Pasirodo, ukrainiečiai tikrai moka stebinti. Netgi savo sąjungininkus. Įsiveržę į Rusijos teritoriją Kursko srityje apie 20–30 kilometrų ir kont­roliuodami apie 1000 kv. km, jie sudavė rimtą smūgį Kremliui, kuris dabar tėra arčiau nei už 500 km...

Sujudo subruzdo Putino generolai, pražiopsoję Ukrainos išpuolį. Nuo botoksu palyginto Putino veido dingo klastinga šypsenėlė, nesgi jis puikiai žino: karas sugrįžo į agresoriaus žemę, ir dabar tie „paprasti“ rusai, kurių apie 70–80 proc. pritaria karui prieš Ukrainą, niršta ant savo caro ir siunčia jam ne tik pagalbos šauksmus, bet ir prakeiksmus...

Nežinia, kuo šis drąsus ukrainiečių išpuolis baigsis, bet štai iš Rusijos išgrūstas opozicinis portalas Echofm.online vardija keletą jo pamokų. Šįkart Kremliuje jau kitaip nuskambėjo Ukrainos keliama „taikos formulė“ – grįžti prie 1991 m. sienų, panaudojant apsikeitimą užimtomis teritorijomis. Draudimas smogti raketomis Kremliui iš Ukrainos teritorijos netenka prasmės: juk galima jas paleisti jau iš Rusijos žemės, ir tuomet nereikia Vakarų leidimo... Putinas negali paskelbti karo Rusijos teritorijoje, o tik nepaprastąją padėtį trijose Rusijos srityse. Jo grasinimai smogti branduolinį smūgį netenka prasmės: priešas juk įžengė į Rusijos teritoriją. Jeigu reikia kviesti Vagnerio būrius iš Afrikos, o čečėnai stovi nuošalyje ir nesikiša, koks tada Rusijos kariuomenės pasirengimas? Kitas naujokų šaukimas tik rudenį, o visuotinės mobilizacijos skelbimas visiškai pakirstų „paprastų“ rusų pasitikėjimą Kremliumi... 

Pagaliau rusų karo žvalgyba trečiais karo metais nesugebėjo pastebėti Ukrainos kariuomenės pasirengimo operacijai. Ką ten rusų: jokios Vakarų tarnybos nežinojo apie jos pradžią (nors tai mažai tikėtina)...

Štai todėl Putinas persikreipusiu veidu sušaukė Gynimo tarybą ir įsakė žūtbūt užkirsti kelią ukrainiečių žygiui. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Šioje srityje dislokuotas 44-asis kariuomenės korpusas, sudarytas tik šių metų pradžioje Lugos mieste Leningrado srityje. Bet jo formavimas iš kontraktininkų strigo, o dalis karių buvo perkelta į Charkivo grupuotę. Štai tada Kursko ir dar dvejose Rusijos srityse liko „skylė“, kuria sumaniai pasinaudojo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų štabas. 

Jau savaitė kaip netyla ginčai, kokie gi šios kontroperacijos tikslai. Pamokyti Putiną? Įrodyti pasauliui, kad Ukrainos kariuomenė dar pajėgi mušti rusus jų žemėje? Rengtis būsimoms taikos deryboms, turint galingą „teritorijų apsikeitimo“ kortą? Priversti 76 tūkst. rusų pabėgėlių iš šio regiono patirti, kas yra nuožmus karas? Galbūt teisus Lietuvos krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, sakęs, jog šiuo proveržiu Kyjivas siekia pakelti savo karių kovinę dvasią ir moralę, nes po praėjusių metų vasarą nepavykusio kontrpuolimo jos buvo gerokai kritusios...

Kokios šio puolimo perspektyvos? Karo ekspertai pasidalijo į dvi stovyk­las. Vieni yra atviri skeptikai: esą Rusija turi pakankamai kariuomenės rezervų, kad išstumtų iš savo teritorijos priešą. Kiti tvirtina, kad, jeigu ukrainiečiai spės įrengti efektyvią įtvirtinimų liniją, sustiprintą ne tik raketomis HIMARS, bet ir žadama amerikiečių aviacija, jų iš Kursko srities leng­vai neišvysi. Tuomet Volodymyras Zelenskis galės drąsiai sakyti: dabar galima sėsti už derybų stalo. Jis vėlų rudenį ketinamai surengti antrai taikos konferencijai, kurioje dalyvauti bus kviečiama ir Rusija, turės gerą kortą...

Tuo pat metu kartu su dar vienu JAV pagalbos Ukrainai srautu (šio paketo vertė apie 125 mln. dolerių) Mask­voje stiprėja pasitraukimo iš Ukrainos nuotaikos. Įtakingas Rusijos oligarchas Olegas Deripaska po Ukrainos pajėgų įsiveržimo į Kursko sritį paragino nedelsiant nutraukti ugnį, baigti „specialią karinę operaciją“. Jis kritikavo Kremlių dėl didžiulių išlaidų karui, kurios iššaukė Vakarų sankcijas ir skurdina rusus... Pernai verslininkas tai sakė ir interviu laikraščiui „The Financial Times“. 

Rusų politologai pastebi, jog pirmą kartą nuo 1941 m. vokiečių ir sovietų karo pradžios priešas įžengė į jų teritoriją. Bet tuomet SSRS turėjo galingus sąjungininkus Vakaruose. Dabar tie sąjungininkai pritaria Kyjivo surengtai operacijai.

Paradoksas, bet 1941-ųjų rudenį generolo Heinzo Guderiano vedami naciai būtent Kursko – Briansko fronte tankais „Leopard“ triuškino sovietų armiją ir pro Oriolą bei Tulą suko į Mask­vą. Dabar tie patys tankai ir koncerno „Rheinmetall“ gaminamos kovos mašinos „Marder“ („Kiaunė“) rausia tas pačias žemes... Rusų generolų vaizduotę dirgina tai, kad ši karinė technika, pastiprinta amerikietiškomis raketomis, netrukus, kaip tą 1941-ųjų gruodį, prieis ir Kremliaus sienas... 

O Rusijos žiniasklaida šaiposi: aname kare skambėjo mobilizacinis šūkis „Komunistai – į frontą!“ Šiandien jį galima pakeisti „Vieningoji Rusija – pirmyn!“ Bet kur tau... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Talentingi menininkai sujungti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės publikai dovanojo įspūdingą muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“: tarptautinio Klaipėdos festivalio scena tapusioje istorinėje laivų statykloje skambėjo dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, aplinka priminė pulsuojantį mėnulio kraterį, o publika mėgavosi šioje erdvėje ypatingai suskambusiais solistų balsais, orkestru ir netikėta istorija.

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais sukurta romantiška nakties nuotaika nustebino net daug netikėtų reginių senoje laivų statykloje, ant marių kranto, mačiusią publiką. Beje, patogiai įsitaisęs ant marių kranto „A la luna“ mėgavosi ir R. Wagnerio operos „Skrajojantis laivas“ pagrindinis herojus.

Publikai žadą užgniaužusią muzikinio šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais atliko pagrindinis KVMT kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Talentingojo maestro batutos mostams tą vakarą atrodytų pakluso net debesys, neišdrįsęs prasiveržti lietus ir pagal muzikos taktus atlikėjų rūbus bei plaukus kedenęs vėjas.

Mėnuliui dedikuotos programos deivių vaidmenis atliko KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė. Jų balsai tą vakarą skambėjo ypatingai, o įtaigi vaidyba kūrė nepamirštamą sceninę istoriją, kuri įtraukė ir ne mažiau ryškiu talentu apdovanotą, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamą tenorą Merūną Vitulskį.

Koncerto režisierės Rūtos Bunikytės dėka „A la luna“ virto dviejų Mėnulio deivių muzikiniu pokalbiu. „Šviesioji ir tamsioji pusė. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje. Retsykiais šioje istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Mistifikuotą reginį scenoje sukūrė Klaipėdos festivalio suburti talentingi menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisavo choreografė Inga Briazkalovaitė. Įspūdingais šokiais ant pastatų sienų stebinančios choreografės dėka baleto artistų judesio aikštele tapo net unikalus jūrinio paveldo objektas. Didžiojo elingo metalo konstrukcijoms tai greičiausiai labai netikėtas, bet įsimintinas išbandymas!

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašimi tapo populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambėjo tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie). Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą tapo orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambėjo ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Talentingų menininkų dėka „A la luna“ scena virto mėnulio krateriu, spindėjo žvaigždėmis, grasino briaunomis ar net baugino degančia lava. Ir visa tai vyko ant marių kranto! Ne veltui renginio bilietai buvo tiesiog iššluoti, pritrūko net pasiūlytų vietų stovėti, o išeinantys iš „A la lunos“ klausė kada bus pakartojimas. Deja, visa kas vyksta tarptautiniame Klaipėdos festivalyje neturi analogų ar retai kartojama, tad verta apsirūpinti bilietais iš anksto.

KVMT inform.

Jau rugpjūčio 10 d. 21.30 val. istorinę Pauliaus Lindenau laivų statyklą užlies Klaipėdos festivalio muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisiuose atmosfera vis labiau kaista: dūzgia prašmatniausius rūbus siuvančios siuvėjos, kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė stebi ar visos detalės atitinka jos sumanymus, teatre skamba dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, o svarbiausia – šluojami bilietai. Unikalus šou domina visus! Šeštadienį geros muzikos klausysimės ant marių kranto, šviečiant mėnesienai!

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika ir užuominomis pasakojamos istorijos apie šiuo paros metu patiriamus išgyvenimus.

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pagrindinis šio reginio įkvėpėjas ir dalyvis bus Mėnulis – artimiausias Žemei kosminis kūnas, besisukantis aplink jųdviejų abipusės traukos centrą. Jų tarpusavio sąveika tokia glaudi, kad šiandien neretai Žemė ir Mėnulis net pavadinami dvinare planeta. Mėnulio trauka ne tik veikia gamtos ir žmonių biologinius ritmus, bet ir nuo neatmenamų laikų audrina jautrios sielos poetų, muzikų, dailininkų vaizduotę. Tad jam pirmąkart elinge įrengtoje pilnaties formos scenoje ir bus atnašaujama ši visus menus jungianti teatralizuota programa.

Esant palankioms oro sąlygoms koncerto metu danguje virš marių galėsime stebėti saulėlydį ir priešpilnio laidą, o scenoje atpažinti daugelį laisvai šios programos kūrėjų interpretuotų Mėnulio įvaizdžių bei simbolių. Nuo seno žmonės, stebėdami Mėnulio judėjimą dangaus skliautu ir kas septynias dienas besimainančius jo pavidalus (manoma, kad lietuviškas Mėnulio pavadinimas kilęs iš žodžio mainulis) – jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią, jų ryšį su orų kaita, vandens potvyniais ir atoslūgiais, įtaką visos gyvosios ir negyvosios gamtos gimties ir mirties ciklams, jį siejo su dievybėmis, kurioms buvo priskiriamos mistinės galios, teikiančios vaisingumą, gyvybę, naują pradžią.

Kita ypatinga Mėnulio judėjimo Žemės atžvilgiu savybė ta, kad dėl sinchroninio sukimosi (Mėnulis apskrieja aplink Žemę per tiek pat laiko, per kiek apsisuka aplink savo ašį) į Žemę visada atsukta tik viena – „šviesioji“ jo pusė. Apie „tamsiąją“ jo pusę mažai žinota iki pat 1959-ųjų, kai kosminis zondas padarė pirmąsias iš Žemės nematomo Mėnulio pusrutulio nuotraukas. Šviesiosios / matomos / pažįstamos ir tamsiosios / nematomos / nepažįstamos Mėnulio pusių perskyra tapo atspirties tašku šios koncertinės programos dramaturgijai.

Pasak koncerto režisierės Rūtos Bunikytės, „tai tarsi dviejų Mėnulio deivių pokalbis. Šviesioji pusė mums geriau pažįstama, poetų apdainuota ir mylima. Tuo tarpu tamsioji visuomet lieka šešėlyje, gaubiama baugios nežinomybės ir mistikos. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje, bet joms nelemta tapti vieniu. Retsykiais šiose istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Režisierė žada įvilkti reginio dramaturgiją į kiek mistifikuotą vizualinę išraišką, kurią kuria pirmąkart į bendrą komandą Klaipėdos festivalyje suburti menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisuoja choreografė Inga Briazkalovaitė.

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašis – populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman (g. 1960) perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių (tarp jų tokių pasaulinę šlovę pelniusių atlikėjų kaip ispanų poproko grupė „Mecano“, islandų postroko grupė „Sigur Rós“ ar australų atlikėja Sia) dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambės tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie), „Nella fantasia“ (Mano vaizduotėje), „Sanvean“, „Breathe me“ (Kvėpuok manim), „Glósóli“ (Švytinti saulė) ir daugelis kitų iš jos albumų „Timeless“ (1997), „Eden“ (1998), „La luna“ (2000), „Harem“ (2003), „Symphony“ (2008), „Deamchaser“ (2013) ir „Hymn“ (2018).

Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą taps orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambės ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ (prieš dvejus metus pirmąkart pastatytos ir Klaipėdoje), KVMT simfoninio orkestro atliekamas „Ritualinis ugnies šokis“ iš Manuelio de Falla’os baleto „Meilė burtininkė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.

KVMT inform.

Trečiadienį kelyje Upyna–Varsėdžiai–Naujasis Obelynas pagaliau pasirodė kelininkų greideris. Po to, kai net keliskart įmonės vadovams paskambino Upynos seniūnas, o „Šilalės artojas” išsiuntė klausimus AB „Kelių priežiūra” komunikacijos skyriui...

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Dar visai neseniai mažai kam pažįstama Augustė Au­dinytė iš Drobūkštalių šiandien dabinasi visų spalvų me­daliais – iš penkias dienas Asene (Nyderlandai) trukusių varžybų Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klubui „Kvėdarna“ atstovaujanti dviratininkė grįžo su daugybe titulų ir įvertinimų.

Žydrūnė MILAŠĖ

K. ČESAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Smagu, kai kraštiečiai ne tik nepamiršta savo praeities, bet ir siekia ją įprasminti ateities kartoms. Daugumoje mokyklų galioja nerašyta taisyklė – kiekviena abiturientų laida palie­ka jai dovaną. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija šiemet gavo net dvi – iš dabartinių abiturientų ir tų, kurie su mokykla atsisveikino prieš kelis dešimtmečius.

Pernai panašiu laiku „Šilalės artojas“ spausdino rašinį apie 35-osios tuometės Kaltinėnų vidurinės mokyklos abiturientų laidos susitikimą. Tąsyk kalbintos dvi Redos, buvusios klasiokės, užsiminė apie mokyklai paliktą simbolinę dovaną.

„Prieš 35-erius metus dovanojome medžio skulptūrą. Anuomet to pernelyg nesureikšminome, bet, metams bėgant, vis labiau ji darėsi ypatingesnė. Pagal­vodavome, kad reikėtų ją atnaujinti – juk prabėgo keli dešimt­mečiai. Tad nusprendėme imtis iniciatyvos ir šį planą įgyvendinti“, – pasakojo prieš metus buvusios kaltinėniškės. 

„Noriu pasidalinti džiugia žinia, kad XXXV abiturientų laidos sumanymas atnaujinti medžio skulptūrą – baigtas. Užtrukome kiek ilgiau, nes senosios skulptūros restauruoti nebebuvo įmanoma, teko skaptuoti naują jos analogą. Simboliška, jog atnaujintą skulptūrą mokyk­lai perdavėme šiumetinių abiturientų atestatų įteikimo die­ną“, – džiaugiasi dabar Vokietijoje gy­venanti Reda Shwarz-Dargevičiūtė.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas patvirtino, kad kai 35-osios laidos abiturientai kuriam laikui buvo nuėmę senąją skulptūrą, kuri puošė centrinio įėjimo prieigas, kažko trūkdavo.

„Matyt, žmogaus akys pripranta prie aplinkos, o kai dingsta toks didelis objektas, nevalingai jo ieškome. Žinoma, džiaugiamės, jog skulptūra sugrįžo, esu dėkingas buvusiems mokiniams, kurie rūpinasi savo palikta dovana“, – sakė gimnazijos vadovas.

Šiemet išleista 16-oji gimnazijos, bet 70-oji vidurinės mokyk­los laida, šį skaičių 35-oji laida irgi laiko simboliu.

„Norėdami atnaujinti koplytstulpį, suradome taip pat Kaltinėnų mokyklą baigusį menininką Alvydą Pocių. Paaiškėjo, kad ąžuolinė skulptūra buvo tiesiog įsmeigta į žemę, meistras netruko išsiaiškinti, jog per tuos 35-erius metus ąžuolo vidus visiškai sutrūnijo, tad tik laiko klausimas, kada galėjo griūti ar net sužaloti praeivius“, – sakė R. Shwarz.

Meistras dar bandė gelbėti senąją skulptūrą, bet paaiškėjus, kad mediena sugedusi per visą kamieną, teko spręsti, ar gaminti identišką senajai skulptūrą, ar mo­kyklai pranešti, kad jos nebe­bus. Buvę mokiniai nusprendė padovanoti naują, bet senajam identišką koplytstulpį, surado ąžuolą (kiek žemesnį ir laibesnį), o A. Pocius atkūrė senuosius raštus.

„Meistras garantavo, kad gimnazijos kiemą skulptūra puoš daugiau nei 35-erius metus“, – džiaugėsi galutiniu rezultatu 35-osios laidos atstovė.

Perduodant gimnazijai atnaujintą skulptūrą, kartu su buvusiais abiturientais ceremonijoje dalyvavo ir buvusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 35-osios laidos auklėtoja bei 1-osios laidos abiturientė Lidija Lazdauskienė. O mokyklos ugdytiniai dabar nekantriai laukia kito klasės susitikimo.

Žydrūnė MILAŠĖ

35-osios Kaltinėnų vidurinės mokyklos laidos nuotr.

Raseinių rajone, Ariogaloje, gražiame Dubysos slėnyje, 34-ąjį kartą įvyko tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Į renginį praėjusį šeštadienį suvažiavo įspūdingas būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių iš visos Lietuvos. Sąskrydyje dalyvavo ir šilališkiai. Šventės dalyvius pagerbė ir pasveikino šalies vadovai, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, parlamentarai, ministrai, dvasininkai, Raseinių krašto žmonės ir kiti garbūs svečiai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovai ir darbuotojai.

„Sovietinė okupacija palie­tė apie pusę milijono Lietuvos gyventojų, represijų mastas mūsų mažai Lietuvos valstybei buvo sunkiai suvokiamo dydžio. Bet tos 50 metų besitęsusios represijos nesužlugdė dvasiškai. Dėkoju, kad ir tremtyje išsaugojote lietuviškus papročius, lietuvių kalbą ir istoriją. Jūs esate istorinės atminties saugotojai bei kūrėjai. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, kad ir sunkiausiais momentais palaiko LGGRTC ir jo veiklą. Taikaus dangaus visiems linkiu“, – sakė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.

Kasmet į sąskrydį Ariogaloje susirenka tie žmonės, kurių patirtys ir gyvenimo istorijos yra įamžintos gimtosios žemės ilgesiu ir viltimi į ją sugrįžti. Branginantys savo gimtąją šalį, vieningi ir nepalaužiamos dvasios – jie šiandien yra tvirti mūsų laisvės saugotojai ir patriotiškumo mokytojai, pilietiškumo pavyzdys ateities kartoms. 

Tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžio dalyviams buvo pristatytas dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ – kino juosta skirta partizanui, politiniam kaliniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiui vadovui ir Garbės pirmininkui,  legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui A. Lukšai-Arūnui (1923 05 31–2016 01 02) atminti. Diskusijų palapinėje veikė paroda „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanų ženklas. 1949“. 

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Nuotr. LGGRTC 

Kai gyvenimą aptemdo kas­dienybė, reikia ieškoti nuo­tykių. Tokia taisykle va­­dovaujasi iš Vytogalos ki­lu­si verslininkė Giedrė Ge­­dei­kienė (Gedeikytė), šį pa­va­sarį už­ko­pu­­si į net pa­ty­­rusiems al­pi­­nis­tams sun­­kiai pa­si­duo­dan­čią aukščiausią Kaz­beko viršukalnę. Be nuo­­tykių jau nebegalinti gy­venti mūsų kraštietė tikina, kad sunkiausia įveikti save, nes kalno viršūnė tėra tik dar vienas žingsnis į pasau­lio ir savęs pažinimą. 

Nukrito kaip iš dangaus

Baigusi Upynos mokyklą, vytogališkė išvyko į Kauną studi­juoti ekonomikos, po to dar baigė ir Sporto universitetą. Daug metų sukosi lyg voverė rate: verslas, namai, vaikai, šeima, kol pajuto, jog trūksta energijos, niekas nebedžiugina. Jauną moterį apėmė būsena, panaši į depresiją. Svarstydama, kas gyvenimui galėtų suteikti džiaugsmo, prisiminė kažkur perskaitytą mintį, kad reikia užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą vaikystėje. 

„Man tik čiūkšt per galvą: taigi mes su mergaitėm vakarais bėgdavom iki Upynos ir at­gal, iki Obelyno ir atgal. Atsi­me­nu, buvau penkiolikmetė, kai mūsų „mergų šaika“, gal de­šimt panelių, išvarydavom įšo­ku­sios į kedus net į šokius. Prieš Upynos kapines būdavo per­siaunam batus, permetam per tvorą ir einam į diskoteką, grįžtant vėl aunamės sportbačius ir bėgam namo į Vytoga­lą“, – juokiasi Giedrė. 

Dabar ji sako, jog prisimintas bėgimas, išgelbėjęs ją nuo kasdienybės nuobodulio, nukrito kaip iš dangaus. Pabandžiusi nubėgti porą kilometrų, po to penkis, Giedrė įsitikino, kad jai labai lengvai sekasi, todėl be jokio pasiruošimo išvažiavo į 10 km bėgimo varžybas, o kad smagiau būtų, kartu pasikvietė ir dešimtmetį sūnų. Po metų, per kuriuos, anot jos,  lakstė „kaip išprotėjusi“, nusprendė, jog no­ri į kalnus. Visiškai nežinodama, kas yra kal­nų bėgimas, išvyko į stovyklą, kur pateko į profesionalių bėgikų būrį. 

„Jie bėgdavo nuo 40 iki 150 km, pagalvojau, o kuo aš prastesnė, man irgi taip reikia. Po tos stovyklos pasiryžau nubėgti Vilniaus maratoną. Žvėriškai geras jausmas, kai tu bėgi, o vyrai mūrai ąžuolai jau eina, tu jiems per šoną, per šoną, va taip va“, – džiaugiasi G. Gedeikienė, nubėgusi 42 km ir 195 metrus per 4 val. 3 min. Ne rekordas, bet ne kiekvienam tokį rezultatą pasiekti. 

Bėgimas ne tik išjudino Giedrę iš kasdienybės sąstingio. Jos sūnus Simas, kuriam bėgimas irgi prilipo ilgam, dabar jau ne tik Lietuvos jaunių čempionas, bet ir Baltijos šalių čempionato nugalėtojas.  

Kalnai pakylėja arčiau dangaus

Maratonas Giedrės nesužavėjo – bėgimą plentu, žiūrint į laikrodį, ji prilygina darbui, kuris neteikia jokio malonumo. Bet užtat atrado bėgimą bekele, kuris dar vadinamas trail, braunantis per šabakštynus, dilgėlynus, purvynus, kalnus.

„Tai visai nauja bėgimo rūšis Lietuvoje, bet kai pabandžiau – iš karto patiko. Nereikia bėgti vienodu tempu, gali jį pats reguliuoti pagal savo jėgas. Tai labiau kalnų bėgimas, o Lietuvoje kalnų nėra, todėl norisi dažniau išvažiuoti, dalyvauti varžybose. Į kalną neįbėgsi, eini su lazdom, pūškuoji, o į apačią nubėgi, mėgaudamasis kalnų grožiu. Man labai šis sportas patinka – atitiko mano charakterį. Stovyklose Madeiroje, Tenerifėje kiekvieną dieną vis kita kryptimi, kitais takais bėgdavome. Gali daug kilometrų nubėgti, daug pamatyti, kraštą, ku­riame esi, pažinti, o vaizdai būna tokie širdžiai mieli, kad negali atsidžiaugti. Tas pats ir kai į varžybas išvažiuoji – gali visą laiką mėgautis natūralia gamta“, – pasakoja Giedrė.

Jos nuotykiai prasidėjo tik sulaukus brandos, dėl to dabar skuba kuo daugiau pamatyti ir patirti. Į Madeirą išvažiavo, būdama 43-ejų, o tada ir prasidėjo: vis toliau ir vis aukščiau. Paskutinis didžiausią įspūdį palikęs ir sunkiausias šios vasaros „nuotykis“ – 5054 metrų aukščio Kazbeko viršūnė.

„Man kalnai yra laisvė. Ten atsiveria begalinė erdvė, nuostabus grožis ir supratimas, kokie esame mažučiai ir silpni prieš tą kalnų didybę. Jautiesi pakylėtas arčiau dangaus. Kiek­vienas kalnas turi savitą grožį, kiekviena kelionė palieka skirtingą emociją. Gražu nuo tų prisiminimų, kuriuos patiri. Bet jei netiktų kompanija, gal ir kalnai nebūtų tokie gražūs, o kai visi eina koja kojon, kiek­vienas užkopimas turi savo istoriją ir nuotaiką. Tačiau nenoriu nieko kartoti – gyvenimo turime tiek mažai, kad antrų kartų nereikia“, – įsitikinusi G. Gedeikienė.  

Svarbiausia – norėti įveikti save

Kalnuose, tvirtina moteris, jo­kių avantiūrų negali būti, sau­giai gali jaustis tik tada, kai pasitiki tais, su kuriais eini. Paradoksas, tačiau į tolimas ir pavojingas keliones ji visada vyksta viena: jei pamačiusi, kad renkama grupė, susidomi, iškart užsiregistruoja ir nekvaršina sau galvos, kad nepažįsta tų, su kuriais keliaus, nesvarsto, ar bus su kuo bend­rauti. 

„Aš būčiau ne aš, jei nepasirašyčiau eiliniam savęs išbandymui. Kitam eitų ir praeitų pro ausis gandelis, jog kažkur kažkas su kažkuo audžia mintį užkariauti Kazbeko viršūnę. Tik ne man. Ir taip per ilgai ramiai gyvenau. Šeši mohikanai susiburiam, perkam bilietus ir skrendam“, – apie neeilinio šių metų žygio pradžią socialiniame tinkle draugams rašė Gied­rė. 

Nors nuvyko į Sakartvelą dar neprasidėjus sezonui, prognozės ištisai rodė lietų ir audras su perkūnijomis, o tai gundė likti Stepantsminde, iš kur prasideda visų alpinistų kelionė į Kazbeką, ten mėgautis skaniu valgiu, vynu bei lengvais pasivaikščiojimais. Tuo labiau, jog grįžtantys nuo kalno nešė nieko gero nežadančias žinias: nuo pirmos iki antros stovyk­los arkliai dar neina ir neneša mantų, o ant ledyno pilna nenutirpusio sniego. Bet nusprendusi, kad ji ne kokia Kauno „poniutė“, negalinti panešti mažiausiai 20 kilogramų sveriančios kuprinės su būtina manta ir maistu, Giedrė nenurimo tol, kol neįkalbėjo kelių kompanionų bandyti pasiekti tikslą. 

„Vyrukams sekėsi leng­viau, o aš vilkausi atsilikdama, svoris mėtė mane į šonus. Jei tai būtų eilinis akmenuotas takas, būtų paprasčiau, bet ėjom apsnigtu ledynu, po pusmetrį įsmigdami“, – apie pirmosios dienos įspūdžius socialiniame tinkle rašė moteris.

Ir štai: „Švinta, saulė nušviečia sniegynus. Beribis baltumas, kalnų didybė ir mes, mažyčiai nykštukai, trokštantys įveikti save. Atšnopuojam, vir­šūnė, rodos, taip arti. Nešpietna, apledijusi, neužsikabarosi lengvai... Išgirstam graiką mums rėkiantį, jog palauktume, paimtume kartu. Rišam šį jaunuolį į krūvą. Randam pritaisytų virvių, tad ropojame rankomis įsikabinę į jas. Vadas sveikina mus. Jau! Viršūnė! O aš galvoju – meluoja, jokia čia ne viršūnė, nei lentelės, nei kryžiuko, jokio ženklo. Ne, sako, viršūnė čia! Ir tada sudrimbu, negaliu atpažinti besiveržiančių jausmų“. 

„Kam tokių išbandymų reikia? O tai kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip kitaip save pažinti, jei ne per nuotykius? Viskas gerai, jei žmogui priimtina įprasta kasdienybė, bet man reikia pažinti save ir pasaulį – kiekvienas nuotykis suteikia kitokį supratimą, todėl negaliu sustoti per kitus žmones eiti į save ir geriau pažinti, kas esu aš pati“, – tvirtina G. Gedeikienė.   

Kaskart, sugrįžusi iš kelionės, Giedrė klausdavo savęs: „Kada kitas?“, o šįkart parašė: „Nesirūpinu, kada ateis naujas nuotykis į mano gyvenimą ir nauji žmonės su savo istorijomis. Jie ateis“.

Norą „pasimatuoti ribas“ įskiepijo mokytojai

Didesni nuotykiai G. Gedeikienei prasidėjo sulaukus pakankamai brandaus amžiaus. Žingsnis po žingsnio įsijungė į juos pati nepastebėdama – visu greičiu, visa širdimi. Aplink buvo draugiški žmonės, niekas nekalbėjo apie darbus, apie kažkokius rūpesčius, o bendros treniruotės su bėgiojančiais kauniečiais vyrukais, kurie labai palaikė ir veždavosi į varžybas, privertė Giedrę pamiršti, kiek jai metų. Aišku, kelionėse nepavyksta išvengti netikėtumų, tačiau kas beatsitiktų, kai jau yra arti tikslo, daro viską, ką gali, kad jį pasiektų. Skrisdama į Andorą dėl stuburo išvaržos sunkiai galėjo pasėdėti, tačiau net mintis nekilo, kad galėtų praleisti varžybas. Giedrė juokiasi, jog bėgti buvo lengviau nei sėdėti, bet kai grįžo, visus metus gydėsi stuburo išvaržą.  

„Dėl to dabar ir važiuoju į kalnus, kad galėčiau eiti, o ne bėgti. Padariau sau tokią nuolaidą. Nors niekada neieškau lengvų kelių – kalnai nėra pasivaikščiojimas takučiais, nors toks jausmas ir apima, kai prisimenu Kilimandžarą, aukščiausią 5895 metrų Afrikos vir­­šūnę. Lengva, švelni, nesunkiai pasiekiama pasirodė. Kazbeko viršukalnėje, 5054 metrų aukštyje, buvo dieviška, bet paskutiniai 500 metrų tapo baisiu išbandymu: trūko jėgų, pykino, apėmė toks nuovargis, kad kažkuriuo momentu atrodė, jog noriu tik vieno – pasiremti ant lazdos ir miegoti. Tokio jausmo niekada gyvenime nesu patyrusi. Bet nebuvo pasirinkimo, žinojau, kad jei neisiu, visi turės apsisukti ir grįžti. Pasėdėjau ant ledyno, išgėriau karštos arbatos ir pajutau, jog įsijungė tarsi kokie tolimo nuotolio žibintai – grįžo jėgos“, – apie paskutinę, pačią sunkiausią savo kelionę sako Giedrė.

Kaunietė juokiasi, kad ne kar­tą girdėjo pasiūlymų pasižiūrėti į pasą, neeikvoti organizmo.

„Nekonservuosiu dar ir pomidorų negenėsiu. Trauk ma­ne velniai, kol siela dainuoja, tol nenurimsiu. Negalėsiu bėgti, eisiu ledo rutulio žaisti ar dar ką sugalvosiu, tik nesakykit man daugiau, ar aš negaliu kaip visi žmonės. Atsakau – negaliu!“ – neseniai pareiškė Giedrė socialiniuose tinkluose. 

Judėjimas praplėtė akiratį, galimybių ribas, atsirado didžiulis noras kuo daugiau pamatyti ir visur suspėti – gyvenimas nušvito visomis spalvomis, atsirado labai daug pažinčių, sutiko daugybę įdomių žmonių. Giedrė neslepia, jog jos azartiškam gyvenimo būdui ir nuolatiniam troškimui „pasimatuoti ribas“ įtakos turėjo ir mokytojai. Neseniai pajutusi didžiulį norą dar kartą praeiti vaikystės takais, ji aplankė savo pirmąją mokytoją. Gedeikių šeima penkis metus gyveno Virbiluose. Pirmą klasę Giedrė lankė Požerės mokykloje, o pirmąja jos mokytoja tapo į devintą dešimtį dabar jau įkopusi Bronė Jocienė.

„Buvo labai smagu nuvažiuoti, pamatyti tas vietas, susitikti žmogų, kuris palydėjo į gyvenimą. Sako, buvau drąsi, dainuodavau – jau tada matė manyje tuos charakterio bruožus, kurie ir pastūmėjo ieškoti iššūkių. Nepaprastai didelę įtaką Upynos mokykloje man padarė auklėtoja ir istorijos mokytoja Regina Mickuvienė bei lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė. Vaidinau ir dainavau jos paskatinta, gavau iš jos viską geriausią, ką anais tarybiniais laikais vaikas galėjo mo­kykloje gauti“, – prisimena G. Gedeikienė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo