Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktiems įstatymo pa­keitimams, atnešiantiems teigiamų pokyčių pensijas gaunantiems senjorams. Ministe­rija primena, kokie pagrindiniai pensijų pokyčiai numatomi jau kitąmet. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

(Pradžia Nr. 87)

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyveni­mo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasakojimas paskatins ir daugiau žmonių prie savo ištakų paieškų.

Belaisvis grįžo namo

Jau buvo įpusėjęs 1919 metų birželis, kai mano tėvas Juozas Stasinas, per pečius persimetęs kareivišką kuprinę, tiesiai per žaliuojančias pievas, gimtinės miškus bei duona kvepiančių rugių palaukėmis skubėjo į Radviečio dvarą, kur buvo prisiglaudę jo tėvai.

– Ačiū Dievui, tu, sūneli, gyvas, tu gyvas, – džiaugėsi Mar­cijana ir Kazys Stasinai, apkabinę sūnų Juozą. – Sėsk, sūneli, prie stalo, tu išalkęs po tokios kelionės, nors ne kažin kuo tave galime pamaitinti, bet vis dar kokį kiaušinį, lašinių bryzelį ar gabalėlį sūrio surasime, – skubėdama numalšinti sūnaus alkį, šnekėjo motina. – Su duonele sunkiau, sūneli, žinai pats, savos žemelės neturime, o jeigu ir turėtume, sveikatos nebėra duonelei užauginti, – guodėsi sūnui Marcijona. 

Ji bėgiojo po virtuvę, ėmė nuo lentynos ką turėjo valgomo ir dėjo ant stalo, nepamiršdama vis pažvelgti į sūnų, sėdintį prie stalo su tėvu.

Tėvas žvelgė į grįžusį Juozą, dvidešimt penkerių metų vyrą, jau pilnai subrendusį sūnų, pasaulį mačiusį ir nedrąsiai paklausė:

– Sūnau, pasakyk tu mums, ar žinai ką nors apie Selvestrą, kodėl jis nepareina? Gal, neduok Dieve, žuvo kare, – tėvas persižegnojo ir toliau Juozo klau­sinėjo apie ant­rąjį savo sū­nų, – gal jis gyvas, gal jam nieko kare neatsitiko, pasakyk mums, ar apie jį nieko negirdėjai? 

– Nieko, tėve, nieko nežinau apie brolį. Visi, kurie gyvi liko grįžta, gal ir jis dar sugrįš, reikia laukti, reikia tikėti ir kant­riai laukti, – ištaręs šiuos žodžius, Juozas susimąstė. Jis bu­­­vo beveik tikras, kad brolis ka­re žuvo. Tūkstančiai vyrų ta­da žuvo, o tie, kurie liko gy­vi, jau seniai iš subyrėjusios Ru­si­jos grįžo į savo gimtuosius namus.

– Sugrįš, tėvai, sugrįš Sel­vest­ras, karui pasibaigus visuomet belaisviai paskutiniai grįžta į namus, – ramino tėvą Juozas.

Marcijana ir Kazys laukė, lau­kė Selvestro, bet taip sūnaus ir nesulaukė. Tik vienas Die­vas težino, kokioje svetimoje žemelėje, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos sūnų, atgulė Sel­­vest­ras, pervertas kulkos ar dur­tu­vo persmeigtas. 

Po kurio laiko tėvai, nesulaukę atžalos, patys iškeliavo ten, iš kur niekas nebegrįžta...

Mano tėvas, būdamas garbaus amžiaus, mėgdavo prisiminti pirmojo pasaulinio karo įvykius, įdomius to meto epizodus. Ne vieną tokį pasakojimą gerai prisimenu, nes man tuomet buvo vaikiškai įdomu ir gaila tėvo, buvusio carinės Rusijos kareivio, stovinčio pakeltomis rankomis prieš vokiečių durtuvus ar vėliau lageriuose savo kūnu maitinančio parazitus. Tėvo pasakojimai skausmingai įsirėžė į mano vaikišką sąmonę ir išliko atmintyje iki šių dienų. Du jo pasakojimus, šiek tiek apdorojęs, pateikiu mieliems skaitytojams.

Iš Tėvo pasakojimų: išdavystė

– Tai atsitiko pirmojo pasaulinio ka­ro metais. Caro armi­jos kariams sunkiai sekėsi kovoti su vokiečiais, austrais ir vengrais. Rusų armi­ja, pralaimėdama mū­šį po mūšio, traukėsi į Rusijos gilumą, reikalaudama vis daugiau ir daugiau gyvosios patrankų mėsos. Žandaras pirmą į karą išvarė brolį Selvestrą, vėliau ir manęs jis nepamiršo. Ne­gailestingi žmonės buvo tie caro žandarai, baisus buvo ir tas karas. Kareiviai vieni kitus badė šautuvų štikais, nes kulkų visiems neužteko. Prisimenu, kaip visas mūsų būrys atsidūrė priešo lageryje... 

Būrio vadas vakare visiems išdalino po vieną šovinį ir, nieko nepasakęs, pasišalino. Mes, kaip visuomet, nuėjome pailsė­ti. Mūšio lauke jau kuris laikas tvyrojo apgaulinga ramybė, tik retsykiais ją sudrumsdavo pavieniai šūviai ar dangaus skliautą perskrosdavo raketa. 

Tą įsimintiną dieną pažadi­no gražus ankstyvas vasaros rytas. Iš už horizonto pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Jie nutvieskė drėgmės prisotintą balz­ganą rūką, kabantį virš lau­kų ir krūmokšnių prie upelio, skyrusio kariaujančias puses. Anoje upelio pusėje, įsirausę į žemę, jau kurį laiką ramiai tūnojo vokiečių bei austrų kareiviai. Jų šalmuotos galvos retsykiais sušmėžuodavo virš apkasų, pasigirsdavo kareivių ala­sas, bet mes į tai nekreipėme dėmesio.

Bundančio rytmečio ramybė išvargintus kareivius viliojo dar šiek tiek pasnūduriuoti, nors priešakinėje kautynių linijoje giliai įmigti nevalia. Mums atrodė, kad ir priešo pozicijose vyravo panaši kareivių nuotaika, ir nei jie, nei mes nesiruošėme kautynėms. Bet tą apgaulingą ankstaus ryto ramybę sudrumstė budėję kareiviai, pranešę, jog brėkštant jie pastebėjo per rūko pridengtą lieptą į priešo pozicijas nuskubėjusį vadą. Mes pradėjome nerimauti, svarstėme, aptarinėjome, ko jam priešo pozicijose tokį ankstyvą rytą prireikė. Taikos metu karių draugystė mums buvo ne naujiena. Būdavo dienų, kai kareiviai iš vienos ir iš kitos pusės, mokantys vokiškai ar rusiškai, sueidavo patraukti machorkos, paskanauti vokiško šokolado ar šiaip pasikeisti kokiu nors suvenyru, bet kad būrio vadas eitų į vokiečių pozicijas, niekuomet neteko matyti.

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Po geros valandėlės pamatėme vokiečių kareivius su atkištais šautuvų durtuvais iš visų pusių drąsiai žengiančius link mūsų pozicijų. Supratę, jog vadas mus išdavė, ir su vienu šoviniu „magazine“ priešintis beprasmiška, suguldėme savo „alkanas“ strėlbas ant žemės ir pakėlėme rankas. Šitaip gėdingai visas būrys dėl vado išdavystės pateko į nelaisvę. Paskui prasidėjo kankinantis mūsų gyvenimas priešo lageriuose ir laisvės laukimas, – baigė pirmą pasakojimą tėvas.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Neabejotinai žinome, jog Advento esmė – laukimas, keturios savaitės, skirtos pasiruošti Kristaus gimimui, kurį švęsime per Kalėdas. Šiais metais Adventas prasidės nuo lapkričio 28 d. (sekmadienio) ir baigsis gruodžio 24 d. (penktadienį). Tačiau Adventas – ne tik ramybė, bet ir pas­laptingumas.

Apie tai, ką šis laikotarpis mums reiškia iš tiesų, kokia yra tikroji Advento prasmė, jo išvakarėse kalbamės su vie­nuole Vitalija Fedaravičiute. 

„Man Adventas reiškia lauki­mą, atėjimą – žinome, kad Jė­zus atėjo prieš 2000 metų tam, kad išganytų pasaulį savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių. Adventas ir yra skirtas tam, jog neužmirštume, kas yra Jėzus, ką jis mūsų gyvenime reiškia. Laukimo laiko suvokimas priklauso nuo paties žmogaus – svarbu, ko jis laukia“, – sako Vitalija.

Pasak jos, jeigu laukiama Jė­zaus kaip teisėjo, tada kyla baimė. Tačiau neturime ko bijoti, nes Jėzus tapo kūdikiu, tapo artimas, silpnas, pažeidžiamas, žmogiškas. Džiaugsmas turėtų būti vienas iš Kalėdų laukimo būdų. Juk kaip tėvai džiaugsmingai laukia gimstančio kūdikio, rūpinasi ir ruošiasi jo atėjimui, taip ir mes turėtume su šviesia viltimi laukti susitikimo su Kristumi. 

Adventui yra būdingas pasninkas – susilaikymas ne tik nuo maisto, bet ir nuo pramogų. Gražu ir prasminga šiuo lai­­kotarpiu stabtelėti: mažiau žvilgs­nių į materialius dalykus, daugiau susikaupimo, pokal­bių su savimi. Nors, pasak Vita­li­jos, tai daryti nėra lengva, nes rek­lamos ragina pirkti, naudoti, vartoti...

„Būtent tam ir skirtas Ad­ven­tas, kuris skatina mus susilaikyti nuo materialaus pasaulio ir atsigręžti į savo dvasią, mintis, pamąstyti, kas yra svarbiau. Žinoma, dovanų reikia, taip parodome meilę artimui, suteikiame jam džiaugsmo, tačiau derėtų pasvarstyti, ar tikrai jų reikia tiek daug. Todėl pirmiausia turėtume viską gerai apmąstyti, o paskui jau spręsti, kiek ir ko atsisakyti“, – atvirauja Vitalija.

Šiuo laiku vyksta labai gražių gerumo akcijų, tad sesė Vitalija prisipažįsta taip pat jose dalyvaujanti. Tik savotiškai: „Advento metu atsisakau saldumynų, tad tai, ką įprastai pati suval­gy­čiau, paaukoju neturtinges­nėms šei­moms, kurios augina ma­ža­mečius vaikus, kad ir juos ap­lan­kytų džiaugs­mas“.

Re­mian­­­tis krikš­čio­nišku moky­mu, Ad­ven­to lai­ko­tar­piu yra pi­na­mas vainikas, puošiamas ke­­­turiomis žvakėmis, kurių kiek­vie­na simbolizuoja ke­tu­rias savaites. Advento vai­niką galima pa­puošti lau­kimo simboliais. Tai gali bū­ti ir džiovinti augalų motyvai, ir džiovintos uoge­lės, ir samanos – viskas, kas primena džiaugsmą, kuris išsipildo Jėzuje.

„Viena iš siūlomų tradicijų jau­nimui – Ad­ven­to kalendorius, kuriame kiekvieną dieną įrašome gerą darbą, pasakytą gerą žodį ir pan. Tai gali tapti vaikams, o ir mums, suaugusie­siems, dvasiniu pasiruoši­mu Kris­­taus gimimui, padėti suvokti Ka­lėdų esmę ir tikslą“, – teigia sesuo Vitalija.

Ji primena, kad kiekvienas Ad­vento sekmadienis turi sa­vo simboliką. Pirmasis kviečia mus į Viltį, tikėjimą Dievo ma­lonėmis. Jo metu yra įžiebia­ma ir pirmoji Advento žvakė, vadinama pranašo žvake, primenanti apie Jė­zaus atėjimą. Ant­­rasis sekmadienis kreipia į Ti­kėjimą, kai uždegama Bet­lie­­jaus žvakė, primenanti apie Ma­­rijos ir Juozapo kelionę į Bet­­­­liejų. Trečiasis sekmadienis skir­tas Džiaugsmui, o jo metu įžiebta piemens žvakė primena patirtą džiaugsmą, gimus Kris­tui.

Ketvirtasis sekmadienis krei­pia į Ramybę, o žiebiama ange­lo žvakė primena angelų žinią: „Gar­bė Dievui aukštybėse, o že­mė­je ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Taip, žingsnelis po žingsnelio, mes keliaujame į Kalėdas.

„Kai žinome, ko laukiame, kai skiria­me laiko apmąstyti savo poelgius ir spren­dimus, tuomet susitikimas su Die­­­vu tampa gyvesnis, subtilesnis, nuoširdesnis, jis pasibeldžia į žmogaus sielą, leisdamas pajusti, jog „Aš esu tavo Die­vas ir myliu tave“. Mes galime šio momento ir nepastebėti, ir tai natūralu, bet turime užmegzti ryšį su Dievu. Tuo ir yra svarbus Adventas, mokantis mus laukti ir nepavėluoti atsiverti, kai Dievas pasibeldžia“, – sako sesuo Vitalija.

Jau antri metai švenčių laukimas ir susikaupimo laikotarpis yra kitokie. Ta­čiau kiekvienas iššūkis turi dvi puses, o ir mūsų senoliai sakydavo, kad „Nėra to blogo kas neišeitų į gerą’’. Tad ir ši pandemija, anot Vitalijos, privertusi mus stabtelėti, atvėrė galimybę susitelkti į savo vidinį pasaulį, daugiau laiko skirti artimiesiems, sau patiems, savo elgesio analizei. Ir jeigu negalime keliauti, galime perskaityti įdomią knygą arba Šventąjį Raštą. 

„Kiekvienas esame tik mums skirtos kelionės Dievo link etape ir patys renkamės, kuriuo keliu sukti. O pandemija netgi galėjo pagelbėti atsirinkti tai, kas yra svarbiausia.

Noriu visiems laikraščio skai­­ty­to­jams, visiems Šilalės kraš­­to žmonėms pa­lin­kėti su­si­klau­­sy­mo, vienybės, priimti vienas kitą taip, kaip Dievo esa­­me priimti visi“, – artėjant gra­žiausioms ir prasmingiausioms metų šventėms linki sesuo Vitalija. 

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11 klasės mokinė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sankt Peterburge šokusio ir kuriančio choreografo Kirilo Simonovo bei kartu su juo keliaujančios komandos Klaipėdoje sukurtas Piotro Čaikovskio šokio spektaklis „Spragtukas“ kviečia kartu pasitikti artėjančias didžiausias  metų šventes.

Į pasimatymą su „Spragtuku“, be kurio kuriamos pasakos, vienodai brangios tiek mažam, tiek suaugusiam, neateina nė vienos Kalėdos, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia gruodžio 16 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje, o gruodžio 22 d. - Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Lyg Sankt Peterburgo Marijos teatre

Kirillas Simonovas – išskirtinė asmenybė šiandieniniame šokio pasaulyje. Jo išskirtinis choreografijos braižas, stilistika kaip magnetas traukia daugelį teatrų ir šokio trupių. Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos valstybinėje rusų baleto akademijoje Vladileno Semionovo baleto klasę baigęs, vėliau ten pat įgijęs ir choreografo specialybę, baleto artistas buvo Marijos teatro baleto trupės solistu. Šiame teatre sukūrė eilę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Tarp jų ryškiausi: Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“ ir Arifo Melikovo „Legendoje apie meilę“, Spragtuko lėlė savo paties ir Michailo Šemiakino statytame P. Čaikovskio „Spragtuke“, Banditas Roland’o Petit balete „Karmen“, Ruduo (Metų laikų divertismente) Aleksejaus Ratmanskio pastatytoje S. Prokofjevo „Pelenėje“. 1999–2000 m. jis šoko „Australian Dance Company“.

Pasaulio šokio gerbėjai žino ir vertina K. Siminovo choreografinius darbus. 2003 m. jis debiutavo Londono Karališkojoje Alberto koncertų (baletas „Madame Lionelli“ pagal Gavino Bryarso ir Johno Adamso muziką) ir Tokijo „Suntory“ (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) salėse. Choreografas nuolat bendradarbiauja su Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Petrozavodsko, Maskvos, Saratovo ir kt. baleto trupėmis.

K. Simonovas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą: tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ laureato vardą (1998), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso specialųjį prizą (už savo choreografinį debiutą – spektaklį „Kol tu miegojai“ pagal Arvo Pärto muziką Sankt Peterburgo Ermitažo teatre, 1999),  ir kt.

Tačiau bene didžiausio publikos ir meno kritikų dėmesio sulaukė jo kartu su pasaulinio garso dailininku  Michailu Šemiakinu Sankt Peterburgo Marijos teatre sukurtas P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“.  Pirmasis Simonovo ir Šemiakino spektaklis, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, 2002 m. buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama nacionaline teatro premija -  „Auksine kauke“. Vėliau šį apdovanojimą choreografas pelnė už S. Prokofjevo „Pelenės“ pastatymą  Novosibirsko operos ir baleto teatre (2008).  2011  m.  už  P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą Karelijos respublikos muzikiniame teatre K.Simonovui skirta nacionalinė teatro premija  „Arlekinas“.

Choreografas jau pažįstamas ir Lietuvos publikai: 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 m. vėlgi LNOBT – Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. 2019 m. gruodį kartu su choreografu K.Simonovu „Spragtuko“ premjerą parengė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kuo ypatingas Klaipėdos „Spragtukas“?

Klaipėdiečių „Spragtukas“ išsiskiria savo unikalumu. Spektaklis specialiai sukurtas didelėms arenų erdvėms, tad kūrybinės komandos sprendimai įspūdingi - sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Spektaklyje groja pilnos sudėties simfoninis orkestras, skamba vaikų choro balsai, scenoje šoka visa teatro baleto trupė.
Spektaklį uostamiestyje kartu choreografu K. Simonovu kūrė kostiumų ir scenografijos dailininkai- Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas,  video projekcijų menininkas Linartas Urniežis.

Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko.

Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu – Tomu Ambrozaičiu.

KVMT inf.

Martyno Aleksos nuotr.

Sakoma, kad susikurti gerą vardą reikia nemenkų pa­stangų ir laiko, o štai susigadinti reputaciją labai leng­va – kartais užtenka vos vienintelio „paslydimo“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Niekaip negalėdamas at­sitraukti nuo praėjusią sa­vaitę kilusio erzelio aukš­čiausiame valdžios Olimpe, prisiminiau Biblijos žo­džius: „Valgysi prakaitu už­dirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Taigi – nesipuikuok, nesi­pyk, nesididžiuok turtais ir savo išmanumu, bet ži­nok, kad, grįžęs į Žemę, t. y. nu­lipęs nuo aukšto pos­to, tu gyvensi kaip ir vi­si kiti, ki­taip sakant, vėl tap­si eiliniu piliečiu arba ne­reikš­min­ga dulke.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Ba­sa­na­vičiui, paskelbė Lietuvos Ne­pri­klausomybės Aktą. Tačiau jau tais pa­čiais metais mūsų laisvei iškilo grėsmė, teko ginti Lietuvą nuo be­si­kė­sinančių į ją kaimynų: rusų bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Bū­tent tuo tikslu 1918 m. lapkričio 23-iąją ir pradėta kurti Lietuvos kariuomenė.  

Ji buvo negausi ir silpnai gink­luota, tad prireikė savanorių pagalbos. Vienas iš tokių buvo Alek­sandras Bartkevičius, gyvenęs mū­sų krašte, Iždonų kaime. Jis ta­po ne tik Lietuvos kariu savano­riu, bet ir 1918 m. už savo pini­gus įsteigė pradžios mokyklą Iž­do­nuo­se.

Aleksandras (vietinių ir dabar vadinamas Aleksu) gimė 1893 m. Iždonų kaime, Kaltinėnų valsčiuje. Jis buvo kilęs iš tų bajorų, kuriems nesvetima lietuvybė ir kurie nebuvo sulenkėję. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, todėl mūsų krašto žmonės jį laikė šviesuoliu bei kultūros puoselėtoju.

Viską sumaišė kilęs pirmasis pasaulinis karas – A. Bartkevičius buvo į jį pašauktas. 1918-aisiais, jam pasibaigus, Aleksandras grįžo į Iždonus ir pradėjo mokytojauti savo paties įkurtoje mokyk­loje.

Deja, pedagoginį darbą dirbo neilgai, nes prasidėjus Lietuvos nepri­klau­somybės kovoms, mokytojas vėl tapo kariu, tik šį kartą savanoriu išėjo ginti nepriklausomos Lie­tuvos laisvės. 

Kaip rašo garsus žurnalistas, rašyto­jas, istorikas Vilius Kavaliauskas, A. Bart­­ke­vičius „lenkų fronte ties Au­gus­tavu pelnė Vyties Kryžių“.

Į Iždonus Aleksandras grįžo užsitarnavęs kapitono laipsnį. Ir vėl į tą pačią pradžios mokyklą – vėl dirbo moky­toju, pašventęs šiai profesijai beveik vi­są savo gyvenimą. Kaip prisime­na Iž­do­nuose gyvenanti Antanina Kas­pa­ra­vi­čie­nė, skaičiuojanti jau 95-uosius savo metus, bet ypatingai ryškios atminties, A. Bartkevičius ją taip pat mokė. Pra­džios mokykloje veikė 4 skyriai, kasmet būdavo apie 30 mokinių, jų mokytojas buvo A. Bartkevičius. Tik tikybą dėstė į Iždonus atvykdavęs Kaltinėnų parapijos klebonas.

Remiantis prisiminimais, Lietuvos ne­priklausomybę gynęs karys savanoris ne tik mokė vaikus, bet ir ūkininkavo. Gyveno jis netoli mokyklos (kuri, beje, dar ir dabar tebestovi), gražiai tvarkė ir prižiūrėjo savo ūkį bei trobesius, su žmona užaugino dvi dukras.

A. Bartkevičius mirė 1968 m., yra palaidotas Kaltinėnų kapinėse.

Ir nors Iždonai – mažas kaimelis rajone, turime kuo didžiuotis: jame gimė, augo ir kraštą savo darbais bei veikla garsino ir tebegarsina ne vienas kraštietis. Ypatingai džiugu, jog vieną iš jų – A. Bartkevičių ir jo nuopelnus Lietuvai bei gimtajam kraštui, vietiniai žmonės ir jo mokiniai, jau sulaukę ypatingai garbaus amžiaus, vis tiek prisimena. Tie prisiminimai perduodami ateinančioms kartoms kaip priesakas mylėti ir jeigu reikės – ginti Tėvynę, dirbti vardan Lietuvos.

Regina MICKUVIENĖ,

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Nuotr. iš V. KAVALIAUSKO archyvų

Lietuvos kariuomenės struktūra apima ne tik siaurą sausumos, oro ir jūros pajėgų sąvoką. Didžiausią kariuomenės dalį sudarančiose sausumos pajėgose tarnauja ir Krašto apsaugos savanoriškoms pajėgoms (KASP) priklausantys vyrai bei moterys. Tokių Šilalės rajone yra apie šimtą, o juos vienija Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-oji kuopa.

Profesinės šventės proga kalbamės su kuopininku, kuo­pos štabo seržantu Egi­dijumi Danisevičiumi. Jis neslepia – nors kuopa įsikūrusi pačiame Šilalės centre, apie jos veiklą vis dar žinoma mažai. Ir, ko gero, keisčiausia yra tai, jog kuopos pagrindą sudaro ne miesto, o rajono gyventojai.

„Iš šimto karių turime vos penkiolika, kurie yra miesto gyventojai. Nežinia, ko­dėl, bet mūsų rajono gyvenvietėse, kai­muose gyvenančių žmonių pilietiš­ku­mas, siekis tarnauti Tėvynei yra gerokai didesnis ir aiškesnis. Galime džiaug­tis ir tuo, jog į pratybas grįžta net tie kariai, kurie gyvena užsienyje, jau nekalbant apie tuos, kurie tarnybą derina su studijomis – studentų pas mus yra nemažai, savaitgaliais į mokymus jie parskuba iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Klaipėdos. Tarp ka­rių yra aštuonios moterys, dvi iš jų – medikės. Mėginant apibendrinti, kas renkasi šią sritį, būtų galima daryti išvadą, jog dažniausiai kariais savanoriais tampa policininkai ir ūkininkai“, – apie kuopos sudėtį pasako­ja štabo seržantas E. Da­ni­sevičius.

Jis primena, kad savanoriškosios pajėgos yra įsikūrusios kiekviename rajone, tad jose tarnauja tik vietos gyventojai. Kodėl? Karys paaiškina, kad šių pa­jėgų sandaros principas pa­remtas panašia taktika, kaip veikė partizanų būriai – tik vietos gyventojas geriausiai orientuojasi teritorijoje, žino vietovę. Būtent todėl KASP karinės pratybos dažnai vyksta Šilalėje ir jo prieigose. Žinoma, vien tik tokiomis pratybomis karių veikla neapsiriboja.

„Tarnyba KASP gretose yra alternatyva privalomajai nuolatinei tarnybai (kuri trunka 9 mėnesius kariniuose vienetuose). Būtent dėl to mūsų gretose yra daug studentų. Tuo labiau, jog pagrindinė kuopos veikla persikelia į savaitgalius, nereikia mesti studijų. Tiesa, tarnyba išsitęsia trejus metus, kariams privaloma baigti bazinį kario savanorio įgūdžių kursą, kuris trunka 3 savaites. Kariai savanoriai tarnybos metu laiko karinius fizinio parengtumo, granatos metimo, ginklų valdymo bei žygio testus. Mūsų kariai dažnai yra tie patys buvę studentai, tik jau užaugę, sukūrę šeimas. Kai jų klausi, koks grįžimo į tarnybą motyvas, dažniausias atsakymas – trūksta bendravimo, veiklos“, – atskleidžia pašnekovas.

Visos pratybos, pasak puskarininkio, yra labai įtemptos. Tarkime, išvyksta kariai ankstų rytą į šaudyklą Tauragės arba Klaipėdos rajone, šaudymas dubliuojamas su kitomis kovinėmis veiklomis, kad vienu metu visi kariai būtų užimti. Po 12-14 val. tokio krūvio vadas dažniausiai paskelbia kovinį įsakymą vykti į nakties žygį su taktinėmis užduotimis. Kai užduotis įvykdoma, vadas sprendžia, ar duoti kariams laiko porą valandų pailsėti iškart, ar grįžus leisti miegoti netoli šaudyklos, nes išaušus sekmadieniui, šaudymo pratybos tęsiasi. Beje, ilsėtis reiškia miegoti lauke, o pratybos vyksta bet kokiu oru, visais metų laikais. Ir nesvarbu, koks krūvis bebūtų, joms pasibaigus kariai grįžta į Šilalę, o iš čia dažnas skuba į studijas kitame mieste. Reikia sutikti, jog tokia įtampa pakeliama ne visiems, todėl neretai būtent ji ir nulemia tai, jog karys savanoris atsisako savo veiklos. 

Pasak E. Danisevičiaus, savanoriškosios tarnybos dažnai neištveria ir atlikusieji privalomąją nuolatinę tarnybą batalionuose. Užtat ypač didžiuojamasi tais, kurie ryžtasi jai, norėdami prasmingai praleisti laiką, „perkrauti“ mintis, atrasti savo fizinių ir psichologinių galimybių ribą. Užuot leidus savaitgalį ant sofos ar nieko neveikiant, tokie jaunuoliai renkasi išbandymus.

Štabo seržantas primena, kad visas socialines garantijas KASP kariai turi tik tarnybos dienomis, kitu laiku jie tiesiog yra Lietuvos kariuomenės kariai ir jeigu pada­ro, tarkime, administracinį nusi­žen­gimą, vadovybė nedelsiant apie tai informuojama. 

„Turiu vilties, jog kada nors mū­sų šalyje situacija keisis – visi valstybės tarnautojai privalės būti ir KASP nariai. Mano galva, tik taip ir turėtų būti. Štai dėl to kita mūsų veiklos sritis yra edukacija mokyk­lose. Dažnai rengiame susitikimus

su mokiniais, supažindiname juos su kario profesija, jos kasdienybe. Tai daryti yra būtina, mat pastebime, jog dažnas lietuvis nelabai įsivaizduoja, kas tai yra, klaidingą įspūdį paaugliai ar net suaugusieji susidaro žiūrėdami kino filmus. Todėl visus susidomėjusius tarnyba mūsų gretose pirmiausia kviečiamės pokalbiui. Kita vertus, yra ir tikrai strategiškai svarbių klausimų, kuriuos būtina aptarti. Juk toli gražu ne kiek­vienas žino apie kibernetines atakas ar taikos meto užduotis. Ir mes šiuo metu nekariaujame, bet misiją vis tiek atliekame: padedame visuomenei tvarkytis su pandemija (mūsų kuopai yra tekę budėti pasienyje, patikros postuose), dalyvaujame dingusių asmenų paieškose, prisijungiame gesinant didelius gaisrus ir pan.“, – apie būtinybę plėsti visuomenės supratimą apie kariuomenę kalba E. Danisevičius.

Paklaustas, į ką pirmiausia reikėtų kreiptis tiems, kurie norėtų išbandyti jėgas KASP veik­loje, puskarininkis atsako, kad prieš ateinant į pokalbį, kiekvienas turėtų įvertinti, ar tikrai nori būti kariu, ar yra pasiryžęs tarnauti Tėvynei ir būti tam pasirengęs bet kada, 24 valandas per parą. Jeigu atsakymas teigiamas, dar reikia žinoti, jog KASP tarnyboje laukiami tik fiziškai sveiki, geros reputacijos (neteisti) asmenys. Jeigu ir pokalbio metu noras nedingsta, pretendentas yra siunčiamas  medicininei apžiūrai ir, gavus tinkamą tarnybai įvertinimą, būsimasis karys išvyksta į bazinius kursus Rukloje. Šilalės 308-ojoje kuopoje visada laukiama ateinant ne po vieną, o po 2–3 ar daugiau draugų, bendraminčių.

„Kai ateina vienas žmogus, kyla klausimas, kur jo draugai. Reikia atsiminti, jog tarnybos metu teks susidurti su daugybe iššūkių, kuriuos įveikti ir įgyvendinti bus leng­viau, jeigu greta bus tokie pat bend­raminčiai. Todėl turime gražių pavyzdžių, kai tam pasiryžta abu sutuoktiniai. Nors būna, jog atei­na draugai, kurie vėliau tampa šeima – dar nebuvo atvejo, kad merginos nesusirastų poros tarp tarnybos kolegų“, – juokiasi karys. 

Pasak jo, smagu, kad per metus galima padaryti ir karjerą – paprastai „užauga“ po vieną kitą būrio ar net kuopos vadą, kurie papildo profesionalių karių gretas.

„Todėl esu tikras, jog mūsų kuopoje tarnauja tik tie, kuriems tarnyba yra šiek tiek daugiau nei paprastas darbas, o pinigai nėra pag­rindinė paskata. Ir, kaip mėgstu sakyti, norint būti KASP kariu, reikia būti šiek tiek kitokiu žmogumi nei visi“, – tarnybą savanoriško­se pajėgose apibūdina Žemaičių apy­­gardos 3-iosios rinktinės 308-osios kuopos štabo seržantas E. Da­ni­sevičius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Kuopos archyvo nuotr.

Pastarosiomis dienomis, atrodo, pagaliau bu­vo sudėlioti taškai ant keliolikos ilgai spręstų ir neišspręstų „i“. Pradėti reikėtų nuo svarbiausios, o galbūt „garsiausios“ naujienos – lapkričio 19-ąją Vilniuje nebeliko daugybę dis­ku­sijų, vertinimų, tyrimų ir visuomenės ko­men­tarų su­laukusio paminklo rašytojui Petrui Cvir­kai. Sos­tinės centre 62 metus stovėjęs paminklas nukeltas dėl rašytojo kolaboravimo su so­vietų valdžia. 

Dar vienas į kultūros istorijos kalendorių įeisiantis įvykis – už 150 tūkst. eurų privačiam kolekcininkui parduotas fluoroforto technika 1906 m. sukurtas 

M. K. Čiurlionio kūrinys „Apsnigtas kaimas“. Kūrinys pasirašytas paties menininko ranka. Šis įvykis Lietuvai svarbus dėl dviejų priežasčių – pirma, po mirties beveik visi M. K. Čiurlionio darbai buvo perimti muziejų, todėl vieno iškiliausių Lietuvos menininko darbų meno rinkoje beveik nėra – „Apsnigtas kaimas“ taip įgyja dar didesnę piniginę bei istorinę vertę. Antra, kaip teigia vienos iš meno kūrinių pardavimus koordinuojančios galerijos vadovas, šiuo sandėriu pakelta Lietuvos meno kūrinių pardavimo kartelė, nes kaimyninėse šalyse ir Vakaruose panašūs kūriniai nuolat pardavinėjami už milijonus eurų. Beje, čia pat galima paminėti, kad jubiliejinis LXX Vilniaus aukcionas vyks gruodžio 10 d., o jame bus parduodami ne tik ilgamečių kūrėjų, bet ir jaunų talentų iš Lietuvos bei užsienio darbai, keramika, skulptūra, tapyba, grafika – daugybė meno kūrinių nuo klasikos iki šiuolaikinio meno, kuriuos bus galima ir apžiūrėti, ir įsigyti.

Svarbi savaitė Neringai – visus metus Kultūros sostinės titulu besididžiavęs miestas estafetę – gintarinį medelį – perdavė Alytui. Šeštadienį vykęs baigiamasis koncertas buvo skirtas maestro Vytauto Kernagio 70-ajam jubiliejui, kurio, deja, jis nesulaukė... Pasak organizatorių, koncerto naratyvas pasakojo visą V. Ker­nagio kūrybinio gyvenimo kelią, jame atskleisti dainuojamosios poezijos, kabareto „Tarp girnų“, „Dainos teatro“, Tautos šauklio bei kiti maestro gyvenimo etapai. V. Kernagio gyvenimo istorija buvo pasakojama jo paties dainų tekstais, kuriuos perteikė tokie gerai žinomi atlikėjai kaip Andrius Mamontovas, Raminta Naujanytė-Bjelle, Tadas Motiečius ir kiti. 

2022-ųjų Kultūros sostine tapsiantis Alytus renginius, edukacijas bei susitikimus pradeda rengti nuo ateinančių metų sausio mėnesio.

Įdomiems renginiams praėjusią savaitę startą davė ir didieji Lietuvos miestai. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, nuo savaitgalio veikia unikali tarptautinė paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“. Pasak organizatorių, dėmesio J. Meko kūrybai dar skiriame per mažai, tad ši paroda – puiki proga kiekvienam pasitempti ir su JAV avangardo krikštatėviu vadinamo menininko kūryba susipažinti iš arčiau. Parodoje pristatomi J. Meko filmai, jo intelektinis ir organizacinis darbas, menininko bendraminčių darbai. Šia paroda duotas startas  J. Meko 100-mečiui skirtiems renginiams.

Prasidėjo 13-oji Kauno bianalė. Viename lankomiausių šiuolaikinio meno festivalių Baltijos šalyse šiemet – menininkų darbuose atsispindinčios temos apie žmonijos išlikimą, ats­parumą, viltį. Pagrindinės paro­dos erd­vės – Krepšinio namai, Tado Iva­naus­ko zo­ologijos sodas, Velnių muziejus, Vytauto Didžiojo universiteto meno galerija „101“ ir kt. Jose – daugiau kaip 20 Lietuvos ir užsienio menininkų darbų, taip pat skiriama dėmesio J. Mekui – ant Krepšinio namų langų išdėliotos net 768 nuotraukos iš jo filmų. Kauno bianalė tęsis iki vasario, tad lankytojai kviečiami apžiūrėti vis naujas parodas bei instaliacijas. O sausio mėnesį laukia ir speciali filmų programa.

Klaipėda puoselėja Mažosios Lietuvos tradicijas. Lap­kričio 24 d. atsidarysianti paroda „Mažosios Lie­tu­vos pirštinės. Gyvoji tradicija“ kvies apžiūrėti mezginius, atspindinčius būtent šio regiono piršti­nių mezgimo manierą. Parodos atidaryme paskaitą apie Ma­žosios Lie­tuvos pirštinių mezgimo ištakas bei raidą skaitys muziejininkė Dalia Ber­no­taitė-Be­liaus­kie­nė. Pirštinėms dėmesys skiriamas ne be reikalo – Ma­žosios Lie­tuvos regiono papročiuose jos svarbios ne tik kaip aprangos detalė, bet ir kaip dovanojimo, atsidėkojimo, dėmesio parodymo išraiška.

Su kvietimu atvykti į parodą, Klai­pė­dos etnokultūros centras kviečia ir į praktinius užsiėmimus – mezgimo meistriškumo paslaptimis bus dalijamasi kiek­vieną gruodžio trečiadienį. Daugiau informacijos – etnocentras.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant šv. Kalėdoms, Prezidentūra ir ponia Diana Nau­sėdienė pradeda kalėdinės eglutės žaisliukų gaminimo akciją ir kviečia jungtis Lietuvos mokyklas, dienos ir globos centrus, visas šeimas ir iš vilnos nuvelti po kalėdinį paukštį.

D. Nausėdienė kartu su idėjos autore Urte kviečia visus su­siburti drauge. Pasak jos, ši eglutės žaisliukų vėlimo akcija – puiki proga susivienyti bend­ram tikslui.

„Tegul Jūsų rankomis nuvelti paukšteliai suskrenda į Pre­zidentūrą iš užsienio, iš visų Lietuvos regionų, iš mokyklų, iš dienos ir globos centrų, iš kiekvienos šeimos, iš kiekvienų namų. Tegul jie simbolizuoja tai, kas svarbiausia – kad kiekvienas esame unikalus bei reikšmingas, o visi kartu gali­me sukurti bendrus namus Vil­čiai ir Meilei, nuveikti daug gražių ir prasmingų dalykų“, – sakė D. Nausėdienė.

Visi žmonių rankomis nuvelti paukšteliai papuoš pagrindi­nę Prezidentūros kalėdinę eg­lę, dalis jų bus padovanoti tiems, kurie savo darbais prisi­de­da prie gyventojų gerovės.

Prezidento kanceliarija nuveltų paukštelių lauks iki pat šv. Kalėdų. 

Išsamesnė informacija tel. (8-706) 6-40-90; (8-698) 1-23-46.

Nuoroda į vaizdo įrašą-kvietimą: https://www.youtube.com/watch?v=0jdRQDlngCI .

Taip pat, nuotraukas galite rasti Prezidento tinklapyje: https://www.lrp.lt/lt/nuotrauku-galerija/2021-11/?opened=popup/alb4565 .

Rugilė EREMINAITĖ

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 

Komunikacijos grupės projektų vadovė

Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS nuotr.