IV tarptautinį Klaipėdos festivalį, iki pat rugpjūčio 14-osios kviečiantį iškilmingai ir pakylėtai švęsti Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, pradėjo pasaulinė vienaveiksmių šiuolaikinių baletų diptiko premjera „Reverb‘as“, kurią sukūrė choreografai Gajus Žmavcas (Slovėnija, Lietuva) ir Douglasas Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija). Vakaro žarų nutviekstame elinge Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publika sugužėjusi ne tik iš Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių, išvydo Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ (Audio Unit) ir Douglaso Lee „Kalista“ (Callisto).

Garbūs svečiai iš Lietuvos nacionalinių ir valstybinių teatrų, koncertinių organizacijų, kultūros įstaigų, verslo, teatro rėmėjai, kritikai, šokio profesionalai ir gerbėjai po premjeros mielai dalinosi savo pastebėjimais apie visus sužavėjusį „Reverb‘ą“.

Naujas choreografinis veidas

Baletmeisteris Petras Skirmantas: „Pirmajame šokio spektaklyje „Garso elipsė“ choreografas Gajus Žmavcas atskleidžia visos trupės gebėjimą šokti sinchroniškai, robotiškai, pagal nusistovėjusius klasikinio kordebaleto kanonus. Šokėjų individualumui nelieka vietos. Viso pasirodymo metu kolektyvas alsuoja kaip vientisas organizmas. Antrajame spektaklyje „Kalista“ (choreografas Douglasas Lee) situacija kitokia: statytojas suteikia šokėjams galimybę atlikti pas de deux, pas de trois, kurdamas įmantrų choreografinį piešinį. Šokėjai parodo savo plastinius, techninius gebėjimus. Malonu stebėti, kad KVMT baleto trupė ieško ir sėkmingai atranda tik jai būdingą choreografinį veidą. Negaliu nepaminėti nepriekaištingai atliktą Alexanden Ekman šokio spektaklį „Cacti“ (Kaktusai). Kartelė užkelta labai aukštai, belieka tą lygį išlaikyti“.

„Sveikinimai visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei su šokio spektaklių diptiko „Reverb‘as“ premjera! Išskirtinėje erdvėje - Klaipėdos elinge - parodyti šokio spektakliai pritraukė dėmesį ir paliko puikų įspūdį. Abu choreografai Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee atskleidė didžiulį baleto trupės potencialą! Sėkmingo likusio Klaipėdos festivalio ir iki kitų kartų!“,- sveikino Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas, buvęs LNOBT baleto trupės vedantysis solistas Eligijus Butkus.

Primena žinomą lietuvišką pasaką

„Eidama į spektaklį įsivaizdavau, kad pamatysiu šviesų ir garso fiestą, o šokėjai ją tik paįvairins. Bet likau maloniai nustebinta – garsas bei šviesa tapo fonu, apie ką byloja ir pats žodis „reverbas“, o pirmajame plane atsidūrė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Sunku buvo patikėti, kad šoka mūsiškiai. Fizinė ištverme ir judesių koordinacija jie parodė aukščiausią klasę. Pirmoje diptiko dalyje „Garso elipsė“  baleto trupė, susidedanti iš 22 narių, pasirodė kaip nedalomas vienis. Choreografui Gajui Žmavcui pavyko sukurti dirbtinio intelekto ir robotų amžiaus dvasią, kurią tarsi kompiuteriu užprogramuotu tikslumu meistriškai perteikė šokėjai. Antroji diptiko dalis „Kalista“  žalios spalvos ir žalčių simbolikos fone pateikė žiūrovams XXI a. „Eglės žalčių karalienės“ interpretaciją. Gal Douglasas Lee kūrė šį spektaklį, nežinodamas šios lietuviškos pasakos, gal norėjo tik pavaizduoti jūros gelmes, tačiau choreografinė kompozicija, skirta 9 šokėjams, man asocijavosi su povandenine Žilvino karalyste. Ir vėl tikslumas, darna... Manyčiau, kad su šiuo diptiku klaipėdiečiai drąsiai galėtų pasirodyti Lietuvos bei užsienio scenose“,- akcentavo muzikologė, muzikos kritikė Danutė Petrauskaitė.

Muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė sako, kad Klaipėdos festivalį pradėjęs vienaveiksmių baletų diptikas „Reverb‘as“  į publiką prabilo visiškai nauja, dar neregėta, šiuolaikinio šokio sujungiančio ir kitų choreografinių žanrų elementus, kalba. „Garso elipsė“ (choreografija, muzika, kostiumai: Gajus Žmavcas/Slovėnija-Lietuva), atliekamas visos teatro baleto trupės, savo neapsakomu veržlumu, sinchroniško judesio tikslumu, tiesiog prikaustė dėmesį, beveik hipnotizavo. Stebino ir žavėjo tobula baleto trupės (tarsi klasikinio kordebaleto), kaip vieningo organizmo energetika, perteikiama per itin sudėtingų (o kartais vos pastebimų, net minimalistinių virpčiojimų) šokio judesių griežtumą, kampuotumą, sinchronišką tikslumą, gretinamą su išskirtiniu plastikos lankstumu. Veržlus, monotoniškas, nenutrūkstamas muzikos ritmo „kalimas“, susiliejęs ir „suaugęs“ su šokio jėga, įvedė vos ne į transo būseną. Su „robotišku“ sceninio veiksmo tikslumu idealiai derėjo paties autoriaus sukurti kostiumai (triko) – vienodi vyrams ir moterims.  

Naujas baleto trupės etapas

Anot D. Kšanienės, „Kalista“ devyniems šokėjams (choreografija ir kostiumai Douglasas Lee/Jungtinė Karalystė) perkėlė žiūrovus į romantiškesnę, elingo erdvei artimą atmosferą. (Kalista – graikų mitologijos gamtos deivė ir Jupiterio palydovas). Žalia, tarsi jūros gelmių spalvos triko aprengti baleto artistai kūrė mįslingą reginį, įkvėptą fantastiškos gamtos stebuklų, vandenų, jūros platybių, keistų vizijų, svajonių... Šokio kalba šiuolaikiškai plastiška, stulbinamai lanksti, nors nestokojanti pačių sudėtingiausių, netgi akrobatinių, judesių. Puikūs šokėjų duetai, įspūdingos didesnės ar mažesnės grupinės scenos dvelkia nežemiškomis apeigomis, burtais, svajonėmis paslaptingose jūros gelmėse. Muzikos garso takelis su pulsuojančio, minimalizmui būdingu ritmo pasikartojimu, pasitelkus dideles sintezatoriaus garsines galimybes, nerealius skambesius, susiliejęs su scenos veiksmu, sukūrė mistišką, nežemišką meninį pojūtį. Ypatingai reikėtų išskirti įspūdingą scenos apšvietimą (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis), apgalvotai, taikliai ir jautriai atliepiantį baletų stilistiką ir nuotaiką.

„Labai sustiprėjusi Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (vyr .choreografas ir baleto tarnybos vadovas Aurelijus Liškauskas), pajėgi statyti sudėtingiausius įvairių žanrų baleto spektaklius, įžengė į naują etapą, pasiekdama dar aukštesnio profesionalumo laipsnio“,- sako muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė.

Žiūrovui leidžiama rinktis

Kompozitorė Loreta Narvilaitė sako, kad šis spektaklis ją sužavėjo ypatingai moderniu požiūriu, išbaigta choreografijos, muzikos ir scenos vaizdo visuma. Visa tai organiškai įsikomponavo į natūralią elingo erdvę. „Jungiamasis diptiko elementas – išraiškos priemonių minimalizmas – pasireiškė šokėjų judesiuose, kostiumuose, apšvietime ir aštriais skambesiais bei ritmais prisodrintoje muzikoje. Ji buvo transliuojama labai garsiai, ypač antroji – elektroninė dalis (jos garso takelį sukūrė  Nicolasas Sávva). Kartais priartėdama prie šokių muzikos ji leido patirti net fizinį žemų tonų dažnių poveikį. Įdomu, kad pats choreografas G. Žmavcas, KVMT baleto trupės meno vadovas, taip pat yra pirmosios spektaklio dalies kostiumų bei garso takelio klavesinui, styginiams ir mušamiesiems autorius. Manau, kad „Reverba‘as“ turėtų tapti sėkmingu KVMT repertuaro spektakliu, kurį pamatyti ypač veržtųsi jaunesnio amžiaus publika“,- linkėjo L. Narvilaitė.

Anot kultūros žurnalistės Ninos Puteikienės, Gajaus  Žmavco „Garso elipsė“  kuria it nedidelį totalitarinės visuomenės portretą. Uniforma, mechaniškai judesiai, pulsuojantis muzikinio takelio ritmas, šokio trupė judanti it kolektyvinis gyvūnas, esantis įtampoje, pasirengęs šuoliui, bauginantis savo suspausta energija, nužmogintas, negelbėjantis, tik stebintis. „Abstraktus šokis tik pasiūlo žiūrovui temą. Visa kitą kuria žiūrovo patirtis. Tačiau tą kūrybinę inspiraciją įžiebia šokio galia - absoliutus sinchronas hipnotizuoja ir kiek svaigina, taip pakviesdamas į kelionę, kurią parengė choreografas su trupe. Net neįsivaizduoju, kaip sutalpinama mažiausiame trupės judesyje tokia energija, kuri it elektros srovė pasiekia tave ir įtraukia būti vienam, atrodo, kvėpavimo takte. Meistrystė. Trupės ir spektaklio kūrėjų. Toks pat stiprus jausmas lydi ir antrąją dalį - Douglaso Lee „Kalista“. Jeigu ,,Garso elipsė" traukė savo bauginančia energija, tai „Kalista“ tiesiog užburia, kurdama jau visai kitokią atmosferą - fantastinės vandens gelmės ir jos gyvenimo kažkur, po tolimo kosminio kūno ledo sluoksniu, esančiame vandenyne. Jeigu „Garso elipsė“ įtampos suteikia ir raudonos šviesos kontrastingas apšvietimas, tai „Kalista“ pulsuoja raminanti žalia, šviesos pagalba modeliuojami skirtingi scenos vaizdai. Ji gali būti mechaniška, kaip kažkokios, mums nepažįstamos žalios kosminės širdies pulsavimas, gali būti krentanti, kaip paslaptingos saulės spindulių kolonos ar raibuliuojanti sidabro ledo paviršiumi. Mechanišką „Garso elipsėje“ šokį keičia vandens gyvybių plastika. Atrodo, jauti pačią vandenyno širdį. „Kalistą“ perskaičiau, kaip dedikaciją Klaipėdai - vandens miestui. Juolab, kad Klaipėdos festivalio scena ant marių kranto ir sujungia savy du pasaulius: žemės ir vandens. Tokio lygio šiuolaikinio šokio trupės, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvoje kitos nėra. O teatro gebėjimas pakviesti dirbti į Klaipėdą tokius choreografus, kaip Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee - rodo paties teatro brandą ir kūrybinį potencialą. Dabar svarbiausia, kad žiūrovai tai pamatytų ir įvertintų“,- sako N. Puteikienė.

Atstato širdies ritmą

„Klaipėdos elingas, jūros kvapas ir oranžinis saulėlydis, į tamsią sceną vienas po kito sinchroniškai žengia šokėjai/astronautai/androidai – „Reverb‘as“ prasideda. „Garso elipsė“ ir „Kalista“: du talentingi autoriai, dvi dalys tarp kurių yra pauzė atstatyti širdies ritmą ir persikelti į kitą lygį. Jos skirtingos, bet turinčios kažką neapčiuopiamai jungiančio: širdies ritmą reguliuojančią muzikinę temą, kurioje tobuli atlikėjų kūnai ir kolektyvinio judesio susiklausymas pagauna žiūrovą ir nepaleidžia iki galo. Kosminį ilgesį ir įspūdį sustiprina organiškai pritaikytos vaizdo projekcijos ir apšvietimas…“,- dalinasi įspūdžiais šv. Pranciškaus vilties miesto projektų vadovė, muziejininkė Vilija Jonušaitytė-Brosse.

Pasak Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorės Romenos Savickienės, „Reverb‘o“ premjera elinge  - meno šedevras, kuris sugebėjo sujungti šokį, muziką ir aplinkos unikalumą į vientisą harmoningą visumą. „Tai buvo ne tik meninės raiškos šventė, bet ir puikus pavyzdys, kaip menas gali sujungti žmones įvairiose erdvėse. Rekomenduoju visiems nepraleisti progos pamatyti šį šokio spektaklį“,- tikina R. Savickienė.

„Klaipėdos festivaliui premjeros vakarą pakluso visi jūrų, vėjų ir lietaus dievai padėję sukurti ypatingą atmosferą istoriniame laivų statyklos elinge. Modernūs skambesiai, juvelyriškai nušlifuoti baleto artistų judesiai užburia. Slovėnų choreografas Gajus Žmavcas prieš premjerą žadėjo parodyti trupę kaip vientisą organizmą ir tai jam puikiai pavyko. Tai tarsi šveicariško laikrodžio mechanizmas nuo kurio negali atitraukti akių“,- akcentavo portalo „15min“ aktualijų žurnalistė Aurelija Jašinskienė.

Teatrologę Jūratę Grigaitienę „Reverb‘o“ premjera nustebino išaugusiu KVMT baleto trupės profesiniu meistriškumu, susiklausymu, ansambliškumu, sinchroniška ir tikslia modernaus šokio plastine raiška, originalia ir dinamiška masinių scenų ir solinių numerių kaita, įdomiu ir labai išraiškingu choreografiniu reljefu. „„Garso elipsė“ pasikartojantis, smegenis „gręžiantis“ garsas, sinchroniški, net kiek robotiški šokėjų judesiai išryškino šiuolaikinio gyvenimo pulsą, kuriame vyrauja automatizmas, rutina, individualybės unifikacija, dirbtinio intelekto invazijos pavojus ir kt. Tiesa, šią iš esmės griežtą ir tikslią choreografinę struktūrą raudonų prožektorių šviesoje siekė suardyti keli įspūdingai atlikti soliniai šokėjų numeriai. Antrojoje dalyje „Kalista“ iš esmės keičiasi muzika, atmosfera, nuotaika, spalvinė gama. Ši vienaveiksmė miniatiūra iškilo kaip savotiška atsvara ir kontrastas „Garso elipsė“. Šokėjų judesiai jau daug minkštesni, aptakūs, ne tokie aštrūs ir kampuoti, atkartojantys vandens vilnijimą ir takumą. Žalia spalva įnešė gyvybės, šilumos, o patys žaliais triko vilkintys šokėjai priminė paslaptingus augalus ar gyvius, plastiškai judančius vandens stichijos ritmu. Griežtai sustyguotą masinį pirmosios dalies judėjimą keičia duetu ar individualiai atlikti šokėjų solo numeriai. Vakarėjantis uostamiesčio dangus, besileidžianti saulė, pajūrio vėjas, modernus šokis ir muzika sukūrė įstabų meninį reginį, kuris įstrigo ir išliks atmintyje ilgam“,- sako J.Grigaitienė.

KVMT inform. 

Pagal 1923 m. gyventojų visuotinį surašymą, Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 romai. Labai tikėtina, kad ne visi tuomet dėl savo klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti, bet tikėtina, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 romų kilmės asmenų. Rugpjūčio 2-oji – Tarptautinė romų holokausto atminimo diena.

Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) operatyvinės grupės Vokietijos–SSRS karo išvakarėse ir pirmomis dienomis gavo Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA) nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir romus. Pastarieji, kaip ir žydai, buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių (dėl to, kad jie buvo romai). Tačiau romų Lietuvoje buvo labai nedaug (apie 1 tūkst.), o juos suregistruoti ir kontroliuoti buvo itin sunku. Dauguma Lietuvos romų gyveno klajokliškai, sėslių šeimų buvo mažai. Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio 3/A 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje apie žudynes Baltijos kraštuose nėra duomenų apie nacių okupuotoje Lietuvoje nužudytus romus. 1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto (Ostlando) SS ir policijos vadas Georgas Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais“.

Lietuvos romų areštai buvo vykdomi vėliau negu komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų. Aktyvesnis romų persekiojimas prasidėjo tik nuo 1942 m. Nacistams romai dėl jų mažo skaičiaus bei visuomeninės įtakos rūpėjo žymiai mažiau negu kitos persekiojamų asmenų kategorijos. Lietuvos romų padėtį palengvino ir ta aplinkybė, kad dalis jų gyveno sėsliai ir dėl to nepateko į vadinamąją asocialių asmenų kategoriją.

Vis dėlto romai Lietuvoje nebuvo taip žiauriai persekiojami ir žudomi kaip žydai. 1942 m. lapkričio 18 d. vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje įsakė surinkti visus Lietuvos romus Ežerėlio stovykloje, o jų turtą konfiskuoti. Apskričių policijos vadams buvo išsiuntinėti nurodymai registruoti ir sulaikyti apskrityse be nuolatinės vietos gyvenusius romus. Jie turėjo būti pristatyti prie durpių kasimo darbų. Sėsliai gyvenantiems ir nuolatinį darbą turintiems romams buvo leista gyventi laisvėje, bet apie juos kas mėnesį turėjo būti pranešama vokiečių saugumo policijai ir SD. Panevėžio apygardos SS ir policijos vadas Otto Bellmannas 1942 m. lapkričio 25 d. nusiuntė nurodymą Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskričių policijos vadams tose apskrityse esančius romus sulaikyti ir atsiųsti į Panevėžį. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje įstaigos V skyriaus (kriminalinės policijos) viršininkas dr. Fritzas Bartmannas 1942 m. gruodžio 23 d. parašė lietuvių saugumo policijos viršininkui raštą dėl elgesio su romais. Šiame rašte buvo pasakyta, kad „dabartiniu metu čigonų pristatymas ypatingiems sprendimams padaryti [t. y. nužudyti – A. B.], pakeičiant tuo reikalu ankstesnį patvarkymą, darytinas tiktai tais atvejais, kai eina reikalas apie nustatytus asocialius papročio arba profesionalius nusikaltėlius“. Tai reiškė, kad romų žudymas rasiniais motyvais turėjo būti nutrauktas. Numatyta žudyti tik kriminalinius nusikaltimus padariusius romus. Tačiau romų registracija ir sutelkimas priverčiamųjų darbų stovyklose nebuvo užbaigtas. 1942 m. rugpjūčio 27 d. Zarasų apskrities viršininkas L. Gumbinas, remdamasis vokiečių darbo įstaigos (Arbeitsamt) vedėjo reikalavimu, parašė raštą Zarasų apskrities policijos vadui dėl romų šeimų apskrityje surinkimo ir sutelkimo Daugailių koncentracijos stovykloje. Romai turėjo būti siunčiami į stovyklą su visu savo turtu. Turimi romų arkliai su vežimais privalėjo būti iš jų paimami ir perduodami valsčių viršaičiams. Pastarieji iš romų paimtus arklius ir vežimus turėjo perduoti tiems ūkininkams, kurių arklius buvo paėmusi vokiečių kariuomenė ir kurie neturėjo su kuo apdirbti savo žemę. Reaguodamas į Zarasų apskrities viršininko raštą, Dūkšto valsčiaus policijos punkto vedėjas raportavo Zarasų apskrities policijos vadui apie Dūkšto miestelyje gyvenančio ir prie geležinkelio dirbančio romo Alekso Tumarevičiaus šeimą (žmona ir 4 vaikai): „(...) Su p. Zarasų apskr. V-ko žinia čigonas Tumarevičius kaip geras darbininkas ir turintis nuolatinį darbą į Daugailių koncentracijos stovyklą neišsiųstas“.

Tačiau dėl dokumentų stokos sunku pasakyti, kokia romų situacija tuomet buvo kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 m. balandžio 5 d. raštą galima suprasti, jog Lietuvos romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Minėtasis vokiečių saugumo policijos pareigūnas domėjosi, ar dar yra galimybė romus patalpinti kitose vietose, ar yra mišrių santuokų tarp romų ir kitų tautybių žmonių, ir kaip yra vertinamos tokios mišrios šeimos. Nuo 1943 m. liepos 1 d. pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galimas dalykas, kad šioje stovykloje taip pat buvo įdarbinta Lietuvos romų. Apskritai romų apskaita ir kontrolė iki pat nacistinės okupacijos pabaigos liko neišspręsta problema. 1943 m. balandžio 29 d. lietuvių kriminalinės policijos viršininkas informavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadą Lietuvoje, kad tikslios romų statistikos Lietuvoje neturima, kad pagal 1932 m. surašymą (tikriausiai turima galvoje 1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. – A. B.] Lietuvoje buvo užregistruoti 284 romai. Tačiau šis skaičius, anot policijos pareigūno, nėra tikslus, nes dalis romų nuslėpė savo tautybę. Manytina, kad Lietuvoje yra per 1 tūkstantį romų. Dauguma romų buvo klajokliai, tačiau buvo ir sėslių šeimų Marijampolės, Trakų, Utenos ir Raseinių apskrityse. Romai su kitų tautybių žmonėmis tuokėsi labai retai, o mišrios santuokos po kurio laiko dažniausiai iširdavo, nes romai grįždavo prie klajokliško gyvenimo. Pagal lietuvių kriminalinės policijos pareigūną, romų problemą galima būtų spręsti tokiu būdu: „(...) čigonai, padarę kriminalinius nusikaltimus, galėtų būti talpinami priverčiamojo darbo įstaigose, o tie, kurie vien tiktai savo klajojimu ir elgetavimu kenkia visuomenei, galėtų būti siunčiami į Ežerėlio ar kitus durpynus. Tačiau šiuo būdu iškyla problema patalpinimo tų čigonų šeimos narių, kurie nėra darbingi (vaikai ir seneliai). Norint visus čigonus nuo visuomenės izoliuoti, gal būtų galima surasti vieną ar kelis stambesnius valstybinius ūkius ir juose su gera priežiūra apgyvendinti čigonus su šeimom, arba juos atskirti į tam reikalui paruoštus lagerius, kur jie taip pat su šeimomis galėtų būti apgyvendinti ir dirbti naudingą darbą.“

Bene daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Štai kaip Pravieniškėse vykdytas romų žudynes prisiminė Aleksas Aleksandravičius: „Mes ėjom miške. Girdim-pokšt, pokšt-šaudo. (...) Mums nė į galvą. Parvaro jau ten mus į lagerį – tuščias, išplautos grindys. Nė vienos dūšios nėra. (...) Maždaug kokia aštuoniasdešimt, su mažais. Jau tada mes radome tokių padrostkų, po dvylika metų, po dešimt metų, po trylika... Tokius nešaudė, paliko. Užrakino po raktu... Kiek jų buvo? Ar dvylika, ar keturiolika? Sušaudė tada seniausius ir mažiausius. Tokius tik kur dvylika, trylika metų – tokius tik paliko ne tam barake, o kitur, užrakinti buvo“.

Seredžiaus romas Jonas Brižinskas nacių okupacijos metu neteko savo tėvo ir kitų artimųjų. J. Brižinsko mama su vaikais išliko gyva tik todėl, jog ją apie gresiantį suėmimą iš anksto perspėjo vietinis policininkas Balisevičius. J. Brižinskas apie savo išgyvenimus kalbėjo šitaip: „Per karą išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė, jei dar liko gyvi, kaži kur jie prapuolė? Negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė. Ir sušaudė. Iš namų paimdavo. [...] Tik viena šeima išliko, o kiti te, kokia dešimt šeimų išvežė (į Pravieniškes)“.

Tamaros Majauskienės liudijimu, vokiečių okupacijos pabaigoje beveik visi Seredžiaus romai buvo išvežti į Pravieniškių lagerį. Jie esą buvo išvežti už tai, kad slėpė Lietuvoje nuo karo pradžios pasilikusius raudonarmiečius. Vilkijoje karo metais gyveno dar daugiau romų negu Seredžiuje. Ten jie buvo apgyvendinti sušaudytų žydų namuose. Vilkijos romai buvo išvežti į Pravieniškes tuo pačiu metu, kaip ir Seredžiaus.

Kalinimo sąlygos Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje buvo gana sunkios. Kaliniai gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maitinimas blogas, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Neiškentę sunkių sąlygų, romai dažnai mėgindavo pabėgti, ir neretai jiems tai pavykdavo. Bėgliai pasislėpdavo pas giminaičius ar kituose taboruose bei stovyklavietėse. Nacistinės okupacijos pabaigoje įkalintieji romai buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją darbams arba į koncentracijos stovyklas. Kai kurių istorikų teigimu, jų iš Lietuvos galėjo būti išvežta apie 1 tūkstantį. Ten jie dirbo sunkius darbus gamyklose, kirsdavo skaldą, taisydavo kelius, atstatinėjo bombardavimų sugriautus miestus. Aleksas Bagdonavičius (gim. 1929 m.) iš Panevėžio 1943 m. birželio mėn. buvo išvežtas prievartiniams darbams į Vokietiją, iki 1945 m. balandžio 23 d. dirbo Potsdame lėktuvų gamykloje juodadarbiu. Pasibaigus karui, A. Bagdonavičius per SSRS NKVD filtracinį lagerį Gardine grįžo į Lietuvą. Panevėžyje gyvenusi Zosė Matuzevičiūtė (1934–2005) kartu su motina 1943 m. birželio mėn. buvo įkalinta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje, vėliau išvežta darbams Vokietijoje. Ten ji buvo uždaryta Nacvailerio (Natzweiler) koncentracijos stovykloje, Balingeno filiale, rinko akmenis, krovė vagonus ir dirbo kitus sunkius darbus. Iš Vokietijos į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. ir apsigyveno Panevėžyje. Ona Matuzevičienė (1905–1988) iš Panevėžio 1943 m. vasario mėn. buvo išvežta darbams į Vokietiją. Į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. Kartu su O. Matuzevičiene buvo išvežtas jos sūnus Motiejus Matuzevičius (gim. 1936 m.). Vokietijoje O. Matuzevičienė 1944 m. pagimdė dukrą Valeriją. Valerija ir Motiejus į Lietuvą grįžo kartu su motina.

Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Tik keletas šeimų pasiliko Belgijoje ir Anglijoje. Sugrįžę į tėvynę, rasdavo sudegintus namus, išgrobstytą turtą, sužinojo apie žuvusius šeimos narius ir giminaičius. Štai panevėžietis Motiejus Matuzevičius prarado visus penkis brolius ir seseris, jis vienintelis liko gyvas.

Duomenų apie Lietuvoje nužudytų romų skaičių taip pat beveik neišliko. Yra žinoma, kad 1942 m. liepos 10 d. motorizuotasis vokiečių žandarmerijos būrys Nr. 945 km į pietryčius nuo Vilniaus netoli geležinkelio Vilnius–Minskas tarp Gudagojaus ir Loskos sušaudė 40 romų vyrų, moterų ir vaikų. Šie romai buvo sušaudyti todėl, kad naktį buvo apšaudyta netoli buvusi vokiečių darbo organizacijos stovykla (Organisation Todt). Į šaudymo vietą netrukus atvykęs žandarmerijos būrys miške aptiko apie 50 asmenų romų taborą. Juos suiimant 9 ginkluoti vyrai pabėgo, likusieji žandarų buvo suimti ir ištardyti. Sužinota, jog darbo stovyklą esą apšaudė pabėgusieji romų vyrai. Už tai žandarai sušaudė visus suimtuosius – vyrus, moteris ir vaikus.

1942 m. Paneriuose buvo sušaudyti 4 romai, 1943 m. rudenį Pravieniškėse – 5, 1944 m. Pravieniškėse – nežinomas skaičius.

Kiek iš viso romų Lietuvoje buvo nužudyta nacių okupacijos metais, nėra žinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas.

Parengė dr. Arūnas BUBNYS

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius

Iškėlus vaikus iš Pajūrio globos namų į bendruomeni­nius namus, atsirado naujas tikslas – visiems vyresniems nei 10 metų ir neįgaliems vaikams surasti nuolatinius globotojus. Nuo liepos 1 d. pasikeitus Socialinių paslaugų įstatymui, pasiryžusiems priimti į savo šeimą globotinį, bus mokamas 2 minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Savaitgalį Šilalėje tradiciškai šurmuliuos mugė. UAB „Mugių centras“, kuriam šios miesto šventės metu patikėta ją organizuoti, tikina, kad pre­kiauti užsiregistravo 80 dalyvių. Bet prekiautojai nepatenkinti. Pasak redakcijai laišką parašiusių prekybininkų, kainos už prekybos vietas išaugo šimtus kartų, todėl jiems teks branginti atsivežtas prekes. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

„Aš ne tik kad nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl kai po operacijos pamačiau, jog kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab, kad po to net trijų kitų Ukrainos ligoninių chirurgai pareiškė, kad kojos amputuoti nereikė­jo“, – sakė iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas. 

Šį 55-erių verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkst. žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame likę vos keli tūkstančiai.

Birželio 24 d. lietuviai į Pok­rovską įvažiavo trim visureigiais, vieną iš kurių ketino padovanoti kariams. Dar atvežė padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų. Vos viską kieme už mūrinės tvoros ėmė iškraudinėti, atskridusi „Iskander“ raketa maždaug už 200 metrų sugriovė kelis namus ir užmušė penkis bei sužeidė 42 civilius.

Lietuviai apie aukas tada dar nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos – rusai po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia ir antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.

Po antros raketos, nukritusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, jog visgi rusai taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą turbūt pranešė Mask­vai talkinantys vietos išdavikai.

„Buvome ką tik iškrovę siuntą ir ketinome sėsti į mašinas, kai pamačiau atskrendančią ra­ketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričardą, pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.

Pargriaudamas 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, jo bendravardis greičiausiai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko laiko atsigulti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, tiesa, vienos gydytojai nesiryžo ištraukti, ji pasiliko visam laikui...

„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs jį irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau. Po akimirkos sušukęs, ar visi sveiki, išgirdau „Ričkos“ balsą „man ranka“, o aš riktelėjau „man koja“. Netrukus visi mane apspito, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per 15 minučių nuvežė į ligoninę“, – prisiminė sužeistasis.

Spėjama, kad per šitą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.

Kiti trys lietuviai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontūziją ir dar tebejaučia galvos svaigimą, pykini­mą.

Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė Ričardui ko­ją, nepadarę rentgeno nuot­raukos, nesukvietę medikų kon­siliumo ir nesiuntė jo į ta­me pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas neaišku. Spėjama, jog medikai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes galbūt simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų kontora.  

Vilniečiui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Gulint Dnipro ligoninėje, raketa sugriovė šalia jos buvusį namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą pataikė trys bombos... 

„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai bombos sudaužė vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau išgabenti į Lietuvą – ėmiau manyti, jog raketos persekioja mane“, – prisipažino Ričardas.

Dar sunkesnis išbandymas jo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ automobilį ir teko važiuoti per kitą punktą, esantį už 100 kilomet­rų, duobėtais kaimo keliais.

Jau buvo prasidėjusi kojos gang­rena, skausmo nebemalšino jokie vaistai. Į Kauną savanoris bu­vo atvežtas kritinės būklės, medikams po skubios operacijos pavyko ją stabilizuoti. Dabar vyras po truputį sveiksta. Tačiau vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka susapnavęs raketos kritimo momentą...

Laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą buvo pažeistos akys, plaučiai, sutriko virškini­mas, vyras visą mėnesį praktiškai nieko nevalgė. Bet savijauta kasdien gerėja, o pasveikęs Ričardas yra nusiteikęs ir toliau gabenti paramą ukrainiečiams bei gyventi pilnavertišką gyvenimą.

Prieš lemtingąją kelionę į Pok­rovską Ričardas pažinojo fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus jau buvo lankęsis Ukrainoje. Tuo tarpu 47-erių bend­raamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei pastarojo žmonos, 43 m. Aivos Maliauskienės iki tol nebuvo sutikęs.

Ž. Svitojus socialiniuose tink­luose žinomas kaip karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenė­je, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius, o pastaruoju metu su žmona vadovaujantis pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.

Ričardo trys vaikai iš pirmos santuokos jau suaugę, o optimizmo pasveikti jam suteikia kasdien ligoninėje lankanti sužadėtinė. Drąsos savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, o vėliau tapusiam lenktynininku, netrūko niekada, ją jis pademonst­ravo ir per Sausio 13-ąją 1991 m. prie Lietuvos televizijos bokšto. Tada buvo ką tik baigęs milicijos mokyk­lą, nepabūgo rusų kareivių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto, liko prie jo, kulkoms ėmus lėkti ties galva. Už tokią drąsą Ričardas pelnė Gynėjo vardą bei Sausio 13-osios medalį.

Teisėsaugininko darbą, pra­ėjus keleriems metams po Sausio įvykių, metė ir pradėjo užsiimti verslais. Tuo pačiu prikalbino mamą Marytę nuvykti į  žurnalistės Editos Mildažytės laidą „Bobų vasara“ bei prisipažinti esant „vilko vaiku“. Taip pokariu buvo praminti iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę tėvų netekę ir badaujantys vokiečių vaikai, dalis kurių pakeliui žuvo, dalį įsivaikino lietuviai. Laida padėjo mamai surasti pusšimtį metų nematytus artimuosius bei sužinoti savo tikrąjį vardą ir pavardę. Šios istorijos pagrindu rašytojas Alvydas Šlepikas parašė tarptautinio susidomėjimo sulaukusią knygą „Mano vardas Marytė“.

Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena mama su se­serimi. Viską me­tęs, jis skubiai atvyko į Alytų ir prisidėjo ku­riant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.

„Per naktį kartais priimdavome 500 pabėgėlių, juos regist­ravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvos miestuose”, – prisiminė savanoris.

Pasak jo, pradžioje beveik nelikdavo laiko miegui, vėliau prisijungė įvairios organizacijos, tapo lengviau. O kai sumažėjo pabėgėlių, Ričardas nusprendė vežti paramą, juolab, jog Ukrainoje turi draugų, jie ėmė to prašyti.

„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno, rusų kareiviams išmetus sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, aš irgi atsistatysiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Toliau vešiu paramą Ukrainai, ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją, privalau tęsėti pažadą draugei ir iškelti vestuves bei šokti su ja“, – ryžtingai kalbėjo Ričardas. 

Pasveikti jam linki ir gausiai lankantys kiti savanoriai. Jie yra nusiteikę skelbti paramos akciją moderniam protezui įsigyti. Tuo atveju, jei Sveikatos apsaugos ministerija neįstengs parūpinti brangaus pirkinio. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Trys žmonės, trys nugyventi gyvenimai. Senatvėje, gyvenimo saulėlydy, visi norime tik vie­no – kad kas nors aplankytų, pabūtų kartu, pasišnekėtų, jei reikia – padėtų, patrumpintų ir palengvintų vienatvės valandas... 

Ir dabar aš, gerokai įbridęs į devintą dešimtį, geriau suprantu, koks malonus yra kito žmogaus dėmesys, geras žodis, kaimyno palabinimas, pagalba ar bent pasiūlymas padėti nukasti nuo tako sniegą, įnešti glėbuką malkų...

Mokytojas Kazimieras Šetkus 

Vytogaloje turėjau laimės susipažinti ir bendradarbiauti su Vytogalos pradinės mokyk­los mokytoju K. Šetkumi. Kartu su juo darbavomės Stasio Girė­no gimtinės muziejuje, klėtelėje įrengėme Vytogalos kaimo istorijos ekspoziciją. Čia dar tebėra Kazimiero nubraižyti kaimo rėžiniai sklypai, įvairių laikotarpių Vytogalos bei aplinkinių kaimų gyventojų sąrašai. Muziejaus teritorijoje, greta Ne­pri­klau­so­mybės 10-mečio kry­žiaus, stovi akmuo čia gyve­nusiam ir mokytojavusiam gar­siam keliau­tojui Matui Šalčiui atminti su Kazimiero išlietu buvusio mokytojo metaliniu bareljefu. 

1990 m. kartu meistravome Lietuvos Nepriklausomybės 10-me­čiui paminėti atstatomą kryžių. Par­vežėme didžiulį ąžuolą į Kazimiero kiemą, nužievinome, užplakėme šniūrą iš abiejų ąžuolo pusių. 

Prisimenu, 1959-aisiais dirbau su meistrų statybininkų bro­lių Alek­sandro, Stanislovo, Pet­ro Rim­kų bri­gada. Pradžiai mums liepė nutašyti rąstą. Tą moku. Pradėjau tašyti. Meistras liepė užplakti ir ant­rą rąsto pusę. Aš paklausiau: „Kodėl?“ Meistras atsakė trumpai: „Taip reik“. Daugiau nebeklausinė­jau: jei pasakė, matyt, taip reik. O ko­dėl taip reik, sužinojau po 30 me­tų.

Su tuo „taip reik“ kaip tik ir susidūriau Vytogaloje dirbdamas Nepriklausomybės kryžių. Dieną nutašiau vieną pusę, o kitąryt atvažiavęs žiūriu ir netikiu – kreivai nutašyta, linija nukrypusi 6 centimetrus. Pats ant savęs pykstu – atrodo, jau buvau patyręs statybos darbuose, o dabar taip kreivai nutašiau. Ruošiuosi pertašyti tą išlinkimą. Šalia stovi Kazimieras, santūriai šypsosi, o tada ramiai pasako: „Kai nutašysi antrą pu­sę, rąstas pats iššsitaisys“. Pasirodo, jis tą paslaptį žinojo. 

Kartu rengėme ir knygą „Vytogala“. Vėliau Kazimieras išleido knygą „Šilalės kraštas ir mokykla. Kazimiero Šetkaus atsiminimai“, surinko išsamią kartoteką apie Šilalės rajono partizanus.

Gyvenimo galulauky Kazimie­ras liko savo namuose vienas. Kartą aplankiau jį, radau kieme. Sako: „Stoviu, stoviu prie vartelių, Žiūriu, žiūriu, gal kas užsuks.“ 

Vis užsukdavau. Kazimieras, būdavo, stovi pasirėmęs prie vartelių, šypsosi linguodamas galvą ir tyliai sako: „Nebe tas jau Klemensas kaip buvo seniau, nebe tas. Jau vejiesi mane, bet nepavysi. Vis tiek aš išeisiu pirmiau...“ 

Senukas žemdirbys 

Ak, ta nelemtoji senatvė. Rodos, galva dar dirba, spėji sugaudyti sa­vo mintis, bet kūnas nebeklauso, atsilieka. O jauni ne­nori suprasti.

Atgimimo pradžioje buvau Ši­lalės savivaldybėje dėl žemės reikalų. Dvi darbuotojos ruošiasi eiti pietauti. Girdžiu, kaip prie langelio stovinčiam seneliui trumpai burbteli: „Ateik po pietų“.

Ir taip jau atsitiko, kad, einant pro duris, tam pačiam se­nukui, gy­va bėda, nusmuko kelnės. Pro šalį eidamos tos pa­čios dvi darbuotojos metė rep­liką: „Dieve Dieve, jam dar žemės reikia“. 

Priėjęs padėjau seneliui pasikelti kelnes. Jis kiše­nėje susirado vinį, kurią panaudojau vietoj ištrūkusios sagos... 

Nors tai buvo jau seniai, ir dabar prisimenu tą iš susijaudinimo negalintį ištarti nė žodžio senelį, jo pilnas ašarų akis, dėkingą žvilgsnį.

Senieji žmonės viršutinio ap­siausto kišenėje visada nešiodavosi (turėdavo) po vieną ki­tą vinį. Jomis pasinaudodavo sutrūkus pakinktams, ištrūkus burnoso (viršutinio milinio apsiausto) sagai. 

Petrė Kasputytė

Gyvenime teko susipažinti ir keletą metų pabendrauti su skaudaus likimo paženklinta močiute P. Kasputyte iš Paegluonio kaimo Batakių seniūnijoje, Tauragės rajone. Važiuojant į Tauragę, akis vis užkliūdavo už šiame kaime prie plento stovinčios mažos sodybėlės. Trobelė vienu galu, nedidelis tvartukas su daržinėle, jauja ir mažytė klėtelė. Kartą užsukau. Namuose radau šeimininkę P. Kasputytę, senučiukę su lazdele. Ji mielai papasakojo apie savo gyvenimą. Mirus tėvams, Petrutė liko be šeimos, sakė, daug metų gyvena viena. Darbus apdirbti padėdavo kaimynai, jau keletą metų ją lankė socialinė darbuotoja, kuri atnešdavo maisto, išvirdavo sriubos, aptvarkydavo. Viskas būtų neblogai, tik ta vienatvė, anot Pet­ru­tės, pabosta. 

Upynos muziejui ji atidavė kėdutę ir jos tėvelio naudotą smetoninį galąstuvą. Jis buvo įdėtas į jo švarko kišenę. Pasakojo Petrutė, kad kai tėvelis parėjo pjovęs pievą, švarką pakabino ant sienos. Bet netikėtai susirgo, taip ir nebesikėlė. Švarkas su galąstuvu kišenėje liko kaboti dar apie 50 metų. Muziejuje jie tik žinančiam primins mažosios sodybėlės likimą...

Lankiau Petrę keletą metų, atveždavau medaus, išsišnekė­da­vo­me. Sakydavo: „Laukiu, lau­kiu. Jau ir sniegas nutirpo, o tavęs vis nėra. Mašinos vis bėga ir bėga pro šalį. O kai viena sustojo, žinojau, kad tu ateisi“.

Kartą užsukęs Petrutės neberadau. Durys atidarytos, lazdelė padėta ant stalo, ant sienos tebekabo jos tėvo apsiaustas. Susiradau kaimynus, sužinojau skaudų senutės likimą. Pasirodo, atsirado niekadėjas, kuris ją kankino ir nužudė. Susirinko kuklius jos maisto likučius, po to dvi dienas slapstėsi jos daržinėje...

Tuščia sodybėlė dar kurį laiką stovėjo. Bet atsirado kitas valkata, kuris pakišo degtuką. Iš gaisravietės dar ištraukiau keletą kaimo kalvio kaltų durų vyrių. Taip dingo dar vienas mūsų krašto istorijos puslapis...

Trys mano prisiminti seneliai, atkeliavę į gyvenimo galulaukį, ku­rį laiką liko vieni, bet neužgeso noras pabendrauti, pasikalbėti, pajausti artimo, kaimyno, buvusio mo­kinio rankos, gero žodžio, kad ir menkutės paramos, kad ir mažo dėmesio. Seneliui Šilalėje užteko vienos vinies ir mažos pagalbos užsegti drabužį; Kazimieras jautėsi laimingas, sulaukęs prie vartelių kaimyno, buvusio savo mokinio; Pet­rutė džiaugėsi sulaukusi pavasario, pražydusių obelų, pravažiuojančio žmogaus su šviežio medaus stiklainiuku.

Dabar jie, kaip labai gražiai kažkada pasakė viena tokia pat močiutė, „visi jau išėjo avinėlių ganyti“...

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

A. AMBROZOS nuotr.

„Visur sutiksi žvirblį ir lietuvį“, – šiuo posakiu įsitikinau jau tada, kai pirmą kartą išvykau už Atlanto, į Jungtines Amerikos valstijas. Susi­radusi darbą mažo salos mies­telio viešbutyje, netrukus susi­pa­ži­nau su ten dirbančiais trim lie­tu­viais. O da­bar paaiškėjo, jog lietu­vių ne­trūks­ta ir Naujojoje Zelan­dijoje.

Nors vos pradedant temti paprastai eidavau į palapinę ruoštis miegoti, paskutinę naktį Kuko kalno stovyklavietėje nu­spren­džiau neskubėti – jei pa­lauksiu ilgėliau, pamatysiu žvaigž­dė­tą foną savo įspūdingam kalnų vaiz­dui, gal net pasiseks pama­ty­ti krintančią žvaigždę, nes kaž­kodėl išskirtinai nesėkmingai šioje šalyje dar nemačiau nė vienos, nors dangų stebėjau kone kiekvieną giedrą naktį pastaruosius tris mėnesius. O kas kitas padės išpildyti mano norus?

Apsitaisiusi šilčiausiais turimais drabužiais, pasiruošiau suvalgyti saldų batonėlį, atsisėdusi ant šalia palapinės atsinešto akmens–kėdės. Danguje imant rodytis vis daugiau žvaigždžių, sėdėjau tyloje ir girdėjau tik burnoje girgždančius batonėlio riešutus. Mano tylą išblaškė į kaimynystėje esantį tuščią plotelį atskubėjusi jauna mergina. Nusimetusi kelioninę kuprinę, ji puolė statyti palapinę. Tamsoje bėgiodama, mergina bandė išsiaiškinti, kaip, ką ir kur prikabinti, įsmeigti, pririšti. Pažvairavau jos pusėn ir su savo kvailu neišmanymu, o gal lietuvišku įpročiu „nekišti nosies į ne savo reikalus”, atkandau dar vieną batonėlio kąsnį. Ir išgirdau, kaip praeinantis kitas stovyklavietės kaimynas merginos paklausė: „Do you want a headtorch? I have one”. (liet. „Ar nori galvos žibinto? Turiu vieną”). Jai pri­ėmus pasiūlymą, šis tuoj pat sugrįžo su žibintu rankose. Mano mintis apie krintančias žvaigždes greitai pakeitė paprasta išvada – esu iš medžio iškritusi nesusipratėlė: juk ir aš turiu galvos žibintą, netgi esu pasikabinusi jį ant kaklo. Tai kodėl nesuskubau pasiūlyti? 

Kramtydama batonėlį nusprendžiau – jei man suvalgius naktipiečius pasirodys, kad šalia palapinė dar nestovi, nueisiu padėti merginai išsiaiškinti palapinės statymo peripetijas. Šioje stovykloje tokios tikrai kyla – kad naktimis įsisiuntantis vėjas palapinės neišdraskytų, reikia kuo tvirčiau įsmeigti kuoliukus. Kadangi to padaryti neišeina dėl po plona uoliena pasislėpusio akmens, reikia sugalvoti alternatyvą. O mano taktika kuoliukus apramstyti sunkiais akmenimis veikia pakankamai gerai. Galėčiau pasidalinti. 

„Kalakutas begalvodamas ir išvirė”, – pasakytų mano mama.

Kol laukiau tinkamo momento, kai pasirodys, kad merginai susitvarkyti pačiai nepavyksta, prie jos priėjo kita keliautoja, kuri, supratau, yra jos pažįstama ir bendrakeliauninkė. Ir jos pradėjo kalbėtis lietuviškai!  

Beliko nusijuokti ir nueiti pasisveikinti. Išsišiepusi jau visiškoje tamsoje priėjau: „Tai labas vakaras!” 

Dar gerokai prieš išvykstant į kelionę, socialiniuose tinkluose pasekiau po Naująją Zelandiją keliaujančių žmonių grupes. Ten jie dalinasi įrašais, stengiasi surasti kelionės draugą, pakeleivį, transportą, prieglobstį, dalijasi patirtimis ir patarimais. Dešimtis tūkstančių narių turinčioje grupėje pamačiusi vienos lietuvės įrašą apie jos planuojamą kelionę Naujosios Zelandijos pietinėje saloje, parašiau jai, kad ne tik keliausime tuo pačiu metu, bet ir tomis pačiomis kryptimis. Deja, nors kelias dienas bandėme planus tiksliai sukoordinuoti ir vieną ar du žygius nueiti kartu, norai prasilenkė viena ar dviem dienomis. Galiausiai nusprendėme nieko iš anksto nebedėlioti – aš turiu šiek tiek mažiau laiko, nei ji, tad keliausiu truputį greičiau. Ir nors, kaip jau susitaikėme, susitikti nepavyks, viena kitai padėsime pasikeisdamos informacija apie jau nueitus kelius, jų rezervacijas ir kitus panašius reikalus.

Bet štai iš Ugnės gaunu žinutę – ji sužinojo, kad tą dieną, kai planavau išvykti iš Kuko kalno miestelio į Te Anau, tuo pačiu maršrutu važiuos ir du ispanai, savo kelionės planu pasidalinę toje pačioje socialinės medijos grupėje. Vaikinai skelbė norintys susirasti pakeleivių ir taip sumažinti gana tolimos kelionės kuro sąnaudas. Valio – juk įveikti 500 kilomet­rų, „tranzuojant” pakelėje užtruktų visą dieną... Tad, padėkojusi Ugnei, susitariau su vaikinais, kad keliausiu kartu.

Su Kuko kalno miestelio stovyklavietėje naktį sutiktomis lietuvėmis šnekučiavomės tomis pačiomis keliautojams įprasto­mis temomis: iš kur atvykai, kiek laiko, kur toliau. Atėjus eilei planus papasakoti man, pasakiau, jog Kuko kalno miestelyje leidžiu paskutinę naktį – į Te Anau išvykstu jau rytoj.

„Pasisekė man, – sakau, – kelias gana tolimas, tiesioginiai autobusai nevažiuoja, bet mane paims kažkokie du ispanai”. 

„Ispanai?” – su šypsena į ma­ne dūrė pirštu mergina, tamsoje ilgai stačiusi palapinę. 

Tada ir paaiškėjo, jog sutapimas dar didesnis, nei manyta iš pradžių: mano stovyklavietės kaimyne tapo su manim susirašinėjusi ir pavėžėjus man suradusi Ugnė. Toks pat, kaip ir aš, pasiklydęs lietuviškas žvirb­lis...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas tarptautinis Klaipėdos festivalis per keletą metų tapęs vienu karščiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo taškų, sutraukiančiu būrius operos, klasikinės muzikos ir šokio gerbėjų į Baltijos pajūrį pačiame atostogų sezono įkarštyje, rugpjūčio 2–14 dienomis vėl lauks savo gerbėjų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir festivalio meno vadovė Laima Vilimienė sako, kad festivalio išskirtinumą visų pirma lemia aukštosios kultūros renginiams iš pažiūros ne itin deranti vieta ir aplinka – istorinis laivų statyklos elingas tarp Klaipėdos piliavietės ir Kuršių marių, tapęs festivalio vizitine kortele ir neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu muzikinių spektaklių kūrėjams, mėginantiems kaskart vis kitaip kūrybiškai įveiklinti šį pramonės paveldo objektą.

„2020 m. Klaipėdos miesto gimtadienio proga į elingą įspūdingai įplaukė R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ laivas, nustebindamas ne tik viso pasaulio publiką, bet ir atnešdamas supratimą menininkams, kad ši ypatinga vieta skirta unikaliems pastatymams“, – akcentavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. „Visi šių metų festivalio renginiai teatralizuoti. Jie bus pristatyti lokaciją festivalio metu vis keičiančioje scenoje“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras džiaugiasi ir didžiuojasi ilgamečiu Klaipėdos festivalio mecenatu VMG grupe. „Kultūra – didžiulė vertybė, o mes jaučiame pareigą ją puoselėti. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie gražių renginių, vykstančių elinge. Ši netikėta meno vieta, kaip ir Klaipėda, ypač atgyja vasarą. Gera būti, kad ir maža, bet to veiksmo dalimi. Ir, žinoma, didžiuojamės, kad Klaipėda turi naujausią šalyje muzikinį teatrą!“, – sakė VMG grupės Personalo direktorė Raimonda Mačiulskienė.

Baleto trupės vienybei

IV tarptautinį Klaipėdos festivalį, kviečiantį iškilmingai ir pakylėtai švęsti Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, rugpjūčio 2–3 dienomis pradės pasaulinė vienaveiksmių šiuolaikinių baletų diptiko premjera „Reverb‘as“, kurią rengia choreografai Gajus Žmavcas (Slovėnija, Lietuva) ir Douglasas Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija).

Pirmoje vakaro dalyje naujasis KVMT baleto trupės meno vadovas, slovėnų choreografas Gajus Žmavcas žada elinge susirinkusiai publikai pademonstruoti visą trupę kaip vientisą organizmą. Pasak jo, „pavadinome šį šokio spektaklių diptiką madingu žodžiu „reverbas“, nes tikimės, jog naujų šokio spektaklių pasaulinės premjeros rezonuos, nuaidės plačiai ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Spektaklio pavadinime „Audio Unit“ (Garso elipsė) susijungia du man svarbūs dėmenys: garsas arba muzika, kurią kuriu pats, ir vienetas – mūsų trupės narių visuma ir vienybė. Tai pirmasis Klaipėdos baleto trupės pastatymas man tapus jos meno vadovu, dėl to jame pasirodys visi trupės šokėjai,“ – aiškino choreografas. Apvilkęs šokėjus savo kurtais androginiško stiliaus kostiumais, kuriuos įkvėpė praėjusio amžiaus aukštosios mados reminiscencijos, choreografas kuria elegantišką ir patrauklią spektaklio vizualinę estetiką. Jis taip pat yra ir spektaklio garso takelio autorius.

Antroje vakaro dalyje Klaipėdos scenoje debiutuoja žymus britų šiuolaikinio baleto kūrėjas Douglasas Lee. Po baleto studijų gimtajame Londone tapęs Štutgarto baleto trupės nariu, jis jau beveik trisdešimt metų gyvena ir dirba Vokietijoje, nuo 2011 m. kuria spektaklius kaip laisvai samdomas choreografas Europoje, JAV, Kanadoje. Tiesioginės kviestinio choreografo ir Klaipėdos baleto trupės sąveikos rezultatas – šokio spektaklis „Callisto“ (Kalista), kuriame darniai susijungia abstrakti šiuolaikinė choreografija, elektroninė muzika ir natūrali elingo aplinka. Garso takelį spektakliui sukūrė ne vienam D. Lee šokio spektakliui muziką anksčiau kūręs Berlyne gyvenantis australų garso menininkas ir prodiuseris Nicolasas Sávva.

Festivalį vainikuos karališka fejerija

Rugpjūčio 8-ąją publikai pageidaujant į elingą grįžta grandiozinis režisieriaus Daliaus Abario sukurtas videografinis spektaklis „Carmina Burana“. Videografinis spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą, kuri tituluojama vienu įspūdingiausių pasaulio muzikos šedevrų. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas III Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais 2023 metais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų.

Rugpjūčio 10-ąją muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“ skambės geriausi crossover žanro hitai iš žymios britų dainininkės Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasikinė muzika. Pasak Laimos Vilimienės, „A la luna“ sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika. Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.

Didžiulio profesionalų bei scenos meno gerbėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio sulaukiantį festivalį rugpjūčio 14-ąją vainikuos muzikinė fejerija „Ugnies ir vandens muzika“ su įspūdingu fakyrų pasirodymu. Čia skambėsiančios Georgo Friedricho Händelio siuitos „Muzika karališkiesiems fejerverkams“ ir „Vandens muzika“, atrodytų, specialiai parašytos šiam įspūdingam reginiui. Didžiąją fejerijos muzikinės programos dalį, kurią parengė Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas, dirigentas ir trombonininkas Egidijus Miknius, sudaro didikų iškilmėms, klausymosi malonumui ar dvasiniam nusiraminimui sukurti baroko genijų kūriniai ar jų ištraukos, aranžuotos variniams pučiamiesiems ir mušamiesiems instrumentams. Muzikinę fejerijos programą atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupės bei varinių pučiamųjų kvintetas „Sonum Brass Ensemble“. Dalyvaus ir ugnies pasirodymus visoje Lietuvoje rengianti trupė „Viduramžiai LT“, kuri festivaliui sumanė ypatingą ugnies šou.

KVMT inform.