„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Dviejų dienų Tauragės festivalis

Premjera! To dar nebuvo!

Pirmą kartą Tauragės miestas kviečia į dviejų dienų muzikos festivalį, vyksiantį rugpjūčio 28–29 dienomis, Tauragės vasaros estradoje! Didžiulis būrys žymiausių Lietuvos  atlikėjų džiugins įvairaus muzikos žanro mėgėjų ausis!

Pirmąją festivalio dieną, rugpjūčio 28 d., penktadienį, scenoje žibės tokie populiarios muzikos grandai kaip visuomet valiūkiška Natalija Bunkė, jau šlageriais tapusių dainų atlikėjas Vytautas Šiškauskas, grupė Žemaitukai, scenos princas Rytis Cicinas ir šmaikščioji Donalda! Spalvinga ir melodinga šventė - garantuota!

Antroji diena, rugpjūčio 29 d., šeštadienis bus skirta jaunesniosios kartos atlikėjams, nes Vasaros estradą šturmuos hiphopo, trapo ir elektroninės muzikos atstovai.

Reperis Mad Money su standartus laužančiais tekstais, elektroninės muzikos hitų kūrėjas Jovani su atlikėja Jessica Shy ir populiarumo rekordus mušantis, trap'o kultūros kūrėjas Lietuvoje OG VERSION!

Gimtųjų laukų peizaže – padėka už gyvenimo dovaną

„Šiandien sugrįžome į savo namus, nors kai kurių jau nebėra, pa­vaikš­čioti žeme, kurioje tebėra mūsų pėdos, susitikti su gimtojo krašto dvasia, kažkada buvusiais labai svarbiais, mylimais žmonėmis. Susitikome, kad pasikalbėtume širdimi, išgirstume vienas kitą: buvusį kla­sės draugą, kai­my­ną, giminaitį“, – tokiais žodžiais prasidėjo šventė, skirta buvusiai Kiaukų pradinei mokyklai, kurios vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

„Šis kraštiečių susitikimas – tai galimybė gimtųjų laukų peizaže padėkoti už gyvenimo dovaną, už duoną, kuria mus maitino, už suformuotą ka­ta­likišką, tautišką moralę, pirmąsias mokslo žinias, už gyvenimo patirtį, senųjų kaimo žmonių dovanotą išmintį“, – pradėdama renginį, kalbėjo viena iš jo iniciatorių bei organizatorių Kristina Paliutienė (Macikaitė).

Iškilmės prasidėjo šv. Mi­šio­mis Tūbinių bažnyčioje, kurias aukojo kraštietis vyskupas Darius Trijonis, jam talkino kun. Kęstutis Pajaujis, taip pat turintis sąlytį su Kiaukų žeme – iš čia kilusi jo motina. Šventę pagerbė ir liuteronų kunigas Remigijus iš Šilutės. 

Sakydamas pamokslą, vyskupas ragino nepamiršti savo šaknų – krašto, kuris mus augino, brandino, davė tai, kas svarbiausia, teikė stiprybės tolesniame gyvenimo kely­je. Bai­giantis šv. Mišioms, buvęs tūbiniškis tautodailinin­kas Al­fonsas Bendikas per­davė Tū­bi­nių bažnyčiai dailininkės Lai­mutės Račkauskaitės-Jun­du­lienės, Kiaukų mokyklos įkū­rėjo Antano Račkausko duk­­ros, paveikslą „Šv. Jurgis“.  A. Račkausko tapytas paveikslas „Kiaukų mokyklėlė“ padovanotas Tūbinių bendruomenės namams.

Po šv. Mišių mašinos pajudėjo Kiaukų link, linguodamos, ačiū Dievui, lietaus išvengusiais pievų keliukais. Nors dauguma buvusių šios mokyklos mokinių subėgdavo iš įvairiausių šio bei aplinkinių kaimų pakraščių, aiškiai me­na didžiulius, paunksmę teikusius medžius palei bėgimo taką, galingą tuopą prie tuomet gana sraunaus Noralio upelio, kuris almėjo pro pat mo­kyklą, lieptą per jį, pavasario polaidžio metu neretai semiamą vandens, šiandien nieko to neišvydo. Tiesa, ir anuomet ne­buvo lengviesiems automobiliams pritaikytų kelių – važiuodavo vežimais ar­­ba sunkvežimiais. Prieš daugelį me­tų nugriovus mo­kyk­los pastatą (iš gre­ta ir aplink sė­dinčių šventės dalyvių niekas ne­­galėjo pasakyti, kada tai nutiko) bei užsodinus miš­ką,  šiandien ne­beliko net mokyklos pamatų. Visgi vienas akcentas vertė širdį suvirpėti – tai likęs tuopos sausuolis: aplūžęs, sueižėjęs, bet vis dar kovojantis su laiku ir nepasiduodantis greta žaliuojantiems medžiams.

Nuo šiol draugiją jam palaikys paminklinis  akmuo, skirtas įamžinti mokyk­los atminimą.

Ant supilto, laukų ak­menimis grįsto kalnelio vienas ant kito stovi du lauko riedu­liai, kurių viename tarsi sro­vena Noralis... Greta – atminimo lenta, kurioje užrašyta: „1938–1974 m. čia veikė Kiau­kų pradinė mokyk­la, įkurta mo­kytojo Antano Rač­kaus­ko. Dė­kingi buvę mokiniai“. A. Rač­kauskas, į Šilalės rajoną atkeltas dar 1930 m., sukūręs šeimą ir apsigyvenęs Kiaukuose, čia mokytojavo nuo 1938 m. iki 1941-ųjų birželio 14-osios, kuomet su šeima buvo suimtas ir išgabentas tremtin į Komijos Respubliką, kur praleido kone 18 m. 

„Stovime prie savo mokyk­los simbolio, prie šitų laukų akmens, kuriam patikime saugoti 36 laidų mokinu­kų vaikiškas viltis, lūkesčius, dabar jau išsipildžiusias ir neiš­si­pildžiusias svajones“, – kalbėjo Kris­tina, kviesdama ati­­dengti paminklinį akmenį jo autorių buvusį mokinį Zig­mą Astrauską bei mokytoją Ma­rytę Pintverienę, kuriai buvo lemta, paskutinį kartą užrakinti mokyklos duris...

„Kraštą puošia ne gražūs pastatai, bet žmonės, kurie palieka jame giliausią pėdsaką. Ir šis gimtųjų laukų akmuo, pastatytas brangių žmonių atminimui, kurie kažkada čia mokėsi, mokė, primins įmintas pėdas, palikusias širdyse didžiulį pasiaukojimo, kant­rybės pėdsaką“, – šventindamas paminklinį akmenį, malda pagerbti visus buvusius mokinius bei mokytojus ragino vyskupas D. Trijonis.

„Idėją įamžinti mokyklos atminimą man davė Kristina, savo gimtosios sodybos vietoje nutarusi pastatyti kryžių. Taigi, galima sakyti, savo idėjas suvienijome. Sulaukėme ir kitų žmonių pritarimo. Svars­tėme, kas galėtų tikti. Pa­siūliau akmenį, įsivaizdavau, kad turėtų būti apie dviejų met­rų aukščio. Bet tokio neatsirado. Mokytoja Donata Dau­ki­lienė patarė suformuoti kau­burį ir dėti akmenį ant akmens. Pa­ma­tinis pamink­lo akmuo yra išgriebtas iš Noralio. Sau­lutę padarė Dai­nius Mikalauskas. Kai pastačiau, žiūriu, kas gavosi: saulė teka rytuose, čiurlena upelis, o tos šaknys – visų čia besimokiusių vaikų. Ačiū visiems, prisidėjusiems bei parėmusiems finansiškai. Manau, kompozicija ilgus dešimtmečius saugos Kiaukų pradinės mokyklos mokytojų bei mokinių atminimą“, – sakė Zig­mas. 

Kiaukų pradinėje mokykloje dirbo daugiau nei dešimt pedagogų, daugelio jau nebėra tarp gyvųjų – visų jų pavardės nuskriejo medžių viršūnėmis. Šventėje dalyvavusi mokytoja M. Pintverienė sunkiai tramdė susijaudinimą: jos čia ne tik dirbta, bet su šeima ir gyventa. Tad nenuostabu, jog vos atėjusi pirmiausia ji patraukė prie upelio, nužvelgė vietą, kur kažkada ėjo lieptas, ir aiktelėjo: o čia juk buvo mano daržas. Mokytoja sakė menanti Kiaukų sodybas, žmones, menanti savo mokinių veidus, bet tik vaikiškus... Tad priėjus ir ištarus „laba diena, mano pirmoji mokytoja!“, jai reikėjo gerai pagalvoti: o kuris gi čia galėtų būti iš šitokio būrio mokinių?

Kiaukų pradinė buvo ne vien mokyk­la – tai buvo kaimo kultūros židinys. Tiesa, kartu su Marytės Vėlavičienės vadovaujama biblioteka, kur žmonės, kaip sakydavo, eidavo „pasikeisti“ knygų.

Mokykloje grodavo kaimo muzikantai, susibūrę į ansamblį, dainavo balsingi kaimo vyrai ir moterys, kūrė vaidinimus. O kokias mename naujametines (tuomet kalėdinių būti negalėjo) mokinių programėles: ir šokiai, ir dainelės, ir spektakliukai. Sakoma: mažas vaikas – didelis pasaulis. Gal todėl viskas atrodė taip didingai, bet tik dabar gali suprasti, kiek pastangų ir darbo reikėjo įdėti mokytojai, kol visa tai tapo įgyvendinama! O kokios „skanios“ rudenį būdavo Derliaus šventės, kuomet mokytoja vesdavosi į savo virtuvę, ir ten iš jos darže užaugintų gėrybių mokėmės kepti, virti... O skaniausia – visiems krūvoje valgyti. Ir dar tai, ką gavau svarbiausio – mokytojos palinkėjimą naujametiniame atviruke. Atvirutė neišliko, bet visą gyvenimą saugau širdyje joje užrašytus žodžius: „Būk darbšti ir nuoširdi – tave visur ir visada lydės laimė ir pasisekimas“. Ar bereikia vaikui geresnio pirmosios mokytojos palinkėjimo?

Prisiminimus kraštiečių suėjime kei­tė sveikinimai, šiuos – Tauragės ban­donininkų ansamblio muzika ir dainos. Jame gro­ja ir buvęs kiaukiškis Pra­nas, anuometinio kaimo muzikanto links­muolio Juozo Gudausko sūnus. Ap­link šmėžavo žmonių kažkada matyti veido bruožai, ir atmintis kaip įmanydama stengėsi persiplėšti: koks jo ar jos vardas, pavardė? Vienų prisimeni, kitų – nebe, kai ką supainioji: pasirodo, ne Danguolė, o Daiva, tokia panaši į sesę!

Glėbesčiavimasis, džiaugsmo šūksniai dažnai nustelbdavo šventės oficialumą. Tačiau taip ir turi būti tokiame susitikime. Juk kraštietis – kažkoks ypatingas žmogus: šiltesnis, malonesnis, netgi gražesnis... Todėl susitikę linkėkime labos dienos, dalinkimės šypsena, kaip kažkada dalinomės vienu taku, žole ir rasa ant jos...

„Negali likti be ženklo ta vieta, kurioje trijų kartų žmonių gyventa, mylėta, vargta ir tikėtasi“, – kryžiaus, skirto Dajorų–Macikų sodybai įamžinti, šventinimo iškilmėse kalbėjo čia kadaise gyvenusi Kristina.

Pašventintas ir koplytstulpis–Rū­pin­­tojėlis atkurtoje Noreikų sodyboje.  Kop­lytstulpio autorius – tautodailininkas A. Ben­dikas.

Susitikimas baigėsi pasibuvimu Tū­binių bendruomenės namuose. Kve­­pė­jo kugelis, garavo arbata. Upe­liais liejo­si prisiminimai, linksmino ir graudino ban­do­ni­jos garsai.

Tai ar gyva gimtinė Kiaukų kaimo vaikų širdyse? Gyva! Kaip gyvas ir pats kaimas: jis gyvena, dirba, kuria, gražėja. Ir brangina bei saugo praeities atminimą.

Eugenija BUDRIENĖ,

buvusi kiaukiškė

Augenijaus BENDIKO nuotr.

Sniegena Girdiškėje

Tradiciniai, apipinti legendomis, įaugę į krašto žmonių sąmonę, Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaidai bažnyčioje, kurios altoriuose rymo medžiuose įamžinti šventieji. Sambūris kasmet pažadina miestelį, jo metu aptariami prisiminimai galbūt net atlieka savotišką dvasinį au­ditą bei stato atminties paminklus su subtilios lokaliosios istorijos at­spal­viais. Į atlaidus susirinkę žmonės dalijasi savo socialiniais die­no­raščiais, pastebėjimais, žyminčiais kartą ir stilių... 

„Mes vaikystėje taip nelaukdavome Kalėdų ir kitų švenčių, kaip laukdavome Sniegenos“, – šiai vieno iš Girdiškės kilusio garbaus politiko minčiai pritarė kone visi vyresnės kartos žmonės, praėjusį sekmadienį ir vėl sugrįžę į savo vaikystės prisiminimus.

Tiesa, jei prieš kelis dešimt­mečius šeimyna į atlaidus vykdavo geriausia brikute, o šventiniai užkandžiai buvo kuklūs, tai šiandien į juos iš visų kampelių suvažiuojame apynaujais automobiliais, o nuo užkandžių įvairovės raibsta akys. Bet tikrai ne tai svarbiausia – susirenkame čia pabūti, pagerbti artimųjų atminimo, susitikti su seniai matytais bičiuliais.

Pasak legendos, prieš daugelį amžių Romoje rugpjūčio mėnesį iškrito sniegas. Toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Taip ir Girdiškės bažnyčioje per atlaidus kasmet „sninga“: žmonių gausa, gerumu, nuoširdumu, susibūrimo šiluma... Dievo valia gali bet ką.

Šiemetinės parapijos šventės kultūrinės dalies akcentas – Bijotų dvaro festivalis, kurio organizatorius iš Bijotų kilęs Valdas Latoža pasirūpino susirinkusiesiems dovanoti puikų Renatos ir Deivio koncertą.

Girdiškėje tvyro tikras dvasingumas, nors jos neaplenkia ir tam tikrų iššūkių bei modernizmo srovė.  

Arūnas MIKALAUSKAS 

V. LATOŽOS nuotr.

Mediacija – galimybė ginčą spręsti be teismo

Privalomoji mediacija, sprendžiant šeimos ginčus, Lie­tuvoje startavo šių metų sausio 1 d., tačiau susipažinus su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT) duomenimis už pirmąjį 2020 m. pusmetį, akivaizdu, kad ne visos šeimos sutinka tokiu būdu ieš­koti išeities. Kodėl taip atsitinka? 

Jolita LELĖNIENĖ,

mediatorė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Koronavirusas labiausiai gąsdina seniūnijos valdininkus

Rugpjūčio 1 d. socialiniuose tinkluose pasirodžiusi Kvė­darnos seniūnijos informacija, kad ir vėl paslaugos bus teikiamos nuotoliniu būdu, privertė sunerimti šios se­niūnijos gyventojus. Atostogaujantis seniūnas Aivaras Do­bilas tikina, jog tai tik rekomendacija, visi turintys rei­kalų gali užeiti į seniūniją, bet pirmiau paskambinus telefonu ir suderinus laiką.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Bendruomenės atsidūrė tarp kūjo ir priekalo

Ketvirtadienį vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje politikams besivaržant, kurie pasiūlys mokėti daugiau bendruomenių pirmininkams ir seniūnaičiams, laimėjo pas­tarieji – nuspręsta skirti triskart didesnes kompensa­cijas nei iki šiol. Bendruomenių pirmininkams teks luk­telėti, kol politikai susipras ištaisyti klaidą. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Dviejų diktatorių suokalbis?

Mano rusakalbis kaimynas rugpjūčio 1-ąją, kai atsinaujino kaukių dėvėjimas, pasipiktinęs šaukė: kokia čia vals­ty­bė, jei taip prievartauja savo piliečius! Suprantama, jam atsikertu: kuo čia dėta valstybė, kai reikia kiekvie­nam ap­sisaugoti nuo mirtino užkrato? 

Bet šįkart apie kitokį užkratą, kuris judina kaimyninės diktatūros pamatus. Ne apie tą, kuriuo tarsi giriasi paskutinis Europos diktatorius, prasitaręs, kad neva persirgęs koronavirusu...

Baltarusijoje plinta visuomenės nepasitenkinimo infek­ci­ja. Ji taiki, moteriškai jausminga, netgi aksominė, nes nuo­lat vykstantiems mitingams ir protesto akcijoms vadovauja vieningas trijų moterų štabas. Tos žavios simpatiškos bal­tarusės – tai nuo prezidento rinkimų nušalintų opozicijos ly­derių žmonos. Net kažkaip niežti liežuvis tą pasipriešinimą vadinti „Si­jo­nų revoliucija“...

A. Lukašenka jų aiškiai bijo. Nors mažiau kaip po savaitės, ateinantį sekmadienį, vyksian­tys prezidento rinkimai ne­paklibins jau 25-erius metus 

valdžioje esančio „sovchozo” direktoriaus kėdės, jam labai neramu. Ir prezidentas įjungia propagandinę pavarą. Štai liepos 16 d., lankydamasis 103-iojoje Vitebsko desantininkų brigadoje (toks objektas irgi pasirinktas ne be reikalo), A. Lukašenka pradėjo gąsdinti perversmu Baltarusijoje, nauju Maidanu, ketinimais „parklupdyti nepriklausomą Baltarusiją“. Jis prisiminė 2010-uosius, kai esą 400 agresyvių smogikų norėjo užgrobti Vyriausybės rūmus. Anot prezidento, dabartinė situacija primena anuos metus. 

Jis tiesiogiai nekaltina opozicijos kandidatų, kurių du pasodino už grotų, o vienam pavyko pasitraukti į Rusiją. Į vyrų misiją pratęsusias žmonas jis tik ranka numoja. Punktą neleisti „bobų“ į vadovaujančius valstybės postus jis norėtų įteisinti ir Konstitucijoje. Apskritai A. Lukašenka mėgina kopijuoti V. Putiną ir „sunulinti“ savo prezidentavimo kadencijas, kitaip sakant, tapti amžinu diktatoriumi. 

Kadangi už liaunų moteriškų pečių stovi didžiulė protestuotojų minia, „batkos“ balse jaučiamas susierzinimas, ir jis griebiasi seno metodo – vaizduoti, jog neramumus šalyje organizuoja jėgos iš išorės. Štai kodėl jam prireikė sulaikyti 33 Rusijos privačios karinės kompanijos „Wagner“ smogikus, kurie trečiadienį nekliudomai nusileido Minsko oro uoste, pavėlavo lėktuvan į Stambulą, apsigyveno iš pradžių viešbutyje, po to persikėlė į šalia sostinės esančią sanatoriją, čia gyveno visai nesislapstydami, apsirengę komufliažine uniforma ir kirsdami baltarusiškas keptas bulves. Tik po kiek laiko „Alfa“ būrio kovotojai juos suėmė...

Toks A. Lukašenkos viražas pagimdė daug spėlionių. Matyt, teisus Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius, pavadinęs jį naujausiu A. Lukašenkos rinkimų farsu. Jam jis reikalingas atitraukti rinkėjų dėmesį nuo opozicijos suaktyvėjimo ir sutelkti savo elektoratą po „grėsmės iš išorės“ vėliava. 

„Tai nesibaigiantis tikrų šulerių iš Minsko ir Maskvos lošimas pokeriu“, – sako analitikas. 

Paprastai kalbant, gali būti, kad A. Lukašenka ir V. Putinas iš anksto susitarė suvaidinti sceną su smogikais iš „Wagner“, jog būtų sukompromituoti baltarusių protestuotojai, o diktatorius ant balto žirgo vėl įjotų į savo, rodos, penktą kadenciją nuo 1994 m. O koks „vagneriečių“ likimas? Juos greičiausiai paleis, bet dalis elektorato bus įtikinta rugpjūčio 9 d. balsuoti už gudų tautos gelbėtoją...

Tačiau, kaip rašo portalas Graniru.com, jo bičiulis iš Kremliaus „batkai“ ruošia pinkles. Na, dabar A. Lukašenka laimės, bet ateis laikas – ar su smogikų pagalba, ar įkaitus atmosferai Baltarusijoje, ir jam teks ieškoti prieglobsčio Rusijoje kaip 2014 m. V. Janukovičiui... Tai atsarginis variantas. Dar baisesnis, apie kurį Londono „The Guardian“ užsiminė už grotų sėdintis jo oponentas V. Babarika, – tai Rumunijos diktatoriaus N. Čaušesku likimas 1989 m gruodį… O kol kas Maskvai reikia A. Lukašenkos, kad Rusija pamažu galėtų praryti šią Lietuvos kaimynę ir taip sustiprinti vadinamos sąjunginės valstybės vakarinį flangą. 

Tik štai koks kliuvinys: ar pats V. Putinas išlauks iki savo 2036 m.? Juk jeigu išplis neramumai, kokie praėjusią savaitę apėmė Chabarovską, gali būti, kad 67-erių Kremliaus valdovas ir dvejais metais jaunesnis „batka“ apverks savo likimą prie butelio namų arešte kur nors Novo Ogoriove...

Štai koks virusas klaidžioja po Baltarusiją.

Česlovas IŠKAUSKAS

Akmenos ir Jūros krantais 2020

Rugpjūčio 1 d. (šeštadienį) prie Pagramančio regioninio parko lankytojų centro iš visos Lietuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Šilalės, Jurbarko ir kitų miestų, miestelių, rajonų) 120 dviratininkų, norinčių smagiai ir turiningai praleisti dieną.

Žygiui buvo paruoštos dvi trasos – 30 ir 46 km ilgio. Žygeiviai gavo vėliavėles su trasų schemomis, kurios ir puošė visus dviračius. Maršrutai nebuvo sudėtingi, tačiau pasitaikė atkarpų su bekele, statesnėmis įkalnėmis. Akcentas buvo teikiamas kabantiems tiltams – jų teko įveikti 9. Numynus 20 km, laukė gardūs pietūs ir poilsis. Po pietų kelionė tęsėsi toliau ir netrukus išsiskyrė maršrutų trasos. Grįžus į starto vietą visų laukė iškūrenta mobili pirtis, arbata, sausainiai. Žygeiviams įteikti atminimo diplomai.

Tomas KALAŠINSKAS

Pagramančio regioninio parko vyr. ekologas

AUTORIAUS nuotr.

 

 

Sergant katarakta delsti negalima

Akies lęšiukas savo funkcijas gerai atlieka tik tada, kai yra skaidrus. Tačiau kai kurios akių ligos trukdo lę­šiu­kui tinka­mai funkcionuoti. Viena iš jų – katarakta.

Visus, kuriems diagnozuota katarakta ir reikia atlikti operaciją, kviečiame į „Akių chirurgijos centrą“, esantį Savanorių pr. 66, Kaune. 

Registruotis tel. (8-37) 75-08-05. www.akiuchirurgija.lt. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą