Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis, perėjęs nacistinio koncla­gerio siaubą ir čia subrandinęs svarbiausias savo įžvalgas, rašė: „Jei norime kažką (save ar pasaulį) pakeis­ti, pirmiausia turime priimti tikrovę, o ne pabėgti į mums patogesnius vaizdinius”. Ir, pasak autoriaus, du kart du yra keturi, net jei tai yra pareiškęs Hitleris. Pastarasis buvo blogio įsikūnijimas, tačiau tai nereiškia, jog tiesa priklauso nuo to, kas ją išsako.

Deja, bet itin susiskaldžiusiame šiandienos pasaulyje esame įpratę prie dvispalvių vertinimų. Tai, ką sako „saviškiai”, tie, kuriems simpatizuojame, yra šventa tiesa, o viskas, ką teigia  „svetimi”, tie, kurių veiklą vertiname kritiškai, neva yra melas ir bandymai manipuliuoti. Neabejoju – visi pažįstame ne vieną šeimą ar draugų ratą, kuriuos skaudžiai suskaldė skirtingos politinės simpatijos. Problema rimta, nes dažnai pažiūrų skirtumas apauga pykčio, nepasitikėjimo samanomis.

Aš pats dvi kadencijas dirbau Seime, priklausau konkrečiai politinei bendruomenei ir puikiai žinau, kaip lengva į pasaulį pradėti žiūrėti kaip į „geriečių” (savųjų) kovą su „priešais” (politiniais oponentais). Net ir aktyviai dalyvaudamas politi­niame gyvenime, nemaniau, jog tai gerai. Nes tiesa ta, kad nė­ra tobulai gerų ar absoliučiai blogų partijų ir politikų. Konst­ruktyvi kritika yra naudinga visiems, o pripratimas prie teisuoliško monologo, negirdint kitų, kenkia ir silpnina.

Rašau apie tai, nes šiais metais buvo daug rinkimų, daug politinio bruzdesio, kuris dar labiau supriešino ir augino irzulį. Nepanašu, kad ir po rinkimų viskas aprimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad nėra ko gilintis į politines realijas, kad neturime būti pilietiškai aktyvūs, neturime piktintis, kai susiduriame su tuo, ką vertiname kaip neteisybę. Tačiau raginu mažiau įsiaudrinti ir neskirti energijos tam, kas nuo mūsų nepriklauso, nes tiesa ir tai, jog gerokai daugiau nuveikti galime, tobulindami tą, kas mūsų galioje.

Dar vienas svarbus dalykas – ieškokime to, kas mus jungia, o ne susitelkime į tai, kas skiria. Vienam patinka Šimonytė, kitam Žemaitaitis, trečiam Karbauskis ir tikrai nebūtina dėl to bartis ar ginčytis, nes yra daug galimybių kartu nuveikti daugiau, nei po vieną, yra temų, kurios džiugina ir gydo, o ne kaupia pyktį.

Planavau šį komentarą skirti savaitės politinėms aktualijoms, tačiau, mano įsitikinimu, šiuo atveju svarbu ne tik įvykiai, bet ir mūsų santykis su jais. Tuo labiau, kad vis dar nėra sudėlioti visi taškai, kalbant apie būsimos Vyriausybės kontūrus. Jos programa dar rengiama, o Prezidentas bei Premjeras nutarė patvirtinti nepilnos sudėties Vyriausybę, pareiškę, kad kandidatų gauti dar dviejų minist­rų portfelius bus ir toliau ieškoma.

Spėju, jog daugelis nekantriai laukiame gruodžio 12 d., kai pagaliau baigsis tarpuvaldžio šurmulys, pradės dirbti naujieji mūsų politiniai tarnai (tiesioginis žodžio ministras vertimas) ir galėsime pailsėti nuo triukšmingo gandų turgaus...

Tenka pripažinti, kad politi­nė situacija paradoksali. Sufor­muo­ta tikrai gausi valdančioji dauguma, kuri be problemų patvirtino Seimo Pirmininką, Premjerą, greičiausiai jokių vargų nekils ir su Vyriausybės prog­ra­ma. Valdantieji turi pakankamai balsų ne tik priiminėti paprastus įstatymus, tačiau leng­vai galės atmesti ir Prezidento veto ar keisti Seimo statutą.

Nepaisant to, Vyriausybės dėlionė išsitęsė ir komplikavosi. Pripažinkime, kad solidžiausiai atrodė Sauliaus Skvernelio demokratai, išdėstę aiškią poziciją ir pasiūlę abejonių nekeliančius kandidatus. Tiesa, nors jų valdomos ministerijos svarbios, tačiau nėra kertinės, tos, kurios labiausiai formuoja politinį klimatą valstybėje. Na­tūralu, jog šiuo atžvilgiu vienareikšmiškai dominuoja social­demokratai, kurie, be jokių abe­jonių, yra „vyresnysis brolis” koalicijoje. Kiek nustebino tai, jog vis tik socialdemokratams prireikė nemažai laiko atrasti kandidatus į ministrus.

Reikia sutikti su ekspertais, kurie teigia apie ypatingai didelę Prezidento įtaką šios Vyriausybės formavimui. Ir tai ne tik užsienio reikalų ministro kandidatūra ar ministrai, kuriuos formaliai deleguoja „Nemuno aušra”. Štai žemės ūkio minist­ras viešai sako, kad atstovauja ne šiai partijai, bet visiems ūkininkams, kiti du šios partijos teikti kandidatai trečiadienį nepra­ėjo Prezidentūros „filtro”...

Jei praėjusią kadenciją galėjome kalbėti apie varginančią trintį tarp Prezidentūros ir konservatorių, tai dabar, panašu, žiežirbų netrūks Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio santykiuose. Iš pirmo žvilgsnio stipresnės atrodo Prezidento pozicijos, tačiau daugiau politinio manevro laisvės turi būtent „Nemuno aušros” lyderis, puikiai mokantis pasinaudoti aršia oponentų kritika. O ir politinis palaikymas, kaip rodo apklausos, jam tik auga. Taip pat ir naujasis Premjeras, regis, R. Že­maitaičiu pasitiki labiau, nei dauguma savo partiečių. 

Kita vertus, Prezidentas paprasčiausiai negali trauktis, nes jam itin svarbu jaukiai jaustis tarptautiniuose renginiuose ir parodyti užsienio partneriams, kad jis yra svarbiausias demok­ratijos Lietuvoje gynėjas. Mano įsitikinimu, vis tik daugiau politinių kozirių šiuo metu savo rankose turi R. Žemaitaitis. Aišku, jei tik neprisidarys naujų prob­lemų ir naujoji koalicija nevirs gulbės, vėžio ir lydekos „bend­radarbiavimu”.

Galima sutikti su kritikų pastabomis, jog naujoje Vyriausybėje nebus politinių „žvaigždžių”, jog gali pritrūkti drąsių, originalių sprendimų. Tačiau labai daug kas priklausys nuo Premjero gebėjimo imtis lyderystės ir jo vadovavimo stiliaus.

Pirmasis politinį egzaminą laikys finansų ministras, kuriam teks pateikti pakoreguotų biudžetų variantus ir juos apginti. Užsienio reikalų minist­rui reikės išsklaidyti užsienio partnerių skepsį dėl R. Žemaitaičio dalyvavimo koalicijoje, o krašto apsaugos ministrė turi būti pasiruošusi visiems netikėtumams, kurie laukia po Donaldo Trumpo inauguracijos.

Ir tai – tik didžiulio iššūkių ledkalnio viršūnė. Jau labai greitai turėsime atsakyti į daug nepatogių klausimų, o naujoji valdžia privalės pademonst­ruoti, kas liko iš prieš rinkimus dalytų pažadų. Tas bus aiškiau, kai matysime patvirtintą Vyriausybės programą ir korekcijas buvusios valdžios sudarytame biudžeto projekte. Apie tai dar teks rašyti.

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Aplinkos ministerija jau trečią kartą paskelbė Lietuvos sa­vivaldybių aplinkosaugos reitingą. Pirmasis buvo sudary­tas 2022 m., siekiant paskatinti savivaldybių lyderystę ir dalijimąsi patirtimi aplinkosaugos srityje. Pasak ministerijos, toks reitingas leidžia nustatyti ir įvertinti žaliausias Lie­tuvos savivaldybes, pamatuoti aplinkosauginio veiks­min­gumo pažangą. Deja, Šilalė šioje srityje neblizga, nors rajono vadovai nuolat pabrėžia Žaliojo regiono, kuriam priklausome, svarbą ir su tuo susijusius kuriamus projektus.

Vertinant visai neseniai pateikto reitingo bendrą rezultatą, išskiriamas net 50 Lietuvos savivaldybių progresas – nurodoma, jog jos padarė teigiamą pokytį ir surinko daugiau balų nei ankstesniais metais. Tuo tarpu Šilalės rezultatai priešingi: jei 2022-aisiais aplinkosaugos reitinge buvome 26-oje, o 2023 m. 22-oje vietoje, tai šiemet šioje srityje nusiritome kone į patį galą, t. y. į 50-ąją poziciją. 

Aplinkos ministerija nurodo, kad visos 60 šalies savivaldybių buvo vertinamos ne tik pagal surinktų balų skaičių (šiųmetis Šilalės rezultatas yra 33,15 balo, 2023 m. buvo surinkta 39,34 balo, užpernai – 32,56), bet ir išskirtos gerosios praktikos bei įvairios aplinkosauginės iniciatyvos. Skelbiama, jog, vertinant rodiklius, dizaino agentūra „Bluma“, Aplinkos ministerijos specialistai bei nepriklausoma ekspertų komisija atsižvelgė į 49 kriterijus devyniose aplinkos politikos srityse: atliekos ir žiediškumas, energetika, statyba ir teritorijų planavimas, susisiekimas, klimato kaitos valdymas bei politika, aplinkos kokybė, prevencija ir komfortas, vandens kokybė, biologinė įvairovė ir kraštovaizdis bei aplinkosauginis sąmoningumas. Taip pat, siekiant atspindėti savivaldybių progresą ir užtikrinti vertinimo dinamiškumą, keturiems reitingo kriterijams buvo pridėtas pokyčio nuo praėjusių metų vertinimas: mišrių komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui; gaminančių vartotojų įrenginių galia; renovuotų daugiabučių dalis savivaldybėje; dviračių takų dalis bendrame kelių tinkle.

Turbūt sunku būtų ginčytis, kad žaliasis kursas teikia daug naudos tiek ekonomikai, tiek gyventojams: neužterštas oras, vanduo bei dirvožemis, saugus maistas, miestai ir būstas juose, atitinkantys gyventojų poreikius, nepriklausomybė nuo iškastinio kuro, žiedinės ekonomikos plėtra, naujos darbo vietos, socialinės garantijos. Visa tai, aišku, reikalauja nemažų investicijų. Tačiau akivaizdu ir tai, jog pinigų kiekis vis tik negarantuoja proveržio. 

Ir čia tuo pesimistiniu pavyzdžiu gali būti Šilalė, besivelkanti reitingų „uodegoje“ – nusimačiusi ir jau išleidusi įvairiems „žaliems“ projektams įspūdingas sumas, deja, konkrečių rezultatų negali parodyti. Ir nors kalbama daug, tačiau, tarkime, gyventojai niekaip nesulaukia normalių dviračių takų, skundžiasi delsimu įrengti elektromobilių įkrovimo stoteles, o ir pats miestelis iš kažkada buvusio vieno žaliausių regione tampa pilku betoniniu... Nors lėšų aplinkosaugos sričiai lyg ir negailima. Pavyzdžiui, 2014–2020 m. laikotarpiu kone 680 tūkst. Eur buvo investuota į kraštovaizdžio formavimą Šilalės mieste bei Orvydų parko teritoriją, 2022–2030 m. laikotarpiui numatytas beveik 7,5 mln. Eur finansavimas: rūšiuojamųjų atliekų surinkimo skatinimui suplanuota 824,3 tūkst. Eur, Šilalės tvenkinio, pušyno ir aplinkinių teritorijų pritaikymui lankymui žadama skirti net 4 mln. Eur, Kvėdarnos tvenkinio ir Pilių piliakalnio (Kaltinėnai) pritaikymui lankymui numatyta po 750 tūkst. Eur, Pakisio piliakalnio ir Aukuro akmens, Parš­ežerio ir kūlgrindos pritaikymas lankymui bei Padievaičio piliakalnio pasiekiamumo gerinimas įkainoti kone 1,4 mln. Eur. Ir dar daugybė projektų...

„Jau trečius metus analizuojant Lietuvos savivaldybių reitingo rezultatus matome, kad finansinės galimybės nebūtinai atspindi savivaldybės vietą reitinge. Kai kurios, turinčios panašius biudžetus, gali užimti labai skirtingas reitingo pozicijas. Akivaizdu, jog pokyčiui reikalinga savivaldybių lyderystė bei nuoširdus noras dirbti savo kraštui, sutelkiant bendras pastangas dėl žalios, klestinčios ir saugios Lietuvos, kurioje visi norėtume gyventi ir kurti“, – pabrėžė laikinasis aplinkos minist­ras Simonas Gentvilas.

Tai patvirtina ir rezultatai – Tauragės regione Šilalės savivaldybės nerasime tarp lyderių nė vienoje iš devynių kategorijų. Pasak ekspertų, tai reiškia, kad savivaldybei trūksta nuoseklių strategijų platesniems aplinkos tikslams įgyvendinti ir apsiribojama tik privalomomis aplinkosaugos veiklomis.

Ekspertai skelbia, jog, išanalizavus savivaldybių ir nacionalinius duomenis, didžiausią lyderystę bei iniciatyvumą pastaraisiais metais parodė Panevėžio (1 vieta) ir Vilniaus miestų (2 vieta) bei Utenos rajono savivaldybės (3 vieta). Tauragės rajono savivaldybė šiame reitinge užima 6-ą vietą.

„Atskiro paminėjimo verta didžiausią progresą nuo praėjusių metų parodžiusi Jurbarko rajono savivaldybė, surinkusi 45,02 taškus iš 100 galimų ir užėmusi 22-ą vietą. Jurbarkas parodė gerus rezultatus energetikos, susisiekimo bei atliekų ir žiediškumo temose. Šioje savivaldybėje 2023 m. vienam gyventojui teko palyginus nedidelis mišrių komunalinių atliekų kiekis (174 kg), atskirai yra surenkamos maisto ir tekstilės atliekos, jurbarkiškiai lyderiauja gaminančių vartotojų įrenginių galioje, didelę dalį elektros energijos sektoriuje sudaro atsinaujinantys elektros ištekliai (AEI). Kitas išskirtinumas yra tai, kad visos viešojo transporto priemonės yra varomos alternatyviaisiais degalais“, – Jurbarko savivaldybę, kaip padariusią per metus didžiausią šuolį aukštyn, išskiria reitingo rengėjai.

Bent keliose kategorijose lyderiauja ir Tauragės rajono savivaldybė: ji pirmauja vertinant bendrą suvartojamos elekt­ros ir šilumos energijos kiekį – daugiau nei 100 proc. sudaro AEI, yra integravusi klimato kaitos ir aplinkos apsaugos strateginius tikslus savo planavimo dokumentuose, yra viena iš pilotinių savivaldybių, parengusi prisitaikymo prie klimato kaitos planą, taip pat akcentuojama, jog pas kaimynus vyksta ne tik daug su aplinkosauga susijusių dirbtuvių, seminarų, bet šiemet tauragiškiai paviešino ir edukacinę platformą, kurioje gausu informacijos apie poveikio klimatui neutralumą mieste, vykdomus projektus bei su žalumu susijusius renginius.

„Savivaldybėms tenka didelė atsakomybė ir vaidmuo, sprendžiant klimato kaitos problemas, ieškant priemonių, kurios padėtų išsaugoti miestų ekosistemas ir biologinę įvairovę, įtraukti visuomenę į aplinkosaugines iniciatyvas, formuoti stiprias ir aktyvias bendruomenes, ir, siekiant pokyčių supančioje aplinkoje, gerinti gyvenimo kokybę“, – akcentuoja ekspertai.

Rezultatai kalba patys už save – neužtenka kurti milijoninės vertės projektų ir įsivaizduoti, kad „vaikščiodami pušų viršūnėmis“ tapsime „žalesni“, geriau bei patogiau gyvensime. Paprastai nepamatuotos vizijos ir lieka vizijomis, o realūs darbai atsispindi reitinguose, kad ir kaip skeptiškai juos bevertintume.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Baigiantis lapkričiui, Pre­zi­­dentas ir pirmoji ponia pre­zidentūroje kartu su daugiau nei 300 vaikų, atvykusių iš visos Lietuvos, taip pat lietuvių bendruomenių Latvijoje, Len­ki­joje ir Ukrainoje, įžiebė šių­metę Kalėdų eglę. 

Į šią šventę buvo pakviesti ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinukai. Baltojoje salėje susirinkusius vaikus pirmoji ponia Diana Nausėdienė pakvietė sugalvoti po svajonę bei norą ir pasiųsti juos Kalėdų Seneliui, kol įsižiebs paskutinė eglės lemputė. 

Sušvitus eglei, ant jos išryškėjo rankomis gaminti žaisliukai, kurie atkeliavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Lenkijos, Latvijos, Ukrainos lietuvių bendruomenių. Renginio metu vaikų taip pat laukė siurprizas, kurį parengė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, dovanojęs nuotaikingą muzikinį spektaklį „Trimito skrydis“ – skambėjo smagios melodijos iš įvairiausių pasaulio kampelių. Be to, visiems vaikams buvo išdalytos dovanos, Prezidentas ir pirmoji ponia pakvietė visus nusifotografuoti, mokinukams džiaugsmą kėlė malonus ir šiltas bendravimas. Iš šios viešnagės grįžome pilni įspūdžių ir be galo laimingi.

Reda DAUNORIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Laukuvoje gyvenančiam Povilui Vitkui atiteko viena iš respublikinių nominacijų už aktyvumą vietos bend­ruo­me­nės veikloje. Projekte „Mūsų bendruomenės savano­ris 2024“ šiemet buvo išskirtos keturios nominacijos, kuriose prizai įteikti trims laimėtojams. Ir bene labiausiai džiugina, jog laukuviškis yra vienintelis nominantas visame Tauragės regione.

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, šiuo metu Lietu­vo­je veikia per 1800 kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios ne tik puoselėja vietos tradicijas, skatina socialinį aktyvumą, bet ir vienija gyventojus. Aktyvūs bendruomenių atstovai prisideda prie socialinių paslaugų teikimo ir verslumo skatinimo, taip įnešdami gyvasties į kaimų gyvenimą ir mažindami socialinę atskirtį. 

Pasak laikinojo žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, būtent aktyvios bendruomenės kaime išjudina net ir pačius pasyviausius žmones. 

Konkurso „Mūsų bendruomenės savanoris 2024“ pagrin­dinis tikslas būtent ir yra surasti tuos nenustygstančius vie­toje ir kitiems neleidžiančius apkerpėti perliukus. O teikiami apdovanojimai ne tik išryškina pačius aktyviausius, leidžia su jais artimiau susipažinti, bet ir yra puikus įkvepiantis pavyzdys kitiems.

Konkursą nuo 2022-ųjų organizuoja Žemės ūkio agentūra ir pastebima, jog jis yra laukiamas, tampantis gražia tradicija, nes leidžia padėkoti žmonėms už savanorystę parodyti, kad šis darbas yra svarbus, o gal net ir neįkainojamas.

Šiųmečiam konkursui buvo pateiktos net 80 pretendentų paraiškos. Jie varžėsi keturiose nominacijose: „Už įkvepiančią ir telkiančią lyderystę“, „Už novatoriškumą ir kūrybiškumą“, „Jaunasis bendruomenės savanoris“ ir „Už ilgametę savanorystę“. Būtent pastarojoje tarp nugalėtojų paskelbtas ir laukuviškis P. Vitkus.

„Tai, jog mano kandidatūra dar vasarą buvo pristatyta tokiam apdovanojimui, žinojo tik maža saujelė laukuviškių. Ir jiems pavyko tai nuslėpti, nežinojau nieko iki paskutinės minutės, kai jau reikėjo važiuoti Kauną“, – juokiasi Povilas.

Anot jo, tik neseniai jis išsiaiškino, jog šio užmanymo iniciatorės yra „Bočių“ Laukuvoje vadovė Irena Straukienė  bei miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė. Pasirodo, jos laukė Že­mės ūkio ministerijos verdikto ir niekam neatskleidė sa­vo plano.

„Bet ministerijos atstovai paskambino man tiesiogiai ir ėmė derinti atvykimo apdovanojimui laiką, ceremonijos scenarijų. Įsivaizduokit, kokia galėjo būti mano reakcija – juk net nežinojau, nei kur, nei už ką esu siūlomas apdovanojamui“, – ir dabar, tai prisimindamas, vis dar jaudinasi P. Vitkus.

Jo žmona Elena sako esanti ypatingai dėkinga už tokį gražų ir netikėtą siurprizą idėjos iniciatorėms bei visai Laukuvos bendruomenei. Be to, moteris vertina ir tai, jog net nereikėjo patiems rūpintis, kaip nuvykti į apdovanojimų ceremoniją Kaune – viskas buvo suorganizuota. 

„Ir „Bočiams“, ir bendruomenei, ir kapelai priklauso visi beveik tie patys laukuviškiai. Esame maždaug 10–12 žmonių branduolys, nuolat kažką planuojame, organizuojame, o likusi bendruomenės dalis, maždaug 100 gyventojų, su malonumu prie mūsų sumanymų prisijungia. Tai ir yra Laukuvos bendruomenės, kaip viso miestelio ir apylinkių gyventojų, aktyvumo paslaptis. Smagu, jog mūsų pasiūlytos idėjos tinka ir patinka, kai kurios jau netgi tapo tradicinėmis“, – sako E. Vitkienė.

Pasak jos, būtent Povilo pasiūlyta mintis Baltų vienybės dienos laužą sukrauti ir uždegti ant Treigių piliakalnio (iki tol laukuviškiai tai darė ant Med­vėgalio) irgi pasiteisino. Taip pat abu Vitkai yra vieni iš nedaugelio vis dar mokančių ir giedančių tikruosius „Kalnus“. Povilas ypatingai džiaugiasi, kad vis dažniau prie laukuviškių prisijungia ir bilioniškiai.

Paklausti, ar turi laisvadienių, sutuoktiniai juokiasi, jog dabar yra netgi labiau užsi­ėmę, nei anuomet, kai ėjo į darbus. Pasirodo, dabar senjorų poros gyvenimas suplanuotas ne tik kiekvienai dienai, bet kartais ir valandomis. 

„Ir tądien, kai įteikė apdovanojimą, tiesiai iš ceremonijos Kaune parlėkėm į vakare turėjusį vykti koncertą, kur groju ir dainuoju. Net ir vaikai, prieš aplankydami visada iš anksto paskambina, teiraujasi, ar būsime namuose. Mudu taip jau esame įpratę – visur drauge, vienas kito nepaleidžiame“, – su šypsena į žmoną žiūri pašnekovas.

Pora išaugino penkias duk­ras, dvi iš jų apsigyveno Klaipėdoje, viena pakėlė sparnus į Jungtines Amerikos valstijas, kitos įsikūrė Kaune ir Tauragėje. Dukros dovanojo septynis anūkus, o šie jau pradėjo dovanoti ir proanūkius – šiuo metu Elena ir Povilas jų turi tris. 

„Tuokėmės Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją, man tada buvo 23 metai, Elytei – vos 20. Nebuvome baigę mokslų, tad visą gyvenimą teko daug ir sunkiai dirbti. Žmona ne tik augino vaikus, rūpinosi šeima, bet ir daugiau nei 30 metų dirbo mokykloje valytoja. O kur dar ūkis – juk laikėme ir gyvulių. Aš visą gyvenimą dirbau vairuotoju, kombainininku – kaip sėdau prie vairo 1964-aisiais, taip vairo iki šių dienų dar nepaleidžiu“, – vėl juokauja P. Vitkus.

Paklausti, ar dukterys taip pat paveldėjo muzikavimo ge­ną, sutuoktiniai prisipažįsta, jog dainuoja ir šoka bei bažny­čios chore gieda tik vyriausioji Gražina, dirbanti medike. Beje, jos sūnus taip pat pasirinko mediko kelią, tik, skirtingai nuo mamos ir senelių, nei dainuoja, nei šoka. 

„Užtat sužinoję apie mano apdovanojimą, visi puolė rašyti, skambinti, sveikinti. Labai smagu jausti tokį didžiulį šeimos, artimųjų palaikymą, o jie kartoja, jog esu visos giminės pasididžiavimas, ramstis, į kurį privalo lygiuotis visų kartų atstovai“, – neslėpdamas jaudulio pasakoja Povilas.

Jis nuoširdžiai džiaugiasi, kad jam didžiulė garbė, jog, jo žodžiais tariant, paprastam kaimo žmogui, vairuotojui, ran­ką spaudė ministras K. Star­kevičius, jog sulaukė įvertini­mo už savo veiklą. O apdova­nojimo ceremonija, anot laukuviškio, buvusi įspūdingesnė nei judviejų su Elena vestuvės.

„Gerai, kad mano stipri širdis, nes tokie išgyvenimai ne kiekvienam pakeliami“, – geros nuotaikos nestokoja P. Vitkus.

Laukuvos bendruomenės veik­loje Povilas dalyvauja be­ne dešimtmetį. Pernai, kai Elytę vis tik buvo išleidęs vieną atostogauti Turkijoje, namuose likęs nenuobodžiavo – sukūrė eilėraštį apie Laukuvą, kaimo kapelos „Laukuva“ vadovas Alfredas Šniaukas šiems žodžiams parašė melodiją, dabar laukuviškiai turi net sa­vo himną. Tad nė kiek nenuostabu, kad 78-erių P. Vitkų bend­ruomenės pirmininkė B. Vik­nienė pristatė apdovanojimui kaip žmogų, „nepaprastai mylintį savo gimtinę, siekiantį išsaugoti žmogiškąsias vertybes, krašto kultūrą ir bendruomeniškumą“. 

Beje, Elena ir Povilas ne tik dainuoja Šilalės „Bočių“ ansamb­lyje, Povilas groja Laukuvos kai­mo kapeloje, yra aktyvus vi­sų renginių dalyvis bei or­gani­za­torius – abu jie dar dalyvauja Tre­čiojo amžiaus universiteto paskaitose, ekskursijose ir kt. 

„Povilas yra nepakeičiamas ir aplinkos gražinimo darbuose, talkose, be jo bendruomenė – kaip be rankų: jis sukals, sugręš, pastatys, patars, būtent jo auksinių rankų dėka prieš šv. Velykas, Kalėdas, per miestelio, Derliaus šventes Laukuva nušvinta gražiausiomis dekoracijomis“, – sako B. Viknienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.

Ligonių kasos ypatingą dėmesį skiria žmonėms, turintiems klausos negalią – problemai, kurią, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patiria daugiau nei 5 proc. pasaulio gyventojų, arba 430 mln. žmonių, tarp jų – 34 mln. vaikų. Ką Lietuvoje klausos sutrikimų turintiems pacientams užtikrina privalomasis sveikatos draudimas ir kaip jie gali gauti reikalingą pagalbą?

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Gruodžio 5 d. Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“, į kurios pirmąjį pastatymą Lietuvoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė publiką 2021-aisiais, pirmą kartą pasirodys vienu geriausių šių laikų bel canto tenorų pasaulyje tituluojamas Jesús Leónas (Meksika). J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse!

„Labai džiaugiuosi, kad pagaliau man pasitaikė proga atlikti Tonijo vaidmenį operoje „Pulko duktė“! Iki šiol esu dainavęs tik garsiąją ariją „Pour mon âme“. Tai bus mano debiutas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, apie kurio pastatymus esu girdėjęs tiek daug puikių atsiliepimų. Nekantrauju prisijungti prie nuostabios spektaklio komandos, susipažinti su choru ir kitais atlikėjais, įkvėpti gyvybės šiam vaidmeniui!“, – sako iš Vienos į Klaipėdą atvykęs J. Leónas.

Kaip žinia, Tonijo partija G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ garsėja tuo, jog yra sunkiai įveikiama net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintą „tenorų Everestu“.

Iš Hermosiljo miesto Meksikoje kilęs tenoras J. Leónas iš pradžių mokėsi dainavimo Sonoros kultūros namuose ir grojo gitara savo įkurtoje roko grupėje „Garažas“, koncertavo privačiuose renginiuose su vietinėmis grupėmis. Tačiau nuo 1996 m. pradėjo profesionaliai mokytis operinio dainavimo, studijavo vokalą Sonoros universitete (Meksika), vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Operos studijoje, tobulinosi Georgo Solti akademijoje, Bostono universiteto Operos institute, dalyvavo Domingo-Thornton jaunųjų menininkų programoje Los Andželo operoje. Italijoje jis turėjo galimybę pasitobulinti pas legendinę dainininkę Mirellą Freni, kuri jam skyrė Nikolajaus Ghiaurovo stipendiją.

Šiandien J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse, tokiuose kaip Airijos nacionalinė opera (Airija), Meksiko „Palacio de Bellas Artes“  (Meksika), Berlyno „Deutsche Oper“ (Vokietija), Minesotos opera, Floridos Didysis operos teatras (JAV), Graco opera (Austrija), „Grange Park Opera“ (Jungtinė Karalystė), Tulono opera (Prancūzija), Florencijos „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, Triesto „Teatro Verdi“, Veronos „Teatro Filarmonico“ (Italija), Seulo menų centras (Pietų Korėja), Dubajaus operos rūmai (Jungtiniai Arabų Emyratai), Muskato Karališkasis operos teatras (Omanas) ir daugelis kitų.

Dainininkas surengė septynis koncertus Karališkojoje Alberto salėje su Londono Karališkuoju filharmonijos orkestru, Naujųjų metų koncertus Dubajaus operos rūmuose, kaip solistas pasirodė su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos ir Miuncheno filharmonijos orkestrais, Verdi orkestru Milane, „Orquesta Sinfónica de Minería“ (Meksikas), jo balsas skambėjo Birmingamo simfoninio orkestro salėje, Barbikano centro ir Wigmore salėse Londone.

2015 m. pasirodė debiutinis dainininko albumas „Bel Canto“, kuriame skamba tenoro drauge su Toby Purserio diriguojamu Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru atliekamos arijos iš Gaetano Dinozetti, Vincenzo Bellini ir Giuseppe Verdi operų („Opus Arte / Naxos“). 2020 m. J. Leónas pelnė pirmąją premiją Vienos tarptautiniame muzikos atlikėjų konkurse ir surengė pasirodymą Vienos koncertų salėje tų pačių metų rugsėjį.

KVMT inform.

Iki gruodžio 23 d. priimamos paraiškos paramai pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (Strateginis planas) intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Parama bus teikiama supaprastinta tvarka ir atsisakant perteklinių reikalavimų. 

Ūkio modernizavimas – būtinybė 

Ūkių modernizavimas – kelias į tvarios žemės ūkio gamybos kūrimą, naujų technologijų ir inovacijų diegimą, konkurencingumo pasaulio rinkoje didinimą.

„Labai gerai, kad yra galimybė gauti paramą ūkiui modernizuoti. Mes savo produkciją esame priversti parduoti ne taip, kaip, tarkime, kavinėje, kur lankytojas moka tiek, kiek nustatyta. Mums kainą nustato supirkėjai. Jie pasako, kad mokės tiek ir tiek. Nori parduok, nenori – apsisukam ir išvažiuojam. Laikyk tu tuos savo ekologiškai auginamus gyvulius. Jei ne parama, nežinau, ar daug kas galėtų įsigyti naujos technikos ar įrangos“, – vidutinio ūkio rūpesčiais dalijasi Skuodo rajone mišrų ekologinį ūkį plėtojantis Henrikas Stripinis. 

Jis 2020 m., pasinaudodamas paramos, suteiktos pagal Lietuvos kaimo­ plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Investicijos į žemės ūkio valdas“ lėšomis, įsigijo prie traktoriaus kabinamą šienapjovę ir ritininį­ presą. 

„Turėdami modernesnę techniką, pasiekiame didesnį darbo našumą ir geresnių rezultatų. Juk mes, ūkininkai, dirbame ne tik sau, bet ir kitiems, nes nuo mūsų darbo priklauso, kokie maisto produktai pateks ant šalies gyventojų stalo. Todėl nereikėtų galvoti, kad modernią techniką perkame norėdami pasirodyti prieš kaimyną. Ūkius modernizuojame todėl, kad to reikalauja gyvenimas. Pagaliau nauja technika yra draugiškesnė aplinkai“, – svarsto ūkininkas.

Galimas paramos dydis ir intensyvumas

Šiam kvietimui paramai pagal Stra­teginio plano intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ skirtas 40 mln. eurų biudžetas, kuris neskirstomas pagal atskirus žemės ūkio sektorius. Tad paraiškas paramai gauti gali teikti visi žemės ūkio sektoriai: pieninė galvijininkystė, mėsinė gyvulininkystė (įskaitant mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę, triušininkystę, kiaulininkystę, paukštininkystę (įskaitant kiaušinių gamybą) ir kitus gyvulininkystės sektorius), taip pat sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė bei kiti augalininkystės sektoriai.

Paramos galės kreiptis ūkininkai ir žemės ūkio veiklą vykdantys juridiniai asmenys, kurių ūkių vidutinis ekonominis dydis (VED), išreikštas produkcijos standartine verte, yra ne mažesnis kaip 30 001 Eur. Prašomos paramos dydis projektui iki 80 tūkst. Eur arba iki 280 tūkst. Eur, kai teikiama investicinė parama ir lengvatinė paskola.

Paramos intensyvumas visuose sektoriuose negali būti didesnis kaip 40 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Jauniesiems ūkininkams kreipiantis paramos penkerių metų laikotarpiu nuo jų įsisteigimo dienos, pagal šią intervencinę priemonę pirmą kartą, intensyvumas gali būti padidintas 20 proc. punktų, bet didžiausias paramos intensyvumas negali būti didesnis kaip 60 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės.

Remiamas žemės ūkio produktų gamyba ir žemės ūkio valdoje pagamintų ir (arba) išaugintų žemės ūkio produktų perdirbimas.

Paramos lėšų panaudojimas

Pasinaudojant paramos lėšomis, galima įsigyti naują žemės ūkio techniką ir naują žemės ūkio įrangą, naujus technologinius įrengimus, skirtus žemės ūkio sektoriaus pirminiams žemės ūkio produktams perdirbti, naują kompiuterinę ir programinę įrangą, susijusią su įsigyjamos įrangos ar technologinio proceso valdymu. Taip pat galima pirkti naujas N kategorijos transporto priemones, kaip nurodyta Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, skirtas žemės ūkio produktams gabenti: pienovežius, sunkvežimius ūkiniams gyvūnams vežti, transporto priemones su temperatūriniu režimu. Pasinaudojant parama, galima statyti ar remontuoti (kapitalinis ir paprastas remontas) žemės ūkio veiklai reikalingus ir projekte numatytus pastatus ir (arba) statinius. Statybinių medžiagų įsigijimas finansuojamas tik tuo atveju, kai projekte numatytai veiklai žemės ūkio sektoriuje vykdyti būtinų pastatų ir (arba) statinių statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai atliekami ūkio būdu. Be to, paramos lėšas galima naudoti infrastruktūrai valdoje, jei ji susijusi su žemės ūkio sektoriaus žemės ūkio produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, įskaitant pirminį perdirbimą, ir paruošimu realizacijai, daugiamečiams augalams ir jų sodinimo paslaugoms, naujiems bepiločiams orlaiviams, kurie priskiriami specialiajai kategorijai ir kurių didžiausia kilimo masė viršija 25 kg, ir kurie skirti žemės ūkio sektoriuje sėjos ir (arba) trąšų barstymo darbams atlikti.

Parama teikiama supaprastinta tvarka

„Man parama buvo suteikta supaprastinta tvarka. Tai palengvino ir paraiškos rengimą, ir teikimą, ir gautos paramos administravimą. Mačiau, kad supaprastinta tvarka bus priimamos paraiškos ir per šį kvietimą. Labai gerai, kad atsisakome perteklinių reikalavimų, – mintimis dalijasi H. Stripinis. – Vienas tokių – atsisakymas reikalavimo pateikti su pareiškėju susijusių asmenų (sutuoktinių, brolių, seserų, vaikų) sutikimus dėl asmens duomenų tvarkymo.“ 

„Šiame kvietime yra ir daugiau naujovių. Dabar žemės ūkio technikos ir įrangos kai kurių rūšių tinkamų finansuoti išlaidų vertė bus apskaičiuojama tik pagal fiksuotuosius įkainius. Tad įsigyjant žemės ūkio techniką ir įrangą, kuriai nustatyti fiksuotieji įkainiai, pareiškėjui nereikės teikti 3 komercinių pasiūlymų, vykdyti pirkimų. Fiksuotų įkainių naudojimo tvarka palengvins administracinę naštą tiek paramos gavėjams, tiek ją administruojančioms institucijoms, – šio kvietimo laikotarpio naujienas pristato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Paramos verslui skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė. – Žinoma, tiems pareiškėjams, kurie norės pirkti techniką ar įrangą, kuriai nėra nustatyti fiksuoti įkainiai, išlieka reikalavimas pateikti 3 komercinius pasiūlymus ir vykdyti pirkimus.“

ŽŪM specialistė primena, kad, teikiant paraišką supaprastinta tvarka, nereikalingas atskiras verslo planas. Informacija, kurios reikia nustatyti pareiškėjo atitikčiai ir gyvybingumui, pateikiama paraiškoje. Taip pat pareiškėjas gali pasirinkti, iš kurių metų – ataskaitinių ar iš praėjusių, pateikti duomenis, pagal kuriuos bus apskaičiuotas grynasis pelnas, skolos rodiklis ir einamojo likvidumo koeficientas.

„Nereikia pateikti ir penkerių metų prognozių. Paraiška bus vertinama ne pagal prog­nozinius, bet pagal faktinius duomenis, – pabrėžia M. Jusienė. – Šiam kvietimui nustatyti ir nauji projektų atrankos kriterijai. Jų yra septyni ir visi jie taikomi vienodai visiems žemės ūkio sektoriams. Skirtingai nuo ankstesnių kvietimų, per šį bus sudaroma viena projektų pirmumo  eilė visiems žemės ūkio sektoriams.“

Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Darbo vietų trūkumas skatina gyventojus darbo ieškoti toliau nuo namų, tačiau pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad atvažiuojantys dirbti iš kitų savivaldybių esąs grynas nuostolis rajono biudžetui, mat gyventojų pajamų mokestį žmogus moka ten, kur yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Pirmieji apie tai prabilo tauragiškiai, nepatenkinti Šilalėje gyvenančių socialinių darbuotojų „invazija“ į Šeimos gerovės centrą. Tačiau nemažai tau­ragiškių dirba ir Šilalėje, o įstaigų vadovai neslepia, jog yra atvažiuojančių ir iš dar tolimesnių vietovių. 

Kilo įtarimų dėl protekcijų

Šį rudenį net keli tauragiškiai nusistebėjo Šeimos gerovės centre atsiradusiomis tendencijomis. Žmonės susidarė nuomonę, kad lygiai prieš 3 metus šiam centrui pradėjusi vadovauti buvusi Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė konkursuose ir atrankose pirmenybę neva suteikia savo kraštiečiams.

Kad reikia darbuotojų, Tauragės šeimos gerovės centras savo interneto puslapyje šiemet skelbė net 12 kartų: keturis kartus ieškota individualios priežiūros darbuotojų, dukart – vyriausiųjų atvejo vadybininkų, finansininko, kineziterapeuto, socialinio darbuotojo darbui su šeimomis.  

Priėmė į darbą ir padalinio vadovą – nuo pavasario šio centro Vaiko globos ir priežiūros padaliniui vadovauja buvusi Šilalės visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė. Ta­čiau D. Račkauskienė tvirtina, jog L. Pet­ku­vienės dirbti specialiai nekvietė, ji dalyvavo konkurse, nes ieškojo darbo, o specialistų, kurie turi 10 metų vadovavimo patirtį ir vadybinio darbo kategoriją, nedažnai pasitaiko. 

„Mes iš to paslapties nedarome – įstaigos interneto puslapyje skelbiamos visų darbuotojų pavardės. Tačiau kas dar dirba iš Šilalės, aš nežinau. Ne­ieš­kau ir nekviečiu atvykti šilališkių. Apie laisvas darbo vietas informuojame viešai, todėl esame gavę prašymų ir iš Raseinių, ir iš Jurbarko. Tauragės savivaldybėje yra daug daugiau važinėjančių dirbti iš Šilalės, man atrodo, nieko tokio, kad žmonės važiuoja dirbti į regiono centrą. Džiaugiuosi, kad jie gerai dirba“, – sako Tauragės šeimos gerovės centro direktorė. 

Nuostolis rajono biudžetui

Pasak D. Račkauskienės, į darbą žmonių „iš gatvės“ ji nepriima, o vertina juos pagal kompetenciją – reikalauja patirties, kvalifikacijos, kad specialistas galėtų iš karto pradėti dirbti ir teiktų tik kokybiškas paslaugas. 

„Ar tokių žmonių nėra Tauragėje, kad turi dirbti šilališkiai?“ – stebisi vietiniai gyventojai. 

Pasak skeptiškai į kaimynus žiū­rinčių tauragiškių, to neturėtų bū­ti, nes Tauragės savivaldybė pra­­randa biudžeto pajamas – gy­ventojų pajamų mokestis nu­kreipiamas į tos savivaldybės biu­­džetą, kurioje darbuotojas yra dek­laravęs gy­venamąją vietą. 

Net jei specialiai šilališkiai į darbą Tauragės šeimos gero­vės centre ir nekviečiami, jų ten daugėja. Štai spalio mėnesį skelbtą konkursą užimti socia­linio darbuotojo dar­bui su šei­momis pareigas ir vėl laimėjo iš Šilalės atvykusi spe­cia­listė. D. Račkauskienė tikina, jog kito pasirinkimo nebuvo. Lap­kri­čio 4 d. vykusioje atrankoje pano­ro dalyvauti keturi kandidatai. Į šias pareigas pretendavo dvi Tau­ragės rajono gyventojos, kitos dvi socialinės darbuotojos, pasak D. Račkauskienės, nuro­dė deklaravu­sios­ gyvenamąją vie­-­tą Šilalės sa­vi­val­dybėje. 

„Tačiau iš keturių pretenden­čių į atranką atvyko tik viena, ji yra Šilalės gyventoja. Darbas su prob­lemų turinčiomis šeimomis nėra lengvas, reikia žmogaus, kuris bū­tų stiprus emociškai, sugebėtų bendrauti, nekeliant konfliktų. Daug­ streso šiame darbe“, – teigia Šei­mos­ gerovės centro vadovė. 

Anot jos, nekeista, kad kelios kan­didatės persigalvojo­ ir į atranką neatvyko. Pareigy­bė laikina, vos­ keliems mėnesiams, nes jau kovą grįš nuolatinis darbuo­tojas. Bet jei darbuotoja gerai užsireko­men­duos, gal ir bus palikta dirbti – specialistų Šeimos gerovės centrui nuolat trūksta. 

Savivaldybė problemos nemato

Trūksta specialistų ir Šila­lės­ savivaldybės administ­ra­ci­­­­jai­ bei kai­ kurioms rajono įstaigoms, todėl Šilalėje stebi­mas atvirkščias procesas – į mūsų rajoną važinėjančių iš ­kitų savivaldybių taip pat yra­ gana nemažai. Ir nors k­a­te­goriškai teigti apie protega­vi­­­mus, nors neretai jie ir aki­vaizdžiai matomi, negalima, vis tik niekas nepaneigs, kad neretai, priimant į darbą, nulemia ne vien kvalifikacijos bei kategorijos, bet ir tokie subjektyvūs dalykai, kaip pažintys ar simpatijos. „Šilalės artojas“ daugybę kartų rašė, kad, ypatingai po rinkimų, įstaigų vadovai staiga atranda naujų etatų ir juos „sėkmingo atsitiktinumo“ dėka užima draugai, giminaičiai, par­tijos bičiulių artimieji ir pan. Politikai ir valdininkai kaskart­ tokius atvejus „pridengia“ argumentais dėl kom­petencijos. Bet geriausias pavyzdys yra neseniai vie­nos konkurso laimėtojos kom­pe­tenciją paneigęs teismo sprendimas... 

Šilalės savivaldybės administra­ci­jos direktorius Andrius Jančauskas pripažįsta, jog ir mūsų savivaldybėje dirba ne­ma­žai­ kitų rajo­nų gyventojų, taip pat ir tau­ragiškių. Tarkime, ne taip seniai sa­vi­valdybės administra­ci­joje įsi­darbino iš Tauragės atvykstanti auditorė, „ant ru­be­žiaus“, bet jau Šilutės sa­vi­valdybėje, gyvena ir savival­dy­bės atstovė spaudai, kitame ra­jone mokesčius moka ir vyriausioji architektė. 

„Taip, bet kokiu atveju yra svarbu, kad mokesčiai liktų mūs­ų rajono biudžete, bet da­­bar toks metas, kai reikia konkuruoti dėl specialistų, o kon­kursuose durys visiems a­tviros – gali dalyvauti ne tik gyvenantieji Šilalėje. Mielai pri­imame į darbą savo rajono gyventojus, bet visada, jei tik turime iš ko rinktis, renkamės ne pagal gyvenamąją vietovę, o pagal kompetenciją“, – tikina A. Jančauskas.   

Šilalės socialinių paslaugų na­mų direktoriaus pavaduo­to­ja socialiniam darbui Lore­ta Bujienė sako, jog gal tik vie­ną kartą prašymą dalyvauti kon­kurse buvo pateikusi ne Ši­lalės rajono gyventoja. 

„Neatsimenu, ar ji buvo iš Tauragės, bet tokių atvejų mū­sų įstaigoje būna retai“, – sako L. Bujienė. 

Nemažai iš kitur atvažiuo­jančių specialistų dirba Šilalės sveikatos centre, nes medikų trūkumas tampa vis didesne problema visoje šalyje. Tokią pat specialistų trūkumo prob­lemą sprendžia ir švietimo įs­taigos, ypač kaimo gimnazijos, mielai priimančios dirbti iš kitų rajonų atvykstančius mokyto­jus. Jų mokami mokesčiai į Ši­lalės savivaldybės biudžetą, iš­­ kurio jie gauna atlyginimą, nepatenka. Kita vertus, ir ger­bū­viu, kurį sukuria sumokami pinigai, jie naudojasi ten, kur gyvena, kur mokosi jų vaikai, gydosi tėvai. 

Todėl svarbiausia, matyt, ne kur sumokami mokesčiai, o tai, ar sąžiningai atrenkami nauji darbuotojai. Tik tokiu atveju galėsime kalbėti apie konkursų skaidrumą ir pretendentų tin­kamumą vienoms ar kitoms pareigoms. 

Daiva BARTKIENĖ