos vakarinę dalį, pas amerikiečius, anglus ar prancūzus, ten tikėdamiesi išsigelbėti nuo fizinio sunaikinimo ir moralinio spaudimo. Jų gretas papildė tautiečiai, kurie nacių okupacijos metu prievarta buvo išvežti darbams ar uždaryti koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Visi jie – karo pabėgėliai – politiniai tremtiniai penktojo dešimtmečio viduryje susispietė Vakarų Europoje ir dauguma jų prisiglaudė vadinamosiose DP (Displaced persons – išvietintųjų asmenų) stovyklose.

1944 m. sovietų sugrįžimas į Lietuvą kaip ir kitas Pabaltijo šalis turėjo tragiškas ir ilgalaikes pasekmes tie valstybėms, tiek žmonėms. Tai ir toliau besitęsiančios represijos, sovietizacija, kilęs ginkluotas pasipriešinimas, kuris nors ir pareikalavo daugybę aukų, bet turėjo didžiulės įtakos tolimesniam pilietiniam pasipriešinimui. Tačiau neretai mes pamirštame dar vieną svarbų procesą tai didžiuliai demografiniai pokyčiai, į Vakarus pasitraukusius tūkstančius žmonių, kurių netekimas tai ir asmeninės tragedijo, nuostoliai tautai bei valstybei, nes neteko daugybės intelektualių žmonių. Pokyčiai Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose.

Tai buvo ženkli lietuvių tautos dalis, po antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakarų pasaulyje, tapusi protesto prieš Tėvynės pavergimą ženklu. Ilgainiui šie Lietuvos Respublikos piliečiai sovietams virto savotišku „nepatogiu elementu“, Vakaruose skleidusiu tikrąją žinią apie sovietų okupaciją, sovietinio režimo represijas bei partizanų kovas prieš okupantą. Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų bendruomenė šiais savo darbais nutarė įprasminti trečiosios emigracijos bangos 80-ąsias metines, aktualizuojant šią temą mokslinėje konferencijoje.

1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuri, prieš pasklindant lietuviams po laisvąjį pasaulį, paklojo būsimos politiškai aktyvios išeivijos, besiburiančios įvairiuose kraštuose lietuvių bendruomenėms, ideologijos pamatus. Tai buvo lietuvius dvasiniais ryšiais siejantis dokumentas, vadintas „tautiniu Katekizmu“, kuris skelbiamas „Lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“. Todėl neišvengiamai be kitų tautos gyvastingumą užtikrinančių dalykų Lietuvių Chartoje plėtojama mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinės išeivijos didžiuoju uždaviniu tapo siekis „neleisti užmiršti ir palaidoti laisvajame pasaulyje lietuviškosios bylos“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų