Šilališkiai, besinaudojantys „Luminor“ banko paslaugomis, blaškosi – banko padalinio seniai nebėra, o dabar dingo ir bankomatas. Tuo tarpu bankininkai ramūs – klientai nie­kur neprapuls, pabėgios ir suras naująją bankomato vietą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Giedrius teistumą užsitraukė jau penktą kartą, visiškai neseniai baigęs atlikti ankstesnę teismo skirtą bausmę. Nors šiam šilališkiui dar tik 24-eri, kaltinamųjų suolą jis trina nuo 2019-ųjų. Šįkart baudžiamoji atsakomybė jį pasivijo po to, kai, nesuvaldęs emocijų, užsimojo prieš savo gyvenimo moterį.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Spalį Lietuvos gyvenimą sutrikdė masiškai pasi­py­lę gra­sinimai susprogdinti valstybines įstaigas, įs­kai­­tant mo­kyklas ir ligonines. Atitinkami pranešimai apie­ padėtas bom­bas keliavo elektroniniais laiškais. Ši „grasinimų epidemija“ apėmė ne vien Lietuvą. Lat­vijoje su tuo buvo susidurta net kiek anksčiau, pa­na­šūs procesai vyko ir Estijoje. Faktiškai iš karto buvo suvokta, kad čia ne šiaip chuliganizmas, bet, pa­na­­šu, gerai apgalvota bei koordinuota informacinė ataka. 

Įtariama, jog už aptariamų veiksmų gali stovėti Rusija. Kita vertus, informacinių atakų šaltinių demas­ka­vimas bei atitinkamų įrodymų rinkimas visada yra sunkus darbas. Tai atspindi dar vieną tamsią infor­ma­cinio karo pusę – agresorius­ dažniausiai turi ga­limybę veikti paslapčia ar po priedanga. Dėl to jį­ sunku įvardyti kaip ag­resorių ir imtis atitinkamų, prieš­ jį nukreiptų veiksmų. 

Grasinimų poveikis

Galima konstatuoti, kad grasinimų antplūdis tapo išties di­deliu iššūkiu – tiek pačioms institucijoms, kurioms buvo grasinama, tiek ir specialiosioms tarnyboms. Nors faktiškai buvo aišku, jog šie grasinimai yra blefas, saugumo procedūros rei­kalauja, kad galimai užminuotos patalpos būtų tikrinamos, o jose dirbantys žmonės evakuojami. Klaidos kai­na, pažiūrėjus į grėsmę pro pirš­tus, gali būti pernelyg didelė. 

Reaguojant į kiekvieną iš grasinimų, buvo eikvojami specialiųjų tarnybų resursai. Be to, ne iš visų įstaigų lengva evakuoti žmones. Problemų kildavo dėl ligoninių, senelių glo­bos namų bei pan. 

Buvo pastebėtas ir kitas aspektas – įstaigų atstovai, pranešdami apie gautus grasinimus, užimdavo skubios pagalbos telefono linijas. Tai apsunkino galimybes prisiskambinti žmonėms, kuriems galbūt iš tik-rųjų reikėjo skubios pagalbos. 

Savotiškas klausimas be atsakymo yra ir tai, ar „grasinimų­ epidemija“ buvo specialiai priderinta šiam laikotarpiui. Galima sakyti, jog esminis šio informacinio išpuolio siekis buvo sėti baimę visuomenėje,­ priversti žmones panikuoti.­ Tai savotiškai padėjo daryti­ ir bend­ros įtampos pasaulyje. Iš infor­macinės erdvės niekur nedingsta žinios apie Rusijos tebetęsia­mą agresiją prieš Ukrainą. Platų dėmesį patraukė ir žiaurus „Hamas“ teroristinio ju­dė­­jimo 

iš­puolis prieš Izraelį.­ Informa­ci­nė­ erd­vė yra pri­pildyta žinių apie skaus­mą, kančias bei pavojų. Tokioje situacijoje ir grasi­nimai susprogdinti mokyklą ar ligoninę rezonuoja stipriau, verčia jautriau reaguoti į potencialų pa­vojų. 

Priimant versiją, jog šiuo at­veju kalba eina apie apgalvotą informacinę ataką, galima numanyti, kad jos organizato­riai specialiai laukė momento, kad jų veiksmai sukeltų didesnį rezonansą ir jautresnį atsaką. 

Testuota reakcija?

Galima daryti prielaidą, jog pagrindinis masinio grasinimų siuntimo tikslas ir buvo pažiūrėti, kaip Lietuvos, Latvijos bei Estijos specialiosios tarnybos sugebės susitvarkyti­ su situacija, o kartu ir patestuoti Baltijos šalių visuomenių reakciją. Atakos organizatoriai galėjo siekti patikrinti bei įvertinti, ar nekils panika,­ kiek žmonių neleis savo vaikų­ į mokyklą, kaip toliau bus užtikrinama­ įstaigų veikla bei pan. 

Buvo atkreiptas dėmesys ir­ į tai, kad prieš Rusijos karo Ukrainoje pradžią 2022-ųjų vasario 24 d. ukrainiečių­ specialiosios tarnybos irgi susidūrė su ženkliu panašių grasinimų skaičiaus padidėjimu.­ 2022-ųjų sausio pabaigoje Uk­rainos saugumo tarnyba pareiškė, jog už minėtų provokacijų stovi Rusijos specialiosios tarnybos, siekiančios tokiu būdu stiprinti spaudimą Ukrainai, sė­ti nerimą bei paniką visuomenėje. Ši analogija, beje,­ savotiškai stiprino baimės jausmą ir dabartinių grasinimų, užplūdusių­ Baltijos šalių įstaigas, atveju. Mi­nėtas palyginimas vertė nerimauti, jog gal Maskva planuoja kokį nors rimtesnį išpuolį ir prieš Lietuvą, Latviją ar Estiją.­ Tuo pat metu buvo akivaizdu, jog jeigu ko ir siekiama – tai­ būtent psichologinio efekto. Rusija vis­ dar yra įklimpusi kare Ukrainoje, o kelti tiesioginį, konvencinį karą prieš kurią nors iš NATO šalių reikštų dabartinio Rusijos režimo (o gal ir visos šalies) savižudybę. Bet yra žinoma, kad baimės akys didelės. Tai ir bandė išnaudoti informacinių atakų rengėjai.

Kita vertus, sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvos (taip pat Latvi­jos ir Estijos) specialiosioms tar­nybos teko priverstinai pasitreniruoti reaguoti į tokio pobūdžio išpuolius bei pavojus. Faktiškai buvo sukurtas naujas reagavimo algoritmas, kai pačių įstaigų atsakingiems asmenims pavesta vertinti grasinimo realumą, remiantis objektyviais duomenimis (ar įstaigos patalpose pastebėta įtarti­nų daiktų, ar buvo galimybė­ įtar­tiniems asmenims patekti­ į įstaigos patalpas ir ar tai užfiksa­vo stebėjimo kameros?). Pamokos yra išmoktos ir kitą kartą jau bus žinoma, kaip efektyviai reaguoti į tokio pobūdžio informacinį išpuolį.

Griaunamoji jėga

Informacinis karas turi specifinę griaunamąją jėgą. Nors jis­ gali būti vertinamas kaip „hu­maniškesnė“ karo atmaina,­ palyginus su tikruoju karu, psichologinės atakos pasekmės gali būti rimtos bei turėti ilgalaikį efektą. Šiame kontekste verta prisiminti, kaip Rusija faktiš­kai­ atvirai įgyvendino informacinę – įskaitant tiek kiberneti­nį, tiek psichologinį aspektą –­ agresiją prieš Estiją 2007 m., kai Talino savivaldybė nusprendė perkelti paminklą sovietiniams kariams iš miesto cent­ro į karių kapines. Maskvai pavyko pakurstyti dalį vietinės ru­sakalbės diasporos atstovų. Pa­minklo „gynimas“ galiausiai­ virto riaušėmis, o „gynėjai“ nio­ko­jo Talino centrą, plėšė par­duotuves. 

Rusija sėkmingai įgalino propagandines priemones ir kituose konfliktuose. Artėjant vadi­namajam penkių dienų karui­ prieš Gruziją 2008-aisiais, Kremliaus propagandos priemonės demonizavo valdžią Tbi­lisyje, kurstė neapykantą gruzinams, o jau paties konflikto me­tu platino melagieną apie neva Sakartvelo kariuomenės vykdomą Pietų Osetijos gyventojų genocidą. Lygiai taip pat ir 2014 m., užgrobiant Krymą, pusiasalio gyventojai buvo aktyviai bauginami vadinamaisiais „ukrainiečių nacionalistais“ ir „banderovcais“. 

Kremliaus veiksmai prieš Vakarų pasaulio valstybes yra kiek subtilesni, bet ir čia Maskva nevengia informacinių provoka­cijų bei atakų. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog su Kremliumi siejami troliai bandė paveikti visuomenės nuomonę prieš 2016 m. prezidento rinkimus JAV. Numanoma, kad Rusija net buvo suinteresuota, jog tas taptų žinoma, nes tai galėjo sukelti JAV gyventojų nepasitikėjimą demokratija ir demokratinėmis procedūromis. Lygiai taip pat akcentuojama, kad iki šiol nėra aišku, kiek Kremliaus propagandos veiksmai galėjo paveikti balsavimo rezultatus dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos tais pačiais 2016 m. 

Belieka kalbėti apie faktą, jog Rusijos (ir kitų į ją panašių šalių) neakivaizdžių ir hibridinių agresyvių veiksmų arsenale yra nemažai priemonių, kurios gali vienaip ar kitaip paveikti­ tos šalies, kuri yra matoma kaip­ priešiška, visuomenę. Ko gero,­ net ne tiek svarbu, kuris instrumentas yra naudojamas konk­rečiu atveju. Tikslas dažniausiai būna vienodas – kelti nerimą, baimę (idealiu at­veju – paniką), pasimetimą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir savo valstybe.

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

2016 m. penkios Vokietijos institucijos Lietuvoje pakvietė visus, neabejingus vokiškai kultūrai ir kalbai, prisijungti prie vokiečių kalbos dienų „Ö kaip vokiškai?“, taip akcentuojant šios kalbos vaidmenį švietimo ir kultūros įstaigose, versle bei kitose gyvenimo srityse.

Šiemet prie šios iniciatyvos prisijungė ir Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazija. Pra­­ėjusią savaitę gimnazijos erd­­vės pasipuošė Vokietijos trispalvėmis vėliavėlėmis, balio­nais, vokiškais­ pavadinimais­ ant ka­binetų durų, vo­kiškais pasis­veiki­nimais ir atsisvei­kini­mais. Susipažin­ti, kodėl ver­ta mokytis vokiečių kal­bos, ko­kias galimybes ji­ sutei­kia,­­ pasigrožėti mokinių kur­­­tais plaka­tais ga­­lima gimnazijos­ fo­jė esan­čiame in­for­­maciniame sten­­de.

Praėjusią savaitę penktų klasių mokiniams šių eilučių autorė vokiečių kalbos mokytoja papasakojo apie Vokietiją, kokios yra vokiečių kalbos teikiamos galimybės bei nauda, taip pat pristatė vokiškų knygelių bei priemonių paro­dėlę. Penktokai savo žinias apie­ Vokietiją ir kalbą pasitik­rino viktorinoje ,,Kahoot“ prog­ramėle, kurią vedė aštun­tokai Astijus ir Gabija. Šeštokai Viltė, Gintautė, Vakarė, Gus­tė bei Orestas atliko dai­nelę­­ ,,Danke! Prima! Gut!“ Ren­gi­nio­ pabaigoje visus pa­kvietėme padainuoti vokiečių kalbos die­nų himną „Ja, ich kann“. 

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

„Apšviesti Kvėdarną“ –­ tai jau trečius metus or­ganizuo­jama akcija, kuri pa­ma­žu tampa tradicine ir su­buria vis dau­giau dalyvių. Ją organizuoja Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazija kartu su kultūros namais. 

Prieš savaitę mažieji gimna­zijos mokiniai vyko į Kazimiero Jauniaus klėtelę-muziejų, pas­ muziejininkę Rasą Pangonienę ir mokėsi meniškai pjaus­tyti moliūgus. Muziejininkė ne tik vedė edukacijas, bet ir pasirūpino bei padovanojo vaikams mo­liūgų. Prie akcijos jau ne pirmus metus prisijungia ir netoli gimnazijos gyvenantys ketvirtoko Justino tėveliai. Jie savo ūkinėse patal­pose organizuoja mo­liūgų

skaptavimo dirb­tuvėles, iš kur moliūgėliai-žibintai nukeliauja į gimna­zijos parkelį. Ar­tė­jant Vėlinėms, iš jų  sušvinta šviesa.

Moliūgų skaptavimas vyko ir gimnazijoje. Į salę susi­rinko didelis būrys mokinių, tėvelių, mokytojų bei miestelio gyventojų. Net dvi su puse valandos truko­ kruopštus darbas,­ kuriam pasibaigus, visi­ grožėjosi grimz­diškės Daivos Dališanskienės meniškai išraižytais moliūgais.

Sudoroję­ krū­vą moliūgų, skubėjome į gimnazijos kiemą, kur jau garavo moliūgų sriuba, verdama Ligitos ir Gedimino Gedgaudų. Kojas pamiklinti ir į žaidimus įsilieti kvietė mokytojos Gražina Pameditienė ir Milda Galdikaitė-Mikašauskienė. Pažaidę bei pašokę vaišinomės nuostabaus skonio­ moliūgiene, gėrėme arbatą užkąsdami sausainiais ir pa­­mažu įžiebėme moliūgų žibintus, tarsi norėdami sustabdyti atslenkančią vakaro tamsą. Reginys visus sužavėjo, ir tai buvo daugybės žmo­nių nuopelnas: jie padėjo ir prisidėjo, kad galėtume pasimėgauti švente. Nuo­širdus ačiū visiems. 

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Skaivos NAVARDAUSKAITĖS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 71, 77, 80, 81)

Kaimas – ne tik žemė, bet ir žmonės, jų sukurtas ne­kil­nojamasis ir kitoks turtas, pagal tradiciją bei konkretaus laikmečio teisėtvarką susiformavę kaimynystės santykiai.

Rašytiniuose šaltiniuose Der­kin­tai minimi nuo 1779 m. Tačiau Šilalės bažnyčios knygų įrašuose Derkintus galima­ rasti jau nuo 1603 m. Kazio Misiaus (2006) teigimu, nuo 1522 m. plėtojamas Šilalės dvaras. Pradžioje Šilalės dvaro centras buvo šalia vietos, kur stovi dabartinė bažnyčia. O juk vos už poros šimtų metrų ir yra Derkintų kaimo pradžia (ten, kur Šilalės ligoninė). Žemiau kalvos, ant kurios 1910-aisiais buvo pastatyta dabartinė Šilalės bažny­čia, prie užtvenkto Ašučio, nuo seno stovėjo malūnas (į jį daug kartų teko ir man vežti malti grūdus). Kiek aukščiau, atkalnėje prieš bažnyčią, buvo didelis ilgas namas, kuriame kelerius metus po karo šeimininkavo rusų kariuomenės garnizonas. Manau, tas senas erdvus pastatas buvo vienas iš pirminės Šilalės dvarvietės statinių. Tiesa, valdant dvarą Pilsudskiams, jo­ centras buvo perkeltas į pietrytinę Šilalės dalį, kur pokariu buvo įkurta MTS.

Iš viso to seka, kad Derkintai ir Zobėlija buvo artimiausi kaimai pirmykščiam Dvaro centrui. Galimas dalykas, ir jų pavadinimai (kaip ir Šilalės) jau egzistavo iki aplinkinių žemių dovanojimo Vaitiekui Orvydui 1522 m. Vargu ar toks asmenvardžio kilmės kaimo pavadinimas (Derkintai) galėjo atsirasti jau priklausant Dvarui. Tačiau trūkstant archyvinės medžiagos, į šį klausimą sunku atsakyti. Aišku, kad XVII a. pradžioje Derkintų kaimas jau buvo, o gal jau egzistavo net 1522-aisiais, kai DLK valdovas Šilalę (dar tik kaip eilinį kaimą) kartu su kitais ap­linkiniais dovanojo Orvydams.

Patogesnėje vietoje negu Der­kin­tai buvęs Šilalės kaimas ir tapo didesniu traukos objektu – krašto centru.

Du pagrindiniai kaimo keliai (Palokysčio ir Traukšlio gatvės) nutiesti sausesnėmis vietomis. Galima manyti, kad padrikos sodybos pradėjo kurtis šalia tų kelių. Tačiau kaimas netapo gatviniu kaimu, kaip kitose Lietuvos vietose. Ir atsitiko tai ne dėl kokių nors žemės reformų (pvz., valakų), o dėl jau minėtos kaimo teritorijos pelkėtumo. Sodybos kūrėsi padrikai sausesnėse vietose, tik 1933 m. buvo baigta Derkintų suskirstymo vienkiemiais ir bendrųjų plotų priskyrimo jiems procesas. Ir nors santykinai pagal tuos du kelius sodybų daugiau, Derkintai yra tipiškas Lietuvos kupetinis kaimas.

Jeigu per karus su švedais ir tuo pat metu siautusiu Didžiuoju maru (1708–1711 m.) Žemaitija neteko apie 50 proc. gyventojų, tikėtina, kad tokios, gal net žiauresnės, lemties sulaukė ir Šilalės regiono kaimai. Pagraudės/Pajūrio/Šilalės valsčius ribojosi su Mažąja Lietuva, kur maro šėlsmas buvo dar pražūtingesnis. Ne be reikalo atsirado ir savos kaimo maro kapinaitės, nors kaimas ribojosi su bažnyčios teritorija, o iki Šilalės kapinių – nepilnas kilometras.

Derkintų gyventojų skaičius 1816–2021 m. kito. Nors būta sunkmečių, bet po baudžiavos panaikinimo, pradėjus parceliuoti Šilalės dvarą (Pilsudskiai buvo spaudžiami tai daryti dėl skolų, vėliau Račinskiai – dėl žemės reformos), kaimas ėmė nuosekliai plėtotis ir prieškariu buvo pasiekęs beveik 200 gyventojų skaičių, kuris išsilaikė iki pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Gyventojų mažėjimas 1970–2011 m. susijęs su vidine emigracija: jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, iškeliavo į miestus. Naujas gyventojų skaičiaus augimas sietinas su naujakuriais. Tarpukario ūkininkų žemės po Nepriklausomybės atkūrimo bu­vo­ perskirstytos mažesniais sklypais, pakeista jų paskirtis, tad atsirado daug naujų namų valdų, o kartu ir gyventojų – juk Šilalė čia pat. 

Reikalinga nauja aprašomo kaimo „inventorizacija“. Būtų pravartu turėti Derkintuose gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių sąrašus. Bet dėl visagalio asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei pasitaikančios atskirų asmenų emocijos, vadinamos baime, vargu ar pavyks tai padaryti.­ Juk norint susipažinti su kai kuriais savo artimo žmogaus biografijos faktais (pvz., gimimo datos įrašu suskaitmenintoje duomenų bazėje), reikia laukti­ 100  metų...

Tad neseniai gyvenusių ir dabar gyvenančių derkintiškių­ tikslaus sąrašo pateikti nėra­ galimybės. Derkintiškiai at­ski­­-

ras šeimas ir sodybas­ įvardin­davo šeimininko pavardės dau­giskaitine forma. Iki 1990 m. dažniausiai pasitaikančios pavardės Derkintuose buvo (rašau jas taip, kaip buvo tariamos): Umbrozā, Astrauskē, Bagdonā, Barakauskē,­ Barcē, Bendikā, Brazauskē, Domikā, Drūkteinē, Gerlikā, Jaci­kā, Jakā, Jakštā, Jucē, Jūzaitē, Ka­siliauskā, Kromelē, Krušā, Leš­kē, Nausėdā, Pilypā, Pint­verē, Pokvytē, Pūleikē, Rupšē, Sąsnauskē (juos kažkodėl vadindavo Čėsnās), Sūdē, Šidlauskē, Širvydā, Šveisterē, Terleckē, Vasiliauskē, Vitkā, Zarumbā, Zo­bėlā. Buvo kelios laikinai Derkintuose gyvenusios šeimynos. Neįrašytos kelios pavardės iš XVII–XIX šimt-

mečių, kelios formaliai priklausė Gūbrių ar Zobėlijos kaimams, bet save tapatino su Derkintais, lygiai kaip ir derkintiškiai priskirdavo juos savo kaimui.

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Itin populiarėjant užsienietiškam Helovynui, artėja ir tradicinės lietuvių Vėlinės bei Visų šventųjų diena. Tra­dicijų centro „Būties ratu“ įkūrėja Rita Balkutė primena senąsias lietuvių tradicijas, pamažu išeinančias už­marštin. Paskaitoje kalbėta apie gyvenimo cikliškumą, kuriame su žmogaus sielos išėjimu glaudžiai siejami au­galai.

Gyvenimo ciklas

Tradicijų centro „Būties ratu“ įkūrėją R. Balkutę Tauragėje pasitikusi renginio vedėja Renata Jančiauskienė ragino „oranžiniu laikotarpiu“ ne drausti ir demonizuoti Helovyną, bet priminti bei populiarinti savąsias tradicijas. Šiam tikslui lektorė paruošė paskaitą tema „Vėlių laikas: apeigos ir mirties augalai“. Filmų kūrėja ir knygų apie liaudies tradicijas bei žolininkus autorė dalinosi pasakojimais iš skirtinguose Lietuvos kaimuose surinktų atsiminimų.

„Tai visiems paslaptingas metas, kaip ir mirtis. Kai kam ji kelia nerimą, kai kam ilgesį dėl išėjusių artimųjų. Norėčiau papasakoti apie savo santykį su anapusiniu pasauliu. Kai mirė brolis, tą dieną nuėjau į bažnyčią ir užpirkau šv. Mišias už jį. Miestuose būna labai daug skaitymų – už tą, už aną, o tą kartą bažnyčioje buvom dviese su tokia močiute, ir kunigas paminėjo tik mano brolį. Negalėjau patikėti“, – atvirai prabilo apie neseniai ištikusią brolio mirtį lektorė.

R. Balkutė prisiminė ir tądien kunigo skaitytus skaitinius, kuriuose pasakota, jog siela pirmiausia bus apvalyta vandeniu, tada ugnimi ir galiausiai atgims nepaprasto grožio mieste. Taip privedant mintį, kad, atėjus žiemai, mums atrodo, jog medžiai mirę, bet pavasarį jie vėl sužaliuos ir atgims.

„Mes negalime matyti žmogaus gyvenimo ciklo, nežinome, kas būna po mirties. Bet galime stebėti augalo ciklą“, – kalbėjo lektorė.

Sugrįžtantis gyvenimas

R. Balkutė daug metų dalyvauja ekspedicijose, kurių metu renka pasakojimus iš įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių žmonių. Tarp surinktų istorijų – daugybė, susijusių su mirtimi, gyvenimo cikliškumu. Visa tai persipynę su augalais.

„Lietuviai, kaip ir daugelis pasaulio kul­tūrų, turi sampratą, kad žmogaus gyvenimas yra kaip besisukantis ratas: gimsta, auga, bręsta, miršta ir grįžta į gyvenimą. Iš tautosakos ir kitų papročių galime matyti, jog lietuviai turėjo sugrįžtančio gyvenimo idėją. Ekspedicijoje atėjau pas dieduką ir jis svarstė, kad žmogus niekur neprapuola – gimsta, ateina kaip augaliukas. Juk sėjam rugius, užauga, nupjaunam juos, suvalgom. Lietus palyja, nubėga vanduo ežeran ir vėl pakyla į dangų – taip ir žmogus“, – kalbėjo lektorė.

Ji teigė, jog mirtis visada buvo įsivaizduojama kaip augalas, kuris gali išpranašauti. Štai Biržų apylinkėse esą pasakojama, kad nudžiūvusi ąžuolo šaka gali būti artėjančios mirties ženklas. Ir galiausiai lektorė pasidalino asmenine patirtimi, kuomet dviem jos pusbroliams tėvai pasodino po ąžuoliuką. Vienam berniukui dar nesulaukus 9-ojo gimtadienio, jo ąžuoliukas nulūžo. Nors tąkart niekas į tai neatkreipė dėmesio, vėliau vaikas mirė. Šeima tuokart ąžuolo likimą priėmusi kaip ženklą.

„Tikėta, kad siela išeidama duoda įvairius ženklus. Viename iš kaimų pasakojama, jog žmogui nei iš šio, nei iš to nuo palangės nuvirto gėlė – į šeimą netikėtai atėjo mirtis. Mitologinėje plot­mėje langas buvo laikomas riba tarp šio ir anapusinio pasaulio. Iš archeologinių kasinėjimų žinome, kad žmonės dažnai laidoti su sudaužytais indais, daiktais. Čia irgi matome, jog, mirus žmogui, lūžta gėlė. Yra pasakojimų, kad po pakasynų buvo laužomos šakos, idant velionis galėtų pasikabinti drapanas.

Akivaizdu, jog augalai ne šiaip sau dalyvauja gyvenime, o gyvieji, žinodami apie juos daugiau, gali padėti mirusiajam keliauti“, – dėstė R. Balkutė.

Medis – tarpininkas

Lietuvių kultūroje medžiai visada turėjo ypatingą vaidmenį. Lektorės teigimu, jiems net buvo priskiriamos orakulų funkcijos, kai, susapnavus tam tikrą medį, buvo pranašaujama mirs moteris ar vyras. Pavyzdžiui, jei sapne matyti ąžuolas ar beržas, tai esą galima tikėtis vyriškos lyties artimojo mirties, o jei eglė – moters. Sapne matyti rudenį žydinčią obelį irgi reiškė mirtį.

„Užrašiau pasakojimą, kad moteris sapnavo, jog nulūžo du medžiai, o vėliau mirė du vyrai. Taigi sapnuose atsispindi senosios tradicijos, pasaulėžiūros vaizdiniai. Lietuvių tautosakoje atsispindi ir tikėjimas, kad po mirties sielos gali apsigyventi medžiuose. Tikėta, jog mūsų mirusieji niekur toli nenukeliauja“, – liaudies išmintį dėstė R. Balkutė.

Pasak lektorės, buvo tikima, jog medžių girgždėjimas – tai mirusiųjų sielos šnabždesiai, kuriuos išgirdus reiktų sakyti „Amžiną atilsį“. Persikūnijimo į medį idėjos atsispindi įvairiuose pasakojimuose. Tarkime, kad ir apie žiauriai nužudytą mergaitę, kurios gyvenimą užbaigė sesės. Šiai iškrito „špilkelė“, toje vietoje išaugo liepelė. Medį nupjovė ir padarė smuikelį, kuris, juo užgrojus, prabilo nužudytosios mergelės balsu ir papasakojo skaudžią istoriją...

„Mitologijoje mergelės gali virsti gražiu rožių krūmu, pušelėmis, liepomis. Raudona rožė lyg ir simbolizuoja gyvybę, balta lelija – tyrumo simbolis. Dainose bei raudose galime pamatyti, kaip siela pereina į medį. Tai savotiška neišvengiamybė – siela lyg privalo tapti augalu. 

Labai paplitusi buvo ir raudojimų tradicija. Tai – vienas laidotuvių elementas. Buvau nedidelė, kai mano tėčio pus­seserė, laidodama savo vyrą, visas laidotuves giesme pasakojo, koks jos vyras buvo, ką darė“, – jau išnykusiomis tradicijomis dalijosi knygų autorė.

Pasak jos, anuomet tikėta, kad geras ir teisingas žmogus atgims uosiu, ypatingą vietą užėmė visžaliai medžiai – eglės, pušys, kadagiai, manyta, jog jie turė­jo ypatingą ryšį su mirtimi. Tas ryšys atsispindėjęs ir kapinių vietos parinkimu – dažniau artimuosius siekta laidoti ant kalvų, apaugusių pušaitėmis, o liaudies dainose karstai vadinti baltų pušų nameliais.

„Tik dabar mes norime be at­vangos kirsti medžius kapinėse, bet tradicinėje kultūroje tie šventieji gojai buvo tokie, į kuriuos net buvo draudžiama įžengti be reikalo. Tai buvo mirusiųjų erdvė, kur medžiuose greičiausiai ir gyveno mirusieji, todėl nevalia drumsti jų ramy­bės“, – priminė senolių pasakojimus ren­kanti moteris.

Augalai ir laidojimo apeigose

Nors dabartinės laidotuvės paprastai būna itin trumpos, niekas mirusiojo nebelaiko namuose po tris paras, daugelis dar atsimena pamažu išstumtus laidojimo papročius. Juose netrūkdavo augalų ir jų simbolika buvusi itin svarbi – jie buvę lyg sielų saugotojai. Dar pamename eglišakiais nubarstytus sodybų takus, uždengtus veidrodžius, šarvojimo vietas apjuostas lapų vainiku, kai kuriose vietovėse į karstą dėti bažnyčioje šventinti augalai. Net išnešant karstą ant jo dangčio buvo dedamas dar vienas lapų vainikas. Galiausiai vežimo (o vėliau – mašinos) kampuose tvirtinti keturi medeliai – berželiai vasarą, žiemą eglaitės.

„Tie berželiai ir eglutės greičiausiai jau niekada negrįš, bet tebėra tradicija prie mirusiojo karsto dėti gėles. Ir nors vis dažniau girdime artimųjų prašymų į laidotuves gėlių nenešti, tradicija vis tik gyva. Bent jau kol kas. Nors gal ir tai taps istorija, kaip ir medeliai šalia karsto“, – svarstė lektorė R. Balkutė, primindama, kad ir kryžiai kapinėse dažnai statyti su gėlių ornamentais, kartais vaizduojančiais Pasaulio medį.

Pasak tradicijų žinovės, augalas nuo senų laikų buvo atsinaujinimo, cikliškumo simbolis. Medžiai suvokti kaip gyvos būtybės ir teikė gyvybės tęstinumo idėją bei viltį, o mirtis – vartai į anapusinį pasaulį.

Morta MIKUTYTĖ

Mindaugo ČERNECKO ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Regione vyksta jaukios rudeni­nės šventės – moliūgų-žibintų festivaliai, vakarojimai, susitikimai.

Tuo tarpu ateinanti savaitė bus skirta ne tik performatyviam menui – daugelyje miestų numatyti nacionalinio masto renginiai. Bet susikaupimo dvasia, regis, tvyro kiekviename žodyje – šis laikas skirtas pagarbai iš­ėjusiems mūsų artimiesiems. Ir prisiminti, kad ne ant visų kapelių mirga žvakių šviesa – dalis jų taip ir lieka neaplankyti. Todėl nepraeikime pro to­kį vienišą, apleistą ir pamirštą kapą, pagerbkime mirusiuosius atminimo žvakele...

Lapkričio 3 d. Šiauliuose pra­sideda šiuolaikinio meno ir mados festivalis „Virus“, rengiamas jau 28 kartą. Šį rudenį festivalis daug dėmesio skiria gyvenimo stiliaus, kostiumo dizaino, estetinėms mažumų apraiškoms. Vis aktualesnis tampa didysis mados šou renginys, kuriame į naują visumą sintezuojami performanso, šiuo­laikinio šokio, muzikos elementai. Šiuolaikinis šokis dominuos Šiaulių dramos teat­re, bet bus netikėtumų ir netradicinėse erdvėse. Festivalis tęsis iki gruodžio 9 d., jo prog­rama  – Šiaulių dailės galerijos tinklalapyje. 

Spalio 28 d. Šilalės krašto mišrus choras (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė ir Žilvinas Jankus) dalyvavo Tarptautiniame chorų festivalyje Jurbarke. Kolektyvas atliko savo koncertinę programą, o kartu su chorais iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos (Raseinių, Varėnos, Jurbarko) įspūdingai suskambo ir būsimosios Lietuvos dainų šventės 2024 m. kūriniai. 

Šilalės bibliotekos Vaikų skai­tykla kviečia visus dalyvauti iniciatyvoje „Lieku namuose ir skaitau knygas“ – tereikia užfiksuoti skaitymo procesą namuose, atrastas knygas, namų bibliotekas ir atsiųsti fotografiją su trumpu aprašymu iki gruodžio 1 d. el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Du nugalėtojai bus išrinkti burtų keliu gruodžio 5 d. 

Šilalėje prasideda žaidimo „Auksinis protas“ rudens sezonas. Dvyliktus metus intelektinius turnyrus rengianti biblioteka tikisi ir šį sezoną sulaukti daug komandų, kurios keturis lapkričio antradienius galės linksmai ir intelektualiai praleisti laiką, sužinoti kažką naujo. „Auksinio proto“ turnyrai vyks lapkričio 7, 14, 21 ir 28 d. restorane „Meldai“. Pradžia – 19 val., registruotis reikia tel. (+370-696) 6-90-86.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, pakalbinau kelias didvyriškai kare kovojusių sūnų netekusias ukrainietes motinas. Tegul joms ir šimtams tūks­tan­čių kitų motinų bus nusilenkta už paaukotas jų vaikų gyvybes.

Advokatė Olena Avilova vylėsi, kad jos vienturtis And­rejus irgi taps advokatu, ir prikalbino studijuoti teisę. 2014 m., mokydamasis pirmame kurse, vaikinas metė mokslus ir slapta išvyko kovoti su Donbaso separatistais, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kyjivą. Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą, ir ši gud­rumu bei pažįstamų karininkų padedama sugebėjo aštuoniolik­metį And­rejų po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, jog, likdamas namuose, ateityje jaus gė­dą dėl savo neveiklumo, Olena įtikino sūnų teikti frontui kitokią pagalbą – renkant lėšas gink­lams, ekipuotei.

Baigęs teisės studijas, Andrejus mamai pareiškė, kad nejaučia potraukio jos įpirštai profesijai, ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas – nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo, barmeno, vadybininko. Tada pasakė, jog toks verslas jam patinka ir jis ateityje kurs savo kavinę.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, 26-erių Andrejus savanoriu įstojo į šturmo brigadą „Kraken“. 

„Sūnus tuo metu gyveno atskirai su būsima žmona, buvo savarankiškas, tad žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu. Nebandžiau perkalbėti, tik prašiau būti atsargiam ir meldžiau Dievo apsaugos“, – sakė Olena.

Anot mamos, mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai, o piešda­vo dažniausiai karą, tarsi nujausdamas ateitį... 

„Andrejus nenorėjo, kad jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus. Sakydavo, jog jam viskas gerai, visi draugai sveiki, nors jų būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kur dalis nebegrįždavo“, – pasakojo Olena.

Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miestą, moteris sužinojo, kuomet jai pranešė apie sūnaus žūtį. Jį kartu su dviem bendražygiais pražudė šalia sprogusios bombos skeveldros. Už išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiems, po mirties jiems suteikti apdovanojimai. Tačiau Olenos tai neguodžia.

„Netekusi Andrejaus, pajutau, kad ma­no gyvenimas baigėsi, nebemačiau jokios prasmės, nustojau vaikščioti į cerk­­vę ir melstis“, – prisipažino moteris. 

Bet po kiek laiko Olena prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę ir nusprendė ją įgyvendinti. Ji atidarė Charkivo centre nedidelę kavinę, kurią pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“) – tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavos gali išgerti nemokamai.

Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas. 

„Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, bet skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti tiesiog dirbant. Kavinė nėra pelninga, tačiau stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusiųjų artimieji turėtų kur rinktis, o žmonės nepamirštų, kam turi būti dėkingi už išvaduotas gyvenvietes“, – kalbėjo Olena.

Praėjus savaitei po „Piligrimo“ žūties, krito kitas „Kraken“ būrio narys 24-erių

Volodymyras Haleckis „Varšuva“. Toks slapyvardis jam buvo suteiktas todėl, kai ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės, kur drauge su dviem metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.

„Kai kilo karas, didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje. Tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, jog vyks į frontą, man sukėlė kone isteriją“, – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti žuvusio vaikino mama Svetlana. 

Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo meniškos sielos, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.

„Mano tėvas buvo kariškis. Iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, tad nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis. Ir vaikystėje jiems ne tik nepirkau jokių žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“, – prisiminė Svetlana. 

Po Volodymyro žūties moteris peržiūrėjo jo vaikystės daiktus ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis, mamai nežinant, ginklus piešė...

Į „Kraken“ brigadą vaikinas pasiprašė dėl to, kad jos vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria jis žavėjosi, elementų. Per laidotuves motina iš kovos draugų sužinojo, jog Volodymyras po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.

„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą, visada liepdavo laikytis viduryje. Tad jis mane ramindavo, jog nieko blogo nenutiks, nes jis juk ne žudo, o gelbsti“, – pasakojo mama.

Tačiau kiekvienas mūšis pareikalaudavo bendražygių aukų. Pasak vieno bičiulio, Volodymyras turbūt nujautė savo mirtį, kai likus kelioms dienoms pasakė: „Karo pabaigos man nebus lemta sulaukti“. Vaikinas žuvo nuo bombos skeveldros vaduojant Iziumą, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo ginti tėvynės.

Per laidotuves bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs „Taikytojo“ pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmosios medicinos pagalbos pradmenų, kad sugebėtų išgelbėti draugų gyvybes.

Apie Volodymyro žūtį Svetlana sužinojo poilsiaudama su jaunesniuoju sūnumi Ispanijoje, kuomet paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią. Moteris prisipažino negalinti patikėti, kad sūnaus nebėra: teigė jaučianti, jog jis stovi šalia, už nugaros, bet ji nesugeba greitai atsisukti, kad pamatytų... 

„Motinai prarasti vaiką tas pats, kas netekti dalies savęs. Supratau, kad nebebijau mirti ir pati“, – taip skausmą nupasakojo Svetlana.

Sūnų ji teigė sapnuojanti retai, bet reginius labai gerai įsimena. 

„Paskutinį kartą sapnavau, jog su Volodymyru šoku tango. Jis toks linksmas, o aš verkiu. Jis sako: „Ko tu verki, aš juk tuoj grįšiu“. Ir išnyko. Prabudau visa ašarose... Pravirkstu bet kokiu momentu. Vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunėlis sūnus iš nepasėdos tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų li­gų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“, – skausmo kupinu balsu pokalbį užbaigė Svetlana.

Berdyčivo merija vienai miesto gatvei suteikė Volodymyro Haleckio vardą. Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu, ėmė į frontą vežti paramą, nenustojo to daryti ir Volodymyrui žuvus.

Ant kario kapo nuolat tupi benamė katė. Mama galvoja, jog katė jaučia, kad čia besiilsintis mylėjo šiuos gyvūnus. Benamę katę Matildą Volodymyras į namus buvo parsinešęs dar paauglystėje, nors mama ir draudė. Ir iš fronto siųstose nuotraukose, pasak Svetlanos, sūnus dažnai apsuptas kačių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Žaneta SKERSYTĖ

SPECIALISTĖ RYŠIAMS SU VISUOMENE