Su sinologe Kristina kalbamės apie tai, kas padarė di­džiausią įtaką jos pasirinkimui. Vis tik pro­fesija – mums dar šiek tiek ne­įpras­ta.

Pasak merginos, ji išties su­laukia daug klausimų, kaip sinologija atsirado jos gyvenime.

„Tikriausiai kaip ir daugelio, mokykloje mano „kuo būti“ no­rai keitėsi kaip metų laikai, o apie Kiniją neturėjau nė men­kiausios minties ir tikrai ne­maniau, jog mano specialybė bus su ja susijusi.

Natūralu, kad apie Kiniją žinojau tik tiek, kiek supažindino geografijos ar pasaulio istorijos pamokos. Kai baigiau mokyklą, nusprendžiau kurį laiką nestoti niekur, nes niekas nebežavėjo, o stoti bet kur nemačiau prasmės. Prisimenu, kai mano draugai mėgavosi pirmais studijų (ir, aišku, studentavimo) metais, aš nerimavau ir liūdėjau, jog savęs dar neatradau. Tada mano gyvenime ir atsirado Kinija – išvažiavau ten dirbti modeliu. Sužavėjo ne tik gatvėse sklindantis egzotiško maisto kvapas, bet ir kažkas gilesnio, neapčiuopiamo. Prisimenu, kaip vieną dieną važiuodama pro metropolišką miestą Šanchajų žiūrėjau į pro akis bėgančius vaizdus, kuriuose do­minavo kiniški rašmenys – hie­roglifai. Pamaniau, jog būtų labai įdomu žinoti, ką jie reiškia. Tą akimirką supratau, kad tai, ko noriu mokytis ir išmokti, yra būtent kinų kalba. Nieko nelaukusi pradėjau – studijavau ir savarankiškai, ir mokyk­lose, labai padėjo tai, kad kelis metus ši kalba mane supo visur.

Besimokydama kinų kalbos, vis labiau žavėjausi Kinijos is­torija, filosofija, kultūra. Tais da­­lykais, kurie dar pačioje pa­žin­ties su Kinija pradžioje įtrau­kė tarsi į magišką ir kartu smalsumą kurstančią būse­ną. Vedama noro ap­čiuop­ti tai, kas atrodė neap­čiuopiama, vos tik radusi sinologijos studijų programą Vilniaus universitete nė akimir­ką nesudvejojau, jog ji yra tai, ko aš ieškojau“, – įsitikinusi Kris­tina.

Į klausimą, ar įstojus studijuo­ti savo (kaip manyta) svajonių specialybę, nenusivylė, ji atsako, jog kadangi pasirinkimas nebuvo ypatingai spontaniškas, o veikiau ilgai ieškotas kelias, studijomis buvo patenkinta.

„Kai studijos įsivažiavo, jomis tik dar labiau žavėjausi ir džiaugiausi. Dauguma dalykų mane mokė ne tik geriau pažinti bei tikslingiau tyrinėti mums tokį tolimą kraštą, bet kartu Kinijos filosofija iš esmės tapo mano gyvenimo dalimi. Išmokau giliau mąstyti, kas yra pasaulis, kokia yra žmogaus būtis ir kas apskritai yra žmogus. Žinoma, galbūt Kinijos filosofija nėra priimtina kiek­vienam čia, Lietuvoje, bet man ji labai pritiko ir tapo artima, padėjo atsakyti į daugelį klausimų, kilusių prieš studijas. Nors studijavome teoriją, man tai buvo ir tebėra tikrų tikriausia kasdienė praktika“, – prisipažįsta mergina.

Kinija – be galo tolimas kraš­tas. Ar ne per tolimas tam, kad Lietuvoje būtų įmano­ma rasti darbą, kuriame reikia kinų kalbos?

Tačiau Kristi­na paneigia šį mi­tą – pasak jos, dabar kaip tik daug įmonių dirba arba ieško galimybių užmegzti ryšius su milžiniška Kinijos rinka, todėl kinų kalbos mokėjimas iš tik­rųjų atveria plačias karjeros ga­limybes.

„Galima rinktis ramų ir uždarą darbą, pavyzdžiui, verti­mą raštu, arba tapti projektų va­dovu ir kasdien bendrauti su klientais ar verslo part­neriais. Be to, kadangi kinų kal­bą vartoja dau­gybė žmonių, pakanka­mai lengva rasti darbą bet kurioje pasaulio šalyje. Šiuo metu esu kiek atitolusi nuo savo specialybės – nusprendžiau tęsti mokslus, tad pasirinkau mažiau laiko užimantį ir protinės įtampos nesukeliantį darbą. Tie­sa, su kinų kalba mano ryšys nenutrūksta – esu laisvai samdoma vertėja lietuvių, ang­lų, kinų kalbomis. Tai leidžia nepamiršti kalbėti kiniškai, o svarbiausia – skatina tobulėti. Džiaugiuosi, kad darbą galiu puikiai suderinti su magist­ro studijomis. Po jų noriu grįžti į darbą, kuriame visą save galėčiau atiduoti tam, ką sugebu geriausiai – savo karjerą noriu susieti su Kinija. Nors dar tiksliai nesu apsisprendusi, kur pakrypsiu labiau – į int­rovertiškąją ar ekstrovertiškąją darbo pusę. Galbūt pasirinksiu derinti uždaresnį darbą su tokiu, kuriame galėčiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis“, – svarsto mergina.

Pasak Kristinos, pagrindinis principas, kuriuo ji vadovavosi, rinkdamasi studijas ir darbą, yra smalsumas ir noras pažinti gyvenimą – pasaulyje yra tiek daug įdomių ir žavingų dalykų, vietų, žmonių.

„Būtent tai mane verčia galvoti, jog kiekvieną dieną reikia stengtis išnaudoti kuo produktyviau, t. y. kuo daugiau pamatyti, patirti, išgyventi. Manau, nieko labai paslaptingo čia nėra – kaip sakiau, sinologijoje save atrasti bei realizuoti gali labai skirtingų tipų, temperamentų ir charakterių žmonės. Svarbiausia, kad tai nuoširdžiai patiktų ir „vežtų“ – tada motyvacija gims­ta savaime. Svarbu nebijoti elgtis kitaip, nei elgiasi tavo draugai ar reikalauja artimieji. Nebijoti suklysti, o jei taip nutiko, žinoti, jog visada galima bandyti dar ir dar kartą – tol, kol atrasi save“, – ant pasirinkimų slenksčio stovintiems jaunuoliams pa­taria sinologė Kristina.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo 

Jau trečiojo Bijotų dvaro festivalio išvakarėse atskriejo maloni žinia – Bijotai tapo 2022 m. Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Festivalio sumanytojas ir organizatorius Valdas Latoža yra įsitikinęs, kad būtent Bijotų dvaro festivalis galėtų taptų tvirtu pagrindu, ant kurio dėliotųsi kultūros sostinės programa.

„Esu bijotiškis, dažnai čia atvažiuoju, o unikali šios vietos aura prašėsi renginių. Tad ilgai brandintos mintys tapo kūnu – šiemet vyksta jau trečiasis ir vis labiau populiarėjantis bei turiniu turtėjantis festivalis“, – sakė  jo sumanytojas ir vadovas.

Šių metų festivalis turtingas įvairiomis prasmėmis: turės ką veikti vaikai ir suaugusieji, bus galima pasiklausyti ir pamatyti meno mėgėjus bei ryškius savo srities profesionalus, ekstrema­lesnių pojūčių mėgėjai oro balionu galės pakilti virš Baublių ar dalyvauti su visa šeima Bijotų nuotykių lenktynėse.

Festivalis prasidės net tris dienas iš eilės vyksiančiais ren­giniais: liepos 16 d., nuo 21.30 val., žiūrovai išvys Šilalės kultūros centro režisieriaus Antano Kazlausko režisuotą bei plačiai nuskambėjusį ir labai gerų vertinimų sulau­kusį miuziklą „Eliza“. Liepos 17-ąją vyks kraštiečių susitikimas prie Bijotų Lurdo. Bus aukojamos šv. Mišios už Bijotus ir bijotiškius, jas laikys Upynos parapijos klebonas kun. Vytautas Šiaudvytis. Po Mišių lauks LMTA doc. Aušros Stasiūnaitės vokalo klasės studentės Virginijos Bartušytės bei akompaniatorės Nijolės Baranauskaitės koncertas. Tą pačią dieną prie Baublių, Bijotų dvaro sodyboje, nuo 15 val., koncertuos šilališkių „Padkava“, ansamblio „Jūra” kapela iš Tauragės, liaudiškos muzikos kapela „Gryčia“ iš Grigiškių, ir, žinoma, šeimininkai „Bijotaičiai“, vyks Slackline šou (ant lyno) pasirodymas, dainuos „Lietuvos balsas. Vaikai“ finalistė Atėnė Ravinkaitė, atlikėjas Valdas Lacko, grupė „MAN-GO“. Visos šios pramogos – nemokamai. Kaip ir putų šou vaikams, piešimo šviesa kūrybinės dirbtuvės-fotosesija ir kt.

Bus galima išbandyti oro balioną ir pasižvalgyti virš dvaro bei jo apylinkių. Tiesa, ši pramo­ga – mokama. Veiks prekybos ir vaikų atrakcionų miestelis.

Sekmadienį, liepos 18 d., nuo 12 val., šeimų lauks „Bijotų nuotykių lenktynės“. Joms reikia užsiregistruoti, o padaryti tai bus galima prieš renginį (prie scenos, nuo 11 val.) arba iš anksto internetu info@aktyvitaurage.lt

Festivalio geografija plečiasi, jis tęsis ir liepos 24 d. – 12 val. prie Trepų bendruomenės namų vyks vokalistų Onos Kolobovaitės ir Egidijaus Bavikino koncertas. Įėjimas – nemokamas.

Dar vienas koncertas rengia­mas rugpjūčio 8 d., 13.30 val., Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje, kur pasirodys solistas Liudas Mika­lauskas, akompanuos pianistė Beata Vingraitė.

Sekite reklamą www.bijotai.lt arba www.silalesartojas.lt. Lauksime Jūsų, nes festivalis Jums.

Eugenijus ŠALTIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sena ir žinoma legenda kalba, kad džiazas, gimęs Naujajame Orleane prieš 120 ar maždaug tiek metų, senaisiais ratiniais garlaiviais Misisipės upe nuplaukė iki Memfio, Sant Luiso ir Čikagos. Kokiomis upėmis plaukė toliau, kokius vandenynus perskrodė ir kokiuose uostuose apsistojo – sunku tiksliai beatsekti, bet vienas faktas yra žinomas ir aiškiai užfiksuotas: džiazo laivas, vairuojamas Tauragės džiazo festivalio kapitono Valdo Latožos, ir vėl atplaukė į Tauragę. Kad ir po šimto dvidešimt metų, bet atplaukė ir, matyt, išmetė inkarą ilgam. Žinia, užsukdavo į Tauragę ir anksčiau viena kita džiazo pavienė valtelė, bet tai toli gražu nebuvo laivas-festivalis.

Jau septintąjį kartą, po ilgų karantino mėnesių, prasidėjo džiazo muzikos fiesta. Žinoma, ne visi mėgsta džiazą, kaip ir ne visi skaito poeziją ar klausosi klasikinės muzikos, bet yra pulkai žmonių, kurie tiesiog žavisi džiazu ir be jo svaiginančių melodijų negali įsivaizduoti pilnaverčio gyvenimo. Tokių žmonių yra ir Tauragės padangėje.

Kaip visada, festivalio pirmasis koncertas vyko Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri ir šį kartą svetingai sutiko muzikantus ir klausytojus. Kalbėjausi su šios bažnyčios klebonu Ediku Šulcu kelios dienos prieš koncertą. Jis pergyveno: ar spės susitvarkyti, apsišvarinti, žolę nupjauti, ar bus žiūrovų, kaip čia viskas po karantino vyks... Viską suspėjo lauksargiškiai, padėjo seniūnija, savanoriai pagalbininkai ir bažnyčia gražiai pasiruošė sutikti svečius. O tie svečiai – ypatingi, puikiai žinomi šalyje ir toli už jos ribų džiazo muzikantai. Tai pianistas, kompozitorius, džiazo improvizatorius, Klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius, koncertavęs daugybėje džiazo scenų Europoje ir pasaulyje Saulius Šiaučiulis bei jo buvę studentai, dabar partneriai ir kolegos, kuriais pagrįstai maestro Saulius didžiuojasi, vadina savo vaikais, Rasa Serra ir Laimonas Urbikas.

Rasa yra malonaus tembro vokalistė, tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja, dainų tekstų autorė, vokalo pedagogė, liaudies dainų atlikėja, L. Urbikas – populiarus Lietuvoje saksofonininkas, klausytojus užkrečiantis savo energija ir spalvingais pasirodymais.

Į festivalio atidarymo koncertą susirinko pilna bažnyčia džiazo pasiilgusių žmonių, sveikinimo kalbas sakė, suvenyrus muzikantams teikė Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuris, beje, prieš pradedant darbą Seime net keletą metų buvęs pagrindiniu festivalio fotografu (jis yra žinomas fotomenininkas, Fotomenininkų sąjungos narys). Romualdas užsiminė, kad šis festivalis galėtų tapti ir tikriausiai taps vienu iš kertinių kultūrinės programos dalių, jeigu Tauragė nugalėtų konkurentus ir būtų paskelbta 2023 m. Kultūros sostine. O tokių užmojų ir ambicijų Tauragė turi.

O kaip gi atidarymo koncertas? Sunku rasti tinkamų žodžių, nes visi jie atrodo jau girdėti, padėvėti. Labai geras koncertas, pašėlusiai geras, įtaigus ir aukščiausios prabos. Prasidėjęs prof. S. Šiaučiulio kerinčiomis kompozicijomis, šio pianisto virtuoziškomis improvizacijomis, dainininkės R. Serra įspūdingu vokalu ir L. Urbiko vingriomis į meditaciją gramzdinančiomis saksofono melodijomis, vertė klausytojus susikaupti ir gėrėtis po bažnyčios skliautais aidinčia muzika bei jai pritariančiais skraidančiais palubėse žvirbliais. Koncertą puošė ne tik S. Šiaučiulio kompozicijos, bet ir subtilios lietuvių liaudies dainos, meistriškai atliekamos dainininkės ir įvilktos į nepakartojimą improvizacijomis apipintą pianisto ir saksofonininko akompanimentą. Labai įdomi, daug kam netikėta ir negirdėta, kaip teko po koncerto išgirsti žiūrovų nuomonę, liaudies dainų ir džiazo sintezė. Žinoma, labai maloniai klausėsi ir klasikinio džiazo kūriniai, nes jų atlikimas buvo tiesiog meistriškas, skleidžiantis gerą energiją, kurią pajautė visi klausytojai.

Už nuostabų muzikos vakarą atlikėjams dėkojo kun. E. Šulcas, festivalio įkūrėjas V. Latoža, koncerto vedėjas Laimonas Rimkus. Kunigas užsiminė, kad bažnyčia jau turi savo vargonus, kuriuos belieka, radus lėšų, sumontuoti. Tuomet bus galima ir vargonų muzikos koncertus rengti. Šią mintį pasigavo prof. S. Šiaučiulis bei saksofonininkas Laimonas, prižadėję tokį koncertą surengti.

Liepos 3-iąją įvyko antrasis koncertas parke Tauragėje, prie „Bangos“ kavinės.

Eugenijus ŠALTIS

Linos LAUCIUVIENĖS nuotr.

Projektui „Švietėjai, nešę mūsų kraštui viltį“ gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos fi­nansavimą, Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje vyko konferencija, skirta V. Stat­ke­vičiaus 110-osioms gimimo metinėms pa­minėti. 

Susirinkusiuosius pasveikino Kultūros paveldo departamento vyr. spe­cialistė Jur­gi­ta Viršilienė, Ši­la­lės muziejaus direktorė So­neta Būdvytienė.

Konferencijos me­tu lektoriai supažindino dalyvius su kultūros puoselėtojais, kraštotyrininkais V. Statkevičiumi, Ma­rijona Čil­vi­nai­te, Dionizu Poš­ka, Nor­bertu Vė­liumi bei jų nuveiktais darbais, indėliu į kraštotyrą, archeologiją, istoriją, etninę kultūrą. 

Pranešimus skaitė žinomi šios srities žinovai. Klaipėdos universiteto Bal­tijos regiono istorijos ir archeologijos insti­tuto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Gintautas Za­bie-

la pristatė pranešimą „V. Stat­kevičiaus indėlis į mūsų kraš­to archeologijos lobyną“. G. Za­­biela teigė, jog V. Statkevičius yra vienas žymiausių XX a. žemaičių milžinų archeologijoje, jo surinkti keli šimtai radinių iš tuometinių ardomų ir naujai surastų geležies amžiaus kapinynų yra pagrindinis šaltinis pažinti senąją Šilalės krašto istoriją. 

Didelę įtaką mūsų krašto kultūros puoselėjimui, jos sklaidai bei išsaugo­jimui turėjo kraš­totyrininkė upyniš­kė M. Čil­vi­naitė. Pranešėja Lie­tu­­vių lite­ra­tūros ir tautosakos instituto Tau­to­­­sakos archyvo skyriaus jaunesnio­ji moks­lo darbuotoja Gražina Ka­džy­tė teigė asmeniškai pažinojusi M. Čil­vinaitę ir V. Stat­kevičių, tarp jų buvo užsimezgusi šilta draugystė. Lek­torė papasakojo apie kraštotyrininkų nuveiktus darbus, pasiekimus savo profesinėje srityje.  

Pranešimą apie M. Čilvinaitės šeimos genealogiją (šeimos kilmę, istoriją bei šaltinius) pristatė Klaipėdos universi­teto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Ernestas Va­si­liaus­kas.

Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų buvo D. Poška, kuris įkūrė pirmąjį Lie­tuvoje muziejų, parašė žymiausią poemą „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“. Apie D. Poš­kos lituanistinę kūrybą pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė.

Šilališkiai didžiuojasi turėdami vieną žymiausių pasaulyje pripažintą etninės kultūros tyrinėtoją N. Vėlių. Pranešimą skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarė, docentė Bronė Stun­džie­nė. Lektorė papasakojo apie etninės kultūros reikšmę N. Vėliaus visuomeninėje ir mokslinėje veikloje.

Liaudiškos muzikos kūrinių susirinkusiesiems dovanojo Ši­lalės kultūros cent­ro folkloro ansamblis „Veringa“, tradicinių kanklių ansamblis (vadovė – Jo­lanta Kažukauskienė, instru­mentinės grupės vadovas – Vac­lovas Rudys). Renginį vedė muziejininkė Edita Mer­kelienė.

Edita MERKELIENĖ,

muziejininkė, projekto vadovė 

Aurelijos JURČIENĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansavo: 

Jeigu kam atrodo, kad gyvename ramiame miestelyje, ku­­­ria­me mažas nusikalstamumas, pastarasis policijos užfiksuotas įvykis įrodo, jog jau ir mūsų palyginti atokiame nuo didžiųjų miestų krašte negalime būti ramūs, kad kvaišalai nepasieks jaunimo – prieš pat Jonines mieste sulaikytas nemenkas narkotinių medžiagų kiekis.

Parengta pagal Tauragės AVPK inform.

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Šilalės valdžia gyventojams netrukus turėtų pranešti gerą žinią – nuo liepos 1 d. rajone pinga šildymas bei karšto vandens paruošimas. Nors tai ir faktas, didelių vilčių geriau nepuoselėti. Mat šiluma pinga simboliškai ir, ko gero, labai trumpam, geriausiu atveju – tik iki rudens, kol prasidės šildymo sezonas, kuriam biokuras jau dabar perkamas penktadaliu brangiau nei praėjusį šildymo sezoną.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Pats vidurvasaris – kai saulė pačioje savo kelio viršūnėje, dienos ilgiausios ir šviesiausios. Visa augmenija klesti, veši. Tai vasaros saulėgrįža. „Kupolinių“  šventei pradėjome ruoštis jos išvakarėse. Moterys ėjo į laukus kupoliauti – rinko įvairiausius žolynus. Kad jie turėtų gydomųjų ir norų išsipildymo galių, ėjome į devynias puses po devynis žingsnius ir surinkome devynis žolynus...

Jau tradicija tapusi „Kupolinių“ šventė, vykusi Kvėdarnos seniūnijos Sauslaukio kaime, seniūnaitės Ritos Eitmonienės sodyboje, – tai projektinis renginys, finansuojamas Šilalės rajono savivaldybės etninės kultūros plėtros programos. Susirinkusiuosius pasveikino Pajūralio laisvalaikio salės renginių vedėja Alma Šimkuvienė, kartu su Pajūralio bibliotekininke Stase Pūdžemiene, sukvietusi į šventę. Pagal senas tradicijas ir papročius, kupolinės švenčiamos pagerbiant pagrindinius simbolius. Tai oras, žemė su augmenija, vanduo, ugnis. Apie magišką žolelių, vaistažolių reikšmę ir jų galias pasakojo žolininkė Birutė Normantienė iš Pagramančio. Viena po kitos sekė apeigos: Jonų, Janinų, Rasų pasveikinimas, vainikų pynimas ir plukdymas, įvairūs būrimai, aukuro uždegimas, ugnies garbinimas bei pan.

Šventės dalyvius linksmino Pajūralio laisvalaikio salės moterų šokių kolektyvas „Sūkurys“ (vadovė Alma Šimkuvienė), muziką ir dainas dovanojo kapela „Subata“ iš Rietavo (vad. Aida Liutikienė). Šventės dalyviai išsinešė gerą nuotaiką ir šypseną veiduose. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo organizuojant šventę.

Alma ŠIMKUVIENĖ

Pajūralio laisvalaikio salės renginių vedėja

Gabijos BREITERYTĖS nuotr.

Tie, kurių gyvenimas tekėjo įprasta vaga, nė nesu­si­mąs­to, jog greta yra žmonių, kuriems viskas pasisekė ne iš pirmo karto. Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė Daiva Rudminienė sako, kad tokių, kurių gyvenimai verti romano puslapių, Šilalės gatvėmis vaikšto dešimtys.

Kažkada buvo laikas, kai mokytis suaugusiųjų mokykloje bu­vo gėda. Galbūt dėl to ir dabar vis dar atsiranda būtent taip manančiųjų. Tačiau nemažai daliai žmonių išties reikia ant­ro šanso, todėl jie šia mo­kymo įstaiga labai džiaugia­si. 

„Nenoriu kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, tačiau mūsų mokyklos absolventų yra labai daug, jie dirba ne tik aptarnau­jančiame sektoriuje, bet ir vals­tybinėse institucijose. Kiek­vieno jų gyvenimas – atskira istorija, galime daug kuo didžiuotis. Būtent mūsų auklėtiniai kaskart įrodo, jog amžius tikslui pasiekti nėra riba. Todėl neretai jie ne tik sau suteikia antrą šansą, bet ir tampa pavyzdžiu kitiems. Ypatingai smagu tada, kai buvę mokiniai padaro karjerą, susikuria gerą gyvenimą ir neužmiršta sugrįžti pas mus pasidalinti savo pasiekimais. Juk jeigu ne sprendimas įgyti vidurinį išsilavinimą, žmogus gal taip nieko ir neturėtų“, – svarsto Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė D. Rud­minienė.

Ji užsimena, jog kalba ne tik apie mūsų rajono valdžioje, bet ir aukščiausiose šalies institucijose dirbančius absolventus. Tačiau mokyklos vado­vė pripažįsta, kad suaugusiam žmogui apsispręsti grįžti į suolą yra sunku emociškai. Su­dė­tin­ga laikyti brandos egzaminus su tais, kurie amžiumi tinka į vaikus ar net anūkus. Ir vis tik Šilalėje tokių užsispyrusių žmonių atsiranda kasmet. 

„Džiugina ne tik siekis įgyti brandos atestatą, bet ir tai, kad mūsų mokiniai laiko valstybinius (ne mokyk­linius) eg­zami­nus. Tarkime, šiemet jie rinkosi matematikos, geogra­fijos, fizikos, informatikos bei anglų kalbos egzaminus. Ir, beje, kiek­vienais metais yra patenkančių tarp tų, kurių žinios įvertinamos aukščiausiais balais. Ži­noma, besirenkantieji šiuos egza­mi­nus tu­ri aukš­tą mo­tyvaciją ir dažnai iš anksto žino, ko nori, ko sieks, įgiję atestatą. Tarkime, į penktą dešimtį įkopęs vyras vėliau įgijo teisininko kvalifikaciją ir šiuo metu dirba viename Lietuvos teisme. Beje, teisininkų turime ne vieną. Mums, kaip pedagogams, aišku, liūd­na, jog niekas ne­besirenka pedagogikos studi­jų. Bet tai aktualu visai šaliai“, – pastebi pašnekovė.

Pasak D. Rud­mi­nie­nės, kiek­vienais metais išlydimoje absolventų laidoje būna bent viena šeima – ateina ne tik sutuoktiniai, bet štai ne taip seniai vienas vyras mokslus baigė kartu su duk­ra, kuri mokėsi bendrojo lavinimo mokyk­loje. 

„Mergaitė nenorėjo paklusti tėvo reikalavimui susiimti paskutiniais mokslo metais. Jos motyvai bu­vo elementarūs – pats nesimokei, o kitiems moralizuoji. Tad tėvas panoro dukrai įrodyti, kad ji neteisi. Ir jam tai pavyko“, – atskleidė vieną iš gausybės istorijų D. Rudminienė.

Žmonės ateina į mokyklą kiek­vienas skirtingu keliu, nors dažnai juos kausto baimė, jog bus nesuprasti ar net išjuokti. Kokia to priežastis? 

„Suaugusiųjų mokykloje niekas mokinių neskirsto nei pagal amžiaus, nei pagal „gerumo“ kategorijas. Štai todėl iš gim­nazijos atėję mokinai pradeda geriau mokytis, būna, kad po metų, įgiję pasitikėjimo savimi, vėl grįžta į bendrojo ugdy­mo įstaigą. Todėl raginu visus, kurie abejoja, drąsiai pas mus užsukti, pasikalbėti – priimame kiek­vieną kaip savą, be išankstinių nuostatų“, – sako Su­augusiųjų mokyk­los vadovė.

Ji teigia pastebinti keistą fenomeną – mokiniai randa tuos pačius mokytojus, nes didžioji dalis pedagogų turi pamokų ir bendrojo lavinimo, ir Su­augusiųjų mokyklose, tačiau santy­kis yra visai kitas. Mat jau­nuoliai čia gauna daugiau dėmesio, todėl kyla jų savivertė, niekas iš bendramokslių nesišaipo, jų nežemina. 

Šilalės suaugusiųjų mokyk­los bend­ruomenė nėra didelė, darbuotojai, pasak jos vado­vės, susigyvenę tarsi viena šeima. Direktorė galvoja, jog galbūt šis išskirtinis bruožas ir lemia, kad kolektyve vyrauja stabilumas, mokytojai yra aukštos kvalifikacijos, geba dirbti su įvairaus amžiaus bei pasirengimo mokiniais. Mokyklos direktorė įsitikinusi, jog tai itin svarbus profesionalumo įvertinimas, nes kiekvieną mokinį, nesvarbu, kokių gabumų, būtina parengti brandos egzaminams taip, kad jis juos išlaikytų gerai.

„Gaila tik, jog darbdaviai ne visada yra linkę teigiamai vertinti savo darbuotojų, mūsų mokinių, pastangas ir ne kiekvienas noriai išleidžia į mokslus, sudaro galimybę pasirengti egzaminų sesijai. Tačiau, žinoma, negalima absoliutinti – yra tokių, kurie aktyviai domisi, kaip sekasi jų darbuotojams“, – pastebi pedagogė. 

Šios mokyklos auklėtiniai turi ir privalumų – tarkime, mažylius auginančios moterys gali atsivesti juos į pamokas, nes yra žaidimų kambarys, dirba auklėtojos, kurios, kol mamos mokosi, vaikais pasirūpina. Geru pavyzdžiu direktorė įvardija šilališkę, paauglystėje nuklydusią klaidingais keliais, todėl įveikusią tik 6 klases. Į Suaugusiųjų mokyklą ji atėjo jau pilnametė, o kol išlaikė abitūros egzaminus, spėjo ištekėti ir susilaukti dviejų atžalų. Dabar moteris tvirtai stovi ant kojų, turi gerą šeimą, nevengia pripažinti savo klaidų, kurių, tikina, neleisianti kartoti savo vaikams. Tokių mokinių, kurie būdami 35-erių tebesimokytų 7-oje klasėje, yra kasmet, tad D. Rudminienė pabrėžia, jog baimė, kad kažkas pasijuoks, šaipysis yra be jokio pagrindo.

„Kas iš ko gali juoktis, jeigu visi tokie pat? O mokytojams ta svetima laimė, blizgančios akys yra didžiausias apdovanojimas. Kiekvienais metais, kai į rankas paimu pluoštą atestatų, aplanko nuostabus jausmas – štai ir vėl išleidžiame būrį žmonių, kurių gyvenimas taps geresnis. Labai smagu, jog galime prie to prisidėti“, – sako Suaugusiųjų mokyklos vadovė.

Ir pastebi, kad jeigu ne mokymasis šioje ugdymo įstaigoje, vargu ar dalis jaunų šilališkių kada gyvenime būtų išvykę į užsienį, o dabar įvairiausių projektų dėka jie jau pabuvojo Ispanijoje, Rumunijoje – anglų kalba kuo puikiausiai susikalba. Mokyk­los vadovė labiausiai džiaugiasi tuo, kad grupė jaunuolių savo akimis pamatė ir suvokė, jog visur žmonės gyvena tais pačiais rūpesčiais, taip pat mokosi, dirba ir yra atsakingi už savo gyvenimą. 

Kai kurie jaunimo klasių mokiniai baigia vidurinio išsilavinimo kursą, kai kurie įgyja pagrindinį ir mokslus tęsia profesiniuose centruose, kur kartu su viduriniu išsilavinimu įgyja ir profesiją. Tad šioje ugdymo įstaigoje mokinių skaičius visada yra skirtingas, iš anksto tiksliai jo suplanuoti nėra galimybių. 

„Viskas pas mus taip pat, kaip bet kurioje kitoje mokykloje, tik pamokos vyksta ne rytais, o popiečio valandomis. Be to, suaugusiesiems skiriama mažiau ugdymo valandų, jie gali rinktis mokytis mažiau dalykų, o jaunimo klasėse ugdoma pagal poreikius. Suaugusiųjų mokykla Šilalėje išsiskiria dar ir tuo, kad yra įkurtos klasės mokiniams, kuriems reikalingas specialusis ugdymas. Šiuo metu mokosi 21 toks auklėtinis (7–21 m.). Juos mokykla iš namų atsiveža visai dienai.

„Tai didžiulė paspirtis tiek ugdytiniams, tiek jų tėvams. Pastarieji turi daugiau laisvo laiko, gali dirbti visą dieną ir būti ramūs dėl savo atžalų. Mūsų auklėtojos, dirbančios su specialiųjų poreikių žmonėmis, yra įgijusios specialų išsilavinimą, turime priemonių bei tinkamų patalpų, kur auklėtiniai gali saugiai leisti laiką. Veikia ramybės, žaidimų kambariai, kabinetas gydomajai mankštai ir t. t. Be to, teritorija saugi, Si­mo­no Gaudėšiaus gimnazija leidžia nau­dotis savo sporto aikštynu bei kiemeliu“, – džiaugiasi nuo 2019-ųjų atsiradusiomis galimybėmis mokyklos direktorė.

Ji pastebi, kad ne vi­sų rajonų savivaldybės geba išlaikyti Su­au­gu­sių­jų mokyklas. Pavyzdžiui, Plun­gės ir Kel­mės patirtis rodo, jog bandant šią mokyk­lą jungti prie bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų, suaugusiųjų ugdymo išvis neliko. D. Rudminienė galvoja, kad pag­rindinė išnykimo priežastis – prarastas suaugusių bei jaunimo klasių mo­­kinių pasitikėjimas. Juk jie į mokyklą ateina būtent dėl to, kad ji veikia atskirai ir jiems netenka patirti pažeminimo.

Todėl ir mūsų rajono valdžios svarstymai dėl Suaugusiųjų mokyklos likimo šiemet sukėlė daug nerimo. Tačiau reikia tikėtis, jog Šilalėje ši ugdymo įstaiga išsilaikys.

Suaugusiųjų mokyklos archyviniai do­kumentai leidžia spėti, kad patį didžiausią pakilimą mokykla išgyveno apie 1956-uosius. Tai liudija mokinių sąrašai bei jų gyvenamosios vietos. D. Rud­minienės atverstas to meto žurnalas liudija, jog tuo laiku čia mokėsi Šiau­lių, Varnių, Kelmės, Vilkaviškio, Še­­du­vos ir kitų Lietuvos rajonų gyvento­jai. 

„Todėl tiek mokyklos darbuotojai, tiek rajono gyventojai esame dėkingi rajono valdžiai, kuri suprato tokio ugdymo būtinybę ir ne tik nesunaikino ug­dymo įstaigos, bet ir suteikia sąlygas dirbti profesionaliai bei teikti itin aukštos kokybės paslaugas“, – sako Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė D. Rud­minienė.

* * *

Šilalės suaugusiųjų mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1945 m. spalio 15 d. Tuo metu prie dabartinės Simono Gaudėšiaus gimnazijos buvo įkurtos suaugusiųjų II, IV ir V klasės, kuriose mokėsi 41 mokinys. 1956–1957 mokslo metais mokyklą lankė 141 mokinys. 1964 m. prie Šilalės vakarinės mokyklos buvo atidarytas neakivaizdinis skyrius, o prie Šilalės rajono vidurinių ir aštuonmečių mokyklų – konsultaciniai punktai, kurie apie 1983-iuosius vėl panaikinti. 1973 m. Šilalės vakarinę neakivaizdinę mokyklą baigė 1327 abiturientai. Tai buvo didžiausia baigusiųjų laida per visą mokyklos gyvavimo istoriją. 

* * *

Pirmoji mokyklos direktorė buvo Regina Doveikienė, nuo 2004-ųjų jai vadovauja D. Rudminienė.

2020–2021 mokslo metais joje dir­ba 25 mokytojai, iš jų – 2 moky­tojai ekspertai, 13 turi metodininko kategoriją, 8 – vyr. mokytojo.

Šiais mokslo metais mokėsi 168 mokiniai, suformuotos 2 specialiųjų ugdymosi poreikių klasės, viena – jaunimo, 5 – suaugusiųjų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Pakeisti rutininę kasdieną daro­si lengviau – ir dėl beveik nebejuntamo karantino, ir dėl daugiau keliauti ir dalyvauti skatinančios vasaros. Patekti į viduje vyks­­tan­čius renginius daug pa­pras­čiau, o neturintiems koronovi­ru­so imu­ni­­­teto gali­my­bė taip pat sudary­ta – miestuo­se įrengti testavimo punk­tai, ku­riuose per keliasdešimt minu­čių (už­si­re­gistravus iš anksto – ne­­mokamai) galima gauti 48 val. ga­lio­jantį Gali­mybių pasą. 

Praėjusį sekmadienį prasidėjo į vasarą antrus metus dėl pandemijos nukeltas tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“. Daugybė susitikimų, pokalbių bei skaitymų iki liepos 11-osios vyks Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei užsienyje. Atidarymo šventės startą davė tiek gyviems, tiek virtualiems susitikimams, o negalintys dalyvauti gyvai kviečiami renginius stebėti per „Poezijos pavasario“ Facebook paskyrą. Klaipėdoje klausytis poezijos bus kviečiama ir ant vandens, nes liepos 10 d. poetai eiles skaitys laive. Visa festivalio programa – Lietuvos rašytojų sąjungos tink­lalapyje rasytojai.lt.

Liepą visoje šalyje kultūros gerbėjus džiugins ir daugybė geros muzikos ren­ginių. Liepos 4 d. Palangoje prasidėsiantis IX tarptautinis M. K. Čiur­lionio muzikos festivalis klausytojus kvies net į 11 renginių. Iki liepos 14 d. skambės garsių, visame pasaulyje pripažinimą pelniusių profesionalų atliekami gerai pažįstami klasikinės muzikos šedevrai ir kūriniai, sukurti specia­liai šiam festivaliui. Užsienio ir Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždės koncertuos Palangos botanikos sode, Kurhauzo salėje bei kultūros bare „Kablys + jūra“ (festivalio programa internete klasika.org, o bilietus įsigyti www.bilietai.lt).

VII-ojo Tauragės džiazo festivalio atidarymas vyks liepos 1-ąją Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur su programa „Laiptai į dangų“ muzikos gerbėjus pasitiks džiazo bei liaudies dainų atlikėja Rasa Serra, kompozitorius, muzikantas Saulius Šiaučiulis bei saksofonininkas Laimonas Urbikas.

Festivalis „Tauragės džiazo dienos“, pa­sak jo organizatoriaus Valdo Latožos, išskirtinis tuo, kad nėra vieno savaitgalio festivalis, o vyksta keletą mėnesių ir netgi darbo dienomis, didžioji dalis koncertų – nemokami. Išsamią programą galima rasti www.silalesartojas.lt.

Prasidėjo septintą kartą organizuoja­mas bestselerių autorės K. Sabaliauskai­tės mokinių rašinių konkursas. Iki spalio 8–12 klasių mokiniai kviečiami rašyti tema „Muzika mano gyvenime“. Kvietimą pagalvoti apie tapatybės raišką, vystymąsi ir meditaciją per muziką K. Sabaliauskaitė kviečia kartu su lei­dykla „Baltos lankos“ – pirmos ir ant­ros vietos laimėtojus rengėjai apdovanos specialiais prizais. 

Nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl didelio atgarsio kultūros pasaulyje sulaukusio menininko D. Liškevičiaus videoperformanso „Kliaskas/Restartas“. Dar 2000 m. sukurtas ir paviešintas kūrinys nepasitenkinimo sulaukė dėl provokuojančio išpildymo – menininkas šokoladu išteptą veidą ir rankas nusivalo į Lietuvos vėliavą. Vis dėlto tyrimas dėl Lietuvos simbolio išniekinimo pasibaigė neprasidėjęs – jį Vilniaus apylinkės prokuratūra nutraukė dėl suėjusios senaties. 

Kotryna PETRAITYTĖ