„Valstietis“ ministras valstiečiams vilties neatvežė

Susitikti su dabartinės valdžios žemės ūkio ministru Broniumi Markausku žmonių prisirinko pilna Šilalės kultūros centro salė. Visi laukė, gal ministras atveš iš Vilniaus ko­kią geresnę žinią vidutiniams ir smulkie­siems šeimų ūkiams. Tuo labiau, kad jis pats - ne tik nuo „valstiečių“ partijos, bet dar ir ūkininkas...

Stambiųjų rajono ūkininkų salėje beveik nebuvo. Bet tai ir suprantama, nes stambieji ūkiai didelio vargo nepatiria ir, aišku, išliks. Tuo šiandien neabejoja nei ministras, nei patys ūkininkai, kurie savo akimis matė, kaip visa šalies politika, nesvarbu, kas buvo valdžioje, tarnavo patiems stambiausiems ūkiams. Jiems, patiems stambiausiems, teko didžiausia visų paramų pyrago dalis, o štai mažiukams beliko vieni trupiniai. Dabartinis ministras jau pripažįsta: visai realu, jog Lietuvoje gali likti kelios didžiulės žemės ūkio korporacijos ir visiškai tuščias kaimas su užkaltais trobų langais. B. Markauskas sakė tokios perspektyvos nenorįs. Tuo tarpu salėje sėdintys žmonės nedrąsiai šnibždėjosi: „Juk nebeliks kumečių“...

Tačiau ministras pareiškė, kad ir patiems stambiausiems javų plantacijų savininkams atsiranda naujų rizikų. Grūdų augintojai eksportuoja žaliavą ir nėra priklausomi nuo vietinių perdirbėjų, kurie galėtų iš jų paimti didžiąją pelno dalį, kaip ją paima iš pieno ir mėsos gamintojų. Todėl ta šaka ne tik lengvesnė, bet ir pelningesnė. Ministro žodžiais, dabar Lietuvoje pats prasčiausias augalininkystės ir gyvulininkystės santykis, lyginant su visa Europos Sąjunga. Pas mus javams naudojama net 80 procentų žemių, kai Europos vidurkis - 67 proc. Tokiu būdu galima nualinti ir taip mažai humuso turintį dirvožemį. Tačiau didžiausi pavojai slypi pasaulio grūdų rinkoje, kur vis didesnes ambicijas kelia Rusija, Ukraina. Artimiausiu metu finansinę paramą gavusi Ukraina gali išmesti į rinką itin didelius kiekius kviečių, o tai labai kirstų per kainas. Mūsiškiams javų augintojams tai būtų skaudus smūgis. Eksportuodama žaliavą, o ne gatavus pyragus, Lietuva į biudžetą ir taip gauna mažai pajamų. O jeigu pasaulio grūdų rinkoje atsirastų perteklius, tai tikriausiai sukeltų naują, dar didesnę krizę negu buvo kilusi, kai Lietuva prarado Rusijos rinką.

Nežiūrint į tai, jog gyvulininkystė Lietuvos biudžetui duoda kur kas didesnes pajamas, ji ir toliau lieka poduk­ros vietoje. Tai pripažino ir pats ministras: galvijų skaičius nuolatos mažėja, išvežami veisliniai veršeliai.

Nėra kur dėti mėsos ir pieno produkcijos? Ministras patikino: jau yra! Atvertos naujos rinkos Azijo­je - Japonijoje, Ki­ni­joje, Emyra­tuose... Bet jei taip, kodėl tuomet nyks­ta gyvu­linin­kystė, netgi tokiuose ra­jonuose, kaip Ši­lalės, kur šita ša­ka tradiciškai bū­davo pati stip­riausia?

Atsakymą žino patys ūkininkai – auginti galvijų neapsimoka dėl žemų kainų, kurios šį pavasarį ir vėl pradėjo mažėti. Ministras su tuo sutiko, tačiau pareiškė ūkininkams, kad jos sumažėjo ne tiek, kaip prieš keletą metų - dabar už litrą pieno jie vis dėlto atseit gauna 28 centus. Bet po šių B. Markausko žodžių salėje kilo šurmulys.

- Ministras tikriausiai nežino, tačiau smulkiesiems ūkininkams kainos jau beveik nukrito iki ano lygio, - atsistojęs paaiškino savivaldybės tarybos narys Stasys Skalauskas. - Yra tokių, kuriems mokama po 10-12 centų. Apie 28 centus jiems tik pasvajoti!

Salė pritariamai suūžė. O tada ministras atsakė, jog nei jis, nei Vyriausybė neturi jokių svertų kainoms reguliuoti. Kaip perdirbėjai nustato, taip yra. Kartu jis pripažino, kad dabar nematąs priežasčių kainoms mažėti. Prieš keletą metų tai buvo galima aiškinti prarastomis Rusijos rinkomis, bet dabar jau atvertos naujos, paklausa mėsos ir pieno produkcijai yra.

- Tai kodėl krenta supirkimo kainos? - nesuprato susirinkusieji. Tačiau žemės ūkio ministras tik traukė pečiais ir tikino, jog kainas tikrai nustato ne jis.

Ką jis patartų šeimų ūkiams, kurie nebegali išsilaikyti? Juk jau ir pats sutinka, jog nebėra, kas perimtų šeimos ūkius - jaunimas iš kaimo masiškai išvažiuoja dirbti svetur, kur jam daug palankesnės sąlygos. Tai kokia išeitis?

Ministras patarė burtis į koo­­peratyvus, o susibūrus stoti į didįjį kooperatyvą „Pienas LT“. Mat jo nariais gali būti ir juridiniai asmenys. Ir dar jis patarė smulkiesiems „stambėti“ - bent pasiekti Europos vidurkį. Tačiau ir Europos vidutinis pieno ūkis, pasirodo, ne toks jau didelis - tik 33 karvės. Vadinasi, ten yra ir mažesnių ūkių, po 20 ar 10 karvių. Ir jie kažkaip išsilaiko! Deja, mūsiškė valdžia, kuri deklaruoja kovą su migracija bei kaimo žūtimi, jokio recepto neturi.

Susitikime kalbėta ir apie tai, kad valstybė melioracijos įrenginius perduoda jų naudotojams. Žemės ūkio minist­ras pripažino, jog taip valstybė tik atsikrato rūpesčio bei perkelia jį ant kitų galvos. Norint atstatyti apleistus melioracijos įrenginius, kokie buvo prieš 25 metus, reikėtų milijardinių sumų, o jų nėra. Todėl į melioraciją neverta dėti jokių vilčių.

Tai kaip bus kovojama su migracija, kurią pats minist­ras pavadino „baisiu dalyku“ ir „tikra nelaime“? Žadama mažinti paramų investicijoms ribą iki 50 tūkstančių eurų, todėl ją galės gauti daugiau žmonių. Anksčiau vienas stambus ūkininkas galėjo paimti ir 250 tūkstančių, smulkiesiems savo konkurentams nepalikdamas nieko. Dabar paramą, nors ir mažesnę, gaus penki ūkininkai. Įdomiausia, jog tokiai investicijų politikai jau nebeprieštarauja ir stambieji žemvaldžiai bei žemės ūkio bendrovės. Minist­ras tikino radęs jų „supratimą ir pritarimą“. Matyt, jau ir tie suinteresuoti, jog kaime liktų šiek tiek žmonių. Tačiau laukti stebuklo neverta – tokios paramos gali tikėtis apie pustrečio tūkstančio ūkininkų, kai tuo tarpu vien Šilalės rajone jų per 4 tūkstančius.

Tai vis tik kaip sustabdyti Lietuvos kaimo ir apskritai ūkio irimą? Ministro B. Markausko nuomone, būtų reikalingas ne tik politinis visų partijų, bet ir nacionalinis susitarimas. Pasak jo, visi Lietuvos žmonės turėtų susitarti ir kokius trejus metus neemig­ruoti. Nieko nebepridursi – tai geriausia išeitis, kokią tik valdžia galėtų sugalvoti.

O kaip su šeimų ūkiais? Ir šito žemės ūkio ministras nedetalizavo, bet ir jie, matyt, turėtų tarpusavyje susitarti, susitaikyti su nuostolingomis supirkimo kainomis, trejus metus neparduoti savo pas­kutinių karvių, išlaikyti jas iš savo menkučių pensijų... O kas paskui, po tų trejų metų?

Tada tikriausiai ateis kita valdžia ir pasiūlys dar ką nors išmintingesnio. Žinoma, jei bebus kam siūlyti.

Žmonės po susitikimo skirs­tėsi rūškanais veidais ir neatrodė, kad juos labai džiugintų toks problemos sprendimas.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.