Šią savaitę dėmesį norisi atkreipti į mažas Lietuvos gyvenvietes, kurios savo kultūrinėmis veiklomis ir pramogomis dažnai nenusileidžia didiesiems miestams. Etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“ prie Bilionių piliakalnio vykstant tautodailės ple­nerui „Šimtmečio veidai ir vaizdai 2024“ bei Thomo Manno festi­va­liui Nidoje, paskelbtos ir 2025 m. mažosios Lietuvos kultūros sos­ti­nės – abejonių nelieka, kad kultūra klesti ir už didžiųjų miestų.

Kone visą savaitę (iki liepos 19 d.) Bilionuose vyks tapybos, medinių virtuvės įrankių, akmentašystės ir medžio drožėjo, šaukštininko, puodžiaus ir kitų amatų pristatymai, šiaudinių sodų pynimo edukacijos, keramikos kūrybinės dirbtuvės, odinių papuošalų dirbtuvės, Šilalės krašto kulinarinio paveldo „Pasmuokavuok, kāp skanē“ knygos pristatymas bei patiekalų degustacija, paskaitą skaitys profesorius habil. dr. Libertas Klimka, vyks pažintinis žygis „Norberto Vėliaus takais“, o pleneras bus uždarytas su darbų pristatymais ir skrabalų virtuozo bei dainininko Regimanto Šilinsko muzikine programa ir vakarone.

Šią savaitę Pajūrio rekreacinėje teritorijoje šurmuliuoja ir tradicinė VšĮ „Etnoklubas” rengiama vaikų bei jaunuolių etnokultūrinė stovykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės”. Su jaunimu savo patirtimi bei žiniomis dalinsis daugiau nei 20 pedagogų, tautodailininkų, folkloro specialistų,tradicinių amatų meistrų, kultūros darbuotojų ir kt.

Nidoje vyksta jau XXVIII-asis tarptau­tinis Thomo Manno festivalis, taip pat siūlantis plačią kultūrinę programą. Kon­certus, parodas, filmų peržiūras bei turiningas diskusijas ir netgi unikalią operetę pagal Denis Diderot eiliuotą kūrinį, skirtą pašto keliui iš Karaliaučiaus į Klaipėdą – visa tai šiemet jungia kultūros kraštovaizdžių ir viršūnių tema. Vyksta

Th. Manno kūrybos skaitymai bei susitikimas su tradicinio esė konkurso laimėtojais. Penktadienį nuskambės lietuvių ir lenkų kompozitorių Osvaldo Balakausko bei Krzysztofo Pendereckio kūriniai, o festivalį uždarant, šeštadienį styginių orkestras gros George Enescu kūrinius.

Jotvingių premijos komitetas jau priima kandidatūrų siūlymus 2024 m. Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijoms gauti. Jotvingių premija skiriama už per pastaruosius 2 metus išleistą geriausią poezijos knygą, o Jaunojo jotvingio premija – už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus imtinai) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą, taip pat išleistą per pastaruosius 2 metus. Kandidatūras premijoms gali teikti leidyklos, meno kūrėjų asociacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys iki rugpjūčio 16 d.

Lietuvos mažųjų kultūros sostinių projektų atrankos posėdyje išrinktos 2025 m. Mažosios kultūros sostinės, atstovaujančios kiekvienam etnografiniam regionui. Paraiškas vertinusi komisija nusprendė šį vardą suteikti Žeimeliui (Pakruojo r.), Rudaminai (Vilniaus r.), Kudirkos Naumiesčiui (Šakių r.), Drevernai (Klaipėdos r.) ir Švėkšnai (Šilutės r.). Mažųjų kultūros sostinių atrankos laimėtojai didelį dėmesį skirs veikloms, kurios stiprins vietos kultūrinį identitetą, part­nerystes, kurs naujas ir puoselės jau esamas tradicijas, sutelks skirtingų kartų ir patirčių žmones, garsins miestelio vardą bei paveldą ir kt. 

Projektas „Mažosios kultūros sostinės” yra organizuojamas nuo 2014 m., o šį titulą jau yra pelniusios daugiau nei 80 gyvenviečių bei miestelių.

Kotryna PETRAITYTĖ

Rugpjūčio 10 d. Klaipėdos festivalio gerbėjai mėgausis muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“, kuris apjungs žinomos dainininkės Sarah’os Brightman kūrinius ir populiarios klasikinės muzikos perliukus.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ruošia koncertą ant marių kranto, kur istoriją pasakos ne tik nuostabi muzika, šviesos, įspūdingi kostiumai, bet ir į scenografiją įsijungs mėnulis. Spektaklyje dainuos žinomi Lietuvos solistai: Rita Petrauskaitė, Beata Ignatavičiūtė ir Merūnas Vitulskis. Šį didžiulį ir įspūdingą muzikos, šviesų ir istorijų šou kurs talentingi kūrėjai: režisierė Rūta Bunikytė, dirigentas Martynas Staškus, kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė, choreografė Inga Briazkalovaitė. Gros KVMT simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Martyno Staškaus, dalyvaus teatro baleto trupės šokėjai.

Apie koncerto programą pasakoja maestro M. Staškus.

– Kaip užgimė šis netikėtas renginio formatas?

– Tai graži Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės idėja, o mums belieka surengti įstabų reginį elinge ir visa tai kuo gražiau pateikti publikai.

„A la luna“ - muzikos, šviesų ir istorijų šou, kuriame apsijungia dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro kūriniai ir populiarioji klasika. Čia išgirsite dainas ir arijas, kuriose apdainuojamas jos didenybė Mėnulis, romantiška naktis ir, žinoma, šiuo paros metu herojų patiriami išgyvenimai. Kai žmogus myli, ilgisi, išgyvena, turi atsisveikinti – iš šių jausmų gimsta daug gražių meno kūrinių.

Tą vakarą į koncerto scenografiją įsijungs ne tik mėnulis, bet ir marios, vakaro gaivus oras, saulėlydis, o gal net lietus... Visos gamtos stichijos leis mums dar įtaigiau pajusti muzikos teksto prasmę, galią ir grožį.

Mėnulis – neatsiejamas romantizmo palydovas. Ne veltui į jį žiūrėdami kūrė garsiausi menininkai, liūdėjo ir rašė eiles poetai, stygas virpino muzikai... Į mėnulį reaguoja net gyvūnai. Mėnulis iššaukia įvairias reakcijas, kaip tarkim, esant mėnulio jaunačiai ar delčiai augalai skirtingai auga. Tad šis gamtos kūnas labai reikšmingas. Tikiu, kad ir muzika grožis šviečiant mėnuliui atsiskleis naujai ir netikėtai.

Beje, mėnulis turi dvi puses – šviesiąją, kurią mes matome, ir nematomą – tamsiąją... Tai atskleisime ir per koncerto herojus: vieni personažai bus šviesūs arba gerieji, kiti – tamsūs arba blogi. Vystysis netgi jų kova. Visa tai atsispindės kūriniuose.

– Papasakokite apie muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“ dramaturgiją.

– Koncerte pristatomi atskiri kūriniai, kuriuos apjungs bendra dramaturginė linija kuriama režisierės Rūtos Bunikytės. Šis teatralizuotas koncertas – tarsi mini spektaklis: dainuos žinomi solistai – Rita Petrauskaitė, Beata Ignatavičiūtė ir Merūnas Vitulskis, baleto artistus atskleis choreografės Ingos Briazkalovaitės sumanymai. Kūrybinėje komandoje ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė. Muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“ įtrauks ir KVMT simfoninį orkestrą bei pianistą Mindaugą Balčiūną. Laukia labai spalvingas koncertas. Juk mėnulis turi daug spalvų ir atspalvių. Visa tai ir norisi pristatyti.

– Atskleisite visas mėnulio paslaptis.

– Visų mėnulio paslapčių atskleisti neįmanoma. Aš taip pat neišduosiu visko ką teatralizuotame koncerte išvys žiūrovai. Manau, kad publika jas atras ir įmins pati...

– Pristatykite mums koncerto solistus.

– Labai džiaugiuosi, kad koncerte publika gėrėsis tokių išskirtinių solisčių kaip Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, kurias jungia bendra savybė - dainavimo diapazono universalumas, balsais. Jos profesionalios ir žavingos savo vaidyba  bei balsais - tiek operose, tiek miuzikluose, tiek koncertuose. Šį kartą jos sužibės vadinamame pop žanre atlikdamos Sarah’os Brightman dainas. Kaip žinia Sarah Brightman taip pat universali dainininkė – dainuojanti nuo klasikos arijų operiniu balsu iki pop, rock muzikos. Tad koncertas „A la luna“ – puikus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pasirinkimas bei galimybė atskleisti kokios profesionalios šio teatro atlikėjos, puikiai dainuojančios įvairią muziką.

Solistas Merūnas Vitulskis - labai populiarus ir publikos mylimas. Žinant jo įtemptą darbų grafiką, laikau didžiule sėkme, kad pavyko jį prisikviesti. M. Vitulskis, tarp visų kūrinių, Klaipėdoje dainuos ir Giacomo Puccini – Kalafo ariją „Nessun dorma“ (Niekas nemiega) iš operos „Turandot“, kuri pagal siužetą ir yra atliekama naktį. Žinomas solistas dainuos ir duetų su R.Petrauskaite.

Beje, publikai teks atspėti, kuriems solistams teko tamsiųjų, o kuriems šviesiųjų herojų vaidmenys. Ir net aš nekantrauju sužinoti koks gi bus istorijos finalas?... Gi žinome, kad pasislėpus mėnuliui išaušta graži diena.

– Beje, kaip jūs manote, kur solisto Merūno Vitulskio sėkmės paslaptis? Gal ne tik balsas, bet ir nuoširdumas?

– Abu komponentai – balsas ir nuoširdumas. Solistas dainuoja ne sau, ne dangui… Publika greitai pajaučia jiems dainuojančius žmones. M. Vitulsko nuoširdumas, dainos sklaida į publiką, tai tikrai išskirtinis šio solisto bruožas. Jis to nedaro specialiai, nebruka. Jis pats išgyvena kiekvieną dainuojamą kūrinį ir tą jausmą perduoda klausytojams, todėl jis labai populiarus ir mylimas.

– KVMT solistes vertai galima palyginti su Sarah Brightman?

– Lai neįsižeidžia Sarah Brightman, tačiau Lietuvos dainininkai atlikdami žinomus kūrinius kartais pranoksta originalus. Ir tame nematau nieko blogo. Mūsų siekiamybė ne kopijuoti Sarah Brightman, o atskleisti čia dainuojančių solistų balsų grožį. Norime, kad KVMT solistės interpretuotų žinomos dainininkės dainas taip, kaip joms atrodo... Bus originali interpretacija pagal Sarah’os Brightman dainas.

Visos čia skambėsiančios dainos lengvai atpažįstamos. Manau, kad šio vakaro metu publika bus lyriškai nusiteikusi, nes ši muzika sukels daugybę įvairiausių prisiminimų, iš užmaršties prikels įvykius, kurie galėjo nutikti skambant šioms dainoms...

– Ar jums, daugybę patirties turinčiam dirigentui, vis dar neramu pristatant naują koncertą publikai?

– Visada truputį neramu. Nežinia kiek mūsų atliekama muzika prasiskverbs ir kaip jai seksis pasiekti atokiausias publikos širdžių kerteles.

– Koncerto metu į publiką esate pasisukęs nugara, tad reakcijas sunku pajausti?

– Puikiai matau kaip į mano mostus reaguoja orkestras ir seku ar mums pavyksta perduoti informaciją publikai.

Per eilę metų, sukaupęs patirties bagažą, publikos reakcijas gebu pajausti pakaušiu, nugara (juokiasi). Tai, kad nematau akimis, man netrukdo... Vaizduotė man puikiai perteikia kas vyksta salėje: jaučiu ar klausytojai žiovauja, ar juos paliečia skambanti muzika.

Susijungimas su publika muzikoje man labai svarbus. Jei kada nustočiau jausti žmones tai būtų ženklas, kad vyksta kažkas labai negero. Tada skubiai imčiausi spręsti ką aš ir orkestras darome ne taip, kaip atstatyti ryšį su klausytojais.

Visa atsakomybė tenka dirigentui, tačiau aš labai pasitikiu orkestru, solistais, baleto artistais ir visais, kurie paklūsta batutos mostams.

Nuo 2015 m. dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kaip kviestinis dirigentas, tad galiu užtikrinti, kad šio teatro kūrėjais, skleidžiančiais meną gausiai publikai, aš labai tikiu!

– Ar galima sakyti, kad koncerto programos finale ryšys su publika būna pasiekęs aukščiausią savo tašką?

– Sudarant koncertų programas visada stengiamės kūrinius sudėlioti taip, kad finale būtų pasiektas aukščiausias dramaturginis taškas. Koncerto eigoje muzikos klausančių žiūrovų jausmai ir pakyla, ir nurimsta, tačiau bendroji koncerto kreivė visada turi kilti aukštyn. Jei mes to nepasiekiame, sakau, kad ne publika kalta, kad mes neradome tinkamo rakto į publikos širdis. Kita vertus, publikos reakcija gali būti išreikšta ne tik didelėmis ovacijomis. Kartais net jei publika nuščiūva, neploja, galima pajausti, kad ji skendi giliam susimąstyme, nes užplūdo gilūs jausmai ar net norisi tyliai paverkti.

Aš labai džiaugiuosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publika, kurią galiu tik girti ir girti. Ji noriai lanko visus spektaklius ir koncertus, puikiai išmano kūrinius. Jei įvyksta reakcijos – tai jos būna labai teisingos ir tinkamu momentu.

Žaneta SKERSYTĖ

Vienas didžiausių Baltijos šalyse pieno gamybos kooperatyvų „Pienas LT“ didina pieno perdirbimo gamyklos, esančios Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pajėgumus. Į gamybos modernizavimą ir plėtrą įmonė planuoja investuoti 50 mln. Eur: skelbiama, jog bankas „Luminor“ suteiks daugiau nei 30 mln. Eur finansavimą, o Šiaurės investicijų bankas (NIB) – dar 20 mln. Eur. 

„Šilalės artojo“ inform.

Juditos GRIGELYTĖS („Verslo žinios“) nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Gyventi kaime, ypač vienkiemiuo­se, tampa ko­ne pavojinga, o kuo toliau nuo tankiai ap­gy­vendintų vietovių įsikuri, tuo di­des­nė gresia atskirtis. Tokia išvada peršasi, ste­bint Paakmenio kaime gyvenančios šeimos vargus dėl keliuko, einančio per Jėrubyno upelį. Nors sa­vivaldybė nepagailėjo pinigų pralaidai suprojektuoti, nekyla abejonių, kad šitas projektas taip ir liks gulėti valdininkų stalčiuose. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir A. JURGAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Žemaičių apygardos vado žeminėje nuo liepos 6-osios veikia kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės vaizdo instaliacija „Vlado Montvydo kovų takais“. 

Medvėgalio kalno papėdėje, Karūžiškės dvaro žemėje, iškilęs memorialas kviečia apsilankyti ir apeiti aplink didingą akmeninį paminklą, užsukti į atkurtą paskutiniojo Žemaičių apygardos vado V. Montvydo žeminę. Šioje vietoje yra proga stabtelėti, prisėsti ant kieto partizaniško suolo ir įsiklausyti, ką byloja praeitis apie laisvę, meilę Tėvynei ir apie mūsų būtį. Lietuvos partizaninis karas šiandien mums, vėl išgyvenantiems karo grėsmę, tampa aktualus, ir tai nėra vien tik istorijos puslapis, bet ir didelė pamoka bei stiprybės šaltinis.

Loreta KALNIKAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Stovėjau ir grožėjausi Kuko kalno miestelio kempin­ge pasistatyta palapine. Atrodė, kad taip gerai ir tvirtai pavyko pirmą kartą – viduje esančios „grindys” ir vir­šu­tinė medžiaga įtempta be vienos raukšlelės, tvirtumo pri­dė­jo bene pirmą kartą stipriai įtemptos palapinę sutvirtinančios šoninės virvelės. Kadangi kuoliukai giliai nesminga dėl vos po keliais centimetrais žemės pasislėpusių didžiulių riedulių, juos iš visų pusių apdėjau sunkiais akmenimis. Rezultatas puikus – ar bent taip aš maniau. 

Saulei išlindus iš po riebių debesų, ant palapinės viršaus išdžiausčiau praskalautas kojines ir, atitraukusi pirmąsias jos duris, kad į vidų besiskverbianti saulė su lengvu vėjeliu vėdintų mano namus, išėjau. Pora lengvų žygių neužtruks ilgiau, nei keliolika valandų lėtu tempu – šios dienos tikslas bus daugiau visą grožį stebėti. 

Pirmiausia – populiarusis Hooker Valley Track, kurį reikėtų vadinti ne žygiu, o paprastu pasivaikščiojimu su nepaprastu vaizdu į ledynus, kalnus, upes ir pačią Jo Didenybę – Kuko kalną. Per Hooker slėnį ir pagal Hooker upę vedantis takas baigiasi ledyno suformuotu ežeru, nuo kurio giedrą dieną atsiveria nuostabūs Aoraki vaizdai. Aišku, kaip visada tokiais lengvų, bet pribloškiančių takų atvejais, reikia susitaikyti su mase žmonių, kurie kiek­viename žingsnyje siekia telefono ar kameros, nes nustoti stebėtis vaizdais neįmanoma. Ir vis tiek – nors pasivaikščiojimas be galo gražus, manau, jog būtent todėl verta paėjėti tolėliau, sudėtingiau, nes daugybė žmonių ir puikiai prižiūrėti takeliai gamtos magiją truputį išblaško.

Taigi ieškant jos šiek tiek daugiau – antras suplanuotas žygis Red Tarns Track. Nuo pradžių įdomesnis dėl nuolatinio kilimo viršun ir vos poros prasilenkiančių žmonių, pabaigoje šis takas maloniai nustebina tobulu vaizdu bei nedideliais kalnų ežeriukais, apaugusiais ryškiai raudonomis vandens žolėmis. Dėl jų galima įtarti, kodėl takas pavadintas būtent taip (verčiant jo pavadinimą tiesiogiai, būtų „raudonųjų kalnų ežerėlių takas”). Įsitaisiusi viršuje augančiose kalnų žolėse, stebėjau nuo jau truputį stipresnio vėjo kalnų fone linguojančias smilgas. Į akis spiginanti saulė ir supanti tyla kvietė užsimerkti ir tapti vieniu, lengvai ir tykiai linguojant kartu su smilgomis. Užsnūdau...

Leidžiantis nuo kalno danguje pastebėjau pirmą įspėjamąjį ženklą apie palapinės katastrofą, kurią pamatysiu sugrįžusi į stovyklą – bėda tik, kad to ženklo tuomet dar nemokėjau skaityti. 

Danguje virš kalnų pasirodė tokie debesys, kokių dar niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Mano nuostabą ir reginio neįprastumą patvirtino ir sutikta žygeivė, pirštu dūrusi į debesis ir aiktelėjusi: „UFO!” (liet. „NSO!”). Tuos tikrai „ateiviškus”, cilindro formos mėlynuojančius darinius vėliau rodžiau daugybei draugų, o jie aikčiojo iš nuostabos. Ir tik viena mergina, pamačiusi mano nuotrauką, paprastai pasakė: „Ah, that’s right! Hold on, what are these called?..” (liet. „A, taip! Palauk, kaip jie ten vadinasi?”). Gūžtelėjau pečiais, bet mano akyse tuo metu tikrai turėjo sužibėti džiaugsmas. Šiame beprotiškame pasaulyje visada be galo džiaugiuosi sužinojusi, kad vienai ar kitai keistenybei yra paaiškinimas. 

Prisimenu apie geografijos pamokose išmoktus kamuolinius, plunksninius debesis, bet „lęšiniai” man atmintin visai neįstrigo. Draugei nurodžius anglišką šių debesų pavadinimą, susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių, aiškinančių tokių debesų atsiradimą ir ką iš jų galima nuspėti. Jei tai būčiau žinojusi, ramiu žingsniu žygiuodama Red Tarns taku, būčiau galėjusi parbėgti į stovyklą ir išvengti to, kas netrukus atsitiks.

Lietuviškose interneto platy­bėse radau tokį paaiškinimą: „Gamtoje ypač retas reiškinys – lęšinis debesis – susiformuoja tik virš kalnų, susidarius tam tikroms sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms ir per kalnus praūžus karštam kalnų vėjui Fionui. Kalnuose susidaro vadinamosios kalnų bangos, o jų viršų ir pažymi lęšiniai debesys. Bangos po jais tiek aukštyn, tiek žemyn (rotoriai) būna pragariškai stiprios. Jas atrado ir aprašė vokiečių sklandymo pradininkas Wolf Hirth 1933 m. Amerikoje yra įkurtas specialus sklandymo klubas, kur pilotai iš viso pasaulio renkasi tam tikru metų laiku ir laukia tokių bangų tolimiems rekordiniams perskridimams arba aukščio rekordų gerinimui. Kai kurie tokio reiškinio laukė net 18 metų. 2006 m. Argentinoje, panaudojęs lęšinį debesį, sklandytojas pakilo į 15,5 km aukštį, o 2003 m. Pietų Afrikoje buvo pagerintas pasaulio atstumo rekordas sklandytuvu ir nuskristi 3008 km (be variklio!). Tuo tarpu ant žemės jie gali sukelti labai stiprų gūsingą vėją, kartais kartu atnešant ir lietų arba sniego audrą”...

Jau visai priartėjusi prie savo stovyklos, turėjau stabtelėti, užsimerkti ir tvirtai įsispirti į žemę – didžiulis vėjo gūsis į akis pustė dulkes ir smėlį, o mano vargani 55 kūno kilogramai jam buvo vieni juokai. Gūsis tęsėsi tik porą sekundžių – vėl galėjau eiti savo „tvirtų namų” link. Per likusį kelią pasitaikius dar keliems tokiems gūsiams, pradėjau manyti, kad turbūt rasiu vieną kitą išplėštą palapinės kuoliuką. Bet jau iš tolo pamačiau, kad mano palapinė nebestovi: atgulusi ant žemės su ištrūkusiais kuoliukais ir visais sutvirtinimais, ji šioje vietoje laikėsi tik dėl ant viršaus sudėtų sunkių akmenų. Pasirodo, pamatę, jog vėjas netruks viską išnešioti, juos ant viršaus užritino kaimynystėje palapinę pasistačiusi pora. 

„Stebėjome kelias praskrendančias palapines”, – pamatę, kad grįžau „apšąlusi” (juk palapinę pastačiau kaip niekad tvirtai!), jie priėjo paguosti. 

Palapinę iš naujo mėginau pastatyti, gūsiams dažnėjant ir bepradedant lašnoti. Susirinkusi po pievą išskraidžiusias kojines, kurias buvau pasidžiovusi, įsitaisiau viduje ir, pažiūrėjusi į orų prognozę, nusprendžiau susirasti daugiau akmenų savo užuovėjai paramstyti – vėjas sustiprės iki 90 km/val., tęsis iki 2 valandos nakties. 

Tądien iš palapinės daugiau nelindau – laikiau jos rėmą. O lauke protarpiais galėjai išgirsti su juoku sumišusi riksmą – matyt, emocijas reiškė gau­dantys daiktus arba palapines. Dar pasigirdo kažkokio vaikino vėjo prislopintas riksmas: „If you survive this, you can survive anything!” (liet. „Jei šitai išgyvensite, galite išgyventi viską!”). 

Žinoma, palapinės su žmogumi viduje toks vėjas nenupūs. Bet pamoka išmokta – nėra ko riesti nosies, nes net ir tvirtai pastatyta palapinė gali neatlaikyti, priklausys nuo to, ko panorės motulė Gamta.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.