Besikapstydamas po gimtojo kaimo istoriją, supratau­ vieną dalyką: kuo mažesnis tyrinėjimo vienetas, tuo sunkiau jo raida atkuriama, jei nėra ar labai mažai bėra išlikę to objekto egzistavimo artefaktų ir aprašymų skirtingais lai­kotarpiais. Lengviausia atkurti žmonijos istoriją: nerei­kia gilintis į smulkias atskirų žmonių gyvenimo detales, informacijos galima ras­ti ne viename šaltinyje. Sunkiausia rašyti išsamią ir ob­jektyvią atskiro žmogaus gyve­nimo istoriją, jeigu jis ne­­paliko archyvuotų savo veiklos pėdsakų ar nėra bendra­amžių liudininkų. Na, vieną kitą detalę galima ištraukti iš bažnytinių knygų įrašų.

Kaimo istorijos atkūrimas – keblus užsiėmimas

Pirma, baltų (o ir lietuvių) gentys labai vėlavo žengti civilizacijos keliu: vėlai pradėta kurti vieninga valstybė, vėlai apsikrikštyta, ilgai lietuvių kalba buvo ne valstybinė (pra­stuo­menės, baudžiauninkų ir vals­tiečių), vėlai įdiegtas raštas bei pan. Visa tai neleido užfiksuoti­ daugybės įvykių, skatino nutautėjimą ir t. t. Vėlyvas valstybinės kalbos įvedimas leidžia net iškraipyti istoriją – pavyzdžiui, gudams kurti litvinizmo teoriją, pagal kurią „tikraisiais lietuviais“ (LDK litvinais) buvo gudai. Aukštaičiai ir kiti lietuviškai kalbantys gyventojai yra žemaičių nutautinti gudai. Lit­vinizmo šalininkai autentiška baltų gentimi pripažįsta tik žemaičius.

Antra, neturėjome tikros tau­­­ti­nės aristokratijos: dvarus,­ kai­mus­ ar miestus valdė sve­timša­liai ar vienas kitas nutautėjęs ponas. Pavyzdžiui, lyg ir lietuviškos (netgi žemaitiškos) kilmės dvar­poniai Pilsudskiai (kildinami nuo Pilsūdžių kaimo) porą šimtų metų valdė Šilalės dvarą, kuriam priklausė ir Derkintai. XIX a. pabaigoje jį parda­vę, iš­sikraustė į Lenkiją, kartu išsiveždami ir visą dvaro archyvą. 

Dar pokariu Derkintų ir Zobėlijos paribyje gyveno dvi As­t­­rauskų šeimos. Kad būtų galima atskirti, apie kurį kalbama, buvo pridedamas žodelis „kumetinis“. Įtariu, kad šio As­t­rausko šei­ma gyveno buvusiame Šilalės­ dvaro kumetyne. Beje, tik šios so­dybos trobos kamaroje stovėjo rankomis sukamos girnos. Beveik pusė kaimo žmonių čia susimaldavo rupių miltų ar kruopų. Didesnius kiekius grūdų derkintiškai veždavo į Šilalės arba Balsių malūną. Daug teko bendrauti su poka­riu garsėjusiais malūnininkais – Balsevičiumi (Balsiai) ir Bauža (Šilalė). 

Trečia, kaimo istorijos atkū­rimą palengvintų didesnio ad­ministracinio vieneto išsami istorija (tarkime, Šilalės valsčiaus). Toks istorinis kontekstas padėtų daryti objektyvesnes prielaidas apie mažesnio administ­racinio vieneto istoriją. Bet tas kontekstas taip pat yra skurdokas, nors Šilalės kraštiečių draugijos bei Šilalės savivaldybės pastangomis padaryta  daug: ačiū Edvardui Vid­mantui, Kaziui Misiui, Antanui Lingiui, Virginijui Jociui, Benediktui Šetkui bei kitiems už tokią gausią rašytinę rajono istoriją.

Pagaliau kad būtų galima tuo istoriniu kontekstu pasinaudoti, reikia būti istoriku. Šių eilučių autorius – ne istorikas. Tūlas derkintiškis turi teisę paklausti: ta kam kiši snapa tin, kur naišmanā. 

Atsakau: tai mano gimtasis kaimas ir man yra svarbus, nes čia gyveno, gy­vena ir gyvens šimtai mano krau­jo giminaičių, bičiulių bei jų palikuonių; daugiau nei 80 metų tuo kaimu domiuosi, jį stebiu, atmintyje saugau jau mirusių kaimynų liudijimus ir šį tą galiu pasakyti; noriu paskatinti ir kitų 426 Šilalės rajono kaimų gyventojus ar išeivius atkurti savo kaimų istorijas. Didesnioji tos istorinės informacijos dalis būtų žmonių liudijimai. Juk kuo toliau, tuo labiau buvusios beraštės tautos istorija nugrims į užmarštį. Tokiu kaimų istorijos atkūrimu būtų lyg ir užbaigta šilaliada – Šilalės rajono visapusiškas rašytinis pristatymas (turiu omenyje jau per 10 tomų parašytų knygų apie Šilalės rajoną).

Derkintų kraštovaizdis

Pagal Naujojo testamento prielaidą, kad be Dievo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę, ir Derkintai yra Dievo kūrybinio plano dalelytė. Derkintų kraštovaizdis susiformavo po paskutiniojo ledynmečio – maždaug prieš 10 tūkst. metų. Šiaurrytinė Šilalės rajono dalis (ten ir Med­vėgalis bei Bilionys) priklauso Vidurio žemaičių kalnynui (jis baigiasi ties Gūbriais), o pietvakarinė rajono dalis (taipogi ir pati Šilalė su artimiausiais kaimais) priklauso Vakarų žemaičių plynaukštei. Tai reiškia, kad aprašomo kaimo gamtinį reljefą formavo tirpstančio ledyno marios. Keleiviui, judančiam per Derkintus tiek Palokysčio, tiek Traukšlio gatvėmis, gali pasirodyti, jog kaimas yra slinkusio ledyno nuskriaustas (vandeningumo prasme). Vieninteliai vandens šaltiniai – paribiu tarp Derkintų ir Šerikų tekanti Lokysta bei jos intakas Traukšlys, paverstas vos pastebimu melio­racijos kanalu.

Jeigu tas keleivis per kaimą būtų keliavęs, tarkime, kad ir 1950-ųjų kovo-balandžio mėn., būtų matęs kitokį vaizdą: patvinusį ir iš krantų išsiliejusį Traukšlį, porą ištvinusių upeliūkščių – Traukšlio intakų, pažliugusias ir neperbrendamas didžiąsias Derkintų pelkes (Lankas, Varutines, Žeberinę). Susisiekimas tarp dviejų pagrindinių kelių (da­bar Traukšlio ir Palokysčio­ gatvių) polaidžio metu buvo­ įmanomas tik per Šilalę arba Nevočius. Šiltuoju laiku vežimais buvo galima keliauti per dvi Traukšlio brastas (derkintiškai kažkodėl tardavo brast­vas). 

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Bus daugiau)

Apie mokančius laiku ir taik­liai iš­sireikšti, prajuokinti aplinki­nius sakoma, kad „tas žo­džio ki­še­nėje ne­ieško“. Paprastai iškalbą tu­rintys žmo­­nės visuomenėje yra po­­pu­lia­rūs, tačiau kai jų gebėjimus kal­bėti vertina ko­mi­si­ja, ne vie­nam šne­­ko­riui linksta keliai. Bet ne veltui sakoma, kad žemaičiai – tvir­ti žmonės: štai kaltinėniškis Jonas Ge­ryba pir­mąkart nuvyko į konkursą ir grįžo su ge­riausio pasakotojo titulu.

Respublikinį pasakotojų konkursą su­augusiesiems rengia dzūkai – kas ant­rus metus jis vyksta Druskininkuose. „Žodzis žodzį gena“ yra vienintelis tokio pobūdžio konkursas ir jis jau spėjo įsišaknyti, tad jį globoti ėmėsi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, pasakotojų ieškantis visoje šalyje. 2021 m. konkursas įtrauktas į Lietuvoje organizuojamų tęstinių prioritetinių renginių sąrašą, o jo sumanytojai bei organizatoriai siekia atskleisti ir išsaugoti kiek­vieno Lietuvos regiono kultūros įvairovės pamatą – kalbinį palikimą, tautosaką, tarmes. Konkurso dalyvių papasakotos sakmės, padavimai, pasakos, nuotaikingi pasakojimai – ne tik mūsų tautos identiteto išsaugojimas, bet ir įdomi bei smagi pramoga.

„Konkurse kviečiami dalyvauti visų Lietuvos regionų suaugę pasakoto­jai: vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę natūraliai iš savo šeimos, bend­ruomenės, asmenys, savarankiškai išmokę pasakoti šiuolaikinėje kultūros terpėje iš knygų, įrašų ir pan., folk­loro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai. Pasakotojai, laikydamiesi šnekamosios kalbos stilistikos, turi prisistatyti bei tarmiškai papasakoti (ne perskaityti!) pasirinktą tekstą. Vertinant atsižvelgiama ne tik į repertuaro autentiškumą, kūrinių turinį bei meninę vertę, bet ir į jų pateikimą: įtaigumą, natūralumą, išraiškingumą, ryšį su pub­lika, sceninę kultūrą“, – konkursą apibūdina Šilalės kultūros centro režisierė etnografijai Ilona Raudonienė.

Kadangi pagrindinis konkursas vyksta kas antrus metus, dalyviai turi laiko pasiruošti – jų atranka iš pradžių rengiama rajonuose ir miestuose, vėliau – regionuose. Rajono atrankoje laimėję 4–5 geriausi pasakotojai siunčiami į regioninį turą. Tokiu pat principu nustatomi ir finalinio konkurso etapo dalyviai – iš visų penkių Lietuvos regio­nų po penkis geriausius. 

Šilališkiai šiame konkurse varžosi ne­be pirmą kartą ir laureatų būta. Ta­čiau paprastai jie sudarydavo tik tam tikrą Žemaitijos regiono dalį. Bet šiemet visai Žemaitijai atstovavo būtent šilališkiai.

„Susieds garsę surika „būk sveiks“, ta į neišgirdau, katrun dyna Dievulis anas tvieri, ale kap sutvieri, ta puikę viskun girdiejau“.

„Nors esame žemaičiai-dūnininkai, savitą šilališkių tarmę girdime vis rečiau. Dirbdama mokykloje, renku informaciją, kiek mokinių dar kalba tarmiškai, prašau įvardinti, kas namuose kalba žemaitiškai. Kaskart rankų pakyla vis mažiau, o kartais – ir nė vienos. Išvada – mūsų jaunimas, vaikai jau nebemoka savo kalbos. Kodėl? Dauguma tėvų įsitikinę, jog kalbėti tarmiškai yra nemadinga, negražu ir t.t. Baisu pagalvoti, kad po keliasdešimties metų Šilalė gali nebetekti savo autentiškumo. Štai todėl toks svarbus yra dzūkų organizuojamas konkursas – jame vis dar gyvos visos tarmės. O mes, šilališkiai, šįkart išlaikėme egzaminą puikiai ir iškėlėme virš visos Lietuvos bei Žemaitijos Šilalės vėliavą – Jono tekstas šilališkių tarme įvardintas pačiu išraiškingiausiu“, – džiaugiasi I. Rau­donienė.

Kaltinėnų kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė Ne­rin­ga Eitutienė konkursantą J. Ge­ry­bą pristato kaip Kal­tinėnų kultūros namų kaimiškos kapelos muzikantą.

„Susitikimų, repeticijų ir išvykų metu Jonas pasakoja linksmas istorijas, anekdotus. Gir­dėdama jo emociją, matydama, kaip jis sudomi­na klausytojus, nusprendžiau pa­raginti dalyvauti rajoniniame pasakotojų konkurse. Jis ne­noriai, bet sutiko. Suradau tekstą, susėdę perdarėme sava tarme, Jonas perteikė jį dar savaip, be to, labai įtaigiai ir linksmai. Klausydamasi Jono, komisija Druskininkuose kvatojo“, – tikina N. Ei­­tu­tienė.

„Aš visada kalbu tik sava – kaltinėniškių – tarme. Todėl visą tekstą savaip pakeičiau. Be to, juk esu muzikantas, negaliu pakęsti monotonijos – tad kaskart tą patį pasakojimą perteikiu vis kitaip“, – pripažįsta konkurso laureatas.

Pasakojimas apie tai, kaip „Dievs mot­riška sukurti nuorieja“ užima apie penkias minutes. Ir nors Jonas prisipažįsta, jog kurį laiką dvejojo ir keletą kartų atsisakė dalyvauti konkurse, kol vis tik ryžosi, jam pasibaigus, jau audžia mintį apie ateities planus.

„Iki šiol nežinojau, kas tai per konkursas, o dabar man jau viskas daug­maž aišku, supratau, ko iš dalyvių reikalaujama. Tiesiog buvau pats savimi, pasakojau tekstą ir man nebuvo jokių iššūkių. Nebent tai, kad po apdovanojimų komisija paprašė papasakoti dar kartą. Tam nebuvau pasirengęs – konkurso senbuviai manęs neįspėjo. O vėliau paaiškėjo, kad tokio reikalavimo konkurse ir nėra. Komisijai, pasirodo, išties labai patiko mano pasakojimas ir ji panoro išklausyti jį dar kartą“, – juokiasi pasakorių pasakorius.

„Pyvuo, palei Dievulia truoba, angelą buolę spardi, Dievulis pasišauk vyna y saka: „Y reikals, reik vakri iki Aduoma nuaiti ir iš anuo vyna šuonkauli nuošvėlpti“.

J. Geryba daugeliui šilališkių pažįstamas kaip ugniagesys ir vestuvių muzikantas. Kaip jam pavyksta suderinti tokius skirtingus užsiėmimus?

„Ugniagesiu Kaltinėnų komandoje dirbu nuo 1992-ųjų, o štai vestuvių muzikantu – apie 40 metų. Groti pradėjau dar besimokydamas aštuonmetėje ir su broliu Kęstučiu tebegroju iki šiol. Seniau vestuvių muzikantų duona buvo visiškai kitokia nei dabar. Vyresnės kartos žmonės puikiai atsimena: būdavome savotiški klounai, vaidindavome daktarus, budelius. Beje, mano vaidinimai prasidėjo dar mokyklos suole“, – pasakoja J. Geryba.

Vyras yra gimęs Kutaliuose, ten, kur ir Prezidentas Alek­sandras Stul­ginskis. Tėviškėje tebegyvena jo brolis Kęstutis. Pasak Jono, muzikantais gimė tik jiedu – kiti du broliai ir sesuo nemuzikuoja. Užtat savo muzikinį talentą Jonas perdavė trims sūnums. Kai jie sugrįžta iš Kauno, kur gyvena, linguoja nuo muzikos visi Kaltinėnai.

„Nepykem ant anų, ja anuos škandalijas, ka velniavuojas... anū tuoki prigimtis, diel tuo mas anas tik da stipriau mylam“.

J. Gerybai atiteko Glau­niau­siojo pasakoriaus titulas – jis pripažintas konkurso laureatu bei pagrindinio prizo laimėtoju. 

Iš viso konkurse varžėsi 25 dalyviai. Be J. Gerybos iškovoto titulo, konkurse „Žodzis žodzį gena“ renkama ir po vieną nugalėtoją sakmės/padavimo, pasakos bei pasakojimo kategorijose. Čia ir vėl sekėsi šilališkiams – pasakos sekėjos kategorijoje laureate tapo Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Ve­ringa“ narė Liuda Vismantaitė (vadovė Jolanta Kažukauskienė), o bilioniškė Zita Grū­dienė (vadovė Virginija Geš­tau­tie­nė) apdovanota padėka už įtaigų ir gyvą pasakojimą. 

I. Raudonienė neslepia pasididžiavimo – tokia sėkmė mūsų rajono pasakotojus aplankė pirmą kartą. O kadangi, pagal konkurso nuostatus, sykį apdovanotas dalyvis į titulus nebepretenduoja, laukiama daugiau šnekorių šilališkių, kurie nebijo savo tėvų ir pro­tėvių tarmės, ja didžiuojasi bei rūpinasi autentiškumo išsaugojimu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusi savaitė buvo skirta knygoms – pradėtas įdomus knygų skai­tymo konkursas, paskelb­ti svar­bių Lietuvos literatūrinių pre­mi­jų lau­reatai. Šią savaitę gyven­sime bal­tiškomis tradicijomis – ruo­šia­ma­si su­siburti laužų deginimui bei skai­ty­mams.  

Baltų vienybės diena minima kiekvienų metų rugsėjo 22 d. Lietuvoje bei Lat­vijoje. Tą vakarą visose baltų žemėse vyksta piliakalnių ugnies sąšauka. Mū­sų regione susibūrimai bus organizuojami ant Rubinavo, Pilių, Medvėgalio, Padievaičio, Bilionių piliakalnių. 

Į Tauragę sugrįžta žydų istorijos ir kul­tūros dienos „Štetlas Tauragėje“. Per įvairiausias veiklas siekiama atskleisti žydų kultūros įvairovę, turtingumą, jos regioninį savitumą ir svarbą vietos bendruomenei. Mažoji Lietuva ir Tauragės kraštas yra glaudžiai susiję su įvairių tautinių bendrijų, tarp jų – ir žydų, gyvenimu, kultūra bei tragišku likimu. Pirmieji žydai įsikūrė dar IX a., jie sudarė gyventojų daugumą. Žydai čia buvo svarbūs prekybos, pramonės ir amatų puoselėtojai, turėjo savo muitinę prekybai su Prūsija, Vokietija, Lenkija. Žydų istorijos ir kultūros dienos renginiai Tauragėje vyks rugsėjo 20 d., 22 d. ir 27 d. 

Praėjusią savaitę Vilniuje skambėjo po­ezija – renginyje „Poezija iš Rytų“ bu­vo kviečiama leistis į trijų dienų kelionę po Azijos poetikos klodus, kurios metu poezija susipynė su performatyviais menais, muzika ir tapyba. Renginyje buvo galima išgirsti persų, indų (hindi ir sanskrito), korėjiečių, kinų bei japonų kalbomis kuriančių autorių tekstų bei jų vertimų. 

Jonavoje įteikta septintoji rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus premija. Ji atiteko rašytojai Agnei Žagrakalytei. Komisijos sprendimu, romane „Triukšmaujantys: katalikai“ autorė palieka erdvės skaitytojo interpretacijai, žavi konceptualumu ir siekiu ieškoti naujų raiškos formų. Belgijoje gyvenanti poetė ir prozininkė A. Žagrakalytė – keturių poezijos knygų ir dviejų romanų autorė. Premija įvertintą knygą „Triukšmaujantys: katalikai“ ji vadina įdomia publicistika. Istorinius faktus, vedančius nuo XVI a. Kinijos iki XX a. Belgijos ir Lietuvos, ji rinko muziejuose, galerijose, senuose laikraščiuose. A. Žagrakalytė yra septintoji G. Ka­novičiaus premijos laureatė, o premija skiriama už lietuvių kalba per praėjusius metus pub­likuotą kūrinį istorinės atminties tema.

Šv. Jeronimo premijos lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą laureatu šiemet išrinktas Kamilas Pecela, o už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą įvertinta Dalia Švambarytė. Lietuvių literatūros vertėjui į lenkų kalbą K. Pecelai Šv. Jeronimo premija skirta už aukštą profesinį meistriškumą ir produktyvumą bei aktyvią akademinę pedagoginę veiklą garsinant Lenkijoje lietuvių literatūrą, kalbą ir kultūrą. D. Švambarytė įvertinta už klasikinės kinų ir japonų literatūros vertimus, gebėjimą prisitaikyti prie autoriaus stiliaus bei kt. Šv. Jeronimo premijos laureatams bus įteiktos Tarptautinę vertėjų dieną – rugsėjo 30-ąją Kultūros ministerijos Baltojoje salėje.

Prasidėjo Knygos pristatymo konkursas, kviečiantis varžytis dėl išskirtinio prizo – asmeninės bibliotekos. Iki lapkričio 20 d. kviečiama perskaityti knygą, pristatyti ją vaizdo įrašo formatu ir atsiųsti organizatoriams. Da­lyvių amžius neribojamas. Konkurso są­lygose numatoma, jog vaizdo filmukas turi trukti ne ilgiau kaip 5 min. Trys pirmų vietų nugalėtojai bus paskelbti gruodžio 20 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Jeigu atvažiuotumėt šiandien, pamatytumėt kieme kal­ną grybų – tiek jų pririnkau“, – penktadienį į Gedminiškę kvietė Alvydas Kasmauskis. 

„Esu didelis mėgėjas ir grybavimo, ir pačių grybų. Braidau ir po savo gimtųjų Rėzgalių miškus, ir Rietavinėse. Kartais vienas, kartais su šeimos nariais ar kaimynais. Šiuo metu grybai iš proto eina – įlendi į mišką ir bemat krepšys pilnas. Su vienu krepšiu nėra ko eiti, reikia turėti du–tris. Renku dabar tik baravykus, dar raudonviršius, dėl kitokių net neverta lankstytis.

Beje, šituos į kupetą suaugusius baravykus radau, galima sakyti, bekasant bulves. Tokie gražuoliai ir sveikut sveikutėliai. Žinoma, jie jau suvalgyti. Ne tik mano žmona gardžiai grybus paruošia, bet ir pats sugebu – tradiciškai lietuviškai.

Ir šiandien aptikau tris krūvoje suaugusius baravykus – na ir derlumas. Todėl sakau: kuo greičiau į mišką, kol gamta dar tokia dosni“, – ragina Alvydas.

„Šilalės artojas“ laukia Jūsų, mieli skaitytojai, gamtos gėrybių nuotraukų. Siųskite jas el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.., parašykite ir savo telefono numerį.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Nors Šilalės naujosiose kapinėse (Gūbrių k.) kapaviečių kol kas nedaug, tačiau kapus lankančiųjų čia niekuomet netrūksta. Ir bene labiausiai žmones piktina juos „pasitinkanti“ nudriskusi skelbimų lenta, kurioje didžiausią „pagarbą“ demonstruoja savivaldybės įmonė „Gedmina“.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje taryba leido Šilalės rajono merui Tadui Bartkui vienašališkai priimti sprendimus dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties keitimo. Tačiau nors tokiam sprendimui ir pritarta, prieš balsavimą nestigo užuominų apie įtarimus dėl korupcijos apraiškų, o opozicijoje dirbantys konservatoriai aiškiai išreiškė nepasitikėjimą meru.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Juokaujama, jog eilės į lopšelius-darželius yra tokios ilgos, kad vaikus į ugdymo įstaigas tėvai turėtų įrašyti dar prieš juos suplanuodami, o tikėtis vietos galima tik trečiajai atžalai, įrašius į eilę pirmagimį. Ir nors Šilalė eilėmis tikrai neprilygsta didmiesčiams, vis tik problema egzistuoja – jaunos šeimos skundžiasi, kad laukti eilėje tenka gana ilgai.

Žydrūnė MILAŠĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Šilališkė Lina Pociūtė sako kur­ti mėgusi nuo pat vai­kystės. O nusprendusi, kad savo gy­ve­­ni­mą sies su menu, ji atkakliai siekė svajonės. Šiandien mergi­na džiau­gia­si, rankose laikydama me­nų bakalauro dip­lomą. Pa­­sak Linos, tapyba yra jos gyvenimo prasmė ir ne­at­siejama dalis.

„Tai yra laimė. O ir darbą rasti nebuvo labai sunku, kai nori – viskas įmanoma. Meną reikia mokėti pritaikyti, yra daug sričių, kur jis reikalingas. Todėl nesutinku su tais, kurie sako, jog „būti menininku neverta“. Mano įsitikinimu, jie vadovaujasi tik pragmatišku požiūriu ir yra materialistai. Kita vertus, visi mes esame skirtingi, ir daug kas priklauso nuo požiūrio“, – mano L. Pociūtė.

Baigusi mokyklą, Lina neabejodama pasirinko tapybos studijų programą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Paskaitose mokėsi ne tik piešimo, tapybos, akvarelės, skulptūros, tekstilės meno, bet ir gilinosi į fotografijos, meno istorijos, kompozicijos pagrindus, filosofijos bei daugelį kitų dalykų.

„Studijos buvo įdomios ir labai patiko. Norėčiau kartoti nors šimtą kartų, nes taip greitai prabėgo tie ketveri metai. Akademijoje įgijau ne tik teorinių žinių, bet ypač daug buvo ir praktinių užduočių, o kūrybos procesas būdavo įtraukiantis. Iš kūrybinių užduočių man labiausiai patiko piešimo paskaitos Kauno Tado Ivanausko zoo­logijos ir Anatomijos instituto muziejuose. Vasaros praktikomis taip pat labai mėgavausi, nes jų metu gamtoje tapėme peizažus. Įsimintiniausia praktika buvo Nidos meno kolonijoje“, – sako Lina. 

Baigiamajam tapybos bakalauro darbui mergina pasirinko temą apie netradicinį muziejų. Mintis sukurti ciklą „Atvirkštinis muziejus“ kilo lankantis T. Ivanausko zoologi­jos muziejuje, kur vykdavo pie­šimo paskaitos.

„Mano kuriamame muziejuje viskas yra kitaip. Čia žmonės susikeičia vietomis su gyvūnais: žmogus tampa eksponatu, įkurdintu už vitrinos stiklų, o gyvūnams tenka stebėtojo, muziejaus tyrinėtojo vaidmuo“, – pasakoja L. Pociūtė.

Pasak jos, gyvūnai yra išaukš­tinami, o jų egzistencija tampa svarbesnė nei žmonių. 

„Netradiciniame muziejuje gyvūnai vaizduojami laisvi ir nepriklausomi, tyrinėjantys aplinką ir žmones, virtusius eksponatais. Asmenys tarsi sudaiktinami, įgauna „že­mesnį“ statusą, jie vaizduojami sėdintys ar stovintys apšviestose vitrinose“, – teigia šilališkė.

Linos sukurtame paveikslų cik­le kalbama ir apie šiems laikams aktualias problemas – gyvūnų teises, egzistenciją ir apsaugą. Situacijos vaizduojamos ironiškai, kad netikėtas vaizdas priverstų susimąstyti ne tik apie gyvūnų, bet ir žmonių būtį šiuolaikiniame pasaulyje.

„Gyvūnai, kaip ir žmonės, išgyvena skirtingus gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, jaunystę, brandą ir senat­vę. Visi turi kasdienybę, jiems įprastą, panašią, tačiau taip pat ir skirtingą. Kiekviena būtybė turi savo gyvenimą, tik ne visi – lygias teises į laisvę bei pasirinkimą. Visa tai priklauso nuo „statuso“, t. y. egzistencijos. Žmogaus statusas šiuolaikiniame pasaulyje yra aukščiausias. Bet aš savo kūrinyje norėjau žiūrovus paskatinti susimąstyti, kad visų gamtos kūrinių gyvenimas yra šiek tiek panašus. Ir viskas galėtų būti atvirkščiai, pavyzdžiui, jeigu gyvūnai galėtų turėti aukštesnį statusą“, – savo filosofiją pristato Lina.

Jos baigiamojo darbo ciklas išsiskiria monotonišku, šaltu koloritu, pilkos ir melsvos spal­vos niuansais bei atspal­viais. Tik šviesa sklinda šiltomis spalvomis. 

„Kurti mane ypač įkvepia Nyderlandų dailininko Jeronimo Boscho darbai – jie padarė įtaką ir mano baigiamojo bakalauro tapybos darbų ciklo atsiradimui. Šio dailininko kūriniuose vyrauja netikėtos situacijos, apie pasaulio standartą jis kalba su ironija“, – teigia L. Pociūtė.

Mergina šiuo metu tapo peizažus iš natūros ir planuoja tęsti bakalauro darbų ciklą ,,Atvirkštinis muziejus“. Lina svajoja ir apie savo darbų parodą bei atvirauja, kad buvo minčių ją sukurti ir iš Akademijoje nutapytų paveikslų. Tačiau kol kas tam nesiryžta – vis dar svarsto, kaip ją priimtų žiūrovai.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Tęsiasi kultūros paveldo dienos, o į jas aktyviai įsijungė ir Šilalė – Kultūros centre šiuo metu veikia mažosios ar­chitektūros paroda, kurią netrukus praturtins tautinės juos­tos.

Kryždirbystė yra unikali lietuvių liaudies meno šaka, kurią dar 2001-aisiais UNESCO įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo ob­jektų sąrašą. Lietuvoje pakelės kryžiai ar koplytstulpiai yra visiems žinomas ir atpažįstamas vaizdas.

„Šie sakraliniai paminklai nuo seno stovėjo ne tik kapinėse, bet ir sodybose, pakelėse, kryžkelėse, prie vandens telkinių ar stebuklais garsėjančiose vietose. Žmonės juos statė įvairiomis intencijomis, prašydami Dievo malonių ar už jas atsidėkodami“, – pristatydamas fotografijų parodą „Mažoji Šilalės krašto architektūra“ kalbėjo savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistas Rytis Aušra.

Žemaitijoje buvo statomos nedidelės namelio ar bažnytėlės formos koplytėlės. Jų būta labai įvairių: atvirų, vieno ar kelių aukštų. Kaip ir visoje Žemaitijoje, Šilalės krašte prie jų buvo meldžiamasi ne vienam, o keliems šventiesiems. Žemaičiai kryžius dekoruodavo augaliniais ar gyvūniniais motyvais, aukštaičiai – geometrinėmis figūromis. Daugumą kryždirbystės paminklų puošia ir neįtikėtino vingrumo kalvystės darbai – lelijos, tulpės, saulės spinduliai, mėnuliai, žalčiai bei pan. 

Kraštotyrininkai pastebi, kad nors Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės kryždirbystė buvo atgijusi, šiuo metu ji ir vėl nyksta. 

„Viskas pareina iš šeimos: kai nuo mažo mokoma, jog svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo darbai, tada ir požiūris vystosi tinkama linkme“, – pastebėjo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius An­tanas Ivinskis.

Parodos branduolį sudaro mu­ziejininkių Editos Merkelienės bei Reginos Mickuvienės surasti, nufotografuoti ir išsaugoti eksponatai. 

„Vien tik Upynos apylinkėse apie 1970-uosius pakelėse ir sodybose priskaičiuota apie 140 kryžių bei koplytstulpių. Žmonės pasakojo menantys jų dar apie 115, o ir aš pati, vaikas būdama, matydavau šventųjų gerokai daugiau nei jų išliko. Nuo 1971-ųjų Šilalės krašte gyveno ir dirbo apie 60 kryždirbių, iš kurių 18 dar ir šiandien garsina mūsų kraštą“, – sakė R. Mickuvienė.

Muziejininkė džiaugėsi, kad ir sovietmečiu buvo lietuvių tautiškumui neabejingų žmonių, tokių kaip upyniškis Klemensas Lovčikas, kurie rinko bei visaip stengėsi išsaugoti paveldą. Tad nors fotografijos ir nėra kokybiškos, svarbiau – jose užfiksuoti faktai. 

Beje, muziejus tikisi dalį neaiškiomis aplinkybėmis dingusių „dievuliukų“ surasti ir atkurti. Mat, anot muziejininkų, yra žinoma, kad ištuštėjusių koplytstulpių eksponatai gali būti nugulę sodiečių namuose. O senųjų šventviečių atkūrimas, pasak jų, nemenka dalimi priklauso ir nuo seniūnijos ar vietos bendruomenės rūpesčio. 

Kultūros centre eksponuojama paroda veiks iki rugsėjo 22 d.

Taip Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus siekia užfiksuoti mažosios architektūros pavyzdžius mūsų rajone, sudaryti išlikusių koplytstulpių sąrašą. Kol kas galima pasižiūrėti tik į trijų seniūnijų (Upynos, Bijotų ir Kaltinėnų) teritorijose aptiktų objektų nuotraukas. O neabejotinai įspūdingiausi parodos eksponatai yra dvi atgautos skulptūros (Šv. Benedikto ir Šv. Pranciškaus), kurias XIX a. viduryje pagamino kryždirbys A. Majus. Šios ir Jėzaus Nazariečio skulptūra buvo įkurdintos Leviškių k. (Traksėdžio sen.) koplytėlėje. Skulptūros nuo 2005-ųjų yra saugomos valstybės, bet kurį laiką buvo dingusios. Visgi pavyko jas atgauti bei restauruoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.