Saulei pakrypus vakarop, gyvenimas nesustoja

Praėjusią savaitę Šilalėje svečiavosi ir net devynis susitikimus su Tre­čiojo amžiaus universiteto klausytojais visame rajone surengė žurnalistė, rašytoja, jogos ir emocinio rašymo mokytoja, praeityje – žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja bei vyriausioji redaktorė Eva Tombak. Devintąją knygą „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“ išleidusi rašytoja su šilališkiais kalbėjo apie amžėjimą ir su juo susijusias baimes, jaunystės kultą bei galimybes, saulei pakrypus vakarop, gyventi laimingą, pilnavertį gyvenimą. 

Gyvenimo pabaigos suvaidinti neįmanoma

„Man 65-eri, aš jau gaunu pensiją, bet nuo to gyvenime niekas nepasikeitė. Dirbu tą patį, ką ir iki šiol, jaučiuosi taip pat. Popietės laike yra daug daugiau laiko savo pomėgiams, ateina suvokimas gyventi čia ir dabar“, – susitikimo pradžioje gausiai susirinkusiems šilališkiams sakė viešnia, neslėpusi, kad mitai apie senatvę ją visada baugino, todėl panoro patikrinti, ar jie yra teisingi. 

Apibūdinimą „popietės laikas“ žmogaus amžiaus tarpsniui nusakyti naudoja moderniosios psichologijos ir psichoterapijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas, kalbėdamas apie 56–84 metų žmones. Jo teorija remiasi saulės judėjimu dangaus skliaute: iki brandos, saulei kylant ir esant zenite, žmogus mato vien ateities perspektyvas, bet „nemato“ žemės. O saulei ėmus slinkti popietės link, žemė pradeda artėti.

„Man ši metafora labai artima. Prisimenu, kai buvau 35–56 metų ir jaučiausi vidutinio amžiaus zenite, visur mačiau tik galimybes“, – pasakoja rašytoja, naujausioje savo knygoje rašanti apie senėjimo demenciją ir visuomenės požiūrį į senus žmones. 

Šitokį požiūrį, tikino E. Tombak, netrukus reikės keisti, nes jau 2050-aisiais kas ketvirtas pasaulio gyventojas bus vyresnis nei 65-erių, tada nebus galima sakyti, kad pasaulyje nėra vietos senukams. 

Senatvė gąsdina, nes liudija, jog gyvenimas yra baigtinis, su tuo sunku tapatintis, ypač, kai esame jauni. Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris, todėl šia knyga E. Tombak siekia paaiškinti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis.

„Ir pabaigos, nežinau, gera tai ar liūd­na žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar nusirisime jos link, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“, – teigia knygos autorė.

Rašytoja tikina, jog jos knyga skirta ne tik senjorams, bet ir jaunesniems skaitytojams, tiems, kurie dar turi laiko pakeisti diskriminuojantį požiūrį į senėjimą. Pasitelkdama mokslinius tyrimus ir savo asmeninę patirtį, ji pati įsitikino, kad senatvės nereikia bijoti, ir tuo pačiu paneigė daugybę su senėjimu susijusių mitų. 

Laimingas gyvenimas – aktyvus gyvenimas

E. Tombak sako, jog, rašydama knygą, atrado laimingo gyvenimo senatvėje formulę. Ji susideda iš trijų dalių: finansinio stabilumo, mylimos veiklos ir sveikatos, todėl vien sveikas gyvenimo būdas negarantuoja ilgaamžiškumo ar laimės.

Knygos autorė rašo, kad jos kartos žmonės, kuriems dabar yra 65 metai ir daugiau, nuo vaikystės buvo mokomi, jog pinigai – blogis, esą dvasingi žmonės gyvena kukliai, nes praturtėti gali tik sukčiai ir vagys.

„Prireikė daugybės metų, kol supratau, kad save vertinti reikia ne pagal tai, kiek uždirbu, o pagal tai, ką su tais pinigais darau, kaip juos leidžiu. Šiandien aš atmetu stereotipą, jog laimės nenusipirksi – kiauromis kišenėmis neįmanoma jaustis saugiam, o pasitikėjimas savimi bei saugumo pojūtis yra du būtini veiksniai gerai sveikatai palaikyti“, – tikina rašytoja. 

Knygoje cituojamas Londone atliktas tyrimas, kurio autoriai nustatė, jog skurdžiai gyvenantiems rizika susirgti depresija ir senatvine demencija yra 50 proc. didesnė, o ekonominis stabilumas mažina silpnaprotystės išsivystymo tikimybę. Tuo tarpu Suomijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad ne tik asmeninės finansinės problemos, bet ir gyvenimas vaikystėje su vargstančiais tėvais didina demencijos riziką senat­vėje. Deja, Lietuvoje, kaip rašo E. Tombak knygoje, tik 10 proc. žmonių jaučiasi ramūs bei užtikrinti dėl savo senatvės, o daugumai trečiasis amžius yra kaip rusiška ruletė – laimi tie, kurie miršta anksčiau.

Tačiau džiaugtis puikia fizine ir psichikos sveikata, palaikyti aktyvų socialinį gyvenimą ir atrasti naujų pomėgių nėra amžiaus ribos. Vyriausiam Nobelio premijos laureatui Johanui Bannisteriui  buvo 92 -ji, kai jis 2019 m. sukūrė daugkartinio įkrovimo ličio jonų baterijas. Sulaukusi 88-erių, amerikietė Johanna Quaas 2012 m. pateko į Gineso rekordų knygą kaip seniausia gimnastė pasaulyje. Jaunystėje sportavusi moteris nutraukė sportinę karjerą augindama vaikus, bet 57-erių atnaujino treniruotes. 

„Tikriausiai pažįstama situacija, kai pamatote seniai matytą draugę gatvėje, susitariate po kelių dienų susitikti, bet kai susiskambinate, viena iš jūsų turi priežastį nesusitikti. Tai negerai, nes vienas labiausiai mus sendinančių dalykų yra nebendravimas“, – įspėja šilališkius rašytoja.

Nors senatvė asocijuojasi su ligomis ir sunkumais, iš tikrųjų ji turi ir privalumų: vyresni žmonės rečiau serga alergijomis, jie labiau atsparūs virusams, nes jų organizmas juos jau atpažįsta. Taip pat vyresni žmonės geriau toleruoja skausmą, geriau miega.

„Po 70-ies išnyksta migrenos. Jei sulaukėte 60-ies ir nedriokstelėjo insultas, infarktas, išvengėte pirmo slenksčio – mirtis šiame etape „nušienauja“ 20 proc. žmonių. Tada turbūt ilgai gyvensite“, – svarsto rašytoja. 

Sveikatą stiprina pozityvumas

Knyga patraukia surinktų ir išanalizuotų mokslinių tyrimų bei šaltinių gausa, vaizdžiomis istorijomis, interviu su specialistais apie tai, kaip Lietuvos ir skirtingų šalių žmonės tvarkosi su senėjimo iššūkiais, prisirišimais bei ste­reotipais. Didžiausią baimę daugeliui popietės laiku gyvenančių žmonių, pasak E. Tombak, kelia demencija ir Alzheimeris, nuo kurių nėra jokių vaistų. Demencijos ligų grupėje Alzheimerio diagnozė sudaro 60–70 proc. visų atvejų, o aukštų pajamų šalyse tai yra antroji liga pagal mirštamumą. Lietuvoje demencija nustatyta 28 tūkst. žmonių, nors spėjama, kad ja serga beveik 50 tūkst. gyventojų, prognozuojama, jog iki 2050 m. jų padaugės iki 78 tūkst. 

E. Tombak šilališkiams pasakojo, kad prieš 20 metų buvo aptiktas revoliucinis atradimas, kaip nuo šios ligos apsisaugoti, tik apie jį iki šiol mažai žinoma. Internete ji rado dar 1986 m. Kentukio universiteto mokslininkų atliktą tyrimą su Paryžiaus Dievo Motinos kated­ros seserimis vienuolėmis. Eksperimente sutiko dalyvauti 678 vienuolės nuo 75 iki 104 m. Visos jos praktikavo tą patį gyvenimo būdą, neturėjo vaikų, nepiktnaudžiavo alkoholiu, skyrėsi tik jų charakteriai bei pasaulėjauta. Kai vienuolės mirė, buvo tiriamos jų smegenys. Tyrėjai apstulbo, pamatę, jog kai kurių smegenys buvo labai stip­riai pažeistos Alzheimerio ligos, nors gyvenime tos moterys nejautė jokių silp­naprotystės požymių. Jos nugyveno gyvenimą būdamos šviesaus proto, o tai reiškia, kad kitos jų smegenų dalys perėmė funkcijas tų, kurios atrofavosi. Tyrinėdami autobiografijas, mokslininkai pastebėjo, jog tos vienuolės, kurios aiškiau reiškė mintis, kurių kalba buvo turtingesnė, pozityvesnė, gyveno ilgiau ir buvo atsparesnės demencijai.

„Tyrimas rodo, kad gyve­nimo truk­mę ir atsparumą demencijai lemia ne tik sveikas gyvenimo būdas, bet pozityvus požiūris, nuolat treniruojami lingvistiniai gebėjimai ir geranoriškumas iki gyvenimo pabaigos, gebėjimas tramdyti kenksmingas emocijas. Iš visų perskaitytų tyrimų išsinešiau būtent tą žinią – svarbiausia yra požiūris. O ar žmogus gali tapti labiau pozityvus? Tyrėjai sako, jog gali, bet jis turi to norėti“, – tvirtina E. Tombak. 

Patarė mėgautis kiekviena diena

Ilgaamžių tauta vadinamiems japonams skiepijama mąstysena, kad kuo anksčiau išeis į pensiją, tuo anksčiau mirs. Psichologai tikina, jog japonai ilgiau gyvena nei vakariečiai, nes neburnoja ant senatvės. O sveikatą ši tauta saugo keisčiausiais įstatymais. Pavyzdžiui, darbdaviai yra įpareigoti 40–74 m. asmenims matuoti liemens apimtį, nes per didelė signalizuoja apie organizme susikaupusį cholesterolį, trigliceridus, padidėjusį kraujospūdį, per didelį cuk­raus kiekį kraujyje, laikui bėgant galinčius sukelti insultą, širdies priepuolį ir diabetą. Jeigu moterų liemens apimtis viršija 90 centimetrų, o vyrų – 85, darbuotojai yra įpareigojami lankyti sveikatingumo kursus. Nepasikeitus apimtims, pirma bauda skiriama darbdaviui – už tai, jog nesugebėjo motyvuoti žmogaus rūpintis sveikata... 

„Esu pensininkė pagal amžių, tačiau atsisakau gyventi „pensijos laiku“, kuris tradiciškai siejamas su užtarnautu poilsiu. Aš nesijaučiu poilsį užsitarnavusi ar pavargusi – darbas man yra ne katorga, o gyvenimo prasmė. Mane glumina, kai girdžiu, kad jauni žmonės svajoja apie pensiją. Turbūt tai tie, kurie darbo nekenčia. Pensija yra išgalvotas dalykas. Šventajame Rašte nėra tokio dalyko, kaip užtarnautas poilsis. Jis yra tik po mirties, o kol esame gyvi, tol Kūrėjas iš mūsų vis dar kažko tiki­si“, – tvirtina E. Tombak, raginanti ir šilališkius gyventi aktyviai ir popietės metu mėgautis kiekviena akimirka. 

Pasak rašytojos, būtina kuo daugiau bendrauti, nebūti vienišiems, turėti smagių pomėgių, nes tai gyvenimui suteikia ryškių spalvų. O svarbiausia – nepasiduoti prigimtiniam senatviniam tingėjimui, kuris veda į apatiją, mieguistumą ar netgi depresiją. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.