Laukuviškiui – išskirtinė nominacija: bendruomenės gyvenimą daro šviesesniu ir prasmingesniu

Laukuvoje gyvenančiam Povilui Vitkui atiteko viena iš respublikinių nominacijų už aktyvumą vietos bend­ruo­me­nės veikloje. Projekte „Mūsų bendruomenės savano­ris 2024“ šiemet buvo išskirtos keturios nominacijos, kuriose prizai įteikti trims laimėtojams. Ir bene labiausiai džiugina, jog laukuviškis yra vienintelis nominantas visame Tauragės regione.

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, šiuo metu Lietu­vo­je veikia per 1800 kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios ne tik puoselėja vietos tradicijas, skatina socialinį aktyvumą, bet ir vienija gyventojus. Aktyvūs bendruomenių atstovai prisideda prie socialinių paslaugų teikimo ir verslumo skatinimo, taip įnešdami gyvasties į kaimų gyvenimą ir mažindami socialinę atskirtį. 

Pasak laikinojo žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, būtent aktyvios bendruomenės kaime išjudina net ir pačius pasyviausius žmones. 

Konkurso „Mūsų bendruomenės savanoris 2024“ pagrin­dinis tikslas būtent ir yra surasti tuos nenustygstančius vie­toje ir kitiems neleidžiančius apkerpėti perliukus. O teikiami apdovanojimai ne tik išryškina pačius aktyviausius, leidžia su jais artimiau susipažinti, bet ir yra puikus įkvepiantis pavyzdys kitiems.

Konkursą nuo 2022-ųjų organizuoja Žemės ūkio agentūra ir pastebima, jog jis yra laukiamas, tampantis gražia tradicija, nes leidžia padėkoti žmonėms už savanorystę parodyti, kad šis darbas yra svarbus, o gal net ir neįkainojamas.

Šiųmečiam konkursui buvo pateiktos net 80 pretendentų paraiškos. Jie varžėsi keturiose nominacijose: „Už įkvepiančią ir telkiančią lyderystę“, „Už novatoriškumą ir kūrybiškumą“, „Jaunasis bendruomenės savanoris“ ir „Už ilgametę savanorystę“. Būtent pastarojoje tarp nugalėtojų paskelbtas ir laukuviškis P. Vitkus.

„Tai, jog mano kandidatūra dar vasarą buvo pristatyta tokiam apdovanojimui, žinojo tik maža saujelė laukuviškių. Ir jiems pavyko tai nuslėpti, nežinojau nieko iki paskutinės minutės, kai jau reikėjo važiuoti Kauną“, – juokiasi Povilas.

Anot jo, tik neseniai jis išsiaiškino, jog šio užmanymo iniciatorės yra „Bočių“ Laukuvoje vadovė Irena Straukienė  bei miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė. Pasirodo, jos laukė Že­mės ūkio ministerijos verdikto ir niekam neatskleidė sa­vo plano.

„Bet ministerijos atstovai paskambino man tiesiogiai ir ėmė derinti atvykimo apdovanojimui laiką, ceremonijos scenarijų. Įsivaizduokit, kokia galėjo būti mano reakcija – juk net nežinojau, nei kur, nei už ką esu siūlomas apdovanojamui“, – ir dabar, tai prisimindamas, vis dar jaudinasi P. Vitkus.

Jo žmona Elena sako esanti ypatingai dėkinga už tokį gražų ir netikėtą siurprizą idėjos iniciatorėms bei visai Laukuvos bendruomenei. Be to, moteris vertina ir tai, jog net nereikėjo patiems rūpintis, kaip nuvykti į apdovanojimų ceremoniją Kaune – viskas buvo suorganizuota. 

„Ir „Bočiams“, ir bendruomenei, ir kapelai priklauso visi beveik tie patys laukuviškiai. Esame maždaug 10–12 žmonių branduolys, nuolat kažką planuojame, organizuojame, o likusi bendruomenės dalis, maždaug 100 gyventojų, su malonumu prie mūsų sumanymų prisijungia. Tai ir yra Laukuvos bendruomenės, kaip viso miestelio ir apylinkių gyventojų, aktyvumo paslaptis. Smagu, jog mūsų pasiūlytos idėjos tinka ir patinka, kai kurios jau netgi tapo tradicinėmis“, – sako E. Vitkienė.

Pasak jos, būtent Povilo pasiūlyta mintis Baltų vienybės dienos laužą sukrauti ir uždegti ant Treigių piliakalnio (iki tol laukuviškiai tai darė ant Med­vėgalio) irgi pasiteisino. Taip pat abu Vitkai yra vieni iš nedaugelio vis dar mokančių ir giedančių tikruosius „Kalnus“. Povilas ypatingai džiaugiasi, kad vis dažniau prie laukuviškių prisijungia ir bilioniškiai.

Paklausti, ar turi laisvadienių, sutuoktiniai juokiasi, jog dabar yra netgi labiau užsi­ėmę, nei anuomet, kai ėjo į darbus. Pasirodo, dabar senjorų poros gyvenimas suplanuotas ne tik kiekvienai dienai, bet kartais ir valandomis. 

„Ir tądien, kai įteikė apdovanojimą, tiesiai iš ceremonijos Kaune parlėkėm į vakare turėjusį vykti koncertą, kur groju ir dainuoju. Net ir vaikai, prieš aplankydami visada iš anksto paskambina, teiraujasi, ar būsime namuose. Mudu taip jau esame įpratę – visur drauge, vienas kito nepaleidžiame“, – su šypsena į žmoną žiūri pašnekovas.

Pora išaugino penkias duk­ras, dvi iš jų apsigyveno Klaipėdoje, viena pakėlė sparnus į Jungtines Amerikos valstijas, kitos įsikūrė Kaune ir Tauragėje. Dukros dovanojo septynis anūkus, o šie jau pradėjo dovanoti ir proanūkius – šiuo metu Elena ir Povilas jų turi tris. 

„Tuokėmės Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją, man tada buvo 23 metai, Elytei – vos 20. Nebuvome baigę mokslų, tad visą gyvenimą teko daug ir sunkiai dirbti. Žmona ne tik augino vaikus, rūpinosi šeima, bet ir daugiau nei 30 metų dirbo mokykloje valytoja. O kur dar ūkis – juk laikėme ir gyvulių. Aš visą gyvenimą dirbau vairuotoju, kombainininku – kaip sėdau prie vairo 1964-aisiais, taip vairo iki šių dienų dar nepaleidžiu“, – vėl juokauja P. Vitkus.

Paklausti, ar dukterys taip pat paveldėjo muzikavimo ge­ną, sutuoktiniai prisipažįsta, jog dainuoja ir šoka bei bažny­čios chore gieda tik vyriausioji Gražina, dirbanti medike. Beje, jos sūnus taip pat pasirinko mediko kelią, tik, skirtingai nuo mamos ir senelių, nei dainuoja, nei šoka. 

„Užtat sužinoję apie mano apdovanojimą, visi puolė rašyti, skambinti, sveikinti. Labai smagu jausti tokį didžiulį šeimos, artimųjų palaikymą, o jie kartoja, jog esu visos giminės pasididžiavimas, ramstis, į kurį privalo lygiuotis visų kartų atstovai“, – neslėpdamas jaudulio pasakoja Povilas.

Jis nuoširdžiai džiaugiasi, kad jam didžiulė garbė, jog, jo žodžiais tariant, paprastam kaimo žmogui, vairuotojui, ran­ką spaudė ministras K. Star­kevičius, jog sulaukė įvertini­mo už savo veiklą. O apdova­nojimo ceremonija, anot laukuviškio, buvusi įspūdingesnė nei judviejų su Elena vestuvės.

„Gerai, kad mano stipri širdis, nes tokie išgyvenimai ne kiekvienam pakeliami“, – geros nuotaikos nestokoja P. Vitkus.

Laukuvos bendruomenės veik­loje Povilas dalyvauja be­ne dešimtmetį. Pernai, kai Elytę vis tik buvo išleidęs vieną atostogauti Turkijoje, namuose likęs nenuobodžiavo – sukūrė eilėraštį apie Laukuvą, kaimo kapelos „Laukuva“ vadovas Alfredas Šniaukas šiems žodžiams parašė melodiją, dabar laukuviškiai turi net sa­vo himną. Tad nė kiek nenuostabu, kad 78-erių P. Vitkų bend­ruomenės pirmininkė B. Vik­nienė pristatė apdovanojimui kaip žmogų, „nepaprastai mylintį savo gimtinę, siekiantį išsaugoti žmogiškąsias vertybes, krašto kultūrą ir bendruomeniškumą“. 

Beje, Elena ir Povilas ne tik dainuoja Šilalės „Bočių“ ansamb­lyje, Povilas groja Laukuvos kai­mo kapeloje, yra aktyvus vi­sų renginių dalyvis bei or­gani­za­torius – abu jie dar dalyvauja Tre­čiojo amžiaus universiteto paskaitose, ekskursijose ir kt. 

„Povilas yra nepakeičiamas ir aplinkos gražinimo darbuose, talkose, be jo bendruomenė – kaip be rankų: jis sukals, sugręš, pastatys, patars, būtent jo auksinių rankų dėka prieš šv. Velykas, Kalėdas, per miestelio, Derliaus šventes Laukuva nušvinta gražiausiomis dekoracijomis“, – sako B. Viknienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.