Priešadventiniu laikotarpiu Šilalė­je ir aplinkiniuose miesteliuose ren­­ginių išskirtinai daug. Ypatingai ak­tyvus bus ateinantis penktadie­nis – Šilalės kultūros centre tądien rengi­niai prasidės jau 10 val., kur pir­miausia vyks Žemaitijos regiono tau­tinio kostiumo seminaras. 17 val. čia organizuojamas šventinis kon­certas, kurio metu Šilalės kul­tū­ros centrui bus įteikta 2023 m. kul­tū­ros centrų premija. Po jos prasidės Žemaitijos re­giono tradicinė etno­kultūros naktis. Gros kapelos ir folkloro an­samb­liai iš Šilalės, Kal­tinėnų, Lau­kuvos, Šiaulių, Ma­žei­kių, Telšių, Skaud­­vi­lės. Renginio daly­viai turės gali­mybę dalyvauti tradicinių amatų edukacijose bei aplankyti pabėgimo kambarius „Atra­kink etnokultūros skrynią“ ir „Duon­kepio skylė“. Da­ly­vaus Šila­lės, Tauragės, Šiaulių, Ma­žeikių, Tel­­­šių, Klaipėdos, Plun­gės ir kitų ra­­jonų folkloro bei tautinių šo­kių ko­lek­tyvai. 

Tauragės rajone miestelių bendruomenės rengs jaukius Advento vakarus, o Skaudvilėje lapkričio 25 d. vyks Res­publikinė kapelų šventė „Aleksynė“, kurioje bus minimas Skaudvilės liaudiškos muzikos kapelos „Dobilas“ veik­los 10-metis. Sartininkuose lapkričio 22 d. už simbolinę kainą bus galima dalyvauti vaško žvakių liejimo ir angelų pynimo makrame technika edukacijoje, o ketvirtadienį, lapkričio 23-iąją, makrame pynimo užsiėmimas persi­kels į Ku­nigiškes ir Taurus. Lapkričio 24 d. Dauglaukyje vyks Ad­vento vakaronė, kurios metu su Ad­vento laikotarpio veik­lomis supažindins pasakorė Bi­ru­tė Nor­mantienė iš Pag­ramančio, pasi­rodys miestelio dainininkų kolektyvai. Ki­tos savaitės pradžioje Advento vakarai vyks Žygaičiuose (lap­kričio 27 d.), Pag­ramantyje (lapkričio 28 d.). Šilalės rajone Adventas pirmiausia bus pasitiktas Bi­lioniuose (lapkričio 29 d.).

Kiekvieną ketvirtadienį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) vyksta renginys „Meno ketvirtadieniai senjorams“. Nuo spalio startavęs projektas sudomino jau nemažai gyventojų, kurie ne tik susipažįsta su įvairiais meno kūriniais, bet ir patys išbando piešimo technikas ar kitokias įdomias veik­las. Anot susitikimus vedančios menininkės ir pedagogės Liudos Liau­dans­kaitės, užsi­ėmimų temą padiktuoja patys kūriniai, tad apie juos ir diskutuojama. Susitikimai vyksta kiekvieną ket­virtadienį, 11 val., KKKC Parodų rūmuose. 

Leidykla „Tyto alba“ kviečia teikti kandidatus Jurgos Ivanauskaitės premijai. Nuo 2008 m. teikiama premija įvertinti ryškūs mūsų literatūros vardai, tarp kurių – Kristina Sabaliauskaitė, Rimantas Kmita, Akvilina Cicėnaitė, Rimvydas Stan­kevičius, Mindaugas Nastaravičius, Re­nata Šerelytė, Tomas Vaiseta ir kt. J. Iva­nauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45-erių autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį suaugusiems, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas per pastaruosius dvejus kalendorinius metus. Kandidatus siūlyti galima iki sausio 19 d. Tradiciškai premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Septynis kartus patekau į bombų antskry­džius, bet Dievas buvo man gailestingas. Gal­būt todėl, kad gelbėjau nuo bado kaimą pa­li­kusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – sakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko. 

Tačiau 58-erių moteris buvo liudininke, kaip žuvo aštuonerių Sofija Jevlahova, kurios mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. 20 kilometrų nuo Rusijos sienos nu­tolusi Ruskie Tiški yra viena labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkivo regione.

Pasak L. Bubenko, pirmąją karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau pareikalavo gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad jie žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai. Be to, liepė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, jog čia gyvena žmonės, yra vaikų, kad neva būtų aišku, į kuriuos pastatus nešaudyti. Okupantai keletą kartų dalijo žmonėms maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, jog gali žūti per ukrainiečių atakas.

Atvykėlių draugiškumas pradingo Ukrainos kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų atsitraukę okupantų kariai ėmė Ruskie Tiški gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Čia neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dviejų tūkstančių.

Tą rytą, kai žuvo Sofija, L. Bubenko, kaip visada, ėjo šerti gyvūnų. Dalį šunų bei kačių moteris buvo uždariusi daugiabučio rūsiuose, o dalį patalpino aptvertų velionių savo tėvų bei tetos sodybų kiemuose.

Moteris teigė mačiusi, kaip aštuonmetė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia ant sūpynių šalia kelio. Staiga kažkur netoli nugriaudėjus sprogimui,

Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į gal už 30 metrų esančius namus, nes buvo primokyti taip daryti.

„Tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, bet paskleidžia daugybę skeveldrų ir palieka „saulutės“ žymę ant asfalto. Jomis šaudė tik okupantai“, – pasakojo Lena.

Kai visai šalia driokstelėjo antras sprogimas, moteris puolė ant žemės ir nebematė, ar vaikai spėjo įbėgti į pastatą. Dar po akimirkos prie moters prišoko rusų kareivis, tas pats, su kuriuo prieš dieną kalbėjosi apie šunų priežiūrą, ir už apykaklės įtempė į apkasus. Kareivis galimai išgelbėjo moteriai gyvybę, nes netrukus visai arti nugriaudėjo dar vienas sprogimas.

„Po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Sofijkos mama Oksana paklaikusiomis akimis neša dukrelę, o šiai per nugarą srūvantis kraujas tykšta ant žemės“, – prisiminė šiurpų vaizdą Lena. 

Šaukdama Oksana pagalbos nuskubėjo prie rusų bazės vartų, bet kai jų kareiviai Sofijką nuvežė į Lipcuose įsirengtą ligoninę, mergaitė jau buvo mirusi.

„Oksanos mama Vera man pasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati įbėgo iš paskos. Abu vaikai griuvo prieangyje, durys liko praviros. Prilėkusi prie jų, močiutė Vera klausė, ar viskas gerai. Nazarikas pakilo rodydamas kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka liko gulėti keistai gargaliuodama“, – pasakojo Lena.

Sofija paskubomis buvo palaidota darže, o Oksana su sūneliu ir motina paliko kaimą ir per Rusiją išvyko į Švediją. 

„Kai po gyvenvie­tės išlaisvinimo Oksana čia trum­pam atvyko, buvo nebe tamsių kaštoninių, bet žilų plaukų. Ji nenorėjo, kad dukrą per­laidojant į kapines, būtų da­roma ekshumacija, todėl paprašė, jog aš paliudyčiau, kaip mergaitė žuvo ir kad tai tikrai jos kapas“, – kalbėjo Lena.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus, po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi žmona Galina, o abiejų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių į kaimą negrįžo, o kiti bijo ten kelti koją, nes daržai ir pievos dar neišminuoti.

Savo kieme tebėra palaidota ir kita Sofijkos tėvų kaimynė, 80-metė Vera Sičiova. Ji žuvo kitą dieną bėgdama gelbėti kaimynų karvės, nes okupantai kaimą atakavo fosforinėmis bombomis ir užsidegė tvartas. Pensininkė žuvo skeveldrai pataikius į galvą.

Gretimame darže styro dar vienas kryžius – tai 84-erių Marijos Kirjakinos kapas. Ši ligų kamuojama ir iš lovos nesikėlusi moteris mirė ne nuo ske­veldrų, bet iš bado ir troškulio, nes visi kaimynai išbėgo, palikę ją be priežiūros. Lena širsta, kad nepranešė jai apie likimo valiai paliktą senolę.

Graudinosi moteris pasakodama apie tragišką visų žuvusių kaimynų likimą, tačiau ašaros jos skruostais netramdomai ėmė riedėti, prisiminus savo pagalbininko Andrejaus Zolotariovo žūtį. 34-erių vyras iki karo dirbo gaisrininku aerouoste, o per okupaciją tapo kaimo gelbėtoju – gesino po sprogimų užsidegusias sodybas, dviračiu vežiodavo humanitarinę pagalbą bei padėjo Lenai prižiūrėti gyvūnus. Jo mama ir sesuo su dukrele išbėgo į Vokietiją, tėvas – į Charkivą, o jis nusprendė likti kaime: norėjo saugoti namus nuo marodierių bei padėti likusiems senoliams. Tėvas prikalbino sū­nų atvykti į Charkivą, bet šis po dienos slapta su kariškiais grįžo atgal, aiškindamas, jog negali bado mirčiai pasmerkti žmonių ir gyvūnų.

Andrejus žuvo rugsėjo 6-ąją, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to įsibėgėjo ukrainiečių kontrpuolimas, ir priešas buvo nuvytas toli. And­rejus žuvo eidamas šerti gyvūnų, kai per netikėtai prasidėjusį bombardavimą puolė į kaimyno Genadijaus sodybą ir abu pasislėpė rūsyje. Kieme sprogus raketai S-300, sugriuvo pusė Genadijaus tėvų namo, o nuvirtusi rūsio siena Andrejų mirtinai užspaudė. Žuvo ir jo atsivesta kalaitė Laika, o Genadijus liko nesužeistas, tačiau kaimynai jį leisgyvį ištraukė tik po trijų parų.

„Rusai artilerijos pabūklus pastatė už mūsų daržo ir pievos, raketos „Grad“, paleistos į Charkivą, skriejo virš mūsų stogo ir kėlė baisų gaudesį. Žūties išvakarėse Andrejus užgesino skeveldrų sukeltą gaisrą mūsų name, bet geriau likti be namo, nei prarasti vienintelį sūnų, ir dar tokį, kuris buvo be galo geras ir padedantis visiems. Mano skausmo laikas nemalšina, kaip ir pykčio okupantams, kuriems niekada neatleisiu“, – prie sūnaus kapo kalbėjo Tatjana Zolotariova.

Žuvus Andrejui, ji grįžo iš Švedijos ir kartu su vyru Leonidu apsigyveno apgriuvusioje vasarinėje virtuvėje, nes esą prisisapnavęs sūnus paprašė būti šalia. Mama kasdien lanko Andrejaus kapą ir nesibaimina, kad žiemą teks praleisti bakūžėje, kur langų skyles dengia vien plastikinė plėvelė.

„Per okupaciją 11 šunų sudegė ir žuvo nuo skeveldrų, 8 pradingo, o 7 mažesnius per panikos priepuolius sudraskė didesnieji. Ši žiema turėtų būti lengvesnė, nes persikelsime į savanorių statomą prieglaudą. Džiaugiuosi, kad jūs savo paskyroje „Facebooke“ raginote lietuvius paaukoti pinigų – už juos darėme remontą, įrengėme vandens gręžinį, kad gyvūnai jo turėtų“, – sakė L. Bubenko.

Kol kas maistą šunims ji teigė verdanti daugiabučio kieme pastatytoje krosnyje, kurią bei dalį katilų suvarpė skeveldros, tačiau „pasigailėjo“ jos pačios. Moteris neslepia, jog dėl išgyvento streso sukilo kraujospūdis ir kartais būna labai sunku, bet viliasi, kad jos ryžtas gelbėti gyvūnus paskatins kaimynus grįžti į kaimą, ir netrukus čia vėl krykštaus vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Apie tai, kad Lietuvoje sunkiai sergantys, vy­res­nio amžiaus žmonės bus nemokamai ve­ža­­mi į sveikatos priežiūros centrus, dar rugpjūčio 1-ąją pranešė pats svei­katos apsaugos minist­ras Arū­nas Dulkys. Tarp 20 sa­vivaldybių, daly­vaujančių bandomajame projekte, yra ir Šila­lė, tačiau bent jau kol kas mūsų rajono gyvento­jams teikia­ma labai maža dalis ministerijos skel­biamų pas­laugų. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nr. 87

Mūsų rajone netrukus duris turėtų atverti grupinio gyvenimo namai Žadeikiuose bei Kvėdarnoje, kur planuojama apgyvendinti po 10 proto negalią turinčių asmenų. Ir nors niekas neprieštarauja, kad tokie projektai yra reikalingi (tiesa, kvėdarniškiai, prieš pradedant statybas, mėgino joms priešintis), jiems išleidžiamos sumos gyventojus jau ne tik stebina, bet ir šokiruoja. Naujausias pavyzdys – prie Žadeikiuose kuriamų grupinio gyvenimo namų pastatytas šiltnamis kainavo kone 20 tūkst. eurų.

Projektui „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo skirta per 2,4 mln. Eur. Didžiausia investicijų dalis (1,7 mln. Eur) buvo numatyta Tauragės rajono savivaldybei, likusi suma – Jurbarkui, Pagėgiams ir Šilalei. Tačiau šių pinigų toli gražu neužteko, o projektas gerokai pabrango.

Nors abejonių dėl to, kad negalią turinčiais žmonėmis privaloma tinkamai pasirūpinti, nekyla niekam, vis tik dauge­liui ramybės neduoda kitas klausimas – ar įvairiems infrastruktūros objektams skiriamos lėšos tikrai yra adekvačios. Ir, ko gero, jei šitos sumos nebūtų sunkiai suvokiamos, šiandien galėtume kalbėti ne apie dvejus, o, tarkime, apie trejus ar net ketverius tokius namus pagalbos reikalingiems asmenims. Tuo labiau, kad ir atliktos analizės rodo, jog Šilalės rajone, 2019 m. duomenimis, gyveno 9 proto negalią turintys vaikai iki 17 m. ir 167 suaugę asmenys, kuriems reikia dienos užimtumo bei sociokultūrinių paslaugų. Pasak ekspertų, įvertinus ilgalaikės socia­li­­nės globos paslaugų asmenims su proto ir psichine negalia paklausą bei pasiūlą mūsų savivaldybėje, matyti, jog paslaugų neužtenka, o rajone reikėtų mažiausiai trejų grupinio gyvenimo namų bei socialinių dirbtuvių. Tačiau tam stinga lėšų. Tik ar gali būti kitaip, jei projektui įgyvendinti skirti pinigai leidžiami, anot gyventojų, daug abejonių keliantiems statiniams bei įrenginiams įsigyti. Be abejo, valdininkai atrems, kad kainas išpučia viešieji pirkimai ir konkursai, tačiau yra ir kita medalio pusė – gyventojų nuomone, didžioji dalis projektų brangsta be jokio pagrindo ir priežasties.

Apie tai, jog Kvėdarnos pakraštyje, Piliakalnio gatvėje, jau stovinčių grupinio gyvenimo namų statybos atsiėjo daugiau nei 0,5 mln. Eur, „Šilalės artojas“ rašė ne kartą. Belieka priminti, kad statyboms Kvėdarnoje, prieš pradedant įgyvendinti projektą, buvo numatyta 300 tūkst. Eur. Tačiau kol pastatas įgijo formą, suma išaugo dvigubai. Viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi UAB „Kvėdarsta“ pernai statybos rangos darbus įsipareigojo atlikti už 511,8 tūkst. Eur. Šių metų kovą sutartis buvo pakeista, o statybos pabrango iki 619,3 tūkst. Eur. 

Žadeikiuose grupinio gyvenimo namams bei socialinėms dirbtuvėms suremontuoti iš pra­džių buvo numatyta 140 tūkst. Eur, tačiau viešąjį pirkimą laimėjusi UAB „Inovasta“ pinigų pritrūko, atsiradus „papildomiems darbams“, todėl remonto kaina išaugo iki 190,3 tūkst. Eur. Ko gero, neverta stebėtis, nes remiantis vos prieš mėnesį pasirašyta sutartimi tarp Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus And­riaus Jančausko ir UAB „Inovasta“, vien šių namų rūsio remontui skirta 3788 Eur. 

Dar kone 100 tūkst. Eur planuota investuoti į socialinių dirbtuvių įrangą. O ji, pasirodo, besanti aukso vertės – šalia grupinio gyvenimo namų iš Vilniuje registruotos mažosios bendrijos „Švarūs sprendimai“ nupirktas ir visai neseniai pastatytas bei savotišku žadeikiškių traukos centru tapęs polikarbonatinis šiltnamis atsi­ėjo 17 tūkst. 300 Eur. Tiesa, į šią kainą įskaičiuoti ir montavimo darbai bei sklypo išlyginimas, o 24 metrų ilgio statinyje yra laistymo ir šildymo sistema, įvesta elektra bei vandentiekis, pakeltos lysvės, plotelis ties įėjimu išklotas trinkelėmis ir kt. Tačiau kas ten bebūtų sumontuota, šiltnamio kaina, anot žmonių, „verčia iš kojų“, todėl nieko keisto, kad gyventojai traukia jo apžiūrėti... 

Bet viešuosius pirkimus organizuojantys valdininkai nesupranta, ko nesupranta gyventojai – anot savivaldybės kler­kų, brangsta viskas. O skaičiuoti pinigus, leidžiamus savi­mi negalintiems pasirūpinti asmenims įkurdinti, esą net nepadoru. Tik ar tikrai padoru už šiltnamį, kuriame, kaip teigiama, daržoves augins ir darbinių įgūdžių mokysis 10 žmonių, mokėti kone 20 tūkst. Eur? 

Beje, įdomu, kodėl tyli dabartinės valdančiosios daugu­mos „sąžinės balsas“ buvęs me­ras Algirdas Meiženis, dar ne taip seniai iš visos širdies piktinęsis brangiais savivaldybės pirkiniais? Ar dabar, kai valdžioje yra jo bendrapartiečiai, nekyla noras pasiaiškinti, „kokie čia gali būti nenumatyti darbai“ ir, kaip skambiai prieš kelis metus buvo pareikšta, „ši­tą praktiką nutraukti“?.. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiandien Tauragės pilyje atidaroma paroda „Nepaklusniųjų tapyba amžių sandūroje“. Neseniai įrengtoje krašto muziejaus „Santaka“ Parodų salėje bus eksponuojami „Angies“ grupės kūriniai iš Kauno modernaus meno fondo kolekcijos.

Parodoje pristatomi aštuonių menininkų – Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Rimvido Jankausko-KAMPO, Eimučio Markūno, Ričardo Nemeikšio, Vytauto Dubausko, Henriko Čerapo, Rai­mondo Gailiūno – darbai, sukurti 1991–2022 m., taigi – amžių sandūroje. „Grupės „Angis“ nariai save pozicio­navo ekspresionistinės tradicijos tęsėjais, neoekspresionistais. Brendę nelaisvoje visuomenėje, susitelkę griūvant sovietų imperijai, kūrę triukšmingą, energingą, provokuojantį meną, neretai jie vadinami „lietuvių naujaisiais laukiniais“. Prieš 30 metų stebinę avangardinėmis idėjomis, grupės nariai maišto dvasią paveldėjo iš tarpukario menininkų grupės „Ars“, kuri 1932 m. manifestavo: „Nemaloniai esam nustebę, matydami, kaip pataikaujama įvairioms, su menu nieko bendro neturinčioms idėjoms. Gerai numanom, kokiais keistais žvilgsniais mus sutiks. Bet vis dėlto pradedam.“

Tarpukariu ekspresionizmas suvoktas kaip pasipriešinimas miesčioniškam saloninam menui, po II-ojo pasaulinio karo – kaip protestas prieš bruktus socrealizmo kanonus ir tuo pat metu – kaip gyvybingas saitas su lietuviško meno tradicija. Amžių sandūroje, atsiradus sąlyčiui su Vakarų menu, šis reiškinys išgyveno renesansą.

Tai jau antra paroda Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ šiemet, organizuojama bendradarbiaujant su Kauno modernaus meno fondu. Vasarą festivalio „Kvadratu“ programos dalimi tapo tauragiškio skulptoriaus Edmundo Frėjaus paroda „Metalo alchemija“, kuriai keletas kūrinių skolinta iš fondo kolekcijos. 

Paroda atidaroma Tauragės pilies I kor­puse, pirmame aukšte esančioje muziejaus parodų salėje, lapkričio 17 d., 16 val. „Angies“ grupės menininkų kūrybą pristatys parodos kuratorė Genovaitė Bartulienė ir Kauno modernaus meno fondo atstovė Rugilė Andziukevičiūtė. Paroda bus eksponuojama iki gruodžio 17 d. muziejaus darbo valandomis, jos lankymas nemokamas. 

Tauragės krašto muziejaus 

„Santaka“ inform. ir nuotr.

Praėjusią savaitę turėjo būti baigti Dalios Grinkevičiūtės na­­mo-mu­zie­jaus Laukuvoje remonto darbai. Tačiau terminas pra­tęstas mėnesiui – dėl at­siradusių neplanuotų veiksnių Vy­riau­sybė sutiko darbų užbaigimą ati­dėti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Sulaukus pensinio amžiaus, neretai žmones kamuoja vis didesnis vienišumo jausmas. Remiantis Vilniaus univer­siteto tyrimo duomenimis, keturi iš penkių senjorų neturi nė vieno sau svarbaus asmens, išskyrus giminaičius. Spe­cialistų teigimu, sportas, savanoriavimas ar dalyvavimas kitose veiklose padėtų save realizuoti, atrasti naują bend­ruomenę ir sužadinti didesnį pasitenkinimą gyvenimu. 

Nors turint negalią senjorams atsiranda dar daugiau trik­džių būti aktyviems, Kauno miesto socialinių paslaugų centro (KSPC) Socialinių paslaugų bendruomenės sky­riaus vedėja socialiniams reikalams Evelina Gvergždienė teigė, kad vis daugiau neįgalių senjorų pradeda domėtis teikiama fizinės bei psichosocialinės būklės gerinimo pa­galba. 

Kreipiasi vis daugiau senjorų  

Pasak E. Gvergždienės, socia­linių paslaugų poreikis kiek­vienam asmeniui vertinamas individualiai, atsižvelgiant į jo savarankiškumą. 

„Kartais senjorai nedrįsta kreiptis socialinių paslaugų, nes jos yra mokamos. Mo­kė­jimas už socialines paslaugas priklauso nuo asmens pajamų. Paslaugos yra nemokamos tiems, kurių pajamos neviršija 314 eurų“, – kalbėjo ji, pridurdama, jog kiekviena savivaldybė sprendžia individualiai dėl socialinių paslaugų apmokėjimo tvarkos. 

Kad ir kaip būtų, specialistė pastebi, jog vis daugiau senjorų bei jų artimųjų kreipiasi dėl socialinių paslaugų: „Vieni ieško būdų prasmingai veiklai dienos centruose, kiti dėl sveikatos apribojimų – pagalbos na­muose. Matome, kad socialinių paslaugų poreikis vis auga“. 

Paslaugų gavėjų mažėjimas dienos centruose buvo jaučiamas koronaviruso pandemijos laikotarpiu. Mat tada buvusi kontaktinio bendravimo baimė darė įtaką senjorų apsi­spren­dimui, kad paslaugos būtų teikiamos jų namuose.

„Šiuo metu situacija keičiasi ir, pastebėję senjoro abejones lankyti dienos centrą, kviečiame jame praleisti nors pusdienį. Tuomet žmogus turi galimybę susipažinti su darbuotojais, veiklomis, pamatyti dienos rutiną. Taip senjorui lengviau priimti sprendimą“, – sakė ji. 

Stiprina fizinę sveikatą

KSPC atstovės teigimu, paslaugas dienos centre gaunantis asmuo kasdien dalyvauja grupės užsiėmimuose su ergoterapeutu, kur atliekama ryto mankšta.

„Esant geram orui, mankšta vyksta parkuose ar kitose atvirose erdvėse“, – pridūrė ji.  

Atsižvelgiant į sveikatos būk­lę, vyksta individualūs fiziniai užsiėmimai senjorams: suteikiama galimybė minti dviratį, koordinacijai stiprinti naudojamas pusiausvyros lavinimo treniruoklis, rankų ir kojų treniruokliai. 

Individualiems užsiėmimams pasitelkiami kamuoliukai, masažiniai voleliai, ergoterapinė masė, ratukai smulkiajai motorikai ir plaštakų pojūčių jautrumui gerinti. Šviesos terapijai naudojama „Bioptron“ lempa, skirta žaizdoms, randams gydyti, potrauminėms būklėms gerinti, skausmui malšinti. 

„Kiekvienam neįgaliam senjorui pagal jo fizines galimybes randame jam tinkamus, patogius bei priimtinus fizinės sveikatos gerinimo būdus“, – teigė E. Gvergždienė.

Akcentuojama psichosocialinė gerovė

Nuo fizinės sveikatos stiprinimo neatsiejama ir psichosocialinė sveikata. E. Gvergždienė pažymėjo, kad paslaugų gavėjas dienos centre turi galimybę gauti psichologo individualių ar grupinių konsultacijų. Be to, yra taikomos įvairios atsipalaidavimo technikos, mandalų spalvinimas, aromaterapijos bei kiti užsiėmimai. 

„Organizuojamos užimtumo specialisto veiklos per stalo žaidimus, kryžiažodžių sprendimą, protmūšius skatina senjorus aktyviai leisti laiką. Mėgsta­miausia senjorų pramoga – išvykos į gamtą, muziejus, kiną ar parodą. Bendravimas ir bend­rų veiklų atradimas, nauji poty­riai jiems suteikia didelį džiaugs­mą“, – įsitikinusi specialistė.

Kur gauti daugiau informacijos?

Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, socialinės paslaugos negalią turintiems žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, yra teikiamos visose šalies savivaldybėse. Norintys gauti socialinių paslaugų, kurias skiria ir iš dalies finansuoja savivaldybė, negalią turintys asmenys, jų šeimos nariai, globėjai ar artimieji turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją, socialinį darbuotoją ar socialines paslaugas teikiančią įstaigą. 

Socialinės paslaugos gali būti teikiamos neįgaliojo namuose, savivaldybės įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, bendruomenėse. 

Pagal socialinio darbuotojo nustatytus žmogaus su negalia ir jo šeimos socialinių paslaugų poreikius gali būti skiriamos bei teikiamos bendrosios ar specialiosios socialinės paslaugos. 

Daugiau apie neįgalių senjorų fizinės ir psichosocialinės būklės gerinimą, kompensacijos dydžius bei kitos aktualios informacijos galima rasti Sveikatos apsaugos bei SADM interneto svetainėse www.sam.lt, www.socmin.lt. 

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ visoms Lietuvos mokykloms, besinaudojančioms operatoriaus interneto paslaugomis, dovanoja nemokamą interneto apsaugos paslaugą. Tinklo lygiu veikiantis saugumo produktas blokuoja prieigą prie užkrėstų interneto puslapių, aptinka ir apsaugo nuo įvairių kibernetinių grėsmių, suteikia galimybę filtruoti paaugliams ir vaikams žalingą turinį bei apsaugo jautrią naudotojų informaciją.

Dovana mokykloms

„Šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams technologijos tapo neatsiejama mokymosi ir laisvalaikio dalimi, todėl apie saugų elgesį internete bei kibernetines grėsmes juos būtina edukuoti vos pradėjus naudotis išmaniaisiais įrenginiais. „Tele2“ paslaugomis visoje Lietuvoje naudojasi daugybė mokymo įstaigų, tad turime puikią galimybę prisidėti prie dar saugesnės vaikų naršymo patirties“, – sako Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Įvairiuose Lietuvos regionuose ir miestuose esančioms mokykloms ir kitoms ugdymo įstaigoms, turinčioms sutartis su operatoriumi, „Tele2“ dovanoja nemokamą interneto apsaugos paslaugą.

Šis operatoriaus kartu su partneriais kurtas produktas veikia tinklo lygiu: apsauga atpažįsta užkrėstus puslapius, perspėja apie tai vartotoją ir užblokuoja prieigą, taip pat identifikuoja ir netikras el. parduotuves ar el. bankininkystes, kuriose imituojant tikrus internetinius puslapius programišiai bando pasiekti informaciją apie slaptažodžius, mokėjimo kortelės duomenis bei kitą jautrią informaciją.

Daugiau apie saugų naršymą internete, naudojimąsi socialiniais tinklais bei patarimų tėvams ir mokytojams galima rasti specialiame polapyje.

Visas mokymo įstaigas, besinaudojančias „Tele2“ interneto paslaugomis, informacija apie dovaną bei instrukcija, kaip ja pasinaudoti, netrukus pasieks laišku. Paslaugą aktyvuoti galima paskambinus numeriu +370 684 00 075. Nemokamai ši paslauga veiks iki 2024 m. spalio 31 d.

Saugumo priemonės – būtinos

Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) šiemet Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad net pusė nepilnamečių ugdymo įstaigų ir bibliotekų, kurios nenaudoja jokių filtravimo priemonių vis dar mano, kad interneto turinio filtravimo priemonės nėra būtinos. Tiesa, beveik ketvirtadalis įstaigų, nenaudojančių filtravimo priemonių, jas žada įsidiegti ateityje ar jau yra pradėję šį procesą.

„Kibernetinis saugumas – itin aktualus kiekvienam vartotojui. Matome neraminančius statistikos duomenis, kai per mėnesį fiksuojame milijonus bandymų įsilaužti. Būtent dėl šios priežasties – padėti išvengti sukčių atakų ir sukurta „Tele2“ interneto apsauga, kuri aptinka ir užblokuoja prieigą prie kenkėjišku turiniu užkrėstų svetainių ir nuorodų, taip sukuriant saugią terpę naršymui, darbui ar pramogoms“, – sako P. Masiulis.

Nuo daugelio kibernetinių grėsmių internete apsisaugoti gali padėti specialūs interneto apsaugos produktai. Be kitų privalumų, „Tele2“ tinklo lygmeniu įdiegta apsauga suteikia tėvams galimybę blokuoti netinkamą turinį, pavyzdžiui, nustatyti, kad neveiktų tam tikri socialiniai tinklai, būtų užblokuota prieiga prie pornografinio turinio, prie su lošimais ar smurtu susijusių ir kitų žalingų svetainių.

Be to, paslauga automatiškai aptinka kenkėjiškus puslapius ir akimirksniu užblokuoja prieigą prie jų. Apie bandymus įsilaužti klientai yra informuojami SMS žinute ar el. laiškais. Šią paslaugą užsisakyti galima operatoriaus savitarnos svetainėje, ji veikia tinklo lygmeniu, todėl įrenginyje nereikia papildomai įdiegti programėlių ar atlikti konfigūracijos.