Prasideda Kalėdų laukimo ren­giniai – Advento vainikų pynimo ir žvakių liejimo dirbtuvės, įvairios edukacijos, eglių įžie­bimo šventės ir pan.

Vilniuje, Keistuolių teatre, praėjusią savaitę atsisveikinta su Amžinybėn iškeliavusiu maestro, kompozitoriumi, muzikantu, „Dainos teat­ro“ įkūrėju Andriumi Kulikausku. Charizmatiškasis kūrėjas amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Šviesaus atminimo A. Kulikauskas kartu su dainininku ir dainų kūrėju Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, jis buvo ir Keistuolių teatro muzikiniu vadovu, o jį mums primins ne tik „Gintarai“ ar „Prisiminus karuselę“, bet ir daugybė kitų dainų...

Igno Miškinio filmas „Pietinia kro­nikas“ pripažintas geriausiu Bal­­tijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys, taip pat Robertas Petraitis, Digna Kulionytė ir kiti. Už Rimanto vaidmenį D. Grinys jau pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms. Komedija „Pietinia kronikas“, pasakojanti apie vaikino iš Šiaulių brendimą 90-aisiais, pradeda savo kelionę Lietuvos kino ekranuose 2025 m. sausio 24 d.

Lapkričio 20 d. paskelbti šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Dešimtą kartą vykusiame konkurse 8–12 klasių moksleiviai savo rašiniuose dalijosi mintimis apie tai, kuriame meno kūrinyje norėtų gyventi. Įvertinus atsiųstus darbus paaiškėjo, kad apdovanojimai šiemet keliaus į Palangą ir Vilnių. Pirmosios vietos laimėtojo palangiškio Dominyko Povilionio rašinys K. Sabaliauskaitę papirko tuo, kad, anot jos, jis tik iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: „Parašytas labai taupiai, bet talpiai (vien ko verta aliuzija į Kafką!), jis išsiskyrė mūsuose dar retu gebėjimu pasakoti istoriją – taip ir atsidūriau tame Palangos viešbutyje, lyg regėčiau viską savo akimis. Rašinys ne vien apie Da Vincio kūrinį, jis – apie kai ką daugiau“. Dominykas tradiciškai bus apdovanotas išskirtine K. Sabaliauskaitės dovana – tetralogija „Silva rerum“ su autorės autografu ir auksine plunksna.

Tautinio meno ansamblis „Nemunas“ gyvena intensyvaus pasiruošimo ir laukimo nuotaikomis – jau lapkričio 30-ąją daugybė „Nemuno“ kartų susiburs į šventinį jubiliejinį koncertą. Ansamblis „Nemunas“ – vienas didžiausių studentiškų tautinio meno kolektyvų Lietuvoje. Šiuo metu jame dalyvauja 132 nariai, kurie sudaro 4 žanrus: vokalai, šokėjai, kapela ir orkestras. Skaičiuojama, kad per visą ansamblio istoriją nuo 1949-ųjų, jame dalyvavo per 2500 narių. Koncertas vyks Kauno sporto halėje.

Išskirtinių renginių bus ir Šilalėje – Kvėdarnoje lapkričio 29 d., nuo 19 val., siautės Žemaitijos regiono etnokultūrinė vakaronė „Kas apsakys žemaiti būda“, lapkričio 30 d., 18 val., Atviro jaunimo centras „Pulsas” kviečia į Šilalės laisvalaikio ir sporto centrą, kur vyks „Naktinis tinklinis“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuvykus į ukrainiečių užimtą teritoriją Rusijos Kursko srityje, labai akivaizdžiai matyti, kokias baisybes neša karas. Greta esantys kaimai, kuriuos skiria pasienio ruožas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje virtę griuvėsių krūva, o Rusijoje žmonės gyvena kaip gyvenę...

Tiesa, tris pastaruosius mėnesius ir Rusijos kaimo gyventojai patiria maisto trūkumą, nėra elektros ir telefono ryšio, atsirado kitokių suvaržymų. Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšinėja ir nedegina namų, kaip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.

Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolusi 40 kilometrų, o vaizdas, artėjant prie teritorijos, kas kelis kilometrus blogėja. Mat beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau. Spėjama, jog Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgiotų, vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi kur pasislėpti. Paskuti­nėje didesnėje Ukrainos pasie­nio gyvenvietėje Junakivka vaiz­das labai niūrus – sugriauta net mokykla ir cerkvė, keliai vos pravažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų. Laimė, mane ir dar du lietuvius į Kurs­ko sritį 225 ukrainiečių bri­gados karys, pravarde „Lapinas“, gabeno amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“. Jis turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.

Kirtus pasienį Rusijos terito­rijoje, keliai tapo lygesni, akių nebadė namai sudegusiais stogais ir išdaužytais langais. Ne­su drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Jo vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau nuvairuoti vieną automobilį iki Sumų. Ten jie buvo išdalinti įvairiems daliniams, o du gavęs 225-osios brigados Užnugario skyriaus vadas, 44-erių Jurijus, šaukiniu „Gink­lininkas“, pakvietė apsilankyti rezerviniame jų poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves bei po žeme įrengtus „miegamuosius“, ir išgirdau netikėtą pasiūlymą prisijungti prie vykstančių į Kursko sritį.

Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopan, „Lapinas“ įspėjo ilgai neužsibūti, nes, kalbinant kareivius bei praeivius, susidaro žmonių susibūrimas, o taip galima ir priešo dėmesį patraukti. Šio skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėje yra galinga optika.

Rajono centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri.

„Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet jei nuvyktumėt giliau į Rusiją, ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino „Lapinas“. 

Užtat Sudžos gatvių pakraščiuose styro daug sudegusių mašinų, tačiau dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai.

„Tam, jog lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, kad tai yra ukrainiečių kariai, į kuriuos galima nukreipti taikinius“, – sakė „Lapinas“.

Prie fermų stovėjo brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusai grobia ir išsigabena.

Deja, yra Sudžoje ir lietuviškų ženklų – užėję į didžiausią maisto parduotuvę „Piatiorka“, šaldiklyje pamatėme Kauno mero valdomos įmonės „Viči“ krabų lazdelių pakuotes. Tiesa, jų nelietė net vagys, mat labai dvokė – neveikė šaldytuvai, lazdelės buvo sugedusios...

Sudžoje pavyko prakalbinti du vyriškius, kurie pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių. Vienas nešė saviškiams priskintą pusmaišį obuolių, kitas pasirodė besantis sužeistas tankistas. Pastarasis pasakojo, jog nukentėjo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, jog kiti trys bendražygiai išliko sveiki, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtines pusėje. Vyriškis delnu prisilaikė tą vietą, sakė, kad nuo pat ryto laukia evakuacijos į ligoninę, tačiau jo išgabenimas užstrigo, nes visų pirma rūpinamasi sunkiau sužeistais.

Penketą kilometrų giliau į Ru­siją sustojome Kozačaja Lop­nia kaimelyje, kuriame pasi­kal­bėjau su dviem vietiniais vyrais Valentinu Černyšo­vu ir Sergeju Stepaničenka, karučiais tempusiais iš šulinio prisemto vandens bidonus. Jie pasakojo, jog ukrainiečių kariai maisto atveža, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens. Vyrai prašė perduoti lietuviams, jog karas yra labai blogai, kaime kasdien aidi sprogimai ir žūva žmonės, jie labai kenčia. Tiesa, jie nieko neatsakė į mano pastabą, kad Ukrainoje jau beveik tris metus taip gyvena keli milijonai žmonių...

Po pokalbio su vandens vežikais bėgdamas mašinos link, neišvengiau pavojingo inciden­to, patvirtinusio teiginį, jog ka­re pavojai tyko visur. Skubėdamas kuo greičiau pasiekti automobilį, tuo pačiu fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas, kai staiga iš krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!”

Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artintis aukštas rūstus vyras.

„Kam fotografuoji mūsų pozicijas?!” – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. 

Nespėjus man nieko paaiškinti, pasigirdo įsakmus „Lapino“ šūksnis, kad aš su juo, esu saviškis. Gerai, kad „Lapinas“ vis­ką akylai stebėjo ir laiku įsikišo, nes situacija darėsi įtempta. 

Todėl vėliau vairuotojas patarė kitą kartą išlipus toli nenueiti, nes vietiniai išdavinėja ukrainiečių pozicijas, dėl to kariai yra nervingi, įtarūs, gali ir nesusivaldyti.

Kai paskutinis iš keturių keleivių įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko: „Matau droną, skrenda į mūsų pusę“. Po šių žodžių „Lapinas“ nuspaudė iki galo greičio pedalą ir nurūkome pasienio link. 

„Nesibaiminkit, mus vejasi EPV dronas, o tokie yra lėti, „Hum­merio“ nepavys, nors ši mašina irgi nėra labai greita, nes sun­ki“, – bandė raminti „Lapinas“. 

Šis vos 31-erių vaikinas tėvynės ginti išskubėjo 2022-ųjų vasario 24 d., kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose, buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.

Vėliau paaiškėjo, jog gerai padarėme atsisakę ekskursijos giliau į Kurską, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas.

„Bandė apsupti mūsiškius, tačiau trys jų sunkvežimiai užvažiavo ant minų, nemažai nukovėme. Laukiame dabar techninės pagalbos, jų sunkvežimius pervešime į Sumus remontui, turėsime papildomos technikos”, – aiškino „Lapinas“.

Grįžtant į Sumus trumpam sustojome arti poligono esančia­me ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių liko gyventi vos keliolika.

„Mano 84 metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi pasilikau ją prižiūrėti“, – sakė 63-ejų Vera.

Moteris tikino nenorinti prarasti ir keliasdešimt vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, jog priešas iki kaimo neprasibraus.

Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Taip atsidėkoja už tai, kad ji išskalbia bei išdžiovina jiems rūbus, pakviečia pietų.

„Iki pasienio tėra vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė kilus karui, dar keli šimtai išvyko, kai prasidėjo Kursko operacija, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, jog pagaliau ateitų taika, jog sugrįžtų kaimynai, naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu tokias baisybes patirti Lietuvoje, tikrai nelinkiu“, – atsisveikindama sakė Vera.

Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio pra­ėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius, kad kare labiausiai kenčia būtent paprasti, vargingi žmonės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr., 

publikacija parengta su MRF pagalba

Šilalės savivaldybės vadovai nesimoko iš savo klaidų ir vis lipa ant to paties grėblio: apie svarbius įvykius gyventojams nesiteikia pranešti, o jiems paminėti skirti ren­giniai organizuojami kukliam val­dininkų būreliui. Sunku pasakyti, kodėl politikai rimtas jubiliejines sukaktis paverčia mokyklinio lygio ren­ginukais, užuot pasinaudoję galimybe apie ry­šius su užsienio partneriais ir bend­radarbiavimo pasiekimais supažindinti visuo­me­nę. Peršasi išvada, kad daž­niau­siai ne tik pritrūksta idėjų, bet koją pakiša ir politinė nebranda, ir pats primityviausias susireikšminimas „kam tie žmonės reikalingi, jei svarbiausi čia esam mes“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Tikiu, kad pirmoji reakcija į šį klausimą yra neigiamas atsakymas. Negalime likti abejingi, jei ša­lia skęsta žmogus. Tačiau gali bū­ti ir taip, jog mums pikta, nes pers­pė­jome žmogų apie pavojų, o jis šito nepaisė. Tiesa, galbūt skęstantis ir pats nesupranta, kas vyks­ta, to­dėl, kai bandome jį gelbėti, prie­ši­nasi.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Kai kurių Šilalės gatvių gyventojai iš patirties žino, ką reiškia gausesni krituliai ir kaip tai atsiliepia jų gyvenimo kokybei. Tačiau nors per ilgus dešimtmečius su problema iš dalies ir pavyko susigyventi, dabar šilališkiai labiau baiminasi ne gamtos iššūkių, o miesto infrastruktūros gerinimo – prasidėjus gatvių remontui, žmonių sklypai vėl pradėjo skęsti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Lietaus lašai ant šalmo tyliai krenta,

Bet stiprūs jie, galingi...

Už šeimą, už namus, už brolius ir seses. 

Te niekad nepalūš kareiviška dvasia. 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje nuskambėjo tradicinio lietuviškos-patrio­tinės dainos festivalio „Marš, marš kareivėliai“ dainų akordai. Į renginį atvyko gausus būrys dalyvių iš mūsų rajono bend­rojo ugdymo mokyklų bei Rietavo savivaldybės Tverų gimnazijos. Net apie 130 dainorėlių savo skambias dainas skyrė artėjančiai Lietuvos kariuomenės dienai paminėti. Koncerte skambėjo partizanų dainos, dainos, skirtos Lietuvai, kariuomenei, meilei tėvynei, laisvei. Nuostabią renginio atmosferą kūrė kolektyvai, festivalio vedėjos ir komisija, kuriai teko nelengva užduotis: nominuoti atliktus kūrinius. 

Visi kolektyvai įvertinti padėkos raštais ir dovanėlėmis. Džiaugiamės ir dėkojame jų vadovams už puoselėjamą meilę dainai, Tėvynei ir Lietuvos gynėjams. Dėkojame mokiniams už norą dainuoti ir ja išreikšti pagarbą Lietuvos laisvės sergėtojams. Ačiū renginio puoselėtojai ir rengėjai muzikos mokytojai Daliai Krasauskienei bei Šilalės meno mokyk­lai, Švietimo pagalbos tarnybai, nominacijų rėmėjams ir komisijos nariams. 

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Didžiuojasi kilniais karių poelgiais

Šiemet Lietuvos kariuomenė mini 106-ąsias atkūrimo me­tines. Būtent prieš 106-erius me­tus, 1918 m. lapkričio 23 d., Premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos mi­nis­terijos įsakymą Nr. 1, ku­riuo buvo atkurta Lie­tu­vos ka­riuo­menė, jau po ke­lių mėnesių stojusi į pirmuo­sius mū­šius už šalies nepriklau­so­my­bę. 

Minint garbingą kariuomenės sukaktį, visoje šalyje nestinga renginių, karių susitikimų su visuomene ir pan. Mini Lietuvos kariuomenės dieną ir 2019 m. Pajūryje dislokuotas Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas (įkurtas 2017 m. liepos 1 d. Radviliškyje, į nuolatinę dislokacijos vietą Pajūryje persikėlė po poros metų). Pirmasis jo vadas buvo plk. ltn. Vadimas Jeriominas. Beveik kartu su juo tarnybą šiame batalione pradėjo ir nuo 2023-iųjų batalionui vadovaujantis plk. ltn. Mantas Ragulis. 

Šiuo metu batalione, jo atsto­vės ryšiams su visuomene Irmos Krušienės pateiktais duomenimis, tarnauja ir dirba apie 600 žmo­nių. Absoliuti jų dauguma – kariai. Nemažai darbo vietų Pa­jūryje sukurta ne tik vietiniams, bet batalione darbuojasi ir aplinkinių rajonų gyventojui. 

Naujasis Pajūrio karinis miestelis atidarytas šiemet vasarį. Tai – pirmasis toks objektas Lietuvoje, pastatytas po nepriklausomybės atkūrimo. Jis iškilo buvusio Pa­jū­rio žemės ūkio technikumo teritorijoje, šalia modulinės konstrukcijos kareivinių, jo teritorija užima maždaug 10 hektarų.

Senosios bataliono karių patalpos – konteinerinės kareivinės – irgi iki šiol naudojamos. Čia dažniausiai apsistoja pratybų, stovyklų, šaulių sąjungos, užsienio, kitų sukarintų struktūrų dalyviai.

Pasak I. Krušienės, bataliono gy­venimas – gyvas organizmas, jame nuolat kažkas vyksta, kariai ir darbuotojai puikiai bend­radarbiauja su miestelio seniūnija ir bendruomene, ryšiai palaikomi su Šilalės rajono savivaldybe, įsitraukiant į organizuojamas šventes, akcijas. 

Ir nors įsivaizduojame, kad kariai visada tik treniruojasi ir rimtai dirba, vis tik nestinga ir išskirtinių bei netikėtų akimirkų. Pavyzdžiui, bataliono istorijoje yra buvę, kai karys rikiuotės metu priklaupė ir kartu tarnaujančiai mylimajai ištiesė sužadėtuvių žiedą, karė atsakė „taip“, o šiuo metu šeimoje jau auga duk­ra. Beje, moterys artilerijos batalione nėra retenybė. 

Bataliono atstovai didžiuojasi, kad Lietuvos kariai yra puikiai pasirengę veikti ne tik kovos lauke, bet ir kitokiose sudėtingose situacijose. Neseniai Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas pasidalijo žinia, jog karininkas vyr. ltn. Domininkas Petkus JAV, Šiaurės Karolinoje, vykusių „Bold Quest 24“ pratybų metu viešbutyje išgelbėjo garbaus amžiaus vyro gyvybę. Senjoras užspringo maistu, o Pajūryje tarnaujantis karys, pamatęs tai, nė minutės nesudvejojo ir šoko į pagalbą, kuri nulėmė žmogaus išgyvenimą. Anot bataliono atstovų, toks kario poelgis dar kartą pademonstravo Lietuvos karių profesionalumą ir pasirengimą veikti netikėtose situacijose.

* * *

Karinės ar sukarintos struktūros civiliams kelia skirtingas emocijas – vieni uniformuotų žmonių prisibijo, kiti džiaugiasi, kad jų dėka galime jaustis ramiau. Patys kariai ir jų artimieji tikina: kariuomenę, kokia ji bebūtų, sudaro mūsų visuomenės žmonės.

Nelaimė užklupo netikėtai

O gyvenime, kaip žinia, yra ir džiugių, ir nelabai dalykų. Tačiau susitelkimas, atjauta, pagalba padeda įveikti visus iššūkius. Būtent tai įrodė visai neseniai Lietuvoje minėta pyragų diena, kurią Pajūryje dislokuoto Bri­ga­dos generolo Mo­tie­jaus Pečiulionio artilerijos kariai šiemet skyrė kilniai intencijai – lėšos, surinktos gardžiuojantis skanumynais, buvo paaukotos batalione tarnavusiam Tomui. 

„Kaip teigė Ralphas Waldo Emersonas, „nebūna gerumo per anksti, nes niekada ne­žinai, kaip greitai bus per vė­lu“, – tokios akcijos prasmę atskleidė bataliono atstovė ryšiams su visuomene I. Kru­šienė.

Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos karys Tomas kariuomenėje tarnavo daugiau kaip 13 metų, dar penkerius jis buvo karys savanoris Krašto apsaugos sa­vanorių pajėgose. Pajūrio batalio­ne Tomas tarnavo nuo 2021-ųjų iki 2023-iųjų (prieš tai – Tauragėje). 

„Visą laiką dirbau su nuolatinės pri­valomosios ka­ro tarnybos kariais, stengiausi bū­ti jiems kuo geriau­siu pavyzdžiu. Tai labiau buvo ne dar­­bas, o gyvenimo būdas – visada sten­giausi visur dalyvauti, rodyti tinkamą pavyzdį, daug sportavau, ta­­čiau vieną dieną ma­­ne pakirto liga“, – „Šilalės artojui“ pa­sakojo Tomas.

2023 m. kovą, vykstant praty­boms Klaipėdos Kairių poligone, ketvirtą pratybų dieną karį ištiko netikėtas priepuolis, suparalyžiavo visą dešinę kūno pusę, sutriko kalba. Prasidėjo medikų tyrimai, priepuoliai kartojosi, tad neurologai vyrui uždraudė net išeiti iš namų – juose jis praleido apie aštuonis mėnesius. Galiausiai sostinės medikai nustatė, jog Tomo negalios priežastis –

auglys galvoje. Per šį nežinios ir tyrimų laikotarpį išsivystė depresija, nors kariuomenės bendražygiai tikina: Tomas – tikrų tikriausias optimizmo užtaisas. Negana to, viena bėda – ne bėda: medikai konstatavo, jog aug­lio neoperuos, kol vyras neišsigydys ne tik jį užklupusios depresijos, bet ir per tą laikotarpį sušlubavusios širdies. 

„Per tuos aštuonis namuose praleistus mėnesius su­­pratau, kad, nebegaudamas atlygi­nimo, nebegaliu nuomuotis buto, te­­ko grįžti pas tėvus į Telšius. Šiuo me­tu reikia vartoti daug vaistų, kurie yra nefinansuojami. Jeigu ne tėvai, iš „Sodros“ skiriamos ligos išmokos ir išgyventi, ir pirkti vaistus būtų tiesiog neįmanoma“, – atskleidė karys.

Tomui šiuo metu yra paskirti net aštuonių rūšių medikamentai, vyras tikisi, jog jam pavyks įveikti gretutines ligas ir medikai galės atlikti operaciją.

Svarbiausia – nepalikti vienumoje

Pyragų dienos renginyje Pa­jūrio batalione dalyvavo ne tik šiuo metu tarnaujantys kariai, o ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės (LDK) Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Klaipėdos draugijos narės (Klaipėdos regiono birutietės) bei kariuomenės socia­linė darbuotoja Klaipėdos ir Tauragės įguloms Reda Kaspe­ra­vi­čienė.

„Mes nuolat teikiame pagalbą sužeistiems kariams, jų šeimoms. Skaudžių atvejų, net tragedijų nutinka nuolat, tad pagalba tiek materialinė, tiek socialinė ar psichologinė yra būtina. Kiekvienam žmogui svarbiausia yra žinoti, kad jis ne vienas, kad kariuomenė jo nelaimėje nepaliks. Mes, socia­liniai darbuotojai, nuolat stebime, kam, ko labiausiai reikia ir tarpininkaujame, organizuojame renginius, tvarkome administracinius reikalus ir t.t. Šiemet pagalba reikalinga Tomui – jo gydymui lėšas renka dešimt karinių dalinių (karys šiuo metu, nors ir nėra visiškai atleistas iš kariuomenės, bet jo liga nesusijusi su tarnyba, tad papildomo finansavimo skirti negalima)“, – R. Kas­peravičienė akcentavo, jog Tomo gydymui reikalingi brangūs vaistai, kurių įpirkti kario šeima nepajėgia.

Klaipėdos regiono birutietės Sigita ir Asta yra karininkų žmonos, tad, anot moterų, joms Tomo istorija labai artima.

„Šitam jaunam kariui būtina kuo greičiau pasveikti, kad gydytojai galėtų pradėti pagrindinės ligos gydymą. Todėl labai džiaugiamės dosniomis šio bataliono karių aukomis. Tuo labiau, kad jie greičiausiai Tomo net nebuvo sutikę, nes atlieka privalomąją tarnybą“, – sakė birutietės.

Karinių jūrų pajėgų ir Klai­pėdos įgulos vyresnysis karo kapelionas plk. ltn. Rimas Venc­kus irgi kvietė karius susivienyti ir įvertinti tai, jog nelaimė ištiko karį, kuris atliko pareigą Tėvynei.

„Dalintis gerumu – labai pras­minga misija, tokios nelaimės priverčia susimąstyti: kiekvienas trumpam stabtelim, nes šiandien galim džiaugtis sveikata, sportuoti, planuoti ateitį. Kaip iki šiol tai darė ir Tomas. Todėl smagu, kad yra būrys geradarių, suprantančių žmonių, kurie sunkią minutę palaikys, padės“, – sakė kapelionas plk. ltn. R. Venckus.

Iki šios savaitės pradžios Tomo gydymui buvo suauko­ta beveik 3 tūkst. eurų. Gera­da­riai, kurie artėjant didžiausioms metų šventėms norėtų padaryti prasmingą darbą, paramą gali pervesti į birutiečių sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant – Tomui. „Swedbank“ banko sąskaitos numeris: LT36 7300 0100 0246 9222, paramos gavėjo pavadinimas – LDK Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Man labai patinka visokie posa­kiai ir patarlės, glaustai nusakančios minties esmę. Kad ir tokia iš­min­tis, turbūt atėjusi iš slavų: kol griaus­tinis nenugriaudės, valstie­tis ne­per­sižegnos... Tai štai penkta­die­­nį, kaip sakoma, griaustinis tren­kė iš giedro dangaus: Lietuvos tech­no­lo­gijų įmonių grupės „Tel­tonika“ pag­rindinis akcininkas Ar­vydas Paukš­tys pranešė dėl biu­ro­kratinių kliūčių stabdantis kelių mi­li­jardų projektą Vilniuje, Liepkalnyje.

„Lietuvos valdžia užblokavo 3,5 mlrd. eurų verslo investicijas“, – pabrėžė verslininkas.

Ir visi ministerijų bei tarnybų klerkai ėmė žegnotis, teisingiau – atsižegnoti nuo atsakomybės...

Pranešta, jog „Teltonika High-Tech Hill“ aukštųjų technologijų parke, kur turėjo būti pastatyta 10 gamyklų, nebus sukurta 6000 darbo vietų su vidutiniais 10 tūkst. Eur atlyginimais per mėnesį. Taip pat kasmet nebus sukurti keli milijardai eurų Lietuvos bendrojo vidaus produkto, nebus ir naujų pasaulyje taip trūkstamų puslaidininkių lustų pramonės Lietuvoje. Teks nutraukti projektavimo paslaugų pirkimo sutartį iš Taivano lustų gamyklų. Valstybės biudžetas kasmet negaus apie 500 mln. Eur mokesčių“, – vardijo A. Paukštys.

Taip jau sutapo, jog tą pačią lapkričio 15-ąją, kai kilo šis skandalas, buvo pažymima Mecenatystės diena. Ją Kultūros ministerijos siūlymu atmintina diena Seimas suskato paskelbti tik šių metų pavasarį. O juk A. Paukštys, apie kurį šio Seimo nutarimo apraše neužsimenama nė žodžiu, 2019 m. sausio 25 d. Valdovų rūmuose buvo pagerbtas kaip Pirmasis nacionalinis mecenatas. Jo įmonė ir jis pats skyrė milijoninę lemiamą paramą, atstatant mano gimtojo Balbieriškio 2013 m. rugpjūtį sudegusią Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčią. Visai neseniai 60-ies sulaukusio molėtiškio verslininko įmonė dalyvavo atstatant ir remontuojant Maldos namus Alvite, Molėtuose, skyrė paramą rajonų savivaldybėms prasidėjus COVID-19 pandemijai, o 2023 m. akcijoje „Radarom“ – 1,45 mln. Eur paramą Ukrainos oro erdvei saugoti skirtiems radarams pirkti.

Kodėl tai pabrėžiu? Nes valdžios įstaigos privalo jausti bent šiokią tokią pagarbą tokiems iškiliems verslo flagmanams, kurie ne tik remia tautos kultūrą, dvasinį bei socialinį būvį, bet ir ketina į valstybės biudžetą mokėti apie 500 mln. Eur – tiek, kiek šiandien trūksta Lietuvos gynybai. Bet ne, nueinanti valdžia tik trauko pečiais: nieko negirdėjome, sužinojome tik iš žiniasklaidos... 

Skelbiama, kad, pasirodo, Premjerė Ingrida Šimonytė anksčiau buvo išplatinusi raštą ministerijoms, raginusį priskirti tarnautojus, įskaitant ir Vyriausybės kanceliariją, vykdant „Teltonikos“ projektą. Kur jie? Už ką jie gavo algas? Dabar I. Šimonytė tik pareiškė „apgailestavimą“ ir puolė vytis benuvažiuojantį traukinį: pirmadienį surengė pasitarimą su suinteresuotomis tarnybomis. 

Krūtinę išpūtė ir energetikos ministras, kuris anksčiau žadėjo, jog elektros tikrai bus. Bet, kreipęsis į „Litgrid“, verslininkas išgirdo, kad įmonė turinti svarbesnių projektų nei šis, ir pasiūlė pačiam susiprojektuoti bei savo lėšomis įsirengti Kuprioniškių elektros skirstyklą ir 110 kV septynių kilometrų ilgio kabelius „Fast track“. 

ESO irgi ne pėsčia: operatorius teigė, jog siūlė įmonei įsivesti gamtines dujas ir elektros energiją gaminti iš dujų, tačiau „Teltonika“ atsisakė dėl per mažo našumo.

Paskutinė vinis buvo „Via Lietuva“ kelių tarny­ba, kuri uždraudė tiesti elekt­ros kabelius kelio apsaugos zonoje iš Rudaminos į Liepkalnį ir pasiūlė tartis su privačiais sklypų savininkais. A. Paukš­tys sakė sunkiai įsivaizduojantis tokią galimybę: susitarti su privačių sklypų savininkais, nepakeitus tų sklypų statuso iš visuomeninės paskirties į ekonominę, praktiškai yra neįmanoma.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija pateikė oficialų pareiškimą, jog neva oficialiai „Teltonika“ nepateikė prašymo dėl investicinio projekto sutarties pratęsimo, todėl projektas ir nebuvo pratęstas. Ministrė Aušrinė Armonaitė išpūtusi akis sako, kad apie problemą „nieko nežinojo“, jai tai staigmena. Pasirodo, dabar Seimą praradusi Laisvės partija labiau kovojo už LGBT teises ir laisves, negu jos atstovai rūpinosi milijardinėmis valstybės investicijomis... 

Jau sklando versijos, kurias, matyt, ir skleidžia nosis nukabinę „laisviečiai“, kad esą A. Paukštys gąsdinantis ir šantažuojantis Lietuvą, norėdamas išpešti naudos, jis su visomis investicijomis ir minėtu projektu persikraustysiantis į kitą šalį, pavyzdžiui, Latviją. Mat, netekęs vilties tuo pagrasino pats „Teltonikos“ vadovas.

„Komedija, daugiau nieko“, – pasakytų koks šilališkis. Bet šis tragikomiškas spektaklis labai brangus – už 3,5 mlrd. Eur. Tiek kainuotų projektas, o tai yra maždaug dešimtadalis Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Ekonomikos ekspertai tvirtina, kad kaip Remigijaus Žemaitaičio antisemitinė retorika kenkia Lietuvos politiniam įvaizdžiui, taip šis skandalas yra ypač žalingas šalies investiciniam klimatui.

Galima manyti, kad biurokratams sutrukdė vykę treji rinkimai. Beje, apie tai šeštadienį užsiminė ir pats verslininkas.

„Viskas labai stipriai pasikeitė po LR prezidento rinkimų. Matyt, mano auka prezidento rinkimuose kažką taip įskaudino ar nuvylė, kad dingo motyvacija. Tik noriu priminti, kad kai duodate priesaiką tarnauti Lietuvos žmonėms, turite gerbti ir tą, kuris turi kitokią nuomonę. Sa­vo“, – rašė A. Paukštys socialiniame tinkle.

Kita vertus, ar ateinanti nauja kairės-centro Vyriausybė išdrįs peržengti abejingumo ir užkietėjusios biurokratijos Rubikoną? O gal ir toliau žegnosis nuo Taivano investicijų ir žvalgysis, ką pasakys Kinija? Tuomet, mielas mecenate ir man tokios artimos bažnyčios statytojau, „vyniok meškeres“ iš Lietuvos!

P. S. Kilus skandalui, A. Paukštys nurodė, kad vis tik vilties nelaidoja. Verslininkas sako, jog jo paskelbta žinia apie stabdomas „Teltonika High-Tech Hill“ parko statybas „pažadino tuos, nuo kurių priklauso, ar šį projektą vis dėlto pavyks įgyvendinti”.

„Viltis miršta paskutinė. Gal ištrauksime bend­romis jėgomis tą vinį iš projekto karsto. Bent jau iki pusės“, – viliasi verslininkas ir mecenatas.

Česlovas IŠKAUSKAS